Dažnai mamos suka galvas, kaip paruošti tradicinį Kūčių stalą, kad neišgirstų iš vaikų „šito nevalgau“, mat žuvis, silkė ir grybai retai kuriam vaikui atrodo patrauklus maistas. Tačiau Kūčios gausios ir kitų tradicinių patiekalų, dėl kurių ginčų kyla mažiau.
Štai kad ir kūčiukai. Skirtingose Lietuvos vietose jie skirtingai vadinami, tai ir šližikai, ir kleckai ar kleckučiai, prėskučiai, o kai kur teko girdėti ir tokį gražų pavadinimą, kaip vėlių duonelė. Kiek šis pavadinimas autentiškas, reikėtų pasiaiškinti, tačiau prasmė jo labai teisinga. Dar prieš krikščionybę žiemos saulėgrįžos metu buvo kepama vėlėms skirta duona. Ja buvo dalijamasi ne tik su gyvaisiais, bet ir su šeimos mirusiaisiais. Tradicijoms keičiantis, įsigalėjo kūčiukai, atkartojantys duonos kepalą, atsirado kalėdaitis (plotkelė), kuriuo dalijamasi lyg duona.
Skirtingose Lietuvos vietovėse kūčiūkai ne tik vadinti skirtingai, bet ir skirtingi jų receptai. Po Nepriklausomybės atgavimo laisvė valgyti Kūčių vakarienę plūstelėjo po visą šalį. Panašiu metu susivienodino ir kūčiukai, jais imta prekiauti net parduotuvėse. Turbūt visi sutiks, kad ir šiandienis kūčiukų valgymas yra išlaikęs apeigiškumą. Tai patiekalas, kurio negaminame jokia kita proga. Lygiai taip pat yra tradicija paragauti visko, kas ant Kūčių stalo, ir jeigu leidžiame sau ar kitiems kažko nevalgyti, tai kūčiuką, bent vieną, suvalgyti būtina.
„Puoškis lietuviškai“ verslą įkūrę Karolis ir Asta rūpinasi ne tik drabužių gamyba, bet aktyviai domisi ir lietuviškomis tradicijomis. Asta yra etnologė. Ji pasakoja, kad ir šiomis dienomis verta rengti ekspedicijas, užrašinėti šiandienius papročius, nes taip galima pastebėti tradicijų kaitą. Ji ir papasakojo, kad ekspedicijose ne kartą teko girdėti, jog aguonpienyje pamerktų kūčiukų vaikai nemėgsta, tačiau net ir sausų kūčiukų valgymas yra visiškai tradicinis. Kai kur ir dabar kūčiukai į stalą patiekiami sausi ir valgomi vieni, arba užgeriant aguonpieniu. Todėl, valgant kūčiuką – kaip sausainėlį, nenusižengiama jokioms tradicijoms. Vaikai mielai klausosi pasakojimų apie kūčiukus – mažus duonos kepalėlius vėlėms. O ir pats kūčiukų kepimas yra ritualinis. Sakoma, kad kūčiukų negalima kepti vienam, kad juos gaminti turi visa šeima kartu. Dažnoje šeimoje ši tradicija gyvuoja intuityviai, šeimos nariai net nesusimąsto, kad daro kažką labai tradiciško, tačiau pasakojama, kad aguonas prieš dedant į kūčiukų tešlą reikia mažumėlę pagrūsti, – čia jau močiutės darbas, tešlą minko mama, į pailgas „dešreles“ kočioja vaikai, o tėtis greitai pjausto mažais gabaliukais. Tokių ir panašių darbų pasidalijimų kepant kūčiukus girdėjome ne kartą. Nenuostabu, kad kartu ruošiant maistą kiekvienas vaikas norės jo paragauti – juk daug smagiau valgyti tai, ką pats gaminai. O jei dar papasakosime, kad kūčiukais vaišinasi ir išėjusių amžinybėn senelių ar prosenelių vėlės, kad būtent todėl jie būna paliekami ant Kūčių stalo per naktį, tai tikrai kiekvienas norės paragauti tokio stebuklingo patiekalo. Gal net su aguonpieniu.
Pasmalsavus, kaip Kūčių vakarienei ruošiasi „Puoškis lietuviškai“ įkūrėjai, neišgirsime nieko labai įmantraus ar pikantiško. Jie važiuoja aplankyti kaime gyvenančių tėvų, kaip ir nemaža dalis didmiesčių gyventojų. Todėl dabar gana retai tenka prisidėti prie Kūčių vakarienės ruošimo. Tačiau gaminti tradicinius Kūčių patiekalus šeima moka. Deja, grybai ir silkė jaunosios kartos dėmesio taip pat nedaug sulaukia, todėl tradicinių pyragėlių su grybais būna ne taip ir dažnai. Tačiau nederėtų pamiršti, kad yra ir kitų puikių tradicinių įdarų. Tai ir kopūstai, ir svogūnai (kurie, beje, gali būti ir saldumynas, ir „rimtas patiekalas“), ir obuoliai, ir aguonos, o jei dar aguonos su medumi… Tikrai skanu ir labai tradiciška. Vyresni žmonės pasakoja, kad ant Kūčių stalo turi atsirasti visko, kas darže auginama, kad kiekvienos daržovės ar vaisiaus būtų ir kitais metais, kad derlius derėtų.
Ne kartą iš mamų teko girdėti, kad visai nedžiugina, kai vaikai vis nori pusgaminių iš parduotuvės šaldiklio, – populiariausi turbūt yra koldūniukai. Tai gali tapti labai tradiciniu patiekalu ant Kūčių stalo, jei tik vadinamieji koldūniukai bus gaminti namuose, o įdaryti lygiai taip pat, kaip ir pyragėliai, – tiek kopūstais, tiek morkomis ar kitomis daržovėmis, tiek saldūs su aguonų ar miško uogų įdaru. Štai jums, prašom, ir tradicinių patiekalų Kūčių stalas be grybų ir silkės.
Bet bene gardžiausias, o turbūt ir pats archajiškiausias patiekalas yra Kūčia. Smagu matyti ir girdėti, kad jis sugrįžta ant mūsų stalo. Nors buvo ir stipriai nunykęs, tačiau iki šių dienų tradicija išliko gyva ir dabar vis populiaresnė.
Kūčią galima valgyti ir saldžią, lyg kokį desertą, ir sveikuolišką su daigintais grūdeliais, ir lygiai taip pat su savo mėgstamomis kruopomis, lyg košę. Šis patiekalas, nors ir buvo mažumėlę primirštas, tačiau Kūčių vakarienės metu buvo kone svarbiausias. Yra manančių, kad Kūčių šventė šį pavadinimą gavo nuo patiekalo Kūčia, kuris buvo valgomas per žiemos saulėgrįžą. Šis maistas, kaip, beje, ir kūčiukai, buvo skirtas vėlėms maitinti. Visai neatsitiktinai tiek Kūčių vakarienė, tiek kūčiukai, tiek kūčia turi tą pačią žodžio šaknį. Visi žinome, kad per Kūčias į namus sugrįžta mirusiųjų vėlės, joms mes dedame ant stalo tuščią lėkštelę, kai kur dar tebetiesiame ant stalo šieną, kad vėlės turėtų kur nutūpti, ne kam kitam, o vėlėms paliekame ant stalo per naktį maistą, kad jos galėtų Kūčių vakariene pasivaišinti. Iki šių dienų mūsų kalboje gyvuoja žodis – kūčiavoti, kuris reiškia ne tik Kūčias valgyti, bet ir susitikti su savo artimųjų vėlėmis. Ir nieko čia nuostabaus, nes žodis kočė dar aptinkamas tarmėse ir reiškia vėlę, taigi kūčiavoti bendrąja prasme susitikti su kočėmis ir kartu valgyti Kūčias (kaip vakarienę).
Taigi kaip ta kūčia gaminama?
