„Kitokie“ vaikai mūsų pasakose

Jurgita Macijauskaitė-Bonda Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų daktarė etnologė

Tėvams visais laikais didžiausias džiaugsmas auginti sveiką, „tokį kaip visi“ vaiką, tačiau, amžiams bėgant, nepasikeitė ir tai, kad kai kurie kūdikiai gimsta „kitokie“.

Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų daktarė etnologė Jurgita Macijauskaitė-Bonda.

Matome, kad mūsų laikais kaip niekad daug gimsta vaikų, turinčių autizmo bruožų, hiperaktyvių vaikų ir t.t. Bet apie tai kalbama ir folklore, kad vaikai gali būti „kitokie“?

Senajame Lietuvos kaime į mažesnius „nukrypimus“ tėvai ir bendruomenė žvelgdavo gana pakančiai, tačiau, esant didesniems, kūdikis neretai nė nebūdavo pripažįstamas žmogumi, bet laikomas kito pasaulio atstovu. Ieškant atsakymų į klausimą, kaip tai nutiko, kodėl kūdikis gimė ne toks, kaip kiti, kaltė neretai būdavo suverčiama anapusinio pasaulio jėgoms – kenkėjiškai mitinių būtybių veiklai. Daug lietuviškų sakmių pasakoja apie keistos išvaizdos ir elgesio naujagimius arba tokius, kurie gimė sveiki, bet vėliau, neva laumių apkeisti, nustojo augti, pasakose vaizduojami stebuklingų galių turintys herojai, o liaudies tikėjimai nurodo, kaip elgtis, kad kūdikis gimtų ir augtų sveikas.

Kaip pasakose ir sakmėse pasireiškia vaiko kitoniškumas: jis kvailas, o gal atvirkščiai – turi antgamtinių galių? Kitokia jo išvaizda?

Eglės Gelažiūtės pieš.

Kai kuriuose liaudies naratyvuose figūruoja nepaprastai daug žinantys, išmintingi kūdikiai. Pavyzdžiui, labai įdomi mitologinė sakmė, kurioje pasakojama, kaip suaugusiesiems vakare menant mįsles kažkas įkiša ranką arba uždengia langą ir paklausia, kas tai. Suaugusieji niekaip neįstengia įminti mįslės, o lopšyje gulintis kūdikis, kuris iki tol nei vaikščiojo, nei kalbėjo, pasako, kad tai velnio ranka ar užpakalis, ir savo atsakymu visus išgelbėja, nes kitu atveju velnias būtų visus nubaudęs. Išnagrinėjus įvairiarūšę folklorinę ir etnografinę medžiagą, galima pastebėti, kad kūdikis atsako į klausimus, susijusius su objektais, artimais anam, t.y. ne žmonių, pasauliui, taigi šį žinojimą galima aiškinti archajiniais tikėjimais, jog kūdikis ateinąs iš kito pasaulio ir todėl galįs atpažinti su juo susijusius objektus. Nemažai sakmių taip pat vaizduoja per anksti bręstančius kūdikius, pavyzdžiui, gimusius su dantimis ir plaukais, taip pat savo amžiui neįprastai stiprius arba vaikus, turinčius įvairių kūno deformacijų, didelėmis akimis, galvomis, teigiama, kad tokie kūdikiai daug valgantys, bet per daugelį metų visai neužaugantys.

Kaip folklore aiškinamos kitoniškumo priežastys? Ar folklore kalbama apie psichikos ligas? Neįgalumą?

Kitoniškumo priežastys dažniausiai aiškinamos netinkamu tėvų elgesiu, t.y. nepaisymu vieno ar kito liaudyje gyvavusio draudimo, reglamentuojančio tinkamą vaiko pradėjimą ar teisingą būsimosios motinos elgesį nėštumo laikotarpiu, tuo tarpu „laumių kūdikis“ į šeimą paprastai patenka žmonių vaikui likus be tėvų priežiūros. Pavyzdžiui, ypač atsargiai būsimoji motina turėdavusi elgtis svarbių švenčių metu: šventą dieną drausta siūti drabužius, „kad nebūtų prisiūtas vaiko liežuvėlis“, negalima būdavo pjaustyti nė mažiausio daiktelio, nes „vaikas turės perskeltą lūpą, nupjautą ausį arba nosį ar bus be penkto piršto“.

Senovės žmogų bauginusias ne laiku atsiradusias fizines ypatybes ir įvairias kūno deformacijas gali paaiškinti šiuolaikinė medicina. Įdomus biomedicinos mokslų daktaro Algirdo Utkaus 2005 metais paskelbtas straipsnis apie įgimtas raidos anomalijas lietuvių tautosakoje, kuriame pagal liaudies naratyvuose aptinkamus aprašymus bandomos diagnozuoti realios vaikų ligos. Pavyzdžiui, galima numanyti, kad sakmėje minimas vaikas su „apgraužtu pakaušiu“ veikiausiai buvo gimęs su centrinės nervų sistemos nervinio vamzdelio defektu, o tekstą, kuriame „Laumė pakeitė vaiką. Moteris augino 24 metus, paskui pamatė, kad vaiko pirštai be sąnarių, geltoni kaulai“, galima būtų sieti su kaulų sistemos raidos defektu.

Eglės Gelažiūtės pieš.

Kaip klostosi kitoniško vaiko likimas? Kas jo gyvenime laukia? Kaip šeima priima kitokį vaiką?

Kaip jau minėjau, „kitokie“ kūdikiai senojoje pasaulėžiūroje sieti su mitiniu, o ne žmonių pasauliu, todėl nebūdavo pageidaujami. Dalyje liaudies pasakojimų aprašomas ypač negailestingas elgesys su „kitokiais“ naujagimiais. Pacituosiu vieną sakmę: „Viena bobutė priėmėja sakiusi, kad vienai moteriškei, devynis vaikus turėjusiai, dešimtas gimęs su ragiukais.

Velniukas ne velniukas. Atidavusi vyrui ir pasakiusi, kad tokio auginti tai negalima“. Infanticidą mokslininkai laiko archajiškos kilmės reiškiniu, o šią moralinę nuostatą įtvirtinančios sakmės veikiausiai mena XIX a. pabaigą–XX a. pradžią ar dar senesnius laikus. Laikui bėgant, požiūris į žmones su įvairiais raidos defektais keitėsi ir tolerancija jų atžvilgiu sulig kiekvienu šimtmečiu vis labiau augo. Besikeičianti moralė prasiskverbė ir į mitologines sakmes, glaudžiai susijusias su papročiais. Naratyvuose atsiranda aktualaus žmogų bauginančio reiškinio paaiškinimas: vaikas atrodąs „kitaip“, nes jį savo vaiku pakeitusi laumė. Šie kūriniai, kitaip nei minėtasis, kuriame teigiama, jog moteriai gimęs velnias, suteikia vilties.

Tikima, kad „tikrasis“ vaikas buvęs sveikas ir anksčiau ar vėliau jis gali sugrįžti į šeimą. Taigi ir elgesys su „apkeistuoju“ vaiku jau kitoks; tėvai skatinami auginti ir „kitokius“ vaikus.

Ar pasakose gydomi tokie vaikai? Ar atburiami burtais, atkeikiami?

Kadangi „kitokie“ vaikai neretai laikyti ne žmonių bendruomenės nariais, o anapusinio pasaulio būtybėmis, tai ir apie gydymą paprastai nesvarstyta. Jie traktuoti kaip nepageidaujami įsibrovėliai, svetimieji. Pakantumo ir tolerancijos jų atžvilgiu sakmėse labai nedaug, tačiau sakmėse apie laumių apkeistus kūdikius minimos kelios savą vaiką susigrąžinti padedančios priemonės. Labai įdomūs archajiški tekstai, kuriuose nevaikštantis ir nekalbantis mitinės būtybės vaikas priverčiamas atsikelti ir prabilti, sukuriant kokią nors keistą situaciją. Ne viename tautosakos rinkinyje spausdinta lietuvių liaudies sakmė, kurioje teigiama, kad laumiukas, pasodintas prie ugnies, vidury aslos, sukurtos iš kiaušinių kevalų, arba motinai kiaušinio kevale ėmus virti alų, pasisako savo tikrąjį amžių: „Tas ąžuolas turi šimtą metų, o aš už jį penkissyk senesnis, o dar tokių dyvų nemačiau, kas čia daryta!“. Savo tikrąją prigimtį atskleidęs laumiukas, pagal mitinio pasaulio taisykles, turi palikti jį auginusią šeimą, o laumės sugrąžina tikrąjį vaiką.

Eglės Gelažiūtės pieš.

Kokia tokių pasakų išvada, pamokymas?

Liaudies išmintis visų pirma moko rūpintis vaikais, jų nepalikti be priežiūros, tuomet net ir laumės ir jokie kiti nelabieji nepakenks. Taigi viena pagrindinių folklore keliamų kūdikio priežiūros problemų – saugumas. Taip pat pažymėtina, kad ne visose liaudies sakmėse aptinkamas vien nepalankus požiūris į „kitokius“, mitinių būtybių neva apkeistus vaikus. Dalyje tekstų galime pastebėti motinos meilę dovanojant ir „svetimam“.

Taip pat populiarus tikėjimas, jog kaip elgsiesi su laumės vaiku, taip ir laumė elgsis su tavuoju. Taigi užuojautos ir atjautos „kitokiam“ liaudies kūryboje esama, tėvai skatinami prižiūrėti vaikus, kad ir kokie jie būtų.

Parengė Ginta Liaugminienė

srtfondasSpaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2018 metams skyrė 4500 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2018 kovo 12 dieną.



Susiję straipsniai



Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ vienas = 6

Kitos temos: