Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros prof. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė
Pasakos mus lydi visą gyvenimą – vaikystėje jų klausomės, o susilaukę vaikų ir anūkų – jas sekame. Konsultuoja Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros doc. dr. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė
„Virė virė košę“ – irgi pasakėlė
Daugelį trumpučių žaidinimų, kuriuos mažiausieji taip mėgsta, galėtume pavadinti pasakėlėmis. Pavyzdžiui, žaidinimą „Virė virė košę“, kai vaiko delne verdama košelė ir dalijama lenkiant vaiko pirštukus: Virė virė pelelė košelę. Tam davė, tam davė, tam davė, tam davė, o mažiukui nebeliko. Čiur čiur čiur pelelė į pažastėlę.
Mažam vaikui tai tikrų tikriausia pasakėlė – ir dar kokia! Juk jis pats, jo rankelė, dalyvauja tą pasakėlę sekant!
Šiame trumpame tekstelyje randame svarbiausius siužeto elementus: užuomazgą, vystymąsi, kulminaciją…
Mažiausi vaikai mėgsta pasakas apie gyvūnus, paaugusius daugiau traukia stebuklinės. O laikas, kai nuo vienų pereinama prie kitų, turbūt yra pradinės klasės. Pirmokėliai dar mielai klausys ar mokysis skaityti apie lapės ir vilko, katinėlio ir gaidelio, ožkos ir ožiukų nutikimus, o ketvirtokams jau norėsis pasakų apie karalaites, slibinus, raganas.
Ar pasakas skaityti, ar sekti
Jei pasaka buvo užrašyta XIX a. ar XX a. pradžioje ir ji yra išleista išsaugant autentišką jos kalbą – tarmybes, svetimžodžius (rusicizmus, polonizmus, germanizmus), tokią pasaką, žinoma, geriau pasekti vaikui savais žodžiais – priešingu atveju vaikas jos nesupras. Beje, tokią pasaką sunku suprasti ne tik vaikams. Tautosaką studijuojantys jaunuoliai be žodyno dabar nebeįkanda, tarkime, Simono Daukanto „Žemaičių tautosakoje“ skelbiamų autentiškų pasakų tekstų. O jei pasakos kalba yra daugiau mažiau vaikui prieinama, siūlyčiau ją skaityti – per kitonišką senovišką kalbą vaikas geriau pajus pasakos, kaip paslaptingon šalin vedančio kūrinio, žavesį.
Dėl adaptuotų liaudies ar šiuolaikinių literatūrinių pasakų tėvams turbūt problemų nekyla – jas dažniausiai vaikams skaitome.
Pasakų žiaurumai – išpūstas reikalas
Apie vaikus, kuriuos gąsdina pasakų nuotykiai, kad ilgam paveikia jų sąmonę, teko tik skaityti. Pati nė vieno tokio nepažinau ir nepažįstu.
Pasiremsiu kolege prof. Bronislava Kerbelyte: klausydamiesi ar skaitydami pasaką, vaikai baisumus suvokia kiek kitaip nei suaugusieji. Vaikams kur kas svarbiau teisingumo įtvirtinimas. Kad ragana buvo iškepta – vaikui ne baisu, o teisinga: ji gavo, ko nusipelnė. Kad pamotė sudegina našlaitę duobėje, ne tiek baisu kiek skaudu. Bet ar vaikas, niekada nesisielojęs dėl kito žmogaus patirtos skriaudos, bus užaugęs jautrus žmogus? Neveltui pasakos laikomos didžiosiomis žmogaus ugdytojomis.
Patirti pasakos sužadintą baimės jausmą yra saldu, lygiai kaip suaugusiajam gali būti saldu žiūrėti siaubo filmą. Juk susiduriame ne su realia grėsme, o su išgalvota. Išgyvenama baimė trumpalaikė – tol, kol išklausai ar perskaitai grėsmingą, šiurpą keliantį pasakos epizodą. Kuris vaikas nežino, kad viskas gerai baigsis!
Kita vertus, dera prisiminti liaudies pasakotojus: talentingieji, gebantys reaguoti į klausytojus, tą pačią pasaką vienaip sekė suaugusiesiems, kitaip – vaikams. Garsi dainininkė ir pasakotoja Rožė Sabaliauskienė prisimena, kad vaikai prašydavę pakeisti jos sekamos pasakos „Mergelė uogelė“ pabaigą – tegu vilko praryta mergelė atgyja, ir Sabaliauskienė, taikydamasi prie vaikų, tradicinę tragišką pabaigą pakeitė laiminga. Panašiai elgtis galėtų ir itin jautrių vaikų tėvai.
Lietuviškų pasakų… nėra?
Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt
Pasakos yra tarptautiški kūriniai. Pagrindiniai mums žinomi siužetai yra fiksuojami visoje Europoje, nemažoje dalyje Azijos, Šiaurės Afrikoje. Tokių siužetų, kurie būtų paplitę tik Lietuvoje ir niekur kitur, – nėra. Skirtumas tik tas, kad vienos tautos buvo labiau pamėgusios vienokias, kitos – kitokias pasakas. Kokios pasakos buvo populiariausios Lietuvoje, galima sužinoti, pavarčius didžiausios pasakų žinovės profesorės Bronislavos Kerbelytės veikalo „Lietuvių liaudies pasakojamosios tautosakos katalogas“ I ir II tomus. Dėl įdomumo nurodau populiariausių stebuklinių pasakų penketuką:
„Gera ir bloga mergaitė“ (apie pamotės ujamą ir vienuose kūriniuose į mišką išvežtą, o kituose – į šulinį įstumtą podukrą, kuri grįžta namo su dovanomis, o ten pat atsidūrusi tikroji pamotės duktė grįžta negyva ar nubausta).
„Karalaitė ant stiklo kalno“ (apie trečią brolį kvailį, kuris pasiekia ant stiklo kalno pasodintą karalaitę ir veda ją).
„Slibino nugalėtojas“ (apie jaunuolį, nukovusį karalaitę pagrobusį slibiną ir šią išvadavusį).
„Trys nepaprasti kūdikiai“ (apie karalienės pagimdytus nepaprastus vaikus, kurie, apšmeižus jų motiną, yra išmetami iš rūmų, kol po daugelio metų jų tėvas karalius sužino tiesą apie savo vaikus ir žmoną).
„Mergina pirtyje“ (apie podukrą, kuri viena pernakt palikta pirtyje sugeba pergudrauti velnią, o pirty tyčia palikta pamotės duktė randama negyva).
„Mamos žurnalas“
