Daugeliui žmonių, išmanančių senąsias tradicijas, keista, kad daugėja mamų, kurios viešai demonstruoja, jog laukiasi vaikelio. Mūsų prosenelės slėpė tai, nes manė, kad kūdikio laukimas, gimdymas ir gimimas yra šventa paslaptis. Ją gaubė prietarų, draudimų, magiškų veiksmų skraistė. Turbūt ir dabar ne viena, besilaukiančioji, suklūstate, kai jūsų mama, močiutė ar sutiktasis įspėja: šiukštu tik taip nesielk!
Apie papročius, kurių šventai laikėsi mūsų senoliai, ir nepakeičiamas pribuvėjas pasakoja etnologė Gražina Kadžytė.
Nuo mergaitės ligi būsimos mamos
Seniau sakydavo, kad, jeigu nori, kad vaikelis užaugtų geras žmogus, tikrai būtų vertas bendruomenės narys, tai jį auklėti reikia pradėti, kai jo mama dar maža mergaitė. Mažoms mergaitėms sakydavo: „Nesižargstyk per tvoras! Nesėdėk ant akmens!“ Mamos drausmindavo savo dukras, nes tikėjo, kad berniukiškas elgesys gali atsiliepti jos ir būsimųjų palikuonių sveikatai. Augdamos merginos daugelio dalykų saugodavosi: niekas nekalbėdavo, kad mergina gertų ar rūkytų.
Laiminga šeima, kuri sulaukia kūdikio
Seniau giminės pratęsimas buvo labai svarbus dalykas. Buvo manoma, kad kiekviena jauna šeima per metus turėtų susilaukti vaikelio. Tai įrodymas, jog jaunamartė vaisinga ir sugebės pratęsti giminę. Kol moteris neturėjo atžalėlės, pagal tradicijas, negalėjo nešioti didžiojo nuometo: dėvėjo tik kepurytę, vadinamą čepčiuku. Tik gimus pirmajam kūdikiui (ankstesniais laikais, pirmam berniukui), ji gaudavo teisę nešioti didįjį garbingos moters nuometą. Juk patriarchato visuomenėje sūnus vaidino didesnį vaidmenį: jis perimdavo tėvo ūkį. Vyrai trokšdavo sulaukti kuo daugiau sūnų. Žmonės juokaudavo, jog vyras, norintis susilaukti sūnaus, turėtų prieš mylėjimąsi gultis su batais ir kepure arba po galva pasikišti kamanas!
Per vestuves jaunoji, eidama į bažnyčią, prieš slenkstį atleisdavo savo juostą, kad būtų lengviau gimdyti. Nebūdavo tokios mados, kad vaikas neštų nuotakos vualį – nelaukdavo ankstyvo vaiko. Jeigu jau su vaiku, – tai be vualio ir be vainiko. Jeigu vaikas gimdavo po keturių mėnesių, tai žmonės juokaudavo: „Vaikas kaip balandėlis, o paskui viskas bus tvarkoj“.
O šiaip jau moterys smalsiai apžiūrinėdavo, mėgindavo nuspėti, ar jaunamartė jau laukiasi, o ji su visa šeimyna, atvirkščiai, slėpdavo. Senoviniai moterų drabužiai buvo labai gerai pritaikyti besikeičiančiai figūrai nuslėpti: prijuostę po truputį buvo galima atleisti, liemenės klostėmis uždengti.
Būsimą mamytę tiesiogiai stengdavosi neįvardyti „nėščia“: vadindavo „palaimintoje būsenoje“. Ne tik iš pagarbos besilaukiančiajai, bet ir siekiant išsaugoti motinystės paslaptį. Kodėl? Buvo tikėta, kad kuo mažiau bus kalbama apie besilaukiančią moterį, tuo ji lengviau išnešios ir pagimdys kūdikį.
Nėščiąją sergėdavo nuo nelaimių
Vyresnės šeimos moterys (anyta, tetos ir pan.), norėdamos apsaugoti nėščiąją nuo visokių nemalonumų, patardavo vengti kai kurių dalykų. Dažnai esminė perspėjimų, prietarų priežastis – saugoti nėščiosios ir būsimojo vaikelio sveikatą. Kad moteris paklausytų patarimo, jį apkaišydavo estetikos ar etikos argumentais. Jei būsima mamytė draudimo neklausysianti, mažylis gimsiąs nesveikas ir būsią gėda prieš kitus.
