Justinos laiškas buvo trumputis: „Siunčiu kelias ypatingos mergaitės Meidos nuotraukas. Ji gimė 562 g svorio“. Pagalvojome, tikriausiai klaida, mama suklydo? O paskambinę išklausėme sukrečiančią istoriją.
Pirmiausia – faktai, kurie nepaliks abejingų:
Meida gimė 23-ąją nėštumo savaitę. Svėrė 562 gramus, ūgis buvo 30 cm.
Per pirmas 3 paras svoris nukrito iki 458 g ir buvo vos 8 g didesnis nei „Lietuvos mažumo rekordininkės“ Raselės Urbonaitės, kuri 2000 metais į pasaulį atkeliavo 450 g svorio ir 28 cm ūgio.
Meida gimė nėštumui esant 23 savaičių, o jos brandumas atitiko 21 savaitę.
Mergytė gimė 2016 m. kovo 2 d., o į namus mama su ja sugrįžo lygiai po metų – 2017 m. kovo 4 dieną.
Per tuos metus Meidai buvo atlikta 15 operacijų.
Justinos patirtis
Justinos Nekrošienės pasakojimas stebino sklandumu, moteris savo išgyvenimus iliustravo diagnozių pavadinimais, tiksliomis datomis. Viskas dėl dienoraščio, kurį pradėjo rašyti, vos gimus dukrytei. Kasdien įrašydavo nors po kelis žodžius – emocijų, įvykių nuotrupas, gydytojų pasakytas frazes. „Buvo tokių sudėtingų žodžių, negirdėtų diagnozių, reikėjo užsirašyti“, – sako Justina.
Justinai, kuriai dabar vos 30 metų, vertėjo dienoraštį pradėti rašyti 2006 metais, kai prasidėjo jos motinystės patirtis.
Tuomet 18 metų jauna moteris pagimdė neišnešiotą sūnų, Rojus svėrė vos 1020 g. 27-ąją nėštumo savaitę gimęs berniukas buvo laikomas ypač neišnešiotu. Laimei, viskas susiklostė stebuklingai gerai – tik 2 mėnesius teko pagulėti ligoninėje ir priaugti svorio. Sūnus neturi jokių sveikatos bėdų.
Po sūnaus gimimo Justina patyrė 3 vėlyvus persileidimus – 18, 9 ir 12 savaitėmis. Gydytojai nenustatydavo persileidimų priežasties, sakydavo – „Pabandykite dar kartą, jūsų gimda nelinkusi temptis, bet gal pavyks“.
Taigi, Justina pabandė dar kartą, ir prasidėjo Meidos istorija. Klausykitės jos taip, kaip mes klausėmės, sklindančios iš Justinos lūpų.
Meidos istorija, kurią papasakojo mama Justina
Sklandi pradžia. Šis nėštumas buvo labai sklandus. Gerai jaučiausi, visi tyrimai buvo geri. Po pirmojo neišnešiojimo ir tokių rimtų persileidimų gydytojai mane labai atidžiai prižiūrėjo. Lapkritį pastojau, o jau gruodžio mėnesį man rekomendavo gyventi tausojamuoju režimu – būti namuose, gulėti, mažiau save eikvoti, kaip jie sakė – „būti kaip ant kiaušinių“.
Vėlyvas persileidimas? Pirma ypatinga diena – 2016 metų kovo 6-oji. Tuo metu nėštumas buvo 20 savaičių. Naktį pasijutau prastai, o kadangi prisiminiau savo savijautą per persileidimus, išsigandau. Jaučiau silpnumą, emocinį ir fizinį nerimą. Pasižadinau vyrą – „važiuojam“.
Nuvykome į Kauno klinikas apie 5 ryto. Gydytoja apžiūrėjo ir nustatė, kad kaklelis atsidaręs 3,5 cm. Pasakė – „keliam į skyrių“, namo nebeišleido. Konstatavo – vėlyvas persileidimas.
Tačiau gimdykloje skausmai baigėsi, viskas nurimo. Gydytojai nutarė apsiūti kaklelį ir bandyti nėštumą išsaugoti. Apsiuvo dviem siūlėmis ir paguldė tiesiog gulėti: niekur neiti, jokių tualetų, jokių pasivaikščiojimų. Taip kaip karalienė išgulėjau 13 dienų.
Lemtinga diena. Kovo 19 dieną iš niekur nieko prasidėjo siaubingi skausmai, pradėjo kilti temperatūra, jaučiau spaudimą į pilvo apačią ir nugarą, paplūdo kraujas, nes, matyt, siūlai pjovė gimdos kaklelį.
Mane perkėlė į gimdyklą, skubiai nukirpo siūlus, prasidėjo sąrėmiai, paaiškėjo, kad vandenmaišis iš dalies iškritęs. Gydytojai pasakė: „Apgailestaujame, atsiprašome, bet vyksta persileidimas“.
Ėjo 23 nėštumo savaitė, o oficialiai persileidimu laikomas vaisiaus praradimas iki 22 savaitės. Gydytojai patikino, kad mano vaikutis negyvens, nes, pagal tyrimą ultragarsu, vaisius atitiko tik 21 savaitę.
Vakare pradėjo lašinti oksitociną, kad greičiau „išsivalytų gimda“. Lašino 11 valandų 30 minučių, vaisiui esant be vandenų.
Niekas negalvojo, kad reikėtų nors truputį pasistengti, pabandyti – o gal tas vaikutis gyvens? Ėjo neonatologai, budintys gydytojai, ir visi tvirtino tą patį – per maža, nieko nebus.
Motiniška nuojauta. Kažkodėl manęs oksitocinas neveikė. Ryte pasikeitė pamaina, atėjo naujas gydytojas. Jis pajuokavo: „Visą naktį į tave pumpuojame vaistus, o tu nenori gimdyti?“ Atsivežė echoskopą ir pamatė, kad dukrytė įsitaisiusi skersa. Nutarė – nieko nebus, reikia ją laužti pusiau ir traukti. Beveik 12 valandų be vandens, iš vaiko jau nieko nebėra, reikia gelbėti mamos gyvybę. Jis sakė šiuos žodžius, o aš jaučiau, kaip dukrytė spardosi į šonkaulius. Pasakiau – ne, taip nebus.
Gydytojai nutarė, kad esu iškamuota, be miego, pervargusi ir todėl neadekvati. Išsikvietė mano vyrą už durų ir įtikinėjo: „Įsivaizduokite, kad to vaikučio ten nebėra, skubėkime gelbėti žmonos gyvybę. Gavusi tokius didelius oksitocino kiekius ji bet kada gali paplūsti kraujais“. Vyras davė sutikimą laužti vaikutį per pusę.
Visi vėl sugužėjo pas mane ir pasakė, kad dabar prasidės sudėtingesnės procedūros. Gydytojai metodiškai papasakojo, kaip vaisių sulenks per pusę ir ištrauks, taip išgelbėdami mano gyvybę. Jie šnekėjo, o aš pusiau girdėjau, pusiau negirdėjau, nes dukrytė nepaliaujamai spardė mane iš vidaus. Jaučiau – negali ten NIEKO nebūti. Paprašiau cezario. Medikai toliau tvirtino, kad tai ne gimdymas, o persileidimas. Vis dėlto sutiko padaryti cezarį. Taip gimė Meidutė.
Negyvens. Pagal Apgar, ji gavo 2 balus, nes visiškai nekvėpavo, po intubacijos buvo 3 balai, po 15 minučių – 5 balai, nes jau atsirado pavieniai įkvėpimai… Dukrytę išvežė į neonatologijos skyriaus reanimaciją, mane – į suaugusiųjų reanimaciją.
Atėjęs gydytojas pasakė: „Jus vis tiek Dievas saugo. Jeigu mes būtume laužę vaiką, kaip norėjome, būtumėte praradusi gimdą, nes ten viskas buvo taip priaugę, kad dabar jau džiaugiuosi, jog reikalavote cezario ir išsaugojote savo gyvybę“.
Pridūrė, kad vaikas tikrai negyvens, bet užtat aš gyvensiu. Kodėl gimda taip stipriai aptraukė vaisių, jie negalėjo atsakyti – tarsi organizmas atmestų nėštumą, kaip svetimkūnį.
Vaizdas, kurio neįmanoma pamiršti. Po 5 dienų vyras mane nuvežė pažiūrėti Meidutės. Dabar akyse matau tą vaizdą. Jis baisus. Violetinė, plaukuota, vos įžiūrima per laidukus. Suėjo gydytojai, ir vėl tas pats: „Apgailestaujame, mergaitės būklė yra blogesnė nei ypač sunki, ji gali bet kurią sekundę jums čia bestovint užgesti. Ji nebrandi tiek, kad niekas nesuprantame, kaip ji dar gyva. Nors 23 savaitės jau fiksuojamos, kaip gimdymas, bet gestaciškai vertinant jos organus bei odą, ji atitinka vos 21 savaitę. Neįmanoma net įvesti kateterio – oda plyšta“.
Mėnesiai reanimacijoje. Ėjo dienos. Viena, dvi, trys. Visų nuostabai mažylė vis nemirė. Kovo 28-ąją mane išleido namo.
Kadangi esu kaunietė, man leido tiesiog važinėti ir lankyti dukrytę. Iš pradžių dukra maistą gavo tik per veną. Bet man patarė skatinti pieno gamybą, nors visų emocija buvo tokia – nei važiuokite, nei lankykite, neprisiriškite, nes už valandos jos jau gali nebebūti.
Atvirai pasakius, ir patys netikėjome, kad ji gyvens. Dukrytė ilgai augo net be vardo. Juk vardo suteikimas – jau prisirišimo pradžia…
Po gero mėnesio medikai nutarė pabandyti kas 2 valandas jai duoti po 1 ml mano pieno. Kadangi jo turėjau, pradėjau vežioti pieną – atsirado kažkokia prasmė. Vis dėlto po kelių dienų bandymo duoti mano pieno, dukrytės pilvukas siaubingai išsipūtė, kaip varlytės. Kas tai? Prasidėjo nekrozinis enterokolitas – pilvuke pradėjo pūti žarnos. Reikėjo skubiai operuoti.
Operacija, pirma iš 15. Buvo balandžio 6 diena. Chirurgas (beje, profesorius) į operacinę įėjo 13 valandą, o 13.15 val. jau išėjo. Jis mūsų nepastebėjo, nugirdome, kaip sakė budinčiai daktarei: „Viskas ištežę, supuvę. Nieko nedariau. Tikriausiai mirs operacinėje“.
Budinti gydytoja pažiūrėjo į mus: patys girdėjote. Važiuokite ruoštis laidotuvėms, susiraskite, kur šarvosite, kur laidosite. Iki savaitgalio kūnelį atiduos. Dar pridūrė – kai užges, mes paskambinsime.
Su vyru išvažiavome ieškoti, kur laidosime… Tačiau man niekas neskambino. Pamenu, sakau vyrui: „Bijau važiuoti, važiuok tu, nes jei sužinosiu, kad ji mirė, bet mums tiesiog pamiršo paskambinti, neištversiu“. O vyras atsako: „Aš bijau lygiai taip pat“. Paprašėme, kad nuvažiuotų mano mama. Ji iš ligoninės paskambino, kad dukrytė guli reanimacijos inkubatoriuje, tik iš pilvuko išvesta vamzdelis ir kažkas iš jo bėga.
Po 3 dienų per tą vamzdelį išbėgo viskas, kas nereikalinga, išbėgo, o dukrytė nenumirė.
Operavęs profesorius negalėjo tuo patikėti, tad nutarė operuoti dar kartą ir pasižiūrėti. Vėl prapjovė, pasirodo, visi puviniai išbėgę, o plonosios žarnytės likę tik 20 cm. Vėl pasigirdo ta pati daina – su tiek mažai žarnos žmonės negyvena, juk plonoji žarna atsakinga už maisto pasisavinimą.
Medikai niekuo nesistebėjo, tiesiog vis man kartojo: „Jos būklė tokia sunki, kad mes net nežinome, kaip jums pasakyti, kad jūs suvoktumėte, jog ji negyvens. Ji turi numirti, tik nežinome kada. Štai dabar ją palaiko aparatai, ji priklausoma nuo mygtuko paspaudimo“.
Reanimacijoje Meida praleido 82 dienas. Per tas dienas niekas nėra pasakęs, kad ji gyvens. Nė žodelio, kad jau nors per milimetrą geriau. Girdėjau tik – blogai, blogai, mirs, mirs. Gydytoja klausė: „Jei ji naktį mirs, ar galime jums skambinti, ar geriau ryte pranešti?“ Ir taip ištisus 3 mėnesius.
Naujas etapas. Po 82 dienų Meidą perkėlė į Naujagimių skyrių, bet, kaip jie sakė, ne dėl to, kad būklė pagerėjo, bet dėl to, kad, pagal vidinę tvarką, Neišnešiotų naujagimių skyriuje galima laikyti tik iki tam tikro amžiaus. Perkeldami pasakė: „Negalvokite, kad palypėjote nors laipteliu aukščiau. Tiesiog turime perkelti dėl amžiaus. Kai perkėlė į skyrių, Meida svėrė 1168 g. Tiek svorio ji priaugo tik maitinama lašelinėmis, per kraują.
Iškėlus į Naujagimių skyrių vėl pabadėme duoti po 1 ml pieno kas 2 valandas. Pieną šiaip ne taip išlaikiau, nes kasdien po kelis kartus traukdavausi. Kai pašalino žarnas, dukrytei įvedė stomą, būdavo, suleidžiu mililitrą pieno per burnytę, o jis iškart išbėgo per stomą. Pasiekdavome, kad Meida suvalgydavo net 10 ml, bet paskui vėl grįždavome į pradžią. Be to, dukrytę lydėjo nuolatiniai sepsiai, infekcijos, uždegimai. 82 dienas reanimacijoje + 68 dienas Naujagimių skyriuje Meida kiekvieną dieną gaudavo antibiotikus, kai kuriuos – trečiosios kartos, kurie „sudegindavo“ venas.
Kiti neišnešioti naujagimiai susiduria su retinopatija. Meidai jos nebuvo, tačiau ji sirgo tokia daugybe visokių kitokių ligų, kurių gydymas nesuderinamas. Tarkime, smegenų vandenė. Meida negalėjo gerti vaistų nuo smegenų vandenės – diakarbo, nes… neturėjo žarnyno, o leidžiamo diakarbo nėra. Net ir jei būtų leidžiamas diakarbas, jo negalėtų leisti, nes Meidai reikėjo skysčius kaupti, o ne šalinti. Viena liga prieštaravo kitai, trukdė viena kitos gydymui.
Štai 2017 metų gegužės 17 dienos budinčios gydytojos komentaras: „Jūsų mergaitei iki sveikumo, kaip jums iki mėnulio“. Jie laidojo mano dukrytę daugiau kartų, negu kačiukas turi gyvybių…
Šviesos taškelis. Jis tunelio gale pasirodė rugpjūčio 17 dieną. Ta diena buvo ypatinga, nes atvažiavusi lankyti dukrytės išgirdau: „Jūsų mergaitė jau didelė. Jos būklė bloga, bet mes turime iškelti ją į Vaikų skyrių, o ten turėsite slaugyti dukrą pati, tad prašome gultis į ligoninę“. Ta diena man buvo laimingiausia gyvenime.
Jau tą pačią dieną turėjau išmokti pakeisti stomos maišelius, viską dezinfekuoti, maitinti per zondą ir t.t. Į palatą man atvežė laideliais apraizgytą kūdikį, ir prasidėjo naujas gyvenimo etapas.
Keli mėnesiai be miego. Turėjau maitinti dukrytę kas 2 valandas kiaurą parą. Po maitinimo praėjus 15–20 minučių, turėjau ištraukti iš stomos skystį ir pasverti, kiek jo išsiskyrė. Viską reikėjo fiksuoti dienoraštyje. Taip pat reikėjo sverti sauskelnes ir skaičiuoti, kiek skysčių dukra netenka. Ir taip visą parą. Mama išleisdavo mane namo pamiegoti 3–4 valandas kartą per savaitę. Visada būdavo nustatytas žadintuvas, nes dėl nuovargio pati nesugebėdavau prabusti kas 2 valandas. Tai tęsėsi nuo rugpjūčio iki spalio. Spalio mėnesį man leido vieną maitinimą praleisti. 4 val. ryto pamaitindavau ir, viską pamatavusi bei susvėrusi, pamiegodavau jau iki kokių 7.
Tą laikotarpį prisimenu kaip visiškai šviesų ir gerą. Banalus sakinys – bet didžiausiu ramsčiu man visą tą laiką buvo vyras Tautminas, kuris kasdien važinėjo pas mus į ligoninę.
Namo – po metų. Praėjus metams po gimdymo, grįžome namo. Meida buvo laikoma 11 mėnesių nuo gimimo bei 7 mėnesių pagal koreguotą amžių, tačiau jos raida, motorika vargiai siekė ir 4 mėnesius.
Ji nieko nedarė. Juk metus laiko buvo pririšta prie lovos, apkaišyta kateteriais ir davikliais. Ji tik klapsėjo akytėmis. Nenulaikė gavos, nes nebuvo jokių galimybių dukrą nešioti, stiprinti raumenukus.
Vos mus išleido, važiavome į reabilitacijos kliniką „Lopšelis“. Tik po reabilitacijos Meida pradėjo laikyti galvytę.
Meida namuose jau 1,5 metų. Kaip yra dabar? Meida valgo pati, su šakute. Sėdi, stovi, vaikšo su vaikštyne. Yra linksma, guvi, visus pažįsta, šneka savo kalba, yra be galo sociali, viską supranta. Taip, ji turi sveikatos sutrikimų, raida atilieka, bet jokios blogosios prognozės nepasitvirtino. Ir ką gi – nuo rugsėjo Meida eis į darželį!
Labai norėčiau išvežti Meidą į ADELI kliniką Slovakijoje, bet tai tik svajonė… Nėra pinigų. Nemokamai gavome tik 24 dienas reabilitacijos. Lietuvoje neįmanoma gauti daugiau, nei 24 dienas reabilitacijos per metus. Čia labai labai opi problema…
Justinos Nekrošienės padėka medikams:
Žemai lenkiu galvą gydytojui neurochirurgui, Vaikų neurochirurgijos skyriaus vadovui doc. dr. Algimantui Matukevičiui. Jūs buvote ir esate tas gydytojas, kurio vizito nebijau, – dėl Jūsų nuoširdumo ir gebėjimo nuraminti, profesionalumo ir kompetencijos. Taip pat be galo esu dėkinga vaikų gastroenterologei, vaikų ligų gydytojai, gydytojai echoskopuotojai Virginijai Kazlauskienei už nuoširdumą ir paguodą.
Dėkoju gydytojai vaikų gastroenterologei, vaikų ligų gydytojai dr. Rūtai Rokaitei, klinikos vadovui prof. Rimantui Kėvalui, doc. Vaidotui Gurskiui, Vaikų intensyvios terapijos skyriaus vadovui, vaikų intensyvios terapijos gydytojui dr. Arvydui Gelžiniui, gydytojui oftalmologui ir visiems kitiems, kurie nuoširdžiai rūpinosi mano mergaite.
O labiausiai noriu padėkoti anesteziologei, sutiktai prie vaikų intensyviosios reanimacijos skyriaus (kurios pavardės neįsidėmėjau). Noriu, kad žinotumėte, kokią įtaką padarė jūsų vienas sakinys: „Kovokite dėl savo mergaitės kad ir su visu pasauliu, jūs šaunuolė, nenuleiskite ir toliau rankų“. Ir dėl jūsų padrąsinimo kovoti ir nenuleisti rankų aš buvau tokia stipri, tik jūsų pasakyti tinkamu laiku žodžiai neleido nuleisti rankų, ištverti bemieges naktis.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Jau kurį laiką seku šį tinklaraštį ir šiandien jaučiau, kad turiu pasidalyti savo istorija, nes taip pat buvau auka. Po to, kai buvau su juo septynerius metus, jis išsiskyrė su manimi, padariau viską, kad jį susigrąžintum, bet viskas buvo veltui, aš jo labai norėjau dėl meilės, kurią jam turiu, maldavau jo su visais, Pažadėjau, bet jis atsisakė. Aš paaiškinau problemą savo motinai ir ji siūlo, kad aš verčiau susisiekčiau su rašyba, vadinama Drigbinovia, kuri padėtų man ištarti rašybą, kad tai sugrąžintų, bet aš niekada netikėjau rašyba, neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik išbandyti tą patį burtą, ir jis pasakė aš daugiau nesijaudinu, kad viskas bus gerai, kad mano buvęs vyras grįš, jis antrą dieną stebėtinai išleido burtą mano vardu, buvo apie 16:00. Mano buvęs paskambino man, aš buvau toks nustebęs, atsiliepiau į skambutį ir viskas, ką jis pasakė, buvo gailisi dėl visko, kas nutiko, kad jis norėjo manęs atgal, kad jis mane taip mylėjo. Aš buvau tokia laiminga, kad tai naudinga man, todėl vėl pradėjome gyventi laimingai. Nuo to laiko pažadėjau, kad visi, kuriuos pažįstu, turi santykių problemų, aš tokiam asmeniui padėsiu nurodydamas vienintelį tikrąjį ir galingą burtininką, kuris man padėjo išspręsti savo problemą ir skiriasi nuo visų, kurie netikri. Visiems, kuriems čia reikia pagalbos, jo el. Paštas: doctorigbinovia93@gmail.com galite paskambinti „whatsapp“ per jo mobiliojo telefono numerį +2348144480786, kad gautumėte geriausią rezultatą visiems ar jūsų problemai ……
Tikras ir galingas meilės rašytojas, norintis susigrąžinti „siūlau perskaityti mano parodymus“
Ačiū už tai, ką padarei man, dr. Ilekhojie! Mano žmona nutraukė skyrybų pareiškimą po to, kai susisiekiau su jumis, kad padėčiau skyryboms. Dabar su manimi ir mano žmona viskas yra daug geriau. Kaip jūs sakėte, visas skyrybų procesas buvo atšauktas, o blogis, sukėlęs mano santuokos problemą, buvo išsiųstas ir mes dabar esame laimingi kartu. Aš rekomenduoju Dr.Ilekhojie visiems, turintiems santuokos / santykių problemų. Čia yra jo kontaktinis skambutis / „Kokia programa: +2348147400259“ arba el. Paštu jam: gethelp05@gmail.com