Iš esmės – pasakos ne duona – užaugtų vaikai ir be jų… Ir taip, ir ne. Tik supratus, kokios jos reikšmingos augančiam vaikeliui, niekada pasakoms negailėsime laiko.
Laikas pasakai
Kuomet pas mus į laiko valdymo seminarus ateina klausytojai, nusivilia per pirmas penkias minutes – supranta, kad ne laiką, o save reikės išmokti valdyti.
Panašiai ir su laiku pasakoms. Dar blogiau – asmeninis laikas vaikui ypač reikšmingas, jis gyvybiškai svarbus. Tam, kad patenkintume minimalius vaiko emocinius poreikius, kad vaikai nepradėtų socialiai ir emociškai skursti, kad dėl dėmesio trūkumo neatsirastų emocijų ir elgesio sutrikimų ar psichosomatinių sutrikimų, tėvai per dieną turi skirti bent 20 minučių asmeninio laiko. Tai ypatingas laikas, kurio metu tėveliai turi žiūrėti tik į vaikelio akutes, žaisti taip, kaip jis to prašo ir būti su juo kiekviena savo kūno ląstele. 20 minučių – nedaug, tiesa? Kiek laiko važiuojate į darbą, kiek laiko stovite parduotuvės eilėje, maišote verdamą sriubą?
Pasaka – vakarinio ritualo dalis
Vaikelis jau nuo pirmųjų dienų mokosi paros rėžimo, pratiname ir prie vakarinio ritualo prieš migdant.
Jau vaikščiojantis mažylis gali būti pagalbininku vakare surenkant išmėtytus žaislus, po to vonios procedūros, vėliau paguldomas lopšinei ar pasakai… Kasdien tai kartojant – palaikant ritualą, vaikutis labai greitai sužino: vos kartu su mama pradėjęs tvarkyti žaislus, jis greitai eis miegoti. Vadinasi, vaikas miegui save ruošia daug anksčiau, nei mes jį paguldome. Tai padeda jam nurimti ir greičiau užmigti.
Pasaką galima būtų palyginti ir su viena iš relaksacijos formų – vizualizacija – vaikas klausosi teksto, jam prieš akis išnyra herojai, jis puikiai įsijaučia į girdimą pasaką, nurimsta girdėdamas puikiai pažįstamus tėvelių balsus… Bet pasaka – ne vien tai.
Pasaka – pirmoji vaiko socialinių santykių mokykla
Jei paimsite lietuvių liaudies pasakų knygą ir pradėsite sekti savo mažajam pasakas, greičiausiai jus aplankys mintis: kokios žiaurios… gal šito neskaityti?! Nepasiduokite pagundai, pasakos – realybės atspindys, kokiam gyvenimui vaiką paruošite, jei jis bus saugomas nuo bet kokios neigiamos informacijos? Jau klausydamas pasakų mažylis supažindinamas su gėriu ir blogiu, su gyvenimiškomis tiesomis bei dėsniais, net su socialiniais vaidmenimis. Čia patvirtiname, koks elgesys yra nepriimtinas, o koks skatintinas. Kodėl gi to neišnaudojus?
Pasakos metu vaikas nekritiškai priima girdimą informaciją, o kuriami vaizdai ją padeda įtvirtinti.
Vadinasi, pasaka puikiausias būdas ne tik supažindinti su galiojančia (arba siektina) tvarka Pasaulyje, bet ir tuo galima pasinaudoti norint pakeisti vaikelio elgesį. Taip pasaką galime traktuoti ir kaip vieną iš elgesio korekcijos metodų…
Vaikus dieną skubame sustabdyti nuo netinkamo elgesio: „Neimk“, „neik“, „ša“. Galiausiai juos nubaudžiame: „Nemoki žaist – eik į savo kambarį“. O kaip dažnai paaiškiname vaikams, kokio elgesio iš jo tikimės, ar parenkame tam tinkamą laiką bei toną? Čia pasaka gali padėti.
Ir kai visa tai suprantu dabar, baigusi psichologijos studijas, ypač prasminga tampa pasaka, kurią man sekė mama:
Gyveno kartą maža mergaitė, vardu Linutė. Ir išėjo ji pasivaikščioti į mišką. Ėjo ėjo takeliu ir pasiklydo. Atsisėdo mergaitė ant kelmelio ir verkia. Kur buvęs kur nebuvęs atšokavo kiškelis. Pamatęs verkiančią mergaitę priėjo prie jos ir klausia:
– Linute, ko verki?
– Na va, zuikeli, ėjau pasivaikščioti ir pasiklydau. Dabar nežinau, kaip grįžti namo.
– Ar tai tu šiandien išmėtei savo žaisliukus ir nepadėjai jų mamytei surinkti?