Sakydavo:
nereikia žiūrėti į negražius, į blogus žmones, nes gali užsifiksuoti toks įspūdis ir kaip nors atsiliepti vaiko gyvenime;
negalima eiti į kūmas, nes kuris nors vienas vaikas neišgyvens: kūmos ar krikštavaikis;
negalima eiti į svočias, apskritai kuo mažiau dalyvauti visuomenės gyvenime, kad nėščioji nepatektų ten, kur daug triukšmo, kur gali kilti koks apsistumdymas, nes visa tai gali pakenkti būsimo vaikelio ateičiai;
jeigu motina pamatys gaisrą ir išsigandus stvers už kurios nors savo kūno vietos, tai toje vietoje liks dėmės. Jei už galvos ar ant veido, tai dėmės toje vietoje ištiks kūdikį;
jeigu kur nors sklinda bjaurus kvapas ir nėščioji, eidama pro ten, užsiima nosį, tai bus nemalonus kūdikio burnos kvapas;
draudžiama nešti pilnus kibirus vandens ir nulieti jo, nes tada vaikutis labai seilėsis arba bus šlapukas;
negalima balanų skaldyti peiliu ar aštriais įrankiais kažko daryti, nes gali būti praskelta mažylio lūpytė;
negalima persivalgyti, nes vaikas bus besotis.
Saugus gimdymas su „bobute“
Susitikusios kaimynės mėgdavo pasmalsauti, ar jaunamartė dar nesilaukianti. Tačiau ją apšnekėdavo netiesiogiai: „Gal jau gandrai čia suka?“ Seniau moterys būdavo įžvalgios: ir iš būsimos mamos veido spėdavo, ar gims mergaitė, ar berniukas. Jei veidas lygesnis, tai bus bernytis, o jeigu rudesnis arba dėmelėmis nusėtas, tai lauk panelytės.
Į nėštumo pabaigą moterims buvo patariama atsisakyti kenksmingų darbų: kepti duoną, kirpti avis ir skalbti. Kai artėdavo būsimos mamytės dienugala, vyras rūpindavosi parvežti „bobutę“ (taip vadindavo pribuvėją), bet niekam nesakydavo, kur skuba. Vežamai „bobutei“ uždėdavo net vyrišką kepurę, kad sutiktieji pakelyje nesuprastų, ką kaimynas veža!
Tokia institucija – kaip „bobutė“ – iš tiesų ilgus amžius buvo nepakeičiamas dalykas. Nes senaisiais amžiais beveik kiekviena moteris, kuri turėjo gimdymo patirtį, galėjo tai padaryti (dr. Eugenija Šimkūnaitė yra moksliškai pagrindusi tai pagal įvairių šalių patirtį). Jeigu nesunkus gimdymas, iš tiesų reikia elementarių liaudies medicinos žinių (pažinti moters organizmą, žolelių gydomąsias savybes ir pan.) ir tai gali atlikti kiekviena. Tačiau jei sudėtingesnis, tai prireikdavo „bobutės“ su pašaukimu, kuri sugebėdavo padėti moteriai gimdyti ir sėkmingai „sugaudavo“ kūdikį. Iki XX a. vidurio Lietuvos kaime „bobutė“ buvo vienintelė gimdyvės padėjėja.
Seniau kaimas turėjo savo pribuvėją, vėlesniais laikais – keli kaimai vieną. Natūraliai susidarydavo visuomenės nuomonė, kad „bobutė“ turi būti labai tvarkinga ir švari. „Bobutė“ dažniausiai privalėjo turėti savo šeimą, kad galėtų patarti, kaip auginti vaikus. Žmonės rinkdavo tą pribuvėją, kuri buvo gero charakterio, nes ji – pirmas žmogus, kuris paima vaikelį į rankas. Visada ir kūmus rinkdavo, kad rinktiniai būtų – kaip negalėjo visi krikštyti, taip ir „gaudyti“ vaikų. Iš kokios „bobutės“ rankų – būdavo labai svarbu. Priimti kūdikį plikomis rankomis negerai – geriau ant kokios drobės ar pan. Kupiškio rajone Rėkučių kaime gyvenusi Juodviršienė „sugavusi“ 500 vaikelių (gimdymus pasižymėdavo siūlų mazgeliais)! Atsisakyti „eiti bobystėn“, „bobauti“ (taip pribuvėjos vadindavo savo darbą) buvo nuodėmė.
Kai būsima mamytė gimdydavo (dažniausiai negyvenamojoje patalpoje – pirtyje, jaujoje) sakydavo: „Pečius sugriuvo“ (nebėra gaspadinės). Apskritai moterys būdavo stipresnės ir lengviau gimdydavo, net rugių lauke. Yra liudijimų, kad moteris mokėdavo apskaičiuoti nėštumo mėnesius, bet kartais tos darbščiosios ir pajėgios, būdavo, pagimdydavo ir laukuose, prie darbo. Taip atsitikdavo baudžiavos laikais, kada moterys buvo daugiau užuitos. Laisvų ūkininkų šeimose moterys buvo labai „padabotos“.
Vyras net arklį atvesdavo!
Vyrai privalėdavo rūpintis savo besilaukiančia žmona. Etnografės Mikalinos Glemžaitės veikale apie kupiškėnus pasakojama, kad XX a. pr. vieno vyro žmona sunkiai gimdė ir labai ilgai bei komplikuotai. Moteris iš skausmo buvo pusiau sąmoninga, pusiau ne. Staiga mato – troboj arklys stovi! Gimė kūdikis, moteris atsigavo ir klausia vyro: „Ar sapnavau, ar ne, bet troboj arklį mačiau?!“ Vyras atsako: „Buvo – aš įvedžiau“. Tikėta, kad, jei sunkiai gimdanti moteris iš prijuostės pamaitins mylimą gyvulėlį, tai bus lengviau gimdyti. Tad vyras parišo jai prijuostę, pripylė avižų ir net arklį įvedė į trobą!
Vyrai, jei reikėdavo, kartais būdavo ir per patį gimdymą. Visus puodus suruošdavo, prikaisdavo vandens, nes iš karto, kai prasidėdavo sąrėmiai („bobutę“ iš anksčiau užsikviesdavo), reikėdavo greit kurti ugnį. Visą laiką turėjo kūrentis ugnis, kad būtų labai daug karšto vandens apiplauti ir skausmams numalšinti. Ir „drobinėlių“ visokių padėdavo po ranka. Jaunamartės dažnai ir motina atvažiuodavo, kad jai drąsiau būtų pirmo kūdikio laukti. Vyrui pirmajam – tėvui – paduodavo gimusį kūdikį, kad pasveikintų jį. Tada pakviesdavo vaikus – liepdavo pabučiuoti naują broliuką ar sesytę, kad visi santaikoje gyventų.
Pribuvėja – ne tik iki krikštynų
Pribuvėja pasilikdavo iki krikštynų, kol atiduodavo vaikelį krikštatėviui į rankas. „Bobutė“, kai vaikas gimdavo, pirmiausia motinai paduodavo, ta virkštelę nukirpdavo, tvarkydavo vadinamuosius namus – placentą. Jeigu mergaitė, tai daržely pakasdavo, kad dalinga būtų, jei berniukas – sodely, po medžiu. Kai maudydavo, tai pinigėlį įmesdavo, kad būtų dalingas. Paskui žiūrėdavo, ar iš karto verkia: ar balsingas, ar ne. Visokių spėliojimų būta!
Jeigu miestelyje per atlaidus motina vedasi vaikus ir susitinka „bobutę“, tai atžalėlė turi pabučiuoti jai ranką. Senesniais laikais, kai „bobučių“ netrūko, ji likdavo iki krikštynų. Seniau kūdikį stengdavosi pakrikštyti per kokias tris dienas. Susiruošia ir krikštija, kad nenumirtų, tikėdavo: jeigu neturi vardo, vaikelis nesaugus, piktos jėgos supa. Iki krikštynų tai nė žiburio negesindavo namuose: visą laiką kas nors sėdėdavo prie lopšio ir rūpindavosi. Jeigu vaikas gimdavo labai silpnas, visiškai ant mirties ribos, tai ta pati „bobutė“ vandeniu pakrikštydavo. Paprasčiausia formuluote: „Krikštiju tave Jono vardu, Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, bet nesakydavo „Amen“, kad nemirtų. O jeigu vaikutį dar galima vežti, tai „bobutė“ ir tėvas veždavo į bažnyčią. Jeigu rasdavo prie bažnyčios elgetą ar iš špitolininkų pirmą sutiktą, tai prašydavo, kad krikšto tėvu pabūtų. Ta pati „bobutė“ už krikšto motiną pabūdavo.
Laimutė Tidikytė
„Mamos žurnalas“