Saldumynai šeštadieniais – skandinaviška dantukų saugojimo metodika, kai vaikams saldumynus patariama duoti tik vieną dieną per savaitę – šeštadieniais ar sekmadieniais. Bet neriboti kiekio. Ką apie metodą „saldumynai šeštadieniais“ mano medikai?
KĄ SAKO ODONTOLOGAI
Gydytoja odontologė Rasa Masiliūnienė
Švedijoje 1930-aisiais tapo aišku, kad švedų dantų būklė yra prasta, 1938-aisiais buvo nuspręsta sutelkti jėgas kovoti su šia „epidemija“. Tuo metu buvo įtariama, kad ėduonį daugiausiai sukelia cukrus, tačiau tai nebuvo moksliškai įrodyta. 1945–1955 metais buvo atliktas šiuo metu jau kontraversiškai vertinamas mokslinis tyrimas, kurio metu 900 neįgalių asmenų, gyvenančių slaugos namuose, buvo taikyta daug cukraus turinti dieta arba mažai cukraus turinti dieta.
Šiuo tyrimu pavyko įrodyti, kad cukrus sukelia dantų ėduonį ir kad suvartojamas cukraus kiekis lemia atitinkamą dantų pažeidimą, – kuo daugiau cukraus, tuo daugiau pažeidžiami dantys. Taip pat buvo nustatyta, kad svarbus ne tik suvartojamas kiekis, bet ir dažnumas, tad, remdamasi šiuo tyrimu, Švedijos sveikatos apsaugos ministerija sukūrė „Saldumynų šeštadieniais“ kompaniją, kuri šiuo metu jau yra tapusi tradicija ir vis dar palaikoma švediškųjų odontologų rūmų. Šios sukurtos tradicijos esmė – saldumynų valgoma tiek, kiek norisi, tačiau tik vieną dieną per savaitę.
Mes savo mažuosius pacientus ir jų šeimas supažindiname su šia skandinaviška tradicija ir rekomenduojame pabandyti namuose. „Saldumynų šeštadieniais“ tradiciją kiekviena šeima prisitaiko sau individualiai pagal asmenines galimybes. Vieni saldumynais laiko tik saldainius, šokoladą, kiti – ir bandeles, sausainius.
Mes, gydytojai odontologai, skatiname rinktis mažiau apdorotus, viso grūdo produktus, o ne menkaverčius, maisto elementais ir cukrumi papildytus patiekalus, tokius kaip bandelės ir sausainiai.
Jeigu šeimai pavyksta riboti ir tokios formos saldumynų vartojimą, tai yra tikrai sveikintinas pavyzdys.
Dantims kenkia visi saldumynai, o ypač – lipnūs, kibūs, į mažus tarpelius įstringantys, ilgai burnoje užsiliekantys saldumynai – čiulpinukai, irisai, cukrinės „kermošinės“ lazdelės.
Džiovinti vaisiai irgi priskiriami saldumynams, nes juose gausu cukraus, dažnai dar ir pridėtinio, be to, džiovinti vaisiai yra labai lipnūs ir ilgai užsilaiko dantų vagelėse.
Sultys nėra saldumynas, bet jos turėtų būti vertinamos kaip desertas, jose gausu smulkių angliavandenių, be to, dauguma sulčių dar ir rūgščios. Sultyse nelieka naudingųjų skaidulinių medžiagų, tad jos nėra visavertis vaisių pakaitalas.
Remiantis Amerikos pediatrų rekomendacijomis, sultys turėtų būti vartojamos labai mažais kiekiais, skirtingais pagal vaikų amžiaus grupes.
1) Vaikams iki 1 metų amžiaus – jokių sulčių.
2) Vaikams nuo 1 iki 4 metų – ne daugiau kaip 120 ml sulčių per dieną.
3) Nuo 4 iki 6 – ne daugiau 180 ml sulčių.
4) Vyresniems nei 7 – ne daugiau 240 ml sulčių.
5) Jokių sulčių prieš miegą visiems.
KĄ SAKO ENDOKRINOLOGAI
Vaikų ligų gydytoja ir vaikų endokrinologė Lina Orlovskaja
Ar „saldumynai šeštadieniais“ metodas nekenkia kasai ir insulino gamybai? Ar neišderins organizmo?
Pirmiausia paaiškinsiu, kodėl vaikams taip norisi (ir reikia) saldumynų. Augančiam organizmui reikia gauti daug angliavandenių, kur kas daugiau, nei reikia suaugusiam žmogui.
