Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė – psichologė, dirbanti su suaugusiaisiais, daugiausia su mamomis. Studijuoja geštaltinės krypties psichoterapiją. Studijos šeimai „Natūrali motinystė“ bendrasteigėja ir knygų autorė, tinklaraštininkė. Dviejų dukryčių – 4 metų Ugnės ir 2 metų Ūlos – mama.
„Tai, kaip tu jautiesi, YRA SVARBU,“ – ji rašo ant atviruko kiekvienam, kam siunčia nusipirktą knygą „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“. Nes mūsų ryšys su savimi yra pagrindas visiems kitiems santykiams mūsų gyvenime. Įgūdis save stebėti, reflektuoti ir reguliuoti daro didelį poveikį kiekvieno iš mūsų savijautai. Ir veikia tai, kaip patirsime tėvystę ir santykius su savo vaikais.
***
- Kiekviena mama pasijaučia vieniša. Ir ta, kurios partneris yra nuostabus tėtis. Ir ta, kurios vyras labai rūpestingas. Net ir ta, kuri myli ir yra mylima.
- Kiekviena mama pasijaučia vieniša tada, kai pokaičio nusnūsta tėtis, nors tai ji kėlėsi naktį aštuonis kartus.
- Tada, kai išgirsta priekaištą, jog užtruko parduotuvėje 15 minučių per ilgai.
- Tada, kai paklausus, ar gali nueiti į dušą, išgirsta nepatenkintą „eik“.
- Tada, kai jos „laikas sau“ yra maisto gaminimas arba namų tvarkymas.
- Tada, kai ji nė pasvajoti nedrįsta apie nuėjimą į spektaklį.
- Tada, kai apie savo planus ji užsimena partneriui prieš savaitę, o jis – prieš kelias minutes.
- Tada, kai nuo didžiulės atsakomybės ir darbų ji negali užmigti, o kiti nesupranta jos nuovargio, nes „galėjai pamiegoti su vaiku“.
- Tada, kai ji jaučiasi kalta, išėjusi papietauti su drauge.
- Kai jaučiasi kalta prieš save, to nepadariusi.
- Tada, kai išsivalyti dantis ir nueiti į dušą tampa pramoga.
- Tada, kai ji išgirsta „bet juk aš tai dirbu“.
- Tada, kai jos poreikiai tampa taip natūraliai mažiau svarbūs, jog net ima atrodyti, kad taip ir turi būti.
- Ir visada, kai išgirsta, jog šiais laikais vaikus auginti yra vienas juokas.
- Ji jaučiasi vieniša, kai jos nesiklauso.
- Kai kaltina.
- Kai jos nesupranta.
- Kai jos norus pamiršta.
- Kai verkia be priežasties ir negali liautis.
- Kai turi liautis, nes savo ašaromis nenori gąsdinti vaiko.
- Kai supranta, jog bet kurią minutę jos vyras gali imti ir išeiti. Kad ir kelioms valandoms. Nes jis gali. Net ir tada, kai ji prašo, kad jis neitų. Net ir tada, kai jai taip skaudu. Tomis trumpomis akimirkomis ji jaučia skausmą tų mamų, kurių vyrai kadaise išėjo ir nebegrįžo. O ji išeiti negali. Tuomet suvokia, kad ir kokius lygiaverčius poros santykius jie su vyru mano kuriantys, visa tai tėra lygiavertiškumo iliuzija. Mama paprastai neturi pasirinkimo, ir tuo ji yra ir stipri, ir pažeidžiama.
Svarbu, kaip partneris elgiasi su tuo pažeidžiamumu. Ar stebėdamas mamos pareigas iš šono, prisidėdamas, bet per daug nesigilindamas, kiek tai kainuoja prakaito, nuovargio, nusivylimo ir skausmo. Ar gerbdamas šį pažeidžiamumą ir niekada nesuteikdamas jai progos pasijusti paliktai. Kad ir valandai. Tuomet, kai jai yra sunku. Tuomet, kai ji prašo to nedaryti.
Kiekviena mama pasijaučia vieniša mama. Kaip dažnai, priklauso nuo to, su kuo ji eina tėvystės keliu. Ir kaip jiems sekasi eiti susikibus už rankų.
Priklauso ir nuo tų kitų mamų, kurios ją supa. Nes tik jos gali suprasti, kaip plyšta širdis, kai tikėjaisi, kad diena bus lengvesnė, o vyrui tiesiog atsirado reikalų. Ir taip, čia tik viena diena, bet mažų vaikų mamai tai nereiškia, kad tu pamiegosi, ir ateis kita, kad rytas bus šviesesnis už vakarą. Nes kaip jis bus šviesesnis, jei tu nepamiegosi? Mamų gyvenimas susideda iš nepertraukiamos dienų ir naktų grandinės, kurioje jų buvimas mama nesustoja. Mama nesustoja. Džiaugsmas ir nesėkmės, nuovargis – viskas kaupiasi. Mama pildosi, pildosi tų jausmų ir tampa vis labiau pavargusi, jautri, silpna, stipri, vieniša. Todėl ta viena diena yra svarbi. Kiekviena diena. Nes kad ir kada tai buvo, ta diena vis dar yra šiandien.
Kiekviena vieniša besijaučianti mama iš tiesų nėra vieniša. Nes ji visada susijusi su vaiku. Tas ryšys džiugina, prajuokina, kai sunku, vargina, verčia iš lovos vidury nakties, sujaukia planus, kuria naujus. Bet kitame to ryšio gale yra mažas žmogus, kuriam tavęs reikia labiau, nei tau ko nors kito. Kuris yra toks laimingas ir saugus, žinodamas, kad mama yra ir bus.
***
Tėvystė gali būti neaprėpiamai vieniša. Net ir turint artimų ir rūpestingų sielų šalia. Net jei santykiai su vyru ar partneriu visai neblogi. Net jei turime draugių, draugų, artimųjų. Draugų su vaikais, net ir su panašaus amžiaus vaikais. Nepaisant visų tų kontaktų ir santykių, vis tiek gali jaustis nepakeliamai vienišas. Neretai, būnant tėvais, ima trūkti ne tiesiog laiko kartu ar pokalbių apie bet ką, bet būtent ryšio. Mums visiems reikia ryšio ir visiems reikia priėmimo. Ir mums reikia būti suprastiems, pamatytiems, atjaustiems su visu savo vidiniu krūviu. Kai patys jaučiamės išgirsti, tada labiau pajėgiame atliepti ir kitus bei savo vaikus.
***
Vienišumas, būnant tėvais, gali kilti ir dėl to, jog skiriasi nuomonės įvairiais vaikų auginimo klausimais. Tai gali lemti didelius susikirtimus, nes paprastai sunku priimti ir toleruoti kitų teisę rinktis ir spręsti. Pasirinkę vienaip, mes aiškiai įsivaizduojame, jog kitaip jau bus negerai. Ir kai kas nors, pasirodo, gali kitaip, kyla noras žūtbūt atvesti tą nesusipratėlį į doros kelią. O tas nesusipratėlis dar ir priešinasi! Mes patys galime atsidurti tiek to teisuolio, tiek ir netikėlio kailyje. Kiek stebiu mamų, tėvų tarpusavio bendravimą, pastebiu, kad tarp jų itin daug susipriešinimo, kategoriškumo, atstūmimo, net paniekos. Čia, arba-arba mūšio lauke, labai sunku rasti vietos bendrystei, nepaisant skirtumų, palaikymui, nepaisant skirtingų pasirinkimų, priėmimui, nepaisant klaidų. Mums sunku priimti, kad kitas gali rinktis kitaip, norėti kitaip, matyti ir suvokti dalykus kitaip nei mes. Sunku priimti ir tai, jog kitas gali nežinoti, ir leisti jam atrasti pačiam, neskubinant, neužverčiant savo žiniomis. Sunku leisti kitiems būti kitokiems, su savo pasirinkimu, požiūriais ir net klaidomis. Savomis klaidomis. Norisi juos taisyti arba atstumti.
***
Pasaulis kupinas neišgirstų, nesuprastų, sukritikuotų, pašieptų, atstumtų žmonių, besistengiančių visa tai, ko jiems patiems taip trūksta, duoti savo vaikams. Mums visiems reikia to paties – būti išgirstiems, priimtiems, atlieptiems, palaikomiems. Mums visiems reikia ryšio. Mes jaučiamės panašiai, bet, atsidūrę drauge, tokie išalkę ir ištroškę visa tai gauti, kartais tesugebame pulti ir vienas kitu gaivintis ir maitintis, pamiršdami, kad priešais mus lygiai toks pat kitas žmogus, nebūtinai turintis ką duoti. Toliau tęsiam savo arba-arba kovą, bandydami užpildyti savo tuštumą ir skaudulius kito žmogaus sąskaita, dažnai apie tai nė nesusimąstydami. Kažkodėl taip retai mums išeina susitikti tokiems, kokie esame, – ribotiems, pažeidžiamiems ir atvirai tai pripažįstantiems. Kažkodėl lengviau vienas kitą atstumti dėl netobulumo, nei apkabinti ir pabūti netobuliems drauge. Kai augam patys, tam tikrais etapais itin sunku tampa toleruoti kitų ribotumą ar augimą kitomis kryptimis. O iš tiesų juk augame tada, kai priimame kitą ribotą. Ir save.
Viẽniša būna tol, kol mums reikia kitų, kad mūsų jausmus ir patirtis liudytų. Be to liudijimo – mūsų patyrimai tarsi neegzistuoja. Mes patys nepriimam, neatliepiam, neišbūnam – tiek džiaugsmų, tiek įvairių kitų savo jausmų. Kai, užuot apsikabinę, mes save atstumiame kaip netinkamus, nevertus. Ir taip elgiamės ne norėdami specialiai sau kenkti, taip elgiamės, nes kitaip nemokame. Nes per gyvenimą išmokome, kad esam priimami tik tada, kai esame gražūs.
Kai pirmiausia pradedame išgirsti, suprasti ir priimti save, ima keistis ir mūsų santykiai.
Kad ir kaip būtų, krislas vienišumo tėvystėje, ko gero, visada bus – čia mes kiekvienas atrandame savo individualius kelius ir tinkamiausius būdus būti tėvais.
Vienišumas – tai kitas ryšio polius. Jis svarbus patirti, vienišumas mus ir veda į ryšį, skatina ieškoti kitų. Kitų, su kuriais jaučiamės, jog iš tiesų susitinkame.
Ištrauka iš Eglės Lukinaitės-Vaičiurgienės knygos „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“.
