Pasaka, pasakėle, tu ateik nors valandėlei…
Dirbu Valdorfo darželyje, todėl kiekvieną dieną seku vaikams pasakas. Akimirką gyvenimas sustoja ir ima tekėti kita kryptimi, kitoje erdvėje, kitu laiku. Vaikų akys žiba, jų galvose sukasi neregėti „filmai“, kuriuos, sekdama mano žodžiais, kuria jų vaizduotė. „Vilma, tu pamiršai pasakyti, kad karaliūnas pasiėmė savo šveitrųjį kalaviją,“ – išsitraukęs pirštuką iš burnos primena man vienas berniukas.
Pasitaisau. Kitą dieną, kai seksiu tą pačią pasaką, nebepamiršiu – dabar žinau, kad ši detalė jam be galo svarbi. „O ką reiškia auksinis?“ – klausia kitas berniukas, ir aš akimirką suglumstu, nežinodama, kokiais žodžiais tai paaiškinti trimečiui. Juk čia mes kalbame anaiptol ne apie minkštą, geltoną 79-tą Mendelejevo lentelės elementą, žymimą raidėmis Au.„Auksinė yra karaliaus karūna,“ – sakau ir suprantu, suradusi teisingą atsakymą, nes šioje pasakoje būtent tokio paaiškinimo ir reikia.
Pasakos – tai vaizdinių kalba, kurią mes, suaugusieji, jau senokai esame pamiršę. Yra tokia nuostabi legenda apie senus laikus, kai žmones Žemėje skyrė upės ir bedugnės, todėl jie labai liūdėję, negalėdami būti kartu. Kartą iš dangaus nusileido angelas ir ištiesė virš upės savo sparną. Taip jis paliko žmonėms vaizdinį, kad krantai gali būti sujungti, ir žmonės pradėjo statyti tiltus. Keista, jei tuos žmones būtume aplankę mes, tikriausiai būtume labai tiksliai padiktavę, kokį, iš kokių medžiagų ir kaip tiltą reikia statyti. Gal net padovanotume išsamius brėžinius. Bet angelas tik ištiesė sparną, palikdamas plačiausias erdves skleistis vaizduotei. Ir labai gerai, nes iš tiesų šis vaizdinys yra lobis – jis mums kalba ne tik apie tiltą, jungiantį fizines erdves, jis gali kalbėti ir apie susitaikymą, ir apie bandymą suprasti vienam kