Prieš vienuolika metų istorikė Ieva Šidlaitė ir jos vyras Mindaugas nusprendė palikti Vilnių ir išvažiuoti gyventi į kaimą.
Jų sodyba vadinama tiesiog Slėnyje. Šeima augina tris vaikučius: Vincą (13 metų), Jurgį (10 metų) ir mažąją Marcelę (2 metų).
Ieva, ar labai ilgai svyravote tarp miesto ir kaimo? Kokie argumentai laikė mieste, kokie traukė į kaimą?
Tiesą pasakius, jau nebegaliu atsakyti į šiuos klausimus. Turbūt, kaip ir daugelis labai svarbių gyvenime dalykų, šis sprendimas buvo priimtas tiesiog palankiai susiklosčius aplinkybėms. Svyruoti nesvyravome, nes tikrai to norėjome.
Svarbiausia yra tai, kad per visus 11 metų to sprendimo nė kartą nesigailėjome ir į miestą niekada nenorėjome sugrįžti.
Išvažiavote į kaimą turėdami verslo planą. Ar jis iki šiol toks, koks buvo iš pradžių?
Taip, išsikraustydami turėjome planą statyti svečių namus, čia labai padėjo mano tėvai. Tik atsikrausčius buvo pastatytos sienos ir stogas ir atėjo gūdieji 2008–2009 metai ir finansų krizė. Svečių namus baigėme tik 2015 metais…
Turėjome ne vienerius metus kažkuo užsiimti – pasigimdėme dar vieną sūnų, vėliau bandžiau užsiimti rankdarbiais, maisto gaminimu, galų gale pradėjau vesti mokymus apie laukinius valgomus augalus, drauge su Rasokle rengdavome Žolelių savaitgalių seminarus. Vyras rišo museles žvejybai ir dirbo gidu iš pasaulio atvykstantiems žvejams… Visos šios veiklos sukūrė mums naują darbovietę namuose – Slėnyje. Tada pradėjau rašinėti rašinėlius į mūsų blogą. Vėliau atidarėme svečių namus, kurie vis buvo „sukinėjami“, norint prisitaikyti prie situacijos, – bandėme ir vestuves, ir šventes, ir mokymus organizuoti. Bet vis labiau ir labiau grįždavome prie savo pirminės idėjos – turėti ramią vietą gamtoje, kur žmonės atvažiuoja ne švęsti ir triukšmauti, o pailsėti, paragauti, išmokti. Tiesa, pas mus daugiausia atvyksta užsieniečiai…
Dažnai pagalvoju, kad gal ir gerai, jog nepavyko iš karto pastatyti ir pradėti darbus. Nes tuo tuščiu metu atradau pačius svarbiausius dalykus savo gyvenime – laukinius augalus, rauginimą, rašymą ir mokymą. Juos ir dabar įpinu į visas veiklas… Taip ir gyvename – vasarą priimame svečius, žiemą mokome rauginimo, duonos kepimo, kitų dalykų. Išėjo tokie svečių namai–mokymo centras.
Kas įvyko kaime per tuos metus?
Pagimdžiau du vaikus. Ir parašiau jau dvi knygas. Vieną vaiką atsivežiau, kitas tuo metu buvo pilve, bet aš dar nežinojau apie jį. Gimė po 9 mėnesių atsikrausčius į kaimą – dabar pagal jo metus lengva suskaičiuoti, kiek mes čia gyvename.
Atskirų etapų nėra. Yra ilgas, užsitęsęs suvokimas. Apie tai, kaip mieste gyvenant mums daro įtaką kiti žmonės. Apie amžino judėjimo – mašinų ir žmonių –keliamą irzulį, kurio net nepastebime gyvendami taip kasdien. Apie tai, kiek nereikalingų dalykų darome tik todėl, kad visi aplink taip daro.
Nubudimas ateina ne iš karto, aš jį pajaučiau po kokių 5 metų, kai supratau, kad nebegaliu ramiai išbūti mieste, nes kiekvienas praeivis man yra asmenybė, o net tik šiaip stulpas. Mieste gyvendamas to nesuvoki, o kaime į kiekvieną praeinantį žmogų reaguoji asmeniškai – tai labai vargina. Žiūriu į savo vaikus – jie nužiūri kiekvieną praeinantį pro juos žmogų, ir jei susitinka žvilgsniai, pasisveikina. Miesto žmogus taip jau nedaro, nes išprotėtų, jam žmogus yra tik praeivis.