Angliavandenius vaiko organizmas sunaudoja kaip energijos šaltinį.
Saldumynai yra greičiausias būdas gauti angliavandenių, todėl vaikai visada pasiruošę pasivaišinti saldžiu maistu.
Vaikų potraukis saldumynams gali būti paaiškinamas tuo, kad jų reikia kasos stimuliacijai jos vystymosi proceso metu (kasa – organas, išskiriantis hormoną insuliną, kuris skaido angliavandenius).
Tačiau ne visi angliavandeniai yra saldumynai, ir ne visi saldumynai yra angliavandeniai! Deja, daugumai išgirdus žodį „angliavandeniai“, prieš akis iškyla balto rafinuoto cukraus gabalėlių piramidės, šokoladiniai saldainiai, ledai, čiulpinukai, limonadas, guminukai, cukraus vata ir kitos gėrybės.
Daugumoje šių saldumynų tikrai yra daug cukraus. Dar blogiau, jei cukrus juose yra pakeistas dirbtiniais saldikliais, kelis šimtus kartų saldesniais už cukrų (tai labai ekonomiška ir pravartu gamintojui, bet ne jūsų vaiko organizmui). Dauguma dirbtinių saldiklių yra kancerogenai, be to, jie veikia kaip narkotinė medžiaga, sukelianti pripratimą. Nedideliame buteliuke kokakolos yra 56 g cukraus, kas prilygsta 15 arbatinių šaukštelių cukraus, o jūsų vaiko kasa tokios agresyvios stimuliacijos tikrai nepageidauja.
Taigi vaiko organizmui reikia angliavandenių, bet ne saldumynų. Jam reikia Lietuvoje augančių daržovių, vaisių, uogų ir kruopų. Ne bananų, ne vynuogių ir juo labiau ne cukraus vatos.
Pradėdami rytą nuo saldžių jogurtukų, sūrelių, dribsnių su pienu, greitai išverdančių košelių su uogiene, liaudiškai tariant, „išbalansuosite kasą“, dėl to vaikas visą dieną norės ir toliau užkandžiauti saldumynais, blyneliais, bandelėmis, sultytėmis.
Skandinavijoje sąmoningi tėvai saldumynus vaikams leidžia valgyti tik savaitgaliais, jei jie to nedaro, gali sulaukti vaikų teisių atstovų dėmesio ar pastabų, kaip savo vaikų sveikatai kenkiantys tėvai.
Mūsų šalyje irgi mėgstama pasamprotauti, kad tarybiniais laikais vaikai saldainius valgydavo tik per šventes, dėl to buvo liekni ir sveiki.
Už vaiko mitybą ir įpročius bei mitybos kultūrą 100 procentų atsakingi suaugę asmenys – tėvai, dažnai ir seneliai. Tėvai vaikams saldumynus perka dažniausiai norėdami „išjungti“ vaiką, kad šis nusiramintų, duotų jiems pailsėti, netrukdytų užsiimti savais reikalais. Seneliai dažniausiai saldainiais perka vaikų meilę. Net jei jūsų vaikas nuolat prašo saldumynų, nejau tikitės jam užaugus išgirsti: „Ačiū, mama, kad man nuolaidžiavai ir pataikavai, dabar turiu sugedusius dantis, esu nutukęs, nemoku kontroliuoti savo mitybos, valgau daug nesveiko maisto, taip pat maitinsiu ir savo vaikus“.
Mitybos kultūra turi būti pradėta formuoti nuo pat pirmųjų papildomo maitinimo kąsnių. Kūdikiui skanu yra viskas, kas yra maisto skonio, tai mes vėliau jam pasakome, kad saldu, kepta, rūkyta yra skanu. Nepradėkite papildomai maitinti nuo bananų ir košelių su trupučiu druskytės ir cukriuko, leiskite vaikui pajusti natūralią maisto skonių įvairovę.
Skandinaviškoji mada duoti vaikams saldumynu tik savaitgaliais yra pats tinkamiausias būdas kontroliuoti vaikų besaikį potraukį nesveikiems saldumynams bei ugdyti valgymo kultūrą. Tai ypač aktualu tiems vaikams, kurie, radę namie saldainių dėžę ar šokoladą, negali sustoti, kol nesuvalgo visko. Valgydamas saldumynus vieną dieną per savaitę vaikas niekada nesuvalgys tiek, kiek jis suvalgo kasdien. Taip apsaugosite vaikus nuo dantų ėduonies, nutukimo, kasos išderinimo bei suformuosite tinkamus įpročius visam gyvenimui.
