Akivaizdu, kad pastaraisiais metais perkainuojamos auklėjimo tradicijos, keičiasi požiūris į tėvų pareigas ir teises. Mamos tarpusavyje šnibždasi, kad dabar baisu vaiką pravirkdyti viešumoje – kad kas neįskųstų tarnyboms, kad neatimtų…
Šiam neramiam kontekste verta pakalbėti apie tradicinį auklėjimą, kaip vaikus auklėjo mūsų seneliai ar proseneliai. Apie savo asmeninę patirtį Dzūkijos kaime pasakoja Marytė Liugienė.
Marytė Liugienė, Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė.
Vaikų neauklėjo moralais
Įdomiausia, kad mano vaikystės laikais vaikų niekas pasisodinęs neauklėdavo. Dabar mes viena kalbam, kita darom, trečia galvojam, o tada asmenybės nebuvo tokios susiskaldžiusios, žmonės vaikus auklėjo savo pavyzdžiu. Jei nori kažką įteigti vaikams – turi pats tuo gyventi. Man, broliams ir seserims tėvai įteigė, kad gyvenime svarbiausios keturios meilės: meilė Dievui, meilė žmogui, meilė darbui ir meilė Tėvynei.
Meilė Tėvynei
Apie tą Tėvynės meilę tada, pokaryje, niekas garsiai nekalbėjo. Mano tėvulis net nepolitikavo. Bet kai išgirsdavo, kaip per radiją gieda himną „Tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė“, sakydavo: „Vaikai, čia ne mūsų himnas, o mūsų yra „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Kaip toje pasakoje, kur seserys Bebenčiuką mokė, kaip atpažinti jų balsą, kad neatsilieptų raganai, taip ir mus tėvulis mokė neapsirikti, atskirti tikrus dalykus nuo netikrų. Ir mums to užteko, kad meilė Tėvynei įsitvirtintų širdyje visam gyvenimui.
Meilė Dievui
Dievo meilė buvo skiepijama labai konkrečiai. Mūsų namuose kabėjo šventas paveikslas – vokiška Jėzaus širdies litografija, kurią ir dabar turiu. Tėvai sakydavo, kad Dievulis mus mato visada ir visur, net ir pasislėpus po lova. Tu visada stovi Dievo akivaizdoje – ar valgai, ar miegi, tave visada lydi tas žvilgsnis. Vaikui tai daro įspūdį, neleidžia pamiršti, kad vieną kartą atsistosi prieš amžinąjį teismą. Paveikslas skatino prisiimti asmeninę atsakomybę už savo poelgius. Pastebiu, kad dabar daug kas daroma formaliai – vaikai ruošiasi Pirmajai Komunijai, laukia šventės, bet po jos sako: „Viskas, daugiau į bažnyčią eiti nebereikės.“ Tarsi užsideda pliusą ir pamiršta. O anksčiau tas dvasinis gyvenimas buvo tęstinis, neformalus.
Meilė žmogui
Meilė žmonėms irgi nebuvo kažkokia pakylėta nuo kasdienybės – myli tuos, kurie arčiausia, kurie tavo gyvenimo dalis. Kaimynystė buvo gyva. Iškopinėjo kuris kaime bites ar paskerdė kiaulę – neša kaimynams lauktuvių. Mūsų kaime viena moteris buvo tokia dosni, kad po skerstuvių nebe labai kas laikdavo pačiai. Tai kaime sklandė toks posakis: „Tu kaip Mikalynka visiems išdalini“. Seniau žmonės buvo empatiškesni, labiau atjaučiantys vienas kitą. Pavyzdžiui, antrą Kalėdų dieną važiuodavome aplankyti tolimesnių giminių – kaip gyvena, o gal jiems kažko stinga? Ta pagalba vieni kitiems geriausiai būdavo matoma per talkas. Pamenu, kaip skubėdavome nukasti savo bulves, kad spėtume pas kaimyną padėti, bendra talka vaikams džiaugsmas, nes po darbų duodavo užkąsti, suaugusieji kalbėdavosi…
Ir per pasakas atjautos mokydavomės – labai patikdavo pasaka, kur mergelė turi duonos kubiliuke išminkyti ir iškepti duonelę, numazgoti lieptą, nupurtyti obelį. Viskam, kas gyva, turi padėti ir rodyti pagarbą. Dabar madinga sakyti „karmos dėsnis“, o anksčiau sakydavo, kad dvigubai pas tave sugrįš tiek geri darbai, tiek blogi.
Kaime niekas negyvendavo užsidaręs dėžutėje kaip dabar, kur kaimynas kaimyno nepažįsta. Kuris arčiausiai gyvena, tas tau ir artimas. Sakydavo, kaimynas svarbiau net ir už giminę, nes jei nelaimė, padės. Ir visas kaimas vaikus auklėdavo, nepalikdavo tik tėvams. Pamatę, kad vaikai negerai daro, iškart sakydavo, kad turi atitinkamai elgtis.
Dabar išgirstu, kad vaikų darželiuose yra tokių vaikų, prie kurių rekomenduojama nesiliesti, nes jiems tai nepatinka. Čia nekalbu apie autizmą ar kokius psichikos sutrikimus. Bet dabar vaikas gali nepaduoti kitam rankos, neva jo asmenybė tokia pažeidžiama. O anksčiau bendri rateliai, žaidimai, šokiai mokė jausti kitą – neignoruoti, paduoti ranką, pašaukti vardu, atsiminti. Visko, ko reikia bendraujant su kitu žmogumi, ir taip būdavo auklėjama nuo pat mažens. O bepindamas „Žilvitį“ rankomis jaunimas neretai sau ir porą išsirinkdavo. Vaikinai rasdavo nuotaką iš to paties rato, labai retas atvejis, kad žmonos ieškotų kažkur labai toli.
Reikalavimai meilei nebuvo dideli – visada gali rasti už ką mylėti šalia esantį žmogų. O juk senovėje kartais būdavo šeimos sudaromos net nemačius vienas kito iki piršlybų. Senos kaimynės pasakodavo savo gyvenimus, kaip jos buvo ištekintos už našlio ar ne už to, kuris patiko. Nebuvo kalbos, kad neatitiko charakteriai ir skiriamės. Gavai akmenėlį ir gludink, jis tavo. Tu jį pakėlei – ir jis tavo likimas, ar našlys, ar ne našlys. Dievas davė vyrą ar žmoną, davė vaiką, kurį ir atimti gali. Turi išgyventi visas tau siųstas situacijas, o ne bėgti nuo jų ir nuo sunkumų, keikti likimą ar kitus žmones, įtariant, kad dėl jų pakliuvo į tokią situaciją. Kaip toj dainuškoj: „Nieks kits čia nekalts“.
Meilė darbui
Mūsų tėvai plušo nuo ryto iki vakaro. Savaime aišku ir mes, vaikai. Niekas neklausdavo, kodėl turime dirbti.
Į mokyklą kas rytą turėdavome eiti pėsčiomis 5 kilometrus. Paskui iš Puvočių į Mardasavą tiek pat atgal. Pareiname, metam terbeles su knygom ir į daržus, bulvių kasti. Mano tėvai turėjo gyvulių, abu iš ūkio gyveno. Dzūkijoje kolūkiai kūrėsi sunkiai – mūsų kaime kolūkis išsilaikė gal tik 2 metus, žemės labai nederlingos, buvo nutarta užsodinti miškais, įkurtas „miškų ūkis“. Kaimiečiai turėdavo eiti dirbti į mišką. Sodindavome ir „auklėdavome“ (ravėdavome) pušeles, o grįžus namo laukdavo gyvuliai ir daržai. Didelio ūkio laikyti nebuvo galima – tik vieną karvę, vieną kiaulę… Kaimo žmonės gudravo – įrengdavo aptvarus miške, suvarydavo ten savo „perteklines“ kiaules, paslapčiomis nešdavome kiaulėms pašaro, kad niekas nepamatytų, neįskųstų.
Tie kolūkio laikai išmokė žmones vogti. Atsimenu, kaip visi kaimo vaikai turėdavo dideles terbas ir eidavo slapčia priskinti kolūkio žirnių, kad būtų ko valgyti. Būdavo, moterys kolūkio bulves kasa, iškasa duobelę, pripila bulvių, pasiženklina, o vakare eina tų bulvių parsinešti. Kaimynai vieni iš kitų niekada nevogdavo, bet valdišką gerą reikėdavo vogti, kad išgyventum.
Tokia buvo realybė, ir iki dabar vogimas yra kaip norma, juk kaip dažnai girdime apie tarnautojų nesąžiningumą. Kad senovės žmogus nei iš šio nei iš to vogtų – iki kolūkių laikų tai buvo negirdėtas dalykas, žmonės vieni iš kitų nebent skolindavosi, dovanodavo. Mūsų tėvų karta patyrė didžiulį vertybių lūžį – daug kas ėmė gerti. Išmoko naminę varyti…Tie išjudinti moraliniai pamatai buvo didžiulė tragedija. Manau, kad tarybiniai laikai ir darbštumą išmušė, nes dabar yra sakančių: „Dirbti neapsimoka, geriau pašalpa“.
Mes augome matydami, kad tėvams darbas yra esminė vertybė.
Giedrės Putnikaitės nuotr.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2018 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2018 lapkričio 28 dieną.
Susiję straipsniai