Negaliu būti mieste ir dėl nuolatinio judėjimo, pradedu pykti ir pavargstu, nes nėra kur pailsėti akims. Namie tada pažiūriu pro langą į medžius… O kai pradedi pastebėti, kaip tave veikia tai, ką veikia kiti, tada atsitrauki ir pradedi leistis į save. Gyvenant kaime žmonių nedaug, tada geriau girdi, ko pats nori. O tai irgi ne kiekvienam… Todėl ir greitai prabėgančios mados gyvena tik mieste – mitybos būdai, rūbai, naujų dvasinių veiklų praktikos. Mes, kaimiečiai, gyvename drauge su sezonais ir tradicijomis, neturime kada blaškytis.
Ar jums kaime nenuobodu?
Tikrai ne, galėtų net nuobodžiau būti. Su 3 vaikais, svečių namais, mokymais, daržais ir vištomis, žvejybomis ir medžioklėmis, knygomis ir žurnalistais nuobodu negali būti.
Kaip vaikai prisitaikė kaime?
Atsivežėme vyresnėlį, kai jam buvo 2 metai. Antrasis atkeliavo pilve, o trečioji gimė po 8 metų. Dvimečiui lengva prisitaikyti, ypač kaime. Į darželius vaikų neleidome, norėjome savo vaikus auginti patys. Tiesa, antrajam sūnui sunkiausia buvo, kai brolis pradėjo lankyti mokyklą. Tada pabandėme jį išleisti į darželį, kad brolis arčiau būtų, bet po poros mėnesių jis griežtai atsisakė ten eiti. Ir aš jį visiškai suprantu. Rimtam 5 metų žmogui, kuris turi savo peilį, pjūklą, meškerę ir vienas gali nueiti žvejoti į upelį, darželis yra degradacija. Kaip jūs pasijustumėte, kai po peilių ir pjūklų jums pabertų plastikinių kubelių ant kilimo?… Mažosios į darželį irgi neplanuojame leisti.
Į mokyklą vežiojame patys, iki jos 15 kilometrų, bet užtrunkame maždaug tiek pat kiek ir vežiojantys mieste per kamščius.
Dabar pasidalinome vežiojimais su kaimynais, kurių vaikai eina į tą pačią mokyklą. Iš tiesų čia nieko sudėtingo nėra – ar kaime, ar mieste, vaikams reikia tiek pat dėmesio. Gal tik būrelių čia mažiau, tačiau juos atstoja veiklos namuose. Ir nemanau, kad būreliai išmoko daugiau dalykų nei vištų lesinimas ir daržovių auginimas… O patys vaikai kaip vaikai – turi savų planų, pomėgių ir užauga tokie, kokie gimė. Vyresnėlis Vincas griežtai suplanavęs sugrįžti į miestą, jaunėlis Jurgis mieliau kraustytųsi į pelkę nei išvažiuotų miestan, nes jo gyvenimas – tai žvejyba, medžioklė ir paukščiai. O su Marcele dar pažiūrėsime, kas bus.
Kaip pasikeitė jūsų šeimos gyvenimo būdas?
Kad pats gyvenimas labai pasikeitė – darbai, kai dirbi tik sau, o ne darbdaviui, 3 vaikai vietoj vieno, 40 o ne 30 metų…
Nebelabai išeina net lyginti.
O šiaip iš tiesų pasikeitė pats gyvenimo būdas, kai stengiesi ne daugiau pinigų uždirbti tam, kad kažką nusipirktum, bet turėti daugiau laiko pačiam viską pasidaryti. Užsiauginti daržoves, išsikepti duoną, sumedžioti mėsą. Taip, pasikeitė ir mūsų veiklos, ir mityba – viskas pradėjo derintis prie gamtos, sezonų… Buvo ir juokingų pastebėjimų – vienas iš tokių, kai pamačiau, kad nebespėju pagal žurnalines madas. Atėjus pavasariui visi rašo apie salotas, o aš noriu bulvių ir lašinių.
Rudenį visi šneka apie sotų maistą, o man gerai ir salotos. O vėliau vienoje etnografinėje knygoje perskaičiau, kad senovėje žmonės lašinius taupė darbymečiui – pavasariui vasarai, kai vyksta daug lauko darbų, reikia daug energijos. O visi didieji pasninkai yra žiemą, kai sėdime namie ir nieko per daug neveikiame.
Organizmas pats prisitaiko prie aplinkybių. Iš mūsų mitybos beveik išnyko nesezoniniai atvežtiniai produktai, žiemą nevalgome salotų ir pomidorų, juos pakeičia rauginti kopūstai, morkos. Produktus perkame iš ūkininkų, parduotuvėje įsigyjame beveik tik tualetinio popieriaus, druskos, cukraus, šunų maisto ir šokolado. Bet nesame visiški radikalai – jei labai jau norime, perkame saldainius ir traškučius, neatiminėjame jų iš vaikų.
Beje, dėl mitybos teko šie tiek sugrįžti prie parduotuvės maisto. Kai abu berniukai buvo maži, aš beveik viską dariau namie – kepiau duoną, viriau uogienes, gaminau jogurtus ir t.t. Ir mes pradėjome apsinuodyti… Nueiname į kavinę, vaikams duoda saldainį ar spalvotų gėrimų – ir namie vemiame… Tada supratau, kad nuo pasaulio nepabėgsiu, jei noriu, kad mano vaikai normaliai jaustųsi.
Vadinasi, liko ta auksinė taisyklė, kai 80 procentų valgio sudaro geri naminiai produktai, o 20 procentų – šlamštas, leidžiantis įgyti atsparumą ir išgyventi XXI amžiuje.
Kaimiečiai, kurie ištisas dienas leidžia namie, laisvalaikio neturi. Ir visą laiką leidžia kartu su šeima. Mes su vaikais nežaidžiame jokių žaidimų, tiesiog kartu dirbame visus darbus, kartu vežamės apsipirkti į ūkius, kartu žvejojame, medžiojame, tvarkomės, kartu vakarais žiūrime filmus. Tiesa, vyresnieji jau turi savo laisvalaikį, čia mums tenka su tuo susitaikyti. Bet man vis tiek didžiausia dovana, kai kasdien galime drauge pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti…
Ar pasiilgstate miesto, ko ilgitės, ko šiek tiek trūksta?
Tikrai nepasiilgstu – viską, ko man reikia, turiu šalia.
Ar išsikėlus į kaimą įmanoma išsaugoti ankstesnius ryšius, draugystes? O gal patys imatės iniciatyvos ir ką nors įdomaus suorganizuojate, kad tie draugai atvažiuotų?
Galite paklausti bet ko, kas turi sodybą ir joje gyvena. Daug daugiau draugų atvyksta į kaimą, nei į butą mieste. Mieste gal dažnesni išėjimai kartu į barus ar kavines, o kaime visi suvažiuoja ištisam savaitgaliui.
O jūs kaime turite bendraminčių, bičiulių?
Mes gyvename vienkiemyje, kaimynai už kelių kilometrų. Kai augo berniukai, jie turėjo tik vienas kitą ir mus. Ir jiems to užteko. Nereikia pervertinti ir labai stengtis dauginti mažiems vaikams draugų. Jei yra tėvai, brolis ar sesuo, – to piešmokyklinukams visiškai užtenka. Vėliau atsiranda mokykla su klasės draugais. O kas bus dar vėliau, – pažiūrėsime patys. Kol kas vyresniajam 13 metų, kartais paburba dėl draugų stygiaus, bet susitvarko. Jaunesnis iš viso nemėgsta bendraamžių – visur važinėja su tėčiu ir jaučiasi tikras vyras.
Laisvalaikis, kaip ir visų vaikų, – kartais kompiuteris, kartais filmai ar knygos. Bet mes stengiamės juos išmokyti ir dirbti – padėti ūkyje, prižiūrėti sesę, prisitaikyti prie mūsų darbų.
Taip jie labai daug išmoksta tokių dalykų, kurie pravers gyvenime, nors kol kas gal ir nedžiugina. Mes patys nesame labai dideli bendruomeninkai, bet aplinkinius pažįstame.
Koks didžiausias pliusas to jūsų sprendimo keltis į kaimą?
Turbūt galimybė būti tik savimi ir būti tik tarp savų… Ištisą parą, 7 dienas per savaitę.
Ginta Liaugminienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Jaunas kaimas“ ir 2019 metams skyrė 1500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 liepos 26 dieną.
„Mamos žurnalas“
