Kodėl senovėje nebuvo nutukusių vaikų? Kaltas požiūris į saldumynus bei lepinimą

emigracija

Neringos Banienės nuotr., www.neringosfotografijos.lt

Nuobodu. Neįdomu. Į kaimą nevažiuosiu, nes ten nėra ką veikti.  Ir apskritai – ką man veikti?! Tokius žodžius tikriausiai yra girdėję visi šiuolaikiniai tėvai, ir ne kartą. Vaikų nemokėjimas užsiimti žaidimais ar kūryba varo į neviltį. Bet duoti vaikams darbų tėvai nesiryžta – per daug juos myli…Apie savo asmeninę patirtį Dzūkijos kaime pasakoja Marytė Liugienė.

Marytė Liugienė, Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė

Ar lepindavo vaikus senovėje?

Atsimenu, man augant darbų būdavo visada – tiek žiemą, tiek vasarą. Kai baigdavosi lauko darbai, moterys troboje verpdavo, ausdavo, vyrai sukdavo pančius, skaldydavo balanas, o vaikams tėvulis paberdavo žirnių ir kaip toje pasakoje apie Pelenę turėdavome atrinkti gerus nuo „bebikų“ (pašarinių). Bebikai būdavo su juodu brūkšneliu, netinkantys sėklai. Iki šiol nežinau, ar perrinkinėti tuos žirnius buvo būtinybė, ar tai buvo vienas iš būdų, kad vaikai nesėdėtų dyki?

Mokyklinio amžiaus vaikams prioritetas buvo mokslas, pirma turėdavo padaryti pamokas, paskui jau imtis darbų. Aš pati dar nėjau į mokyklą, bet iš vyresniosios sesers išmokau skaityti, ir penkiametė jau skaičiau brolių Grimų pasakas. Vaikų noras skaityti buvo begalinis, nežinau, kiek kartų vakarais esame perskaitę tas pasakas. Kartais ateidavo kaimynai pavakaroti, mums būdavo labai įdomu klausytis suaugusiųjų kalbų, noras pažinti pasaulį buvo didžiulis.

Mano vaikystėje skųstis, kad neturi ką veikti – negirdėtas dalykas. Kai tik rasdavome laisvo laiko, bėgdavome pažaisti su kaimynų vaikais.

O to laisvo laiko buvo nedaug. Tėvelis laikė keletą avilių, tad aš vasarą turėdavau žiūrėti bites, jei susidaro spiečius, turiu bėgti į laukus pakviesti tėvelį, o kol pareis, šluota su vandeniu krapinti, nes lyjant bitės nespiečia. Būdavo labai gaila, jei spiečius pabėga. Kadangi negalėdavau išeiti iš kiemo, kaimynų vaikai atbėgdavo pažaisti pas mus.

Vaikams būdavo ir kitų pareigų. Pavyzdžiui, pasirūpinti sodo obuoliais. Rinkdavome nukritusius, paskui pjaustydavome, džiovindavome. Nors sodas reikalauja nemažai pastangų, bet sodo darbai nėra labai sunkūs, tad būdavo patikimi vaikams.

Kai ateidavo šienapjūtė, padėdavome grėbti šieną, per rugiapjūtę pjauti rugius. Mano vaikystėje jau pradėjo rugius pjauti dalgiais. Bet jeigu šeima norėdavo turėti gerų šiaudų stogams dengti, tai pjaudavo pjautuvais. Mūsų kaimynas iki gyvenimo galo pjovė tik pjautuvu, nes gražesni kūleliai gaunasi. Pjauti pjautuvu tikrai nelengvas darbas.  Dabar mes labai saugome vaikus nuo buities darbų, kad tik ne per sunku. Tada tėvai taip vaikų negailėjo. O ir mums, vaikams, norėdavosi kuo daugiau prisidėti.

Nors sunkiai dirbome, bet vis tiek jautėme, kad esame tėvų labai mylimi ir vienodai mylimi. Net nebuvo kalbų, kad manęs nemyli. Ta meilė būdavo išreiškiama ne žodžiais. Skanesniais kąsneliais vaikams, išvažiuojant studijuoti – sutaupytais pinigėliais. Mūsų tėvulis anksti tapo našliu, bet antrą kartą nevedė: gal antra žmona nemylės jo vaikų, o suaugę vaikai nebeturės kur grįžti? Visa tai matėme ir jautėme  be žodžių, kad vaikų poreikiai gyvenime yra svarbiausia.