KĄ SAKO PEDIATRAI
Vaikų ligų gydytojas dr. Algimantas Vingras
Vaikas negauna cukraus, saldainių ir saldumynų, tačiau suvalgo daug bananų, vynuogių, razinų. Ar tai ne tas pat?
Saldumynai šeštadieniais ir švenčių dienomis (per gimtadienius, Kalėdas ir t.t.) yra sveiko gyvenimo būdo sampratos ugdymas nuo mažų dienų. Gamta susitvarkė taip, kad naujagimis saldaus skonio maistą pripažįsta kaip saugų, nes jo motinos pienas yra salstelėjęs.
Tai viena iš priežasčių, kodėl vaikai taip geidžia saldumynų. Kadangi saldumynai yra vienas iš dantų ėduonies rizikos veiksnių, geriau juos duoti kuo rečiau, nes iki 10–11 metų vaikai nesugeba deramai išsivalyti dantų. Tokį sveiko gyvenimo būdo įpročių ugdymą palaikau – saldumynais negali būti perkama vaiko meilė.
Dantų ėduonies susidarymą lemia du veiksniai: dantų apnašų bakterijos ir angliavandeniai. Dantų apnašų bakterijos, kaip ir žmogaus organizmas, naudoja tuos pačius angliavandenius. Jie ant dantų patenka su įvairiais maisto produktais. Angliavandenių turinčiam maistui patekus į burną, dantų apnašose esančios bakterijos per 5 min. padidina burnos rūgštingumą. Atsiradusios rūgštys, ten kur yra daugiausiai apnašų, pradeda tirpdyti paviršinį sluoksnį – emalę, prasideda dantų ėduonies formavimosi procesas. Padidėjęs rūgštingumas dažniausiai laikosi apie 20 min., kol seilės neutralizuoja padidėjusį rūgštingumą iki mažiau pavojingo dantims. Pavojingai padidėjęs rūgštingumas gali išsilaikyti ir iki 2 val.
Tai priklauso nuo suvalgyto cukraus ir angliavandenių tipo: ar buvo valgomas gryno cukraus turintis maistas, ar cukraus pateko valgant vaisius, uogas, medų, saldžius pyragaičius, geriant pieną ir jo saldžius produktus, pvz., jogurtą. Kuo ilgiau ir dažniau dantys maudėsi angliavandenių vonioje, tuo didesnė ėduonies susidarymo rizika. Ėduonies susidarymui ne mažiau svarbu ir maisto konsistencija, pvz., ar, patekę į burną, angliavandeniai greitai iš jos pasišalina, ar jie prilimpa prie dantų, ar neprilimpa, pvz., obuoliai, bananai. Energingai tuojau pat po valgio skalaujant burną vandeniu galima pašalinti maisto likučius. Skalavimo „meno“ jau galima išmokyti 18–24 mėn. vaikus, tuomet, kai jie supranta, ko iš jų norima.
| Maistas | Maisto likučių kiekis vienetais, išskalavus burną | |
| Po 1 minutės | Po 5 minučių | |
| Karamelė | 16 | 0 |
| Drebučiai | 7 | 1 |
| Šokolado, karamelės, riešutų patiekalai | 26 | 1 |
| Šokolado, karamelės patiekalai | 15 | 0,1 |
| Riešutų sviestas | 59 | 9 |
| Džiovinti vaisiai | 37 | 2 |
| Razinos | 4 | 0,2 |
| Pieniškas šokoladas | 0,3 | 0 |
| Pyragaičiai su kremu | 6 | 0 |
| Avižiniai patiekalai | 90 | 44 |
| Balta duona ir panašūs gaminiai | 2 | 0 |
| Bulvių traškučiai | 48 | 11 |
| Bananai | 0,3 | 0 |
| Obuoliai | 0 | 0 |
KĄ SAKO MAMOS
Edita Galvelienė, dvynukų Liepos ir Tauro mama:
Švedijoje yra mano vyro verslas, tad mes paskui tėtį išvažiavome į Švediją, kai dvyniams buvo treji metai. Norėjome pabandyti pagyventi toje šalyje, kol dar vaikams nereikia eiti į mokyklą. Planavome, kad iki mokyklos vis tiek grįšime į Lietuvą.
Apsistojome nedideliame miestelyje Švedijos viduryje. Teko vaikus įregistruoti poliklinikoje, paskui jie pradėjo lankyti darželį. Švedijoje privaloma du kartus per metus apsilankyti pas vaikų odontologą. Gavome pranešimą, kada mūsų vaikams skirtas vizito laikas. Odontologė pradėjo aiškinti, kad Švedijoje vaikai valgo saldumynus kartą per savaitę, kad būtų sveiki dantys. Nors iki 18 metų odontologo paslaugos nemokamos, bet paskui tai kainuoja tikrai didelius pinigus.
Gydytoja pridovanojo dantų šepetėlių, net žaisliukų, rodė, kaip taisyklingai valyti dantukus. Vaikai išėjo iš jos kabineto sužavėti. Ir išgirdę naujas taisykles dėl saldumynų.
Bandėme tartis, kuri diena mūsų šeimoje bus saldi. Nutarėme, kad šeštadienis. Kol gyvenome Švedijoje, gana griežtai laikėmės to susitarimo. Vaikai patys žinojo, kad kasdien saldainių negalima, jei gaudavo dovanų kokį saldumyną, pasidėdavo iki šeštadienio. Iki trejų metų Lietuvoje jie jau buvo paragavę ir šokolado, ir saldainių. Nors kiek įmanoma ilgiau atidėliojau tą malonumą, bet vaikai juk būna ne tik namų aplinkoje.
Man saldumynų galėtų visai nebūti, bet mano vyras yra didelis saldumynų mėgėjas. Kol vaikai buvo maži, vyras smaližiaudavo vaikams sumigus. Dvyniai atsigimė vienas į tėtį, kitas – į mane. Dukra saldumynams abejinga, o sūnus juos labai mėgsta.
Liepos ir Tauro dantys gana neblogi, Švedijoje odontologė rasdavo vieną kitą skylutę, užplombuodavo, patikrindavo, kaip vaikai valo dantis. Odontologė vis primindavo, kad reikia valyti ir tarpdančius. Iš tiesų reikia gerokai padirbėti tėvams, nes mažas vaikas siūlu tikrai pats neišsivalys. O dantukai dažniausiai ir genda dėl nešvarių tarpdančių. Nupirkome dvyniams pačius ploniausius tarpdančių siūlus su koteliais, kad šiek tiek pasivalytų patys. Mums valyti siūlu tarpdančių jie nesileisdavo.
Nuo pat mažens susiformavo įprotis ryte ir vakare stropiai išsivalyti dantis. Kol buvo maži, leisdavau „pažaisti“ patiems, o paskui išvalydavau jiems aš. Vaikų dantis valiau ilgai.
Mes buvome patekę į tokį spartietišką darželį, kur vaikai vedami į lauką bet kokiu oru. Būdavo, ryte termometras rodo –20ºC, mašina neužsiveda, bet darželio vaikai vis tiek 3 valandas būna lauke ar net eina į miško žygį rinkti šiukšlių (pačios auklėtojos numesdavo keletą popierių, kad vaikai turėtų veiklos).
Dažnai žiemą jie ir miegodavo lauke. Kai pavakary ateidavau jų pasiimti, beveik visada rasdavau be šalikų, nuogais kaklais. Bet dvyniai dvejus metus nesirgo net sloga. Švedai labai daug dėmesio skiria ligų profilaktikai, imunitetui stiprinti. Vakare, sumigdžiusi vaikus, išvesdavau pavedžioti šunį ir pastebėdavau tamsoje būrį „jonvabalių“ – šeimos patamsyje dar vaikščiodavo lauke arba eidavo į parką sportuoti, ant galvų prisitvirtinę žibintuvėlius, kad būtų matomi. Tėvai kartu sportuoja su vaikais, ir tai eina iš kartos į kartą.
Ką skandinavai laiko saldumynais? Saldainius, šokoladą. Keksiukus darželio vaikai su auklėtojomis kepdavosi patys, tai būdavo nedažnai, bet kartais kepinukais pasilepindavo. Prieš Kalėdas vaikai kepdavo imbierinių sausainių. Bet mitybos pagrindą sudarydavo šviežių šiaudeliais papjaustytų daržovių gausa. Vaikams niekada nebūdavo siūloma mišrainių ar kitokių maišalynių, visada tik grynų natūralių daržovių.
Kai grįžome į Lietuvą, bandėme išlaikyti tos saldumynų dienos tradiciją. Bet manau, kad dantų stiprumas daugiausia lemtas genetikos. Sūnaus, kuris kur kas daugiau valgo saldumynų, dantys geresni, nei dukros, kuri jų valgo nedaug. Dar manau, kad saldumynai saldumynams nelygu – geriau gabaliukas juodojo šokolado, negu tąsūs javinukai, kurie prilimpa prie dantų ir juos gadina.
Parengė Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