Mergaitė susigėdusi nuleido akis ir sako:
– Taip, zuikeli, aš…
Zuikelis taria:
– Reikia mylėti savo žaisliukus ir juos saugoti, o mamytei paprašius, būtinai jai padėti sutvarkyti… Ar pažadi taip daugiau nedaryti?
Mergaitė palinksėjo galva:
– Taip zuikeli, daugiau taip nedarysiu.
Tada zuikelis paėmė Linutę už rankos ir tarė:
– Eime, aš tave parvesiu namo.
Namuose Linutės laukė pasiilgę tėvelis ir mamytė. Apkabino mergaitę, pabučiavo. O zuikelis palydėjo į patį gražiausią geltoną kambarį, paguldė į lovytę su širdele, užklojo ir tarė:
– Dabar tu greitai ir saldžiai užmigsi.
Va taip – kas vakarą keisdama pasakos turinį, priklausomai nuo mano iškrėstų išdaigų, jau tada mama mane mokė galiojančių namuose taisyklių ir socialiai priimtino elgesio.
Dabar panašias pasakas seku savo dukrai, ir jai jos labai patinka – juk herojė čia tokia pat kaip ir ji – maža mergaitė, tokiu pat vardu, o ir elgiasi lyg ir panašiai… Dukra visada klausosi susikaupusi, kiek įsitempusi, o pabaigoje, kuomet kiškelis įvardija lauktiną elgesį – visada nusišypso – juk dabar ji jau žinos, kaip tokioje situacijoje reikia elgtis…
Kuomet per mažas pasakai
Tokios pasakos išsprendžia ir dar vieną bėdą – iš pradžių „tikrosios“ pasakos, kurių prirašytos pilnos knygos, mūsų mažiesiems būna per sudėtingos – sekame jas daugiau pasakodami tai, kas paveikslėlyje, o ne skaitydami tekstą. Štai tuomet vaikutis jau gali klausyti mūsų pačių kuriamų trumpų pasakėlių – tokiai pasakai išklausyti jau užteks ir vaiko gebėjimų. Kadangi vaikų dėmesys dar selektyvus ir linkęs veikti malonumo principu (susikaupia tik ties ta veikla, kuri jį sudomina), tai pasaka tampa gera dėmesio lavintoja. Nustembame, kai mūsų mažasis nutraukia mus pasakojimo viduryje ir pats pradeda sekti pasaką. Tai rodo, kad vaikas ne tik įdėmiai klausosi, bet kartu ir įsimena, lavina savo atmintį.
Ar pasaka atsibosta?
„Ar gali būti įdomi pasaka apie Raudonkepuraitę, jei aš ją seku kas vakarą?“– kartą manęs paklausė vienos mažylės tėtis. Vaikams kartojimas, priešingai nei mums, su nuobodumu neturi nieko bendra. Jei žinau, kaip pasaka pasibaigs – jaučiuosi saugus. Todėl mums vaikystėje patiko žiūrėti tą patį animacinį filmuką. O ir vakarinio ritualo paskirtis yra ne vien anksčiau vaiką ruošti miegui, bet ir leisti jam pasijusti saugiam. Saugumo jausmas vaikui labai svarbus – nuo pat kūdikystės, ir net vėliau, kai aptinkate pirmąsias jo išdaigas. „Aš tave myliu“ – tuo neleiskite savo vaikui suabejoti jokioje situacijoje, tik galite įvardinti tikslų elgesį, kuris jums nepriimtinas „Aš jaučiuosi blogai, kai tu… (netinkamas elgesys) pasielgei, todėl prašau tavęs.. (pageidautinas elgesys)“. Ir vaikas jausis saugus.
Pasakų terapija
Priklausomai nuo patirties, psichologinių charakteristikų, vaikai gali susidurti su įvairias sunkumais, netektimis, baimėmis. Kuomet iš pasakos tikimės terapinio poveikio, verta paieškoti tokio pasakojimo, kuris pasiūlytų vaikui sprendimo būdus, padėtų susitaikyti su išgyvenama neteisybe, perimti herojaus stipriąsias savybes ar susidraugauti su baimės objektu. Beje, pasakų terapija tinka tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.
Ir galiausiai, pasaka – meno kūrinys
Ji išlaisvina ne tik kūrėjo, bet ir klausytojo mintis. Pasakos moko svajoti – ką kartais pamirštame suaugę. O tai yra svarbu atrandant savo tikrąsias vertybes, suvokiant pagrindinius tikslus, save realizuojant.
Kai sutiksite sėkmingą žmogų, paklauskite jo – kiek jis būtų pasiekęs gyvenime, jei nebūtų sau leidęs svajoti. O viskas, atrodo, prasideda tik nuo trumpos pasakėlės mažyliui…
Psichologė Lina Cirtautienė
„Mamos žurnalas“
