Vaikas serga ir serga. Psichologai sako – sukluskite, galbūt vaikas tiesiog slepiasi už ligos. Apie psichosomatines ligas kalbamės su psichologe Erika Kern.
Kodėl vaikams smagu sirgti?
Aš truputį ginčyčiausi su straipsnio pavadinimu (tačiau jo nekeisčiau). „Sirgti – smagu“, ko gero, gali pasakyti tik tas, kuris tuo metu neserga. Nei vaikai, nei suaugusieji nenori sirgti nei kūno nei psichikos ligomis. Tai nereiškia, kad vaikai (o kartais ir suaugusieji) negali turėti fantazijos – „kaip būtų gerai susirgti“, nes norėtųsi išvengti kažko, su kuo teks susitikti gyvenime, – ar su kliūtimi, ar su problema, ar su baime. Tačiau fantazijos ir lieka fantazijomis, jose, kaip ir pasakose įmanomi neįmanomi dalykai. Kaip pasakose galima mirti ir vėl atgyti, taip fantazijoje galima vienu metu sirgti ir jaustis gerai, smagiai. Realybėje sirgti nėra smagu, ir mes visi norime nesirgti, turėti energijos, neturėti skausmų, nesijausti blogai.
Koks kriterijus leidžia atskirti, kad vaiko liga ar skausmai yra psichosomatiniai?
Dažniausiai vienintelis kriterijus yra tai, kad medikai neranda fiziologinio pagrindo (ar paaiškinimo) simptomams ar negalavimams. Kartais tai gana akivaizdu (žmogus jaučia tai, ko tikrai negali jausti, pavyzdžiui, guzą gerklėje, kurio tikrai nėra), ir medikai gali labai užtikrintai pasakyti, kad negalavimas yra psichologinės kilmės. Tačiau yra atvejų, kai ir medikai tik spėja, nes tiesiog neranda jiems žinomo ligos paaiškinimo. Vis dėlto šiais laikais daugumą psichosomatinių (psichikos sukeltų) kūno simptomų medikai gali išskirti.
Psichosomatiniai sutrikimai nediagnozuojami „namie“, tai reiškia, kad, bandydami nustatyti psichosomatinį sutrikimą savo vaikams, stipriai rizikuojame suklysti ir uždelsti galimų ligų gydymą, be to ir psichosomatinius negalavimus reikia gydyti, o ne (kaip neretai tenka girdėti), numoti ranka.
Nežinau, kaip gimė tokia idėja, tačiau visuomenėje labai gyvas supratimas kad psichosomatiniai negalavimai tai yra tokie negalavimai, kurie yra „išgalvoti“ ir į juos nereikia kreipti dėmesio. Visų pirma – ar negalavimas psichosomatinis, ar kūno, nėra jokio skirtumo. Jei skauda, tai skauda. Jei sukasi galva, tai sukasi, jei pykina, tai pykina – nepriklausomai nuo to, ar yra apsinuodyta maistu, ar gyvenimu.
Čia tiktų pavyzdys iš jau suaugusios moters pasakojimo. Ji prisimena, kaip jai, maždaug trejų metų mergaitei, užeidavo nepakeliami pilvo skausmai. Moteris ir šiandien gali apibūdinti tą raižantį ir duriantį skausmą, kurio apimta ji tiesiog raitydavosi ant žemės ir graudžiai raudodavo.
Žinoma, kad tėvams tai kėlė didelį nerimą ir jie nuvedė dukrą pas gydytojus. Neradę kūno sutrikimų, gydytojai pasakė tėvams, kad vaiko negalavimas – psichologinis, „nuo nervų“. Tad kai mažai mergaitei vėl užėjo siaubingi skausmai, tėvai daugiau jau nebereagavo, tiesiog išeidavo iš kambario ir su nepakeliamu skausmu mergaitei tekdavo išbūti vienai pačiai.
Tad ji turėjo susitvarkyti ne tik su dideliu skausmu, bet ir su atstūmimu, apleistumu ir vienatve. Nemanau, kad, tai žinodami, tėvai būtų elgęsi taip, kaip elgėsi.
Problema yra ta, kad į žmogų mes pamirštame žiūrėti holistiškai – kaip į vieną visumą, kurios dalys (kūnas ir psichika) neveikia atskirai, bet veikia kartu. Jei negalavimas nėra priskiriamas kūno ligoms, bet pasireiškia kūne, tai net jei gydymas ir skiriasi, vis dėlto negalavimas yra išgyvenamas kūniškai, ir nuo žinojimo, iš kur jis atsirado, jis nedingsta.
Dažniausiai psichosomatiškai skauda pilvuką (mažesniems) ir galvą (vyresniems). Kokie dar klasikiniai „taikiniai“?
Visų pirma tai pilvuką (skrandį ir žarnyną) psichosomatiškai skauda ir mažiems, ir dideliems. Tik kai mums skauda skrandį, mes nenurašome tų skausmų, nes žinome, kad mums skauda IŠ TIKRŲJŲ. Tad ir mažiems vaikams skauda iš tikrųjų. Tai labai svarbu prisiminti. Kitas dalykas, juk dauguma žinome, kad gastritas ir opos iš esmės yra psichosomatiniai negalavimai, bet juk taip pat suprantame, kad tai yra skrandžio sienelių uždegimas, vadinasi, prasidėjęs (ar paskatintas) psichikoje, sutrikimas gali tapti kūno.
Kiti dažni psichosomatiniai skausmai yra galvos skausmas, negalavimai: pykinimas, silpnumas kojose, kojų skausmai, bendras silpnumas, rečiau – alpulys. Dažni žarnyno psichosomatiniai negalavimai – vidurių užkietėjimas ar viduriavimas. Prie psichosomatinių simptomų kartais priskiriama astma, nors gal tiksliau ją būtų vadinti kompleksiniu sutrikimu – įtakos turi ir psichikos dinamika, ir alergenai. Panikos priepuolis yra psichosomatinių simptomų rinkinys, keletas iš jų: širdies plakimas, oro trūkumas, prakaitavimas, karščio „mušimas“.
Ar vaikas pats suvokia, kad jis serga, nes taip jaučiasi labiau mylimas? Ar tai pasąmonė?
Tiesa sakant, pirmą kartą girdžiu, kad vaikas serga, nes taip jaučiasi labiau mylimas. Šį sakinį reikėtų koreguoti taip: „Vaikas gali susirgti psichosomatinėmis ligomis, nes turi klaidingą (vidinę, pasąmoninę) idėją, kad tokiu būdu išspręs savo problemas“. Kas yra vaiko problema, gali skirtis – gali būti, kad jis kažkodėl nesijaučia mylimas, gali būti, kad nesijaučia stiprus, gali būti kad nesijaučia pasiruošęs įveikti sunkumus, ar gali būti, kad nejaučia, jog gali įgyvendinti tėvų (ar savo) lūkesčius.
Šioje vietoje pakalbėkime apie galvos migreninius skausmus. Migrena – psichosomatinis negalavimas, nors matysime, kad tai taip pat paveldima kūno/psichikos reakcija į aplinką. Migreninis galvos skausmas vaikui gali prasidėti ne tik prieš sunkumą (pavyzdžiui, kontrolinį darbą), bet ir po sunkumo (pavyzdžiui, po konflikto su draugu). Kokiu tuomet tikslu vaikui skauda galvą? Juk su draugu jau susipyko? Galime daryti prielaidas, nepamiršdami, kad kiekvienam vaikui skirtingose situacijose gali būti kitaip. Tad gali būti, kad konkrečiam vaikui po konflikto su draugu prasideda migrena, nes jis konflikto metu sulaikė savo emocijas (gal pyktį, gal liūdesį), ir tas emocijų sulaikymas atsispindėjo ir galvos kraujagyslių lygmeniu.
O taip pat gali būti, kad susipykus su draugu tiek liūdna, kad nieko nesinori daryti, tačiau nejau tokia paika priežastis, kaip susipykimas su draugu ir liūdesys, pakankama? Kas gi išleis iš pamokų vaiką, jei jis sakys, kad jam taip liūdna, kad negali susikaupti ir dirbti? Tad migreninis skausmas atlieka funkciją – įteisina negalėjimą dirbti. Tik, žinoma, su „šalutiniais efektais“ – gavęs „bilietą“ nedirbti vaikas, deja, tuo negali mėgautis. Gal jis jau negali jausti pykčio ir liūdesio (štai dar viena priežastis – neleidimas sau jaustis), bet kankinasi nuo nepakeliamų galvos skausmų. Nejau kam nors tai gali atrodyti kaip malonumas? Juk tai didžiulė kaina, todėl labiau turėtumėme į tai žiūrėti kaip į pasirinkimą (kad ir nesąmoningą) sumokėti tikrai didelę kainą (neretai skausmu) išspręsti vidines emocines problemas ar dilemas.
Psichosomatinėmis ligomis serga ypač jautrūs vaikai? O gal labai išlepę?
Manyčiau, kad ir tie, ir anie. Jautresnės psichikos ar nervų sistemos vaikų emociniai išgyvenimai neretai atsispindės jų kūne. Galima tai vertinti ir kaip kūno pagalbą psichikai – taip atrandama pusiausvyra tarp jausmų, įsitikinimų, suvokiamų ir realių savo gebėjimų bei galimybių ir išorės lūkesčių. Lepinami vaikai paprastai jaučiasi gana silpni ir nepajėgūs patys įveikti sunkumus (nors to gali ir nesimatyti, jie gali atrodyti kaip valdingi ir reiklūs), tad gali būti, kad jiems reikia papildomų priemonių (ir kūno pagalbos) įveikiant sunkumus, kuriuos kiti įveikia paprasčiau.
Viena mama pasakojo, kaip jos dukra mokėjo daryti tikrus psichosomatinius stebuklus, – kai tik mama ruošdavosi į komandiruotę, mergaitė pradėdavo vemti. Jei mama vis tiek išvažiuodavo, mergaitei iki kritinės ribos nukrisdavo ar pakildavo temperatūra, močiutė nuolatos kviesdavo greitąją. Vos mama grįždavo, dukra „pasveikdavo“. Tai jau manipuliacija? Mergaitė – tikra blogietė?
Oi, kaip čia tokia išvada atsirado? Ne, mergaitė nei blogietė, nei manipuliatorė. Tačiau akivaizdu, kad mergaitė nesusitvarko su atsiskyrimu nuo mamos. Truputį paaiškinsiu, kas su ja vyksta: mama ruošiasi į komandiruotę. Mergaitei kyla tiek daug ir tokie intensyvūs jausmai, kad jie jai netelpa viduje. Ji jų negali nei suvokti, nei perdirbti (nuryti ir suvirškinti), tad jie veržiasi lauk – ją pykina ir ji gali vemti. Kartais psichosomatinius simptomus reikia „skaityti“ kaip simbolius.
Kodėl mergaitei kyla tokie stiprūs jausmai ir kokie konkrečiai jausmai jai kyla, aš negaliu pasakyti, nepažinodama konkrečių žmonių.
Akivaizdu, kad mergaitė neturi vidinės idėjos apie tai, kad ji gali išbūti be mamos. Kaip tokia „paklaida“ atsirado jos viduje, reikėtų paanalizuoti. Aš galiu pafantazuoti, tik jokiu būdu negalvokite, kad visi atvejai vienodi, ar jei skamba panašiai, tai toks pat ir paaiškinimas.
Įsivaizduokime tokią situaciją – mama ruošiasi komandiruotei. Mergaitei liūdna ir šiek tiek neramu (adekvatūs jausmai prieš išsiskyrimą). Ji stebi mamą, o šioji nerodo jokių jausmų, susijusių su jų išsiskyrimu (juk mamai irgi turėtų „užeiti“ adekvatūs liūdesio ir neintensyvaus nerimo jausmai).
Tad mergaitė jaučia liūdesį išsiskirdama su mylimu žmogumi ir kartu ima jausti apleistumą ir atstūmimą, nors mama lyg ir elgiasi įprastai.
Mergaitės jausmai intensyvėja, dabar jau jai ne tik liūdna ir šiek tiek neramu, bet ir baisu bei vieniša. Paprastai tokioje santykių situacijoje (kai vienas jaučia, o kitas – ne) kur buvęs kur nebuvęs atsiranda pyktis. Tad dabar jau mergaitė jaučia liūdesį, nerimą, baimę, vienišumą ir pyktį.
Greičiausiai bent jau pyktį ji parodys, norėdama to ar ne. Gali būti, kad mama sureaguos dar didesniu pykčiu, tuo pačiu (nežinodama) ir įrodydama mergaitei, kad ji jai visai nerūpi. Dabar jau mergaitę užlieja tikra emocijų banga – liūdesys, nerimas, baimė, sutrikimas, vienišumas, pyktis ir siaubas. Kuo mažiau šiuos jausmus mergaitė galės išreikšti, tuo labiau juos išreikš kūnas. Jis tarsi perima „estafetę“ ir toliau jau transliuoja jausmus kūnišku būdu.
Gerai, visas šitas siaubas baigiasi, mama išvažiuoja. Mergaitei pakyla temperatūra. Ar mama grįžta? Vargu. Tad negalime sakyti, kad tokiu būdu mergaitė manipuliuoja. Žinoma, dažna mama jausis kalta, o dar dažnesnė – išsigandusi, kai jos vaikas karščiuoja tiek, kad reikia kviesti greitąją.
Bet vargu ar daug mamų dėl to meta darbą. Tad koks mergaitės, ar tiksliau – psichosomatinio negalavimo – tikslas? Ir vėl galime tik spėlioti. Gali būti, kad mergaitė tuo metu yra tiek išsigandusi, kad ją paliko mama ir niekada jau nebegrįš (žinojimas čia nieko nereiškia), kad jos kūnelis vėl ima spręsti problemą – ima kuo greičiau sirgti, kad „surastų naują mamą“. Močiutė, matyt, nelabai tinka. Kai mergaite rūpinasi daugiau „mamų“, gali būti, kad psichologiškai jai šiek tiek ramiau, kad ji neprapuls.
Kai mama grįžta, pavojus (prapulti) tiesiog dingsta, ir kūnelis neturi reikalo organizuoti mamų paieškos, tad temperatūra ir nukrenta. Kodėl konkreti mergaitė taip išsigąsta, aš nežinau, tačiau galiu beveik tikrai pasakyti, kad ji nesiekia manipuliuoti, o siekia išgyventi, net jeigu jai joks pavojus negresia, ji tiesiog turi vidinę idėją apie tai, kad prapuls, jei mama dings.
Galime pasilikti ir prie idėjos, kad mergaitė karščiuoja, ir mama grįžta. Tokiu atveju galėtume spėti, kad karščiavimu mergaitė „susigrąžina“ mamą.
Tačiau mes vis tiek neturime atsakymo į klausimą, kodėl mergaitė tokiu save kankinančiu būdu to siekia. Juk aukšta temperatūra nėra maloni. Ar vienaip, ar kitaip žiūrėsime, išvada ta pati – mergaitė yra praradusi idėją, kad gali išgyventi be mamos. Kad vaikas suformuotų tokią idėją apie save, vien jo pastangų nepakanka, prie to yra (ir iš esmės) prisidėję ir tėvai. Tad netiktų vaiko vadinti manipuliatoriumi. Vaikas neužaugo beorėje erdvėje ir neatėjo kenkti tėvams. Vaikas augo šeimoje ir iš to, ką matė ir patyrė, pasidarė vienokias ar kitokias išvadas. Gal klaidingas, tačiau tėvai šiame, ankstyvame išvadų darymo procese dalyvavo ne mažiau nei vaikas.
Vaikas nenori eiti į mokyklą, nes rytoj kontrolinis, ar leisti jam neiti (žaisti atviromis kortomis), ar laukti psichosomatinio pykinimo ir migrenos?
Jei jūsų vaiką pykina ar užeina migrena prieš kiekvieną kontrolinį, tai gal geriau eiti pas vaikų psichoterapeutą, nes reikėtų šiek tiek daugiau pagalbos nei patarimo.
Manau, nenorėti eiti į mokyklą, nes rytoj kontrolinis, visų pirma yra normalu. Tad nei barti nei gėdinti vaiko netiktų už visiškai paprastą ir žmogišką nenorą būti vertinamu ir lyginamu su kitais. Svarbu pripažinti jo jausmus ir pasakyti, kad, kai laukia vertinimo situacija darbe, ir jūs tą dieną nelabai norite eiti į darbą. Jei vaiko emocijos intensyvesnės, jis neramus ar verksmingas, galime pabandyti pasikalbėti su juo (tik tai jokiu būdu nereiškia įtikinėjimo ar moralizavimo).
Pasikalbėti – tai reiškia klausti vaiko, kas jam baisiausia, ar kad gaus prastą įvertinimą, ar kad per kontrolinį bus labai įsitempęs (žodis įtampa turėtų būti jūsų vaikui suprantamas), ar dar kažkas. Jei vaikas galės suformuluoti savo rūpesčio priežastį, jau mažiau šansų, kad turės psichosomatinį simptomą, tačiau negarantuotai, tad nesukurkite naujo lūkesčio.
Dauguma vaikų bijosi prasto įvertinimo. Klauskite vaiko (net jei atrodo, kad žinote), kas tokio būtų, jei tektų gauti blogą įvertinimą (neklauskite, „kodėl“ – vaikai dažniausiai „užstringa“ gavę šį klausimą, bet pasistenkite klausti taip, kad vaikas pafantazuotų, kaip bus). Jei vaikas sakys, kad jam bus nesmagu ar liūdna, jei jis gaus prastą įvertinimą, galite klausti toliau – kiek ilgai jam bus nesmagu ir liūdna. Dažniausiai tai vaikui primins, kad jausmai ilgai neužsibūna.
Tačiau! Jei jūs norite, kad jūsų vaikas mokytųsi tik pačiais geriausiais pažymiais ir gautų tik pačius geriausius įvertinimus, reikėtų dirbti ne su vaiko psichosomatiniais negalavimais, o ieškoti pačiam sau psichoterapijos, nes jūsų asmeninis nerimas ir, ko gero, savęs nuvertinimas (net jei to nežinote) „perkeliauja“ į lūkesčius vaikui ir iš tiesų nepalieka jam galimybės klysti ir būti tiesiog tuo, kuo yra, nenuviliant savo tėvų.
Kodėl kai kuriems vaikams taip patinka sirgti?
Vaikams nepatinka sirgti, tik kai kurie vaikai neranda kitų būdų įveikti savo sunkumus ar sudėtingas ir intensyvias emocijas. Nepamirškime, kad kol veiksmingesnio būdo vaikas neturi, atimti ar liepti jam atsisakyti to, kas veikia, nebus veiksminga. Ir dėl to, kad psichosomatiniai negalavimai yra visiškai pasąmoninis pasirinkimas, ir dėl to, kad vaikas, kaip ir bet kuris kitas žmogus, turi turėti priemones susitvarkyti su savo sunkumais, arba kitaip jam gresia dar sunkesni negalavimai.
Aprašėme daug istorijų, kuriose mamos pasakodavo apie savo nepaliaujamai sergančius vaikus. Psichologai komentuodavo tai kaip Miunhauzeno sindromą, kai pati mama per vaiką sprendžia savo problemas.
Miunhauzeno sindromas ir psichosomatiniai negalavimai neturi nieko bendro. Psichosomatinius simptomus vaikas išgyvena ir jais skundžiasi, o Miunhauzeno sindromas yra tėvų liga, tai vaiko sargdinimas, kuomet tėvai sukelia vaikams ligas, iš tiesų suvokdami savo elgesį ir jo pasekmes. Tarkime, viena neseniai nuskambėjusi byla – vaiko girdymas formalino tirpalu, kuris iš esmės sunaikino vaiko vidaus organus. Tai dėmesio siekimas per vaiko ligą, pasitelkiant vaiką kaip įrankį. Tai gana retas ir labai rimtas sutrikimas, labai pavojingas vaikui. Nepaliaujamai sergantis vaikas ar besiskundžianti mama dar nėra Miunchauzeno sindromo įrodymas.
Ar tikrai visos ligos nuo nervų?
Ne, tikrai ne visos ligos nuo nervų. Tačiau primenu, kad mes nesame atskirų detalių kratinys, mes – darni visuma. Tad, jei psichika perkrauta, kūnas irgi reaguos, jo imuninė sistema bus silpnesnė. Jei sirgsime kūno ligomis, ir psichologiškai jausimės prasčiau.
Ar tikrai, jei šeimoje vaikai serga ir serga, reikia klausti savęs – gal kažkas ne taip santykiuose?
Viena iš tokių hipotezių gali būti. Kartais kai vaikai labai suserga, tėvai nustoja pykęsi ir susivienija spręsdami ligos problemą. Ar tai vaiko manipuliacija? Aš manyčiau – ne. Jeigu vaikas neištveria įtampos, tvyrančios ore, ir vienintelis tą įtampą išsklaidantis būdas – jo liga. Tad sirgdamas jis pailsi nuo įtampos, tačiau juk šio „poilsio“ kaina tikrai didelė, tik iš nevilties už poilsį sumokėti gali liga.
Ar tikrai vaikai labiau „sirgs“, kai skirsis tėvai, gims broliukai, bus kitos permainos gyvenime?
Taip, daugiau šansų, kad sirgs labiau. Labiausiai dėl to, kad krizės turi įtakos mūsų atsparumui ir imuninei sistemai. Tad visų pirma reikia nesistebėti, jei vaikai dažniau ar daugiau serga, kai šeima išgyvena sunkius periodus. O psichosomatiniai simptomai, žinoma, gali irgi būti dažnesni, kai emocijų yra daug, o ypač tuomet, kai jos ne visos yra priimtinos.
Ar suaugusiesiems irgi būna psichosomatinių ligų, kai susergama dėl vidinio nerimo (keičiant darbą ar pan.)?
Žinoma. Iš žmogiškumo neišaugama.
Ar tikas – irgi psichosomatika?
Taip. Beveik visais atvejais.
Neila Ramoškienė