Iki mūsų dienų atkeliavo jau ne vienas kūčios receptas. Nenuostabu, kad per laiką jis keitėsi, kad kiekviename regione buvo šiek tiek kitoks, kad kasmet priklausė ir nuo to, kas geriau užderėjo. Pagrindiniai kūčios ingredientai yra javai, aguonos ir vandeniu praskiestas medus. Galima sakyti, kad kūčia tai yra grūdelių, sėklelių mišinys, saldintas medumi. Grūdas lyg užtvirtina nesibaigiančio ir vis atsinaujinančio pasaulio medžio simboliką: užauga medis, sunokina vaisių, nukritusi sėkla išaugina naują pasaulio medį, ir pasaulis niekuomet nesibaigia. Sėkla yra tai, kas mus jungia su protėviais. Metame sėklą į žemę, ją pakavojame (lygiai taip po mirties pakavojamas ir žmogus), žemė grūdą priima ir išaugina naują gyvybę. Gal todėl tas smulkiausias grūdelis toks svarbus ir kūčios patiekale, ir kūčiukuose. Tie grūdeliai – tai vėlių maistas.
Iki šių dienų pagrindiniais kūčios ingredientais išliko sėklelės ir grūdeliai. Dabar kūčią jau paskanina ir cukatais, ir patinkančiais riešutais, nes turime iš ko rinktis. Tačiau ir anksčiau kūčios patiekalas nebuvo griežtai tikslus. Kiekviename regione galėjo skirtis kūčios sudedamosios dalys. Patiekalo receptas priklausė ir nuo šeimos materialinės padėties. Manoma, kad seniausias kūčios receptas yra žirniai ir pupos, sumaišytos su pagrūstomis aguonomis ir medumi. Tokio patiekalo kiekvienas sėdintis prie stalo turėjo paragauti. Kabindavo po šaukštą iš to paties dubens ir visi šiuo maistu dalindavosi. Šio patiekalo „padrabstydavo“ ant grindų – paaukodavo, kad ir vėlės turėtų ką valgyti. Laikai keitėsi, keitėsi ir kūčia, žmonės prisigyveno iki to laiko, kol drabstyti maistą ant grindų nebeatrodė priimtina, todėl šaukštą kūčios švystelėdavo pro duris, pro atvertą langą, o vėliau jau į ant stalo padėtą lėkštelę vėlėms. Keitėsi ir pats patiekalas. Gerėjant žmonių pragyvenimo lygiui, atsirado ir kitų sudedamųjų kūčios dalių, tai rugiai, kviečiai, riešutai, vasarą miške surinktos uogos, kanapės.
XX a. pradžioje Panevėžyje dar buvo užfiksuota kūčia iš kviečių, žirnių, aguonų ir vandeniu praskiesto medaus. Kitur Aukštaitijoje kūčia dar vadinama virtų miežių ir aguonų mišinys, saldintas medumi, kai kur kūčią sumaišydavo ne su medumi, o su aguonų pienų, kai kur ji verdama iš perlinių kruopų (grucės). Dabar žinoma įvairių kūčios variantų, todėl kiekvienas gali pasirinkti sau patinkantį.
O koks kūčios variantas mėgstamiausias „Puoškis lietuviškai“ komandoje? Ogi su daigintais kviečiais, spanguolėmis, aguonomis, lazdyno riešutais ir medumi. Tokį derinį pripažįsta ir patys jauniausieji. Jeigu į kūčios dubenį nukeliaus tie ingredientai, kurie auga mūsų lietuviškuose daržuose ir soduose, – didelio nusikaltimo tradicijai nebus. Kūčios – tokia šventė, kuri švenčiama už uždarų durų, todėl niekas niekada neužrašė visų galimų kūčios variantų, ir niekas niekada visų variantų neužrašys. Net ir dabar niekas negali iškepti identiško skonio pyragų, nors ir kepa juos pagal tą patį receptą.
Etnologė Asta Valiukevičienė
