Vos parvėręs darželio ar mokyklos duris vaikas gaus pakvietimų lankyti būrelius. Nuo kada, kiek, kokius? Kalbamės su specialiste.
Kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos edukologe ir VšĮ „Vaikų ugdymas“ direktore dr. Sigita Burvyte.
Kokia jūsų nuomonė apie dabartinę tendenciją užrašyti vaiką į keletą būrelių tiesiog dėl užimtumo?
Šiuo metu populiaru lavinti vaikus nuo ankstyvos vaikystės užrašant į kuo daugiau būrelių. Siekiai geri, vaikus reikia lavinti nuo pat gimimo, tik visur reikalingas saikas. Tėvai, leisdami vaiką į būrelius, didžiausią dėmesį skiria akademiniams gebėjimams lavinti. Tai nėra blogai, net sveikintina. Problema kyla tada, kai vaikų akademinių gebėjimų lavinimas užgožia kitus svarbius dalykus: ryšio su jais kūrimą, laisvą jų žaidimą, bendravimą ir žaidimą su kitais vaikais, galimybę pabūti vieniems ir panuobodžiauti. Tėveliai verčiasi per galvą, gerų ketinimų vedami vaikus vežioja į būrelius, kartais ir piktai, ir geruoju įkalbinėja, tada kaltina save dėl netinkamo tono ir bendravimo. Neformalus ugdymas turi vaikus įtraukti į kūrybinį pasaulio pažinimo procesą, jiems tai turi būti įdomu.
Atrodo, jei vaikas nieko neveikia, vadinasi, švaisto laiką. Kokia jūsų nuomonė apie nieko neveikimą?
Laisvas laikas vaikams labai reikalingas. Jie turi turėti galimybę per dieną pabūti ramiai, panuobodžiauti, užsiimti sau įdomia veikla. Tuo metu ugdomi svarbūs charakterio bruožai: kūrybiškumas, mąstymo lankstumas, savireguliacija ir savidisciplina ir kt. Vaikas turi išmokti pabūti tiek vienas, tiek gebėti susitarti su kitais vaikais laisvo žaidimo metu. Juk gyvenime reikės mokėti atlikti tiek individualias, tieks komandines užduotis. Jeigu vaikystėje šių įgūdžių vaikas neišsiugdys, jis ir suaugęs visada ieškos žmonių, o jeigu reikės būti vienam, – jausis nelaimingas.
Nuobodulys yra teigiamas dalykas, nes nuobodžiaujant gimsta įdomių kūrybinių idėjų, ugdomas gebėjimas mokytis užsiimti prasminga veikla būnant vienam. Būti vienam – svarbus įgūdis, kurį vaikams sunku išlavinti pramoginėje kultūroje, kur visi stengiasi juos linksminti, siūloma įvairių pramogų, žaidimų kambarių. Jeigu vaikas neturi privataus laiko, sukuriame aplinką, kurioje auga vienpusiškas žmogus, gerai besijaučiantis tik būdamas tarp žmonių ir tik tada, kai jo veikla struktūruota, parinkta tokia, kurioje jis geriausias.
Kiek būrelių rekomenduotumėte lankyti darželyje, pirmoje klasėje, vėliau?
Tiek, kiek tai vaikui teikia gyvenimo džiaugsmą. O ir pats klausimas – ką sako apie mus? Kad mes nepasitikime savimi priimdami sprendimus dėl būrelių. Nepasitikime savo vaikais, kad jie gebės priimti sprendimą pagal savo amžių ir pasirinkti tas veiklas, kurios jiems patinka ir teikia džiaugsmą. Šis klausimas atskleidžia, kad nepasitikime, o gal ir tikrai nepažįstame savo vaikų ir neturime ryšio su jais, kad kartu nuspręstume, kokį būrelį jie nori lankyti.
Būreliai turi padėti vaikams realizuoti savo vidinius išteklius ir mažinti vidinius barjerus. Reikia gerai pažinoti savo vaikus, kad galėtumėte padėti jiems išsirinkti būrelį. Vieno atsakymo nėra – vieni vaikai lanko daug būrelių, bet juose nieko neveikia, žaidžia, dūksta, o kiti ten eina kaip į šventę ir mėgaujasi tuo, ką daro.
Yra vaikų, kuriems sunkiausia rašinėlio tema – „Kokia tavo mėgstamiausia laisvalaikio diena?“ Nes jie nežino, kas yra laisvalaikis, – jie tiesiog neturi laisvo laiko, nes visą laiką praleidžia mokykloje ir būreliuose.
Yra vaikų, kurie visiškai nelavinami. Arba lanko meno mokyklą ir ją baigę padeda akordeoną ar teptuką taip toli, kad nenori daugiau jo paimti. Kai paklausiu, kodėl jie lankė būrelius, atsako – to norėjo tėvai. Atlikau apklausą vienoje meno mokykloje ir paaiškėjo, kad tik 5 proc. vaikų grįžę iš meno mokyklos instrumentą ar teptuką paima savo malonumui, kiti tai daro iš pareigos ar todėl, kad to nori tėvai. Kitam tai taip patinka, kad jis gali ta veikla užsiimti savo malonumui. Yra ir tokių atvejų, kai vaikai meno mokyklą baigę, akordeoną padėjo giliai po lova, bet jį išsitraukė pradėję studijuoti, nes kambario draugai mėgo vakarais muzikuoti.
Dažnai mes vaikus įrėminame ir verčiame daryti tai, kas, mūsų manymu, jiems yra geriau, ar norime per juos realizuoti savo neišpildytas svajones, bet jie yra kitokie žmonės, nei mes. Būrelių skaičių turi lemti vaikų pažinimas, jų pomėgių pastebėjimas, jie neturi trukdyti užmegzti ryšį su tėvais, laisvai žaisti su kitais, pabūti vieniems. Dienotvarkė turi būti įvairi, kad vaikai lavintų skirtingus savo įgūdžius.
Kokius būrelius lanko 3 jūsų sūnūs?
Perėjau visus etapus, kai lankė daug būrelių, paskui tik tuos, kurių patys norėjo, o šiuo metu visi lanko futbolą ir tenisą. Jiems – paauglystė, tad turi būti fiziškai tvirti, nes tai padeda pasitikėti savimi. Taip pat fizinis krūvis padeda geriau mokytis mąstyti. Mokykloje lanko dailės būrelį ir labai tuo džiaugiasi.
Ar tėvams reikia kištis vaikui renkantis būrelį?
Jeigu vaikas to prašo. Kuo vaikas mažesnis, tuo įvairiapusiškesnę patirtį jis turėtų kaupti. Tėvai – artimiausi žmonės, kuriantys vaikų ugdymosi aplinką. Vieni pasirenka patys užsiimti su vaikais, leisti jiems karstytis po medžius. Beje, karstynių metu dirba visos raumenų grupės, o tai padeda vaikui geriau pajusti savo kūną. Šita vaiko veikla nėra niekuo blogesnė nei krepšinio, futbolo ar kito sporto būrelio lankymas.
Kalbėtis, analizuoti, padėti vaikams save pažinti ir suprasti yra tėvų pareiga. Bet kaip sunku kartais būna pasitikėti vaikais ir leisti jiems pasirinkti, neprisiimant už vaikus atsakomybės, – nuspręsti. Jie geriausiai žino, kaip jaučiasi viename ar kitame būrelyje. Leiskime jiems priimti sprendimus, pasitikėkime jais, gerbkime jų sprendimus.
Kaip reaguoti, kai vaikas sako – „nebenoriu, mesiu“?
Žinoma, vaikui reikia padėti priimti sprendimą ir jam vienam gali būti sunku tai padaryti. Jeigu vaikas nori mesti, tam yra priežastis, tad reikia padėti vaikui suprasti tą priežastį.
Yra lengvo pobūdžio būrelių, pavyzdžiui, keramika du kartus per savaitę, o yra ir tarsi antrosios mokyklos – futbolas, muzikos mokykla, kur lankomumas yra 5 kartai per savaitę po kelias pamokas. Ar visi vaikai sukurti tokiems iššūkiams (lankyti vienu metu dvi mokyklas)?
Žmogaus galimybės – beribės, gimę esame atviri patirtims ir prisitaikome prie jų. Pažįstu mamyčių, kurios nuo gimimo sukuria aplinką, kurioje vaikas ugdo savarankiškumą. Tik gimusiam kūdikiui spenelį įdeda ne į burną, bet šalia jos. Tad kūdikis, dar neturėdamas tvirtų kaklo raumenų, priverstas juos lavinti. Vėliau žaisliuką įdeda ne į ranką, bet šalia, ir vaikas išmoksta savo poreikius patenkinti savarankiškai. Tad tėvai tik padeda vaikui surasti savo savirealizacijos kryptį, ir jeigu vaikui tai teikia džiugesį ir jis smalsauja tyrinėdamas, jis gali savo gebėjimus lavinti visą dieną.
Taip pat yra vaikų, už kuriuos tėvai viską padaro, tik gaila, kad negali už juos pasijusti laimingi. Tokie vaikai, kad ir ko imtųsi, vis nelaimingi, ir vienas būrelis netinka, ir kitas. Žinoma, ne visi, vaikų galimybės labai skirtingos, kaip ir šeiminė situacija, kurioje auga vaikai, todėl nėra vieno atsakymo. Jūs esate tie, kurie geriausiai pažįstate savo vaikus ir galite jiems padėti teisingai pasirinkti.
Vaikas nelanko jokio būrelio – nenori, bijo, nepatinka. Kokie jūsų komentarai?
Puiku, jeigu toks šeimos sprendimas, ir tėvai vaikus įtraukia į namų ūkio veiklas ir kt. Ir tai nereiškia, kad jis mažiau laimingas ar mažiau lavinasi. Žinoma, tai priklauso nuo aplinkos, kurioje vaikas leidžia laiką. Šalia sumanių suaugusiųjų jis gali įgyti daugiau gyvenimiškos patirties nei būreliuose. Bet jeigu aplinka, kurioje vaikas leidžia laiką, skurdi visomis prasmėmis, tada labai blogai. Vaikams reikalingi geri pavyzdžiai, jiems reikalingi empatiški suaugusieji, prie kurių jie galėtų prisirišti. Jeigu artimiausioje aplinkoje tokių žmonių nėra, tada vaikai prisiriša prie bendraamžių, kurie patys nieko nežino ir nemoka. Arba prisiriša prie virtualios aplinkos ir paskui nebežino, kas yra kas, – sunkiai susitapatina su savo lytimi, elgesį derina prie nuolat keičiamos išvaizdos, nebesugeba suprasti savo jausmų ir atskirti jų nuo realių ar virtulių, pagrindinė kalba, kuria suvokia pasaulį, yra anglų, jie ir mąsto angliškai, ir kalbėdami verčia į lietuvių kalbą. Štai tada jau daroma žala žmogaus raidai.
Ar būrelius gali atstoti visavertis užimtumas namuose, tarkime, buvimas su draugais kieme, šuns vedžiojimas, darbas su mama sode ir kt.?
Vienareikšmiškai – taip. Ir vėl – tai priklauso nuo tėvų keliamų tolesnių vaikų ugdymo tikslų. Dabar vaikai gyvena antropoceno* eroje, kai kolektyviai tapome atsakingi už pasaulio gerovę (COVID-19 viruso sukelta pandemija, klimato kaita ir atšilimas – jeigu tuo visi nesirūpinsime, eisime susinaikinimo link). Dar kitaip šių dienų vaikai vadinami antropoceno vaikais, kurie mokosi išgyventi sudėtingomis sąlygomis. Todėl turime patys remtis išgyvenimo pedagogikos principais, kurie orientuoja vaikus į veiklą bei mokymąsi per patyrimą.
Šiandien 16 milijonų vaikų Afrikoje, kurių mokyklas apsemia potvyniai dėl klimato atšilimo, negali jų lankyti, bet jie turi mokytis savarankiškai išgyventi esamomis sąlygomis. Jiems pats gyvenimas yra mokykla, o apie būrelius net nekalbama. O kiek pas mus tėvelių eina pas būrelių vadovus ir prašo savo vaikams išskirtinių sąlygų, papirkinėja ar įkalbinėja vaikus, kad jie teiktųsi lankyti vieną ar kitą būrelį. Taip iš vaikų atimama galimybė ugdyti valią bei kaupti gyvenimišką patirtį, patiems priimant sprendimus bei mokantis įveikti iškilusius iššūkius.
Neformalioje veikloje vaikai turi veikti savo malonumui, savarankiškai, siekti savo tikslų, ugdymas turi būti orientuotas į vaiko įgūdžių ugdymą, kad jis galėtų išgyventi ateityje. Tikiuosi, kad ši mano žinia padės atsipalaiduoti daugeliui tėčių ir mamų bei susitirpins pasitikėjimą savo vaikais, leidžiant jiems patiems įveikti savo sunkumus. Nebijokite, atvirkščiai, patys dirbtinai kurkite ir palaikykite neformalios veiklos vadovus, kurie taiko išmušančią iš vėžių edukaciją.
Antropocenas – tai asmeninės atsakomybės era. Leiskime ir padėkime savo vaikams mokytis prisiimti asmeninę atsakomybę už savo veiksmus. Visi turime skirtingas projekcijas į kitus žmones, vaikus, gamtą, ir mūsų noras viską valdyti ne visada gali būti patenkintas (pavyzdys – COVID-19 viruso sukelta pandemija), tad padėkime vaikams. Ir vis daugiau bus dalykų, kurių negalėsime sukontroliuoti, tad vaikai turi mokytis išgyventi pokyčius.
Tiek būreliuose vykdoma veikla, tiek veikla vaikų laisvo žaidimo metu turi padėti įgyti įgūdžius, kurie leistų vaikams išgyventi susidūrus su iššūkiais, kurių jų gyvenime bus pačių įvairiausių.
Ką pati prisimenate iš vaikystės apie būrelius? Nebuvote perspausta?
Keletą metų lankiau darbščiųjų rankų būrelį, kuris man labai patiko. Mėgau rankdarbius ir būrelio vadovę. Buvo kuriami draugiški ir palaikantys santykiai, o labiausiai patikdavo ateiti anksčiau ir pusvalandį dūkti salėje su kitomis mergaitėmis, kurios lankė būrelį. Tas smagus laisvas žaidimas, gaudynės, slėpynės, taip būdavo smagu. Iki dabar išlikę patys šilčiausi prisiminimai, lydimi gerų emocijų ir pirmųjų sėkmės potyrių. Tikrai, vaikui yra svarbu turėti vieną sritį, kurioje jam sekasi. Patiriama sėkmė suteikia pasitikėjimo savimi, tai padeda lengviau įveikti iškilusius sunkumus mokantis kitų dalykų.
Turiu ir kitokią patirtį, kai mama nuvedė į šokių būrelio atranką. Pamenu, kaip stengiausi šokti, norėjau lankyti tą būrelį, bet manęs neišrinko. Tada buvo liūdna, jaučiausi nevykėlė. O aš taip norėjau tiesiog šokti, o ne siekti kažkokių aukštumų. Orientacija į rezultatus yra gera, bet turi būti ir tokių neformalių veiklų, kuriomis vaikai užsiimtų savo malonumui.
Manau, kad vaikams reikėtų kitaip pateikti tą informaciją, nes yra norinčių šokti ir galbūt nebūtinai profesionaliai, o savo malonumui. Tokie vaikai turėtų turėti galimybę mokytis savo tempu ir pagal savo galimybes. Nuo suaugusiųjų veiksmų, reakcijų, žodžių į vaiko veiksmų priklauso, ar vaikai stiprina pasitikėjimą savimi, ar įgyja kompleksų.
Todėl dabar kiekvienais metais organizuoju stovyklą vaikams ir tėvams, kad kiekvienas iš jų atsigręžtų į save ir pažintų savo stiprybes bei išteklius. Kiekvienas vaikas turi vidinių išteklių, ir užtenka 5 dienų stovykloje, kad juos atrastų. Savęs pažinimas suteikia pasitikėjimą savimi, leidžia tinkamai pasirinkti kryptingas savęs tobulinimo sritis bei lavinamus įgūdžius. Užtikrintai galiu pasakyti, kad mūsų organizuojama stovykla „Tėvai vaikams – vaikai tėvams“, orientuota į visapusiškos asmenybės ugdymąsi, padeda vaikams atrasti savo stiprybes bei jas atskleisti sugyvenant su kitais.
Ar daug vaikų iš tikrųjų yra talentingi, kai baisu pražiopsoti ir nelavinti talento? Tarkime, nematyti būsimos balerinos ar krepšininko?
Taip, svarbu laiku pastebėti vaikų talentus ir juos lavinti. Tik talentingi ir atkaklūs vaikai, nuo pat ankstyvosios vaikystės kryptingai ir tikslingai lavindami savo įgūdžius, pasiekia aukštų rezultatų. Tėvai turėtų stebėti vaiką laisvo žaidimo metu, pakviesti kartu dirbti įvairius buities darbus, įtraukti į savo pomėgius, kad jie kuo daugiau galėtų išbandyti įvairios skirtingos veiklos. Taip pavyks atpažinti, kas vaikui patinka, kokioje srityje jis turėtų lavinti savo įgūdžius. Viskas prasideda nuo žaidimo. Pirmiausiai vaikus reikia sudominti viena ar kita veikla per žaidimą, o tada, jiems paūgėjus, paaiškinti, kodėl ir kaip reikia lavinti savo įgūdžius pasirinktoje srityje.
Jeigu norime padėti užaugti profesionaliai balerinai, šiuos įgūdžius reikia pradėti lavinti nuo ankstyvos vaikystės. Praleidus imliuosius periodus, lavinimas būna pavėluotas, ir kūnas nebegali padaryti tam tikrų judesių.
Pakalbėkime apie vaiko būrelius per tėvų konkurencijos prizmę, kai gero tono ženklas leisti vaiką į tenisą ir jojimą, o prastuomenei – mokyklos choriukas.
Klausimas taikliai atspindi šiuolaikines vaikų auklėjimo madas ir tėvystės gero tono įtvirtinimą leidžiant vaikus į prestižinius būrelius. Taip, iš vienos pusės, dalis tėvelių taip realizuoja savo kaip tėvų reikšmingumą, leisdami vaikus į prestižinius būrelius. O iš kitos pusės, jeigu ten dirba geri mokytojai, tada puiku. Vaikams reikalingi įkvepiantys, pasitikintys savimi ir vaikais bei padedantys jiems įgyti ir tobulinti mokymosi nuolat mokytis įgūdžius mokytojai. Mūsų visuomenėje šiuo metu dominuoja požiūris, jog reikia vaikus lavinti kurioje nors vienoje srityje, renkantis prestižinius būrelius, kurių vadovai – gerai žinomi Lietuvoje ir apie kuriuos daugiausia rašoma spaudoje, kurių mokymų bazės įsikūrusios prestižinėje vietoje. Vadinasi, visuomenėje dominuoja požiūris, kad asmenybės – niekas, o įvaizdis – svarbiausia. Tokiu būdu tarsi pasitvirtiname, kad esame geriausi tėvai savo vaikams. Tie nuolatiniai pokyčiai, spartus gyvenimo tempas, žmonių atitolimas – man tai asocijuojasi su tėvų nepasitikėjimu savimi bei noru duoti savo vaikams viską, kas geriausia, o geriausia gali suteikti tie, apie kuriuos rašo spaudoje. Tai patvirtina visuomenėje dominuojančią nuostatą, kad žmogus yra niekas, o įvaizdis – viskas, kad ir kaip būtų liūdna. Ir niekas nesidomi, kokia kaina to siekiama, aukojant paprastą bendravimą su vaiku, ryšio stiprinimą. Galbūt mokykloje veikiantis būrelis sutaupytų laiko, vaikas gautų žinių ir namuose galėtų lavinti savo įgūdžius savarankiškai, bet šiuo atveju vaikai neturi galimybės pasirinkti, dažnesniu atveju už vaikus nusprendžia tėvai, nepaisydami jo interesų ir poreikių patenkinimo.
Kada yra rimtas signalas, kad vaikui reikia baigti su pertekliniais būreliais?
Jeigu vaikui patinka lankomi būreliai, jis jaučia vidinę harmoniją, tada viskas gerai. Galbūt šeimoje yra apie tai daug kalbama, tėvai sugeba skatinti vaiko vidinę pažinimo motyvaciją ir, pvz., vaikas nuo ryto iki vakaro žaidžia šachmatais ar užsiima kita savo mėgstama veikla. Tada yra tikimybė, kad padėsime išsiugdyti vienoje ar keliose srityse virtuoziškų rezultatų galintį pasiekti žmogų, bet turime žinoti, kokia to kaina ir ko vaikas netenka. Jeigu vaikas neturi galimybės susitikti su bendraamžiais, mokytis su jais sugyventi, yra tikimybė, kad pasmerkiame jį vienišiaus gyvenimui. Kaip minėjau, laimingas žmogus – visapusiškas žmogus. Vadinasi, mūsų vaikas bus laimingas tik pasiekęs tam tikrų aukštumų vienoje ar kitoje srityje, kurią lavinsime. Jausis reikšmingas ir laimingas užsiimdamas šia veikla arba tik tą akimirką, kai bus geriausias šioje srityje. Jeigu auklėdami vaikus akcentuosime jo rezultatą, jeigu pastebėsime vaiką tik tada, kai jis būna pats geriausias, vaikui fiksuosis, kad jis yra reikšmingas tik rodydamas gerus rezultatus. O juk ne mažiau svarbu yra išmokti būti paskutiniam arba pradėti mokytis naujų dalykų nuo nulio, kai nieko nemoki, bet nebijai klysti, nebijai padaryti netobulai.
Kartais vaikas, norėdamas būti šauniausiu ir iš tėvelių išgirsti pagyrimus, renkasi atlikti lengvesnes užduotis. Į tai reikėtų rimtai reaguoti. Jeigu jūsų vaikas neprisiima sunkesnių iššūkių dėl baimės suklysti ar nebūti geriausiu, o renkasi tik lengvai įveikiamas užduotis, kurias atlikdamas netobulėja, turėtumėte sunerimti ir savikritiškai pasižiūrėti į savo taikomus pagyrimus vaikų atžvilgiu – kada ir už ką giriate savo vaikus?
Aukso vidurys – kad vaikas turėtų laiko pabūti ir pažaisti laisvus žaidimus su bendraamžiais, panuobodžiauti, tyrinėti juos supančią aplinką. Juk svarbu, kad vaikas gebėtų įveikti įvairius jam iškylančius iššūkius, o ne tik gebėtų tobulai atlikti išlavintą įgūdį. Šiuo metu vaikai gyvena sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, kuriame nenumatytų sunkumų iškils kasdien, tad tėveliai turėtų visapusiškai lavinti vaikus, taikydami iššūkio pedagogiką, kad jie įgytų įvairiapusiškų gebėjimų. Reikia sunerimti tada, jeigu pastebite, kad jūsų atžala yra vienpusiškas, o tai nepadeda lengvai įveikti skirtingus iššūkius. Jeigu jis nemokės tų iššūkių įveikti savarankiškai, bus apribotos jo galimybės.
* Era, kai žmogaus poveikis gamtai sukėlė klimato atšilimą. Mokslininkai teigia, kad antropocenas žymi naują geologinę epochą, kurioje gyvename, – besaikio vartojimo, radikalaus darboholizmo, besikeičiančio vertybinio žmogaus ir gamtos santykio laikmečiu.
Parengė Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
