Skaitykite, kaip auga žurnalo redaktorės Neilos (44 m.) trečia dukra Marcelė. Su vyru Sauliumi (46 m.) Neila susilaukė Austėjos (23 m.), kuri jau sukūrė savo šeimą ir pagimdė dukrelę Adelę (1 m.), bei Jogilės (18 m.), kuri dabar dvyliktokė.
Marcelė gimė 2013 gegužės 24 dieną, svoris 3950 g, ūgis 56 cm.
7 mėnesiai – 10 500 g, 76 cm.
Aš žvaigždė!
„Iš sudegusio teatro…“, – pridurtų mano mama, kuri, augindama tris dukras, laikėsi politikos – nesipūsk, nesi ypatinga. Kad ir kaip ji stengėsi įrodyti, jog yra daug gražesnių, protingesnių, gabesnių, bet viena iš mūsų vis dėlto tapo žvaigžde. Mano 6 metais jaunesnė sesuo Donalda „prasimušė“ į viešumą, nes, matyt, paveldėjo senelių – laidotuvių giedorių ir vestuvių gaspadinių – genus. O aš viešumo vengiau kaip dilgėlių krūmo. Net redakcijos žodžių nuotraukos, kuriomis sveikinamės su skaitytojomis nuo pirmojo numerio, atrodė iššūkis – visada norėdavosi lįsti už kolegių nugarų. Ir štai, visą gyvenimą pratūnojusi tamsiausiame šokių salės kamputyje, niekieno nepakviesta ir nepastebėta, šoku Jums solo partiją vidury parketo. Per šokių projektus žiūrovai balsuoja trumposiomis žinutėmis, o aš tas žinutes rankiojau parodoje „Vaikų šalis“, kai skaitytojų srautai ėjo pro mūsų stendą. Drąsesnės mamos užkalbindavo, dalijosi patarimais, kuklesnės tik palaikančiai nusišypsodavo, bet tą vieną dieną tikrai pasijutau žvaigžde. Ačiū už šį pojūtį, kurį, nors ir vienkartinį, smagu išgyventi kiekvienam. Beje, kad Marceliukė būtų drąsesnė ir ryškesnė už mane, nutarėme giminės žvaigždę pakviesti į krikšto mamas.
Dar daugiau nei gyvas parodos kontaktas šį mėnesį jaudino skaitytojų laiškai. Kad ir: „Kai perskaičiau, kad redaktorė Neila pamiršta dukrai duoti vitamino D, man labai palengvėjo. Nes ir aš pamirštu…“ Visi mano dienoraščio atgarsiai sako tą patį – idealių mamų nėra, jos gyvena tik sauskelnių reklamose, kuriose rinktinio grožio kūdikiai krykštauja, valgo ir miega (visada šypsodamiesi), o į seksualius džinsiukus įsispraudusios jaunos mamos gainiojasi juos kvatodamos. Tikrovėje kūdikiai zirzia, sloguoja, seilėjasi, nusidrasko nosis, o mergautiniai džinsiukai mamoms traška per siūles. Tačiau tai nė kiek nesumenkina motinystės žavesio, o tik suteikia jam tikrumo, realumo. Juk nenorėtumėte, kad savo užimtuose puslapiuose pasakočiau karamelines naujienas, koks tobulas dabar mano gyvenimas. Jis ne tobulas, jis tikras.
Kur dingo fifos?
Kad puošnumas su kūdikiais sunkiai suderinamas, pajutau atšalus orui. Mamos, kurios augina mažylius, labai greitai perpranta, kuri šiame ar kitame daugiabutyje irgi turi mažą vaiką, kas samdo auklę, o kam padeda močiutė. Juk kasdien labai panašiomis valandomis į lauką išeina visa naminė-kūdikinė komuna.
Aš irgi į ją darniai įsiliejau, tik vasaromis mūsų maršrutai išsklisdavo, o žiemą visos brūžiname tą patį geriau nuvalytą takelį prie miško. Šiltuoju metų laiku tarp jaunųjų mamyčių jaučiausi tikrai pilka. Gal dėl prigimtinio savo abejingumo išvaizdai, o gal ir dėl nugyventų metų, kai prisiauginti nagus sūpuojant leliuką atrodo tuštybė. Bet užtat kokio grožio pamačiau! Soliariume įdegusi mamytė, aukštakulniai, stilinga suknutė, baltas vežimėlis, žingsniuoja kaip podiumu. Pagalvodavau – kaip su ilgais dekoruotais nagais sučiupinėti kūdikėlį, jo nesubraižyti ir neįgnybti? O kai palinksti keisdama sauskelnes ir viską paskandini ilguose plaukuose, argi mažiukas neįsikabina pirštais, neišrauna kuokšto karčių? O kaip dėl makiažo? Juk per dieną kūdikis dešimt kartų brūkšteli per akis, nejau nenubraukia tušo, šešėlių? Tam reikia didžiulio įdirbio, talento, ne kiekviena moteris sutverta būti spindinčia reklamų mama.
O štai kai atvėso oras, nukrito lapai, negana to – „podiumą“ padengė ledo gurvuoliai, gražiosios mamytės kažkur išgaravo. Likome tik kelios – pilkieji akmenėliai – apsivilkusios dumblo spalvos striukėmis, be makiažo, šukuosenas paslėpusios po gaubšlėmis. Tarsi arimo varžybose arėme savo vagas ir… supratingai viena kitai nusišypsodavome prasilenkdamos. Mums tai kas – tik vienu kitu drabužiu daugiau, bet ką išgyvena mama dabita? Žiemą su aukštakulniais vežimėlio nepastumdysi, juk tenka užklimpti ties posūkiu, pūškuoti įkalnėn, tempti vežimuką apledėjusiais laiptais. Labiausiai tokiems žygiams tinkama apranga – kamufliažinis kombinezonas ir kerziniai batai.
Jokiu būdu nenoriu įžeisti grožį puoselėjančių mamyčių. Jos puošia mūsų gyvenimą, ir joms tikrai nelengva. Pamenu, kaip savo grožio paslaptimis dalijosi Kristina Brazauskienė – pasak jos, save gerbianti moteris ryte atsikelia anksčiau, nusipiešia veidą ir vėl atsigula šalia vyro, kad šis prabudęs jau rastų ją susitvarkiusią… Šia savo įžvalga noriu nusilenkti prieš stilingas, susitvarkiusias moteris, kurių iš nusibrėžto kelio neišmuša net atominis sprogimas (kūdikio gimimas). Bet labiau tikiu tomis, kurios į parodą „Vaikų šalis“ atėjo „pasipuošusios“ keletu pomidoro sėklų ant palaidinės…
Pirmųjų kartų mėnuo
Septintąjį mėnesį pirmieji kartai tryško fontanu.
Pirmieji du dantukai prasikalė praėjus dviems dienoms po pusės metų paminėjimo. Dabar jie – aštrūs kaip skustuvai – jau kyšo ir laukia naujų draugelių.
Pirmoji sloga užsitęsė ir net ėjau pirkti vaistų. Išpakavau per kūdikio laukimo šventęgautą dovanų snarglių siurbtuką. Tai mums, archaiškiems tėvams, buvo atradimas, nes pirmosioms dukroms snargliukus traukėme guminėmis kriaušėmis, liaudyje vadinamomis klizmomis.
Pirmieji bandymai savarankiškai sėdėti, vis nuvirstant ant šalia sudėtų pagalvių, labai greitai tapo drąsiu, tvirtu sėdėjimu – šiuo metu mėgstamiausiu Marcelės užsiėmimu. Sėdėdama savo kampelyje ji kuičiasi tarp žaislų, griaužia kūdikių sausainukus, žiūri TV reklamas, žodžiu – sėdinčio sodo nykštuko rojus.
Pirmosios išvykos sportiniu vežimėliu prasidėjo po to, kai kombinezonu aprengta Marcelė veržliu judesiu vos neišsivertė iš lopšinės vežimėlio dalies (buvome ją pasodinę, kad neva dairytųsi į voverytes…). Paguldyta vežimėlio lopšyje ji jau sunkiai tilpdavo, rėmėsi ir galva, ir kojytėmis, bet kai šalta, atrodo, lopšyje jaukiau, šilčiau. Vis dėlto teko lopšiukui tarti sudie…
Pirmosios kruopų košės buvo sučepsėtos su tokiu pat pasimėgavimu, kaip ir mėsinės. Dabar Marcelė per dieną suvalgo vieną mėsos-daržovių košę, vieną kruopų košę, pusę gremžto obuolio arba bananą, 1–2 kūdikių sausainius arba (teatleidžia man PSO) – pirktą džiūvėsį. Kaip visada gautų apie papildomą maitinimą žinių netaupau, o dalinuosi su Jumis straipsnyje „Košių metas“. Jūs irgi pasidalinkite su manimi, ką duodate savo kūdikiams vietoje tų vadinamųjų užkandžių. Doc. A.Vingro pamokyta daviau į ranką lupto obuolio, tačiau Marcelė su 2 dantimis atkanda didelius gabalus, žiaukčioja, baisu, kad užsprings. Morkos į ranką duoti nė nebandžiau, atrodo dar sprangesnė, o jei duočiau pačiai bananą, tai po tokio užkandžio tektų visiems maudytis ir šveisti namus. Docentas liepia kepti sausainius pačiai, bet recepto neduoda… Kol kas verčiamės su pirktiniais specialiais kūdikiams skirtais sausainukais, bet gal esate atradusios parduotuvėse ką nors įdomaus, kur kuo mažiau priedų? Laukčiau patarimų.
Pirmasis kartas, kai Marcelė išsigando svetimo žmogaus, buvo labai netikėtas. Atšventėme Kūčias, namie šurmuliavo visa giminė, Marceliukė jautėsi puikiai ir atrodė, kad ji bus tas „pulko sūnus“, kuris eis iš rankų į rankas niekada nebijodamas svetimo. Bet Kalėdų rytą ji pradėjo tampyti lūpą pamačiusi skaisčiaveidę pusseserę Jutą, nebepatiko ir kiti giminaičiai. Matyt, per šventąją naktį smegenyse susijungė mažytė jungtis, ir mažylė žengė dar vieną žingsnelį raidos keliu.
Vasario mėnesį noriu parašyti ką nors gražaus apie savo vyrą. Tėtis veteranas (nepamirškite, kad jis jau ir senelis) labai noriai ėmėsi naujo vaidmens. Jo arkliukas – ilgi, net 3 valandų pasivaikščiojimai kemsynais stumiant vežimėlį. Jau pamiršome prabangą, kai abu vėžinome Marceliukę lauke. Dabar laiko resursai tokie maži, kad sutarėme juos taupyti pasiskirstydami darbus – savaitgaliais tėtis išeina su mažyle į lauką, o aš kuopiu namus, verdu valgį kelioms dienoms į priekį, turime juk ir abiturientę, ir dažnai į svečius užsukančią vyresnės dukros šeimą. Tušti puodai ir sterilus šaldytuvas mūsų namuose jau tapo įprastu dalyku, nors iki Marcelės gimimo labai mėgome gaminti ir vaišinti. Tėtis nepaiso oro, dangos bjaurumo, o šlaite, kuriame jis vaikšto, labai daug supuvusių lapų, tad paskui nuvalyti vežimėlio ratus beveik neįmanoma. Važinėdamas su ausinukais klausosi „Lietaus“ radijo ir aktyviai dalyvauja pageidavimų koncerte, paskambinęs vis užsisako kokią dainą. Kai vyrui išeiginė, į darbą nulekiu aš. Tai būna palaimingos valandos, nes pasiilgstu kolegių, jaukių pokalbių, puolu tikrinti paštą, laukiu mylimo docento A.Vingro (kad išklausyčiau pamokymų, kaip nesusipainioti tarp PSO direktyvų). Vyras tuo metu kuičiasi namie su Marcele, o grįžusi randu juos nesveikai laimingus. Manau, supratote, ką norisi nutylėti – namai primena praūžusį tornadą, nes per žaislus, marliukus, nuspardytas vilnones kojinytes ir kitokį kūdikių jaukalą neįmanoma perlipti. Nekalbu apie neplautus indus kriauklėje, trupinius po paskubomis sukimšto sumuštinio, išgramdytus obuoliukus ir sudraskytus laikraščius. Kartą, kai grįžau po tokios vyro išeiginės, jis prasitarė – kaip smagu auginti vaiką namuose, norėtų būti tėvystės atostogose. Per žurnalo leidimo metus mažiausiai 10 kartų redagavau psichologų pamokymus apie tėvo ir mamos vaidmenis auginant kūdikį, bet dabar viską pamačiau realybėje. Tėtis yra vienakanalis. Jeigu jis būna su kūdikiu, tai būna su kūdikiu. O mama… Ji šalia to nudirba šimtą darbų. Labai tinka senas anekdotas. Grįžta vyras iš darbo, o namai – kaip po vagystės, viskas išversta, sujaukta, be to, kabo voratinkliai, skraido dulkių kamuoliai. Vyras nustėręs klausia – mieloji, kas atsitiko, ką tu darei? O žmona atsako – šiandien buvo ta diena, kai aš nedariau nieko…
Bet palaukite, dar liko Valentinas… Gruodžio mėnesį paminėjome 24-ąsias vestuvių metines. Asketiška tai buvo šventė, be šampano, be svečių. Užmigdę Marceliukę išsikalbėjome. Prilyginome dabartinį savo gyvenimo etapą darniam dviejų arklių kinkiniui. Ar kinkinio arkliai kalbasi? Mylisi? Eina į kiną susikibę už kanopų? Jeigu užsižaistų vienas su kitu, vežimas bematant išvirstų. Supratome, kad Arklio metais dar risnosime greta beveik nematydami vienas kito, o tik dovanodami vienas kitam trumpas laisvės valandas, pavyzdžiui, aš jį išleisiu į krepšinį, o jis mane – į parduotuvę. Pasak vyro, kitaip nebus, nes tarp mūsų dabar įsiterpusi „ta maža rakštis“.
Ta maža rakštis
Mamos laiškuose klausia, kokie Marcelės miegojimo įpročiai. Kai laukiausi, buvau nusistačiusi, kad vaikas miegos savo lovytėje. Kūdikį auginančią draugę terorizavau, kad ji, miegodama su kūdikėliu vienoje lovoje, ne tik kad gali jį nugulti, bet ir pūsdama jam į nosį anglies dvideginį, neleidžia įkvėpti deguonies, todėl badauja vaiko smegenys. Mano pastabos niekam nebuvo įdomios, nes visi, absoliučiai visi mano pažįstami žmonės, kurie augina mažus vaikus, miega su jais vienoje lovoje. Lovytės tarnauja kaip maniežai, sandėliukai, džiovyklos, bet jokiu būdu ne pagal savo tikrąją paskirtį.
Išsirinkome stilingą dramblio kaulo spalvos tikro medžio lovytę, kokybišką čiužinuką. Vienas lovytės šonas nuimamas, tad abu čiužinius sujungėme taip, kad lovytė tapo mūsų lovos tąsa. Lyg ir patrauklus tarpinis variantas. Iki pusės metų taip ir buvo, Marcelė miegodavo savo teritorijoje, o mes bet kada galėdavome apklostyti, paglostyti, pavartyti, pamaitinti. Tačiau vos tik ji išmoko pati vartytis ir judėti plokštumoje, pradėjo dėtis keisti dalykai. Dukrytė užmiega savo lovytėje, kietai įminga ir kokią valandą dvi pamiega nejudėdama. Tada prasideda budraus miego fazė ir ji, neatmerkusi akių, pradeda muistytis ir nejučia, šoniniais judesiai įsiskverbia į mūsų lovą. Iš pradžių manėme, kad tai atsitiktinumas. Bet po kokio dešimto karto neliko abejonių – ją į mūsų lovą stumia kažkokia galinga pasąmonėje slypinti jėga.
Vos įsiritusi į didžiąją lovą ji palaimingai atsidūsta, kaip atlikęs sunkų darbą žmogus, ir įminga iki ryto.
Kadangi nebemaitinu, naktis su vyru skirstomės po lygiai. Vieną naktį tą įsibrovimą patiria jis, kitą – aš.
Aptarėme, kad vaikučiui tikrai patogiau miegoti savo lovoje, nes gali plačiai išskleisti rankas, o pas mus ji suvaržyta. Ryžomės eksperimentui – uždėti groteles iš laisvosios pusės, kad prasidėjus savaiminiam įsiveržimui Marcelė atsimuštų į kliūtį. Buvau proceso stebėtoja. Vyras paėmė groteles, ilgai jas vartė, pažiūrėjo į miegančią Marcelę, sumurmėjo: „Ji taip jaukiai prisiglaudžia prie manęs, kai įslenka į mūsų lovą…“ ir vėl jas įkišo į lovytės apačią. Be žodžių supratome, kad ta maža rakštis irgi turi savo teises, ji pasirinko tokį miegojimo būdą, o mums, būkime atviri, jis juk labai patinka… Kiek tai truks? Na, mano sesers vyras kaip tik šiuo metu gamina ąžuolinę lovą savo sūnui, kuriam už mėnesio sukaks 5 metai.
Šeima tikisi, kad nauja lova bus pretekstas išsikraustyti iš tėvų lovos. Po kokių 5 metų ir mūsų mylimoji rakštis išsikraustys į jai jau paruoštą kambarį (kuriame anksčiau gyveno didžioji sesė).
Iki susitikimo kitą mėnesį.
Mama Neila
„Mamos žurnalas“
Studijos „G foto“ nuotraukose – Marcelukės 6 mėnesių paminėjimas, susirinko visa šeima.