Marija Liugienė riša sodus

Tuoj prasidės Adventas ir Kalėdų laukimas. Kaip ten būdavo su dovanomis vaikams?

Mano vaikystės laikais tikrai nebuvo mados užsisakyti kalėdinių dovanų. Atsimenu, pirmą dovaną gavau mokykloje – veidrodėlį ir šukas už gerą elgesį ir mokymąsi. Tada kažkas pasakė: „Jinai turbūt utėlių turi, kad gavo dovanų šukas.“ Man nuo to pasidarė liūdna, kad iš pavydo draugės apkalbėjo, ta dovana prarado džiaugsmą.

O namuose pirkti ir dovanoti vaikams dovanas nebuvo mados. Kalėdoms būdavo laikoma riešutų ir saldainių „pagalvėlių“ be popieriukų, tie dalykai atrodė skanumo viršūnė. Ant aukšto būdavo papilta laukinių obuolių. Tais laikais nebuvo išvesta obelų veislių, kurių obuoliai išsilaiko iki pavasario, kaip dabar. Kiek ilgiau laikydavosi antaniniai obuoliai, bet iki Kalėdų ir juos būdavome pabaigę. Likdavo laukinukai, nuo kurių rūgštumo rudenį net žandus sutraukdavo. Bet pašalę ir vėl atitirpę laukiniai obuoliai pasidarydavo skanūs. Matyt, trūkdavo vitaminų, nes vaikai mielai valgydavo ir spanguoles, ir šermukšnius. Kai mamytė išvirdavo spanguolių kisieliaus, atrodė didžiausias skanumynas.  Kartais patys sutrindavome spanguoles ir užpildavome karštu vandeniu – išeidavo tokia arbata ar savotiškas kompotas.

Per Adventą apie lepinimąsi maistu nebuvo nė kalbos. Išimtis buvo galbūt tik ligoniai, kurie gaudavo skanesnį, riebesnį kąsnelį. O jeigu vaikas po Pirmosios komunijos, tu jau elgiesi ir pasninkauji kaip suaugęs žmogus. Komunija reiškė, kad tu jau esi pakankamai sąmoningas. Pasninkas reikalingas, kad žmogus sutramdytų savo pasileidimą. Ir ne tik skanaus maisto, bet ir netinkamo elgesio turi atsisakyti, ir liežuvį prilaikyti, neprikalbėti kažko netinkamo.

Senovėje nebuvo nutukusių žmonių – nei vaikų, nei suaugusiųjų, storesnės būdavo nebent senyvos moteriškės, kurioms liga trukdė judėti. Pamenu, mano tėvai ir seneliai buvo liesi.

Po pasninko labai laukdavome Kalėdų ir Velykų. Dabar sausainiai ir pyragai valgomi  kasdien, o mano vaikystėje tie kepiniai būdavo tik kalendorinių švenčių metu, dar per krikštynas ar vestuves. Dėl to toks džiugus būdavo švenčių laukimas.  Šventės labai greitai praeina, o laukimas yra svarbi švenčių dalis.

Kalėdos

Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt

Dabar vaikai turi visokių norų ir materialių svajonių – žaislų, kompiuterių, riedžių… Ar įmanoma apriboti tą vartotojiškumą?

Aš nežinau. Vaikai dabar jaučiasi labai nelaimingi, jei negauna vieno ar kito norimo daikto.

Pamėgink antrokui nenupirkti mobilaus – taigi neįmanoma, klasiokai užbadys pirštais. Bus atskirtas nuo bendruomenės ir jausis blogai.  Kai vasarojame kartu kaime, prašau jų padėti mobiliuosius telefonus į šalį. Klauso, padeda, nors matau, kad iki galo ir neaišku, ko ta bobulė nusistačiusi prieš telefonus?  Sakau: „Negi galvojat, kad draudžiu mobiliu žaisti šiaip sau, jums labai patinka, o aš specialiai draudžiu? Ne, taip nėra, aš draudžiu norėdama jums gero. Jei esu septynis kartus už jus vyresnė, labiau suprantu, ir kada nors jūs savo vaikams irgi neleisite visko, ko jie norės.“ Bandau tai jiems pasakyti, o kiek jų ausis  pasiekia – nežinau.

