Vaikų psichosomatika – galinga ir nenuspėjama.
Galbūt greitai jie – kaip ir tikrieji filmų X-menai – mokės skraidyti, laipioti sienomis, apaugti akmeniniais žvynais ar uždegti žvilgsniu.
Nuo tikrųjų X-menų šie vaikai skiriasi tuo, kad anie, iš filmo, savo galias pasitelkia tyčia, o mūsiškiai vaikai net nenutuokia, kodėl jiems taip nutinka.
Tiesiog įvyksta galinga impulsų seka, ir mintis pagimdo kūno reakciją. Reikia tik susinervinti, išsigąsti ar kažko labai nenorėti.
Apie ypatingų galių turinčius vaikus kalbamės su vaikų psichiatre Aurima Diliene.
RUGILĖ, KURI VEMIA TIK PER MAMOS FURŠETUS
Rugilei – 7 metukai. Tėveliai išsiskyrė, kai mergaitei buvo dveji. Rugilė gyvena su mylinčia mama, tėtis sukūręs naują šeimą. Tėtis dirba užsienyje, todėl Rugilę lanko labai retai. Apsilankęs negaili brangių dovanų, rugsėjo pirmosios proga padovanojo mobilųjį telefoną už 1000 litų, o per retus susitikimus Rugilė gali žaislų parduotuvėje išsirinkti ką tik nori. Ji pirmoji iš darželio grupės turėjo furbį, bratz lėlių kolekciją, šunį robotą. Rugilė niekada nežino, kada tėtis grįš – paprastai jis paskambina tą pačią dieną, kai nori dukrą pasiimti valandai-kitai. Mergaitė gyvena laukimu, dažnai mama ar auklė ją aptinka prie lango – Rugilė stebi į kiemą įvažiuojančias mašinas.
Rugilės mama – firmos vadovė, gauna daugybę pakvietimų į renginius, vakarienes, priėmimus. Dažniausiai atsisako, nes nenori vakare palikti Rugilės vienos. Kartais, kai reikia būtinai išeiti, kviečia auklę, kuri gyvena gretimame name. Į gydytojus mama kreipėsi dėl Rugilės neaiškios kilmės vėmimų. Sutapimas ar ne, bet visada Rugilė vemia vakarais, kai mama turi išeiti. Paskutinį kartą Rugilė apsivėmė, kai vakarine eilute pasipuošusi mama apsikabino dukrą pabučiuoti. Į vakarėlį mama taip ir neišėjo – dukra apvėmė suknelę, o puoštis kita mama nebeturėjo jėgų.
Komentuoja psichiatrė Aurima:
Rugilė, kaip ir tūkstančiai kitų vaikų, vemia iš jaudulio, baimės. Ji neteko tėčio, todėl siaubingai bijo netekti ir mamos. Nenori, kad mama vakare išeitų, bet, aišku, nenori ir tyčia jos apvemti. Vemia ne pati Ruglė, o jos jaudulys. Mergaitės vėmimas yra nevalingas – tiesiog stemplės spazmas.
Įsivaizduokime kad žmogaus smegenyse yra baimės, jaudulio jungtukas. Vieniems jis labiau sujungtas su stemple, kitiems – su žarnynu. Taigi vieni iš baimės ir jaudulio gali pradėt vemti, o kiti – viduriuoti. Pastarųjų dauguma, ne veltui sakome „ko čia viduriuoji?“, kai norime pasakyti „ko čia bijai, ko jaudiniesi?“
Didžioji Rugilės bėda – šeimos disfunkcija, neišspręstas mamos-tėčio balansas. Tėvams reikėtų išsikalbėti ir spręsti, kiek mergaitė gauna iš vieno tėvo, kiek iš kito. Tai turi būti sukonkretinta, kaip dienotvarkė (tėtis ateina ketvirtadieniais 18 valandą ir nė minute vėliau), tik tada Rugilė pasijus saugi. Tokiam vaikui jokiu būdu negalima teisintis – negalėjau, nespėjau. Pažado netesėjimas jam pakerta kojas. Kai tėvai išsiskyrę, o vaikas jautrus, negali būti jokių atsitiktinumų, manipuliacijų. Vaikas turi žinoti – kada, kiek ir kas su juo būna. O materialios dovanos čia išties nieko vertos. Jei vaikas prie lango ausis įtempęs klausosi mašinų ūžesio – o gal tėtis? – nejau naiviai manote, kad jis laukia tėčio atvežamos dovanos?
IEVA, KURIOS KŪNAS ATŠĄLA PER TĖVELIŲ KOMANDIRUOTES
6 metų Ieva turi ir tėtį, ir mamą. Nors viskuo aprūpinta, auga ligota – kimba, regis, visi pasaulio virusai. Dėl nuolatinio sirguliavimo Ieva nelanko darželio, ją namuose prižiūri močiutė. Kartais su močiute Ieva praleidžia ištisas savaites, nes abu mergaitės tėvai dažnai važinėja į komandiruotes.
Tėvai supranta, kad toks gyvenimo būdas nėra idealus, kad reikia toliau komplektuoti šeimą, pagimdyti Ievai brolį ar sesę.
Tačiau viską stabdo didžiulė paskola – šeima neseniai įsikėlė į naują namą. Kai tėvai išvažiuoja, močiutė atsikrausto į anūkės namus, juodvi miega vienoje lovoje.
Šį rudenį sutapo, kad tėvai turėjo išvykti kaip tik prieš šeštąjį Ievos gimtadienį. Derėjosi, kad mergaitė gimtadienį nukeltų ir atšvęstų tėvams grįžus. Ieva lyg ir sutiko, bet buvo labai liūdna. Išvažiuojančių tėvų dar perklausė: „O jei aš labai labai susirgčiau, jūs vis tiek išvažiuotumėte?“. Atsakymas buvo teigiamas.
Tėvams išvažiavus jau pirmą naktį močiutė pajuto, kad Ieva miega neįtikėtinai ramiai – nesigirdi net šnopavimo. Močiutė apčiupinėjo anūkę ir paklaiko – mergaitė buvo šalta kaip ledas. Greitai išbudinusi Ievą, močiutė pamatavo temperatūrą – vos 35 laipsniai. Ieva tikino, kad jai nieko neskauda, kad jaučiasi gerai, bet kalbėjo vos girdimu balsu, atrodė pamėlusi.
Greitosios pagalbos gydytoja 3 valandas praleido prie Ievos lovos – kartu su močiute bandė sušildyti mergaitę, girdė karšta arbata, movė vilnonius megztinius, trynė, masažavo, kišo prie kojų karštą pūslę. Kai temperatūra pakilo iki 36,6 laipsnių greitosios gydytoja išvažiavo, taip ir nepasakiusi, kas čia įvyko. Užtat grįžę tėvai išgirdo močiutės verdiktą – ji daugiau su anūke nepraleis nė vienos nakties, nes nenori prisiimti atsakomybės už nei iš šio, nei iš to negyvai atšalusią anūkę.
Komentuoja psichiatrė Aurima:
Visi suvokiame, kad išsiskyrusių šeimų šaknys pakirstos, kad tokiose šeimose vaikams kyla daugybė problemų.
Tačiau nereikia įsivaizduoti – jei jau gyvename kartu, tai vaikui viskas yra ir bus gerai.
Vis daugėja šeimų, kuriose abu tėvai smarkiai dirba, tai vadinamoji nauja „paskolinių“ karta. Yra „paskoliniai tėvai“, vadinasi – yra ir jų „paskoliniai vaikai“. Tai žmogučiai, kurie mato tėvus tik retkarčiais, o didžiuliuose namuose šeimininkauja vieni arba – geriausiu atveju – su močiute ar aukle. Paprastai šie vaikai yra visko pertekę, bet labai vieniši.
Nenuostabu, kad eilinį kartą tėvams susiruošus kažkur išvažiuoti, vaikas griebiasi ligos, kaip gelbėjimosi rato. Juk kai sergi, tave slaugo, bučiuoja, neša į lovą šiltą arbatytę.
Neišspręstos šeimyninės problemos ardo vaikų gyvenimą. Mes įsivaizduojame, kad priglausime vaikus, kai uždirbsime visus pinigus. Tačiau jau bus vėlu. Iki 12 metų mes į vaiką įdedame, paskui „dangtis užsidaro“. Kad ir kaip norėsite su savo pinigais pasibelsti į vaiko širdį, po kelerių metų bus jau vėlu.
Vaikų psichosomatinės galios beribės. Teko girdėti atvejų ne tik apie kūno temperatūros „numušimą“. Pati konsultavau berniuką, kuriam užeidavo tachikardijos priepuoliai, „permušdavo“ širdis. Visada – mokykloje, visada – po konflikto su direktoriumi. Nors vaiką tyrė geriausi širdies specialistai, ligos nerado. „Tachikardija“ buvo tik vaiko organizmo gynyba.
SIMONAS, KURIS DŪSTA PAS MOČIUTĘ
Simonui neseniai sukako 5. Berniukui prieš 3 metus nustatyta bronchinė astma. Rūpestinga šeima dėl Simono sveikatos išsinėrė iš kailio – net pakeitė butą (iki diagnozės gyveno senos statybos daugiabutyje, kuriame drėko ir pelijo sienos). Tėvai be gailesčio atsisakė kilimų, kambarinių augalų, net šuns. Pastangos pasiteisino – dabar Simonui dusulio priepuoliai užeina labai retai. Gydytojai liepė tėvams rašyti dusulio priepuolių dienoraštį ir bandyti išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis vaikas pradeda dusti. Dienoraščio apžvalga buvo netikėta – Simonui nieko neatsitiko, kai pažaidė su kaimynų šuniuku, nebuvo pablogėjimo net pavasarį, per augalų žydėjimą.
Pastaraisiais metais jis duso 4 kartus ir visi jie buvo, kai tėvai Simoną palikdavo nakvoti pas močiutę arba pas krikšto motinėlę. Ir vienuose, ir kituose namuose Simonas dešimtis kartų buvo nakvojęs su tėvais ir nieko nenutikdavo. Todėl mama buvo tikra, kad ten alergenų nėra, juo labiau kad Simonas visur vežasi savo patalynę. Tačiau vos berniukas pasilikdavo vienas, tėvai sulaukdavo skambučio – greičiau atvažiuokite, dūsta.
Paskutinį kartą tėvai turėjo išeiti iš spektaklio premjeros ir lėkti parsivežti Simono. Keisčiausia, kad dusulio priepuoliai berniukui praeina vos tik jis įsitaiso tėvų automobilyje. Tada prašo įjungti mėgstamą muziką, pats kartu dainuoja, krykštauja ir nė kiek neprimena vaiko, kuris prieš kelias minutes duso.
Komentuoja psichiatrė Aurima:
Yra daugybė pavyzdžių, kai vaikai dūsta reikiamu metu reikiamoje vietoje. Tai puiki priemonė tikslui pasiekti.
Gali būti, kad Simonas niekada ir nesirgo tikrąja bronchų astma. Tiesiog jam tobulai sekasi elgtis taip, kaip elgiasi astma sergantys vaikais. Aišku, dūsta jis ne iš piktos valios, netyčia. Jo pasąmonė diktuoja signalus sąmonei (Simonai, tu nori namo, pas močiutę tau nepatinka, o namo grįžtum tik vienu atveju – jie pradėtum dusti), o sąmonė – bronchams. Juk gydytojai diagnozes nustato pagal simptomus. Jie rašo – astma, nes tėvai reikalauja atsakymo – kodėl vaikas dūsta? Be to, kai yra diagnozė, galima skirti vaistų, o tėvai to paprastai labai nori. Kai gydytojas skiria vaistus, atrodo, kad viskas tapo aišku ir kontroliuojama.
LAURA, KURIAI SKAUDA PILVĄ PRIEŠ BALETO PAMOKAS
Laura jau trečiokė. Bet baletą ji lanko dar seniau – nuo 5 metų, nes nuo gimimo yra be galio smulki, liesutė, lanksti. Baleto pamokos vyksta du kartus per savaitę. Dažniausiai tomis dienomis Laura atsikelia veriama nepakeliamo pilvo skausmo.
Lauros tėvai, aptikę kalendorinį skausmų sutapimą su treniruotėmis, iš pradžių manė, kad mergaitė simuliuoja. Tačiau kaip netikėsi, jei pilvo skausmus lydi ir acetoninis vėmimas? Mergaitė tvirtina, kad ji nori eiti į baletą.
Tėvai nežino, kaip mergaitei seksis baigti trečią klasę, nes jau kelis mėnesius tęsiasi užburtas maratonas. Dėl pilvo skausmų ir vėmimų Laura vis guldoma į ligoninę, ten labai greitai sveikata sugrįžta, tačiau po savaitės namuose vėl prasideda tas pats – skausmai ir vėmimai.
Komentuoja psichiatrė Aurima:
Lauros pavyzdys – tipiškas ir dažnas. Mergaitė persitempusi, velka per sunkų jos petukams krūvį. Prieš baleto pamokas jaučia įtampą, nori jos atsikratyti ir vemia. Kai norime atsikratyti nerimo, jaudulio, baimės – daugybės susikaupusių emocijų – įsijungia organizmo šalinimo sistema. Taigi – noriu kažko atsikratyti – vemiu arba viduriuoju.
Liūdna, kai šių dienų tėvai-perfekcionistai užkrauna savo vaikams tokius krūvius. Mokykla (privalai mokytis geriausias pažymiais), dešimtys būrelių, dailės, muzikos mokyklos, baseinai. Vaikas namo grįžta kaip primuštas šunytis, o dar laukia pamokų ruoša. Nieko keisto, kad tuomet į pagalbą atskuba kiekvieno mūsų viduje tūnantis X-menas.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