Kitas dalykas, kurio mokau anūkus, kad reikia suvalgyti, kas į lėkštę įdėta. Su tokia nuostata augau pati. Mano vaikystės laikais nebuvo tokio vertinimo „skanu – neskanu.“  Nes jeigu pavėluodavome vakarienės, rasdavome sienos plyšyje savo šaukštą su koše – vadinasi, vakarienės nebegausime. Pamenu, negalėdavau valgyti grybų, matyt, organizmas jų netoleravo, bet prikepdavo mamytė vakarienei, o aš privalgydavau ir vemdavau visą naktį. Net ir tokių dalykų buvo…

O aš anūkams sakau, kad negražu palikti vieną šaukštą nesuvalgius. Kartą anūkas man aiškina, kad jo skrandyje tas paskutinis šaukštas tikrai nebetilps. Bet paskui kuo puikiausiai telpa desertas…

Vaikystėje mūsų šeima tris kartus susėsdavo už stalo visi kartu. Dabar gerai, jei visiems kartu pavyksta pabūti bent kartą per dieną.   Tai juk magiškas laikas – kartu valgyti ir bendrauti, klausti, kaip kiekvienam praėjo diena. Ta agapė suvienija šeimą.

Žiemą, kai užsnigdavo keliai ir penkis kilometrus į mokyklą nuklampoti pasidarydavo sudėtinga, likdavome nakvoti mokyklos bendrabutyje.

Tada jau prie bendro stalo sėsdavome su internato vaikais. Pusryčiams gaudavome saldinto kavos gėrimo ir duonos, o pietums virdavo sriubą kartus su vaikų atsineštos mėsos gabalėliais. Sužymėdavo tuos mėsos gabalus siūlais, kieno kuris, ir gaudavome jau išvirtus. Viena mergaitė vis atsinešdavo didelių kaulų, kokie vaizduojami sukryžiuoti prie kaukolės  ,,pavojinga gyvybei“. Šnibždėdavomės, kad čia tikriausiai arklio kaulas, toks didelis. Atsimenu, kaip 1956 metais patvino Merkys ir jo kairysis intakas – Grūda, per kurios tiltelį turėdavome praeiti. Mardasavo kaimo vaikai buvo atskirti nuo namų, tai patyrusios Puvočių moterys visaip kaip gelbėjo badaujančius vaikus, nešė į mūsų bendrabutį visokiausius valgius. Grūda plaukė smulkios žuvelės neršti, jų buvo tokia gausybė, kad moterys galėjo krepšiais pasigauti. Tą jos ir darė – gaudė žuvį ir kepė mums. Kokios tai buvo didelės vaišės!

O pats įspūdingiausias susėdimas prie bendro stalo būdavo Kūčių vakarienė. Išvargintus ilgo  vakarienės laukimo vaikus mamos sodindavo prie lango ir liepdavo žiūrėti, kada pasirodys Vakarinė žvaigždė. Žiūrėdavome išpūtę akis, kada gi pasirodys ta žvaigždė. Ir koks būdavo džiaugsmas, kai pamatydavome! Tai reiškė, kad tuoj sėsime prie nepaprasto gardumo valgiais nukloto Kūčių stalo. Akinančio baltumo staltiesė būdavo užklota ant gero glėbio šieno (jis kitą rytą bus padalijamas gyvulėliams – karvei, avytėms). Tėvulis laužydavo plotkelę ir visiems sakydavo palinkėjimus. Kiekvienam taiklius, kaip tik tai, ko labiausiai reikėdavo. Kai mes paaugom, ir mums leisdavo išsakyti savo linkėjimus šeimos nariams. Pasibaigdavo vakarienė šieno traukimu iš po staltiesės. Kiek būdavo smagaus klegesio! Po to – miegot, nes kitą rytą, net ir smarkiam šaltukui spaudžiant, reiks anksti keltis, kad nepavėluotumėme į ankstyvąsias mišias Marcinkonių bažnytėlėj.

 

srtfondasSpaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2018 metams skyrė 4500 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2018 lapkričio 30 dieną.



Susiję straipsniai



Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 5 = dvylika

Kitos temos: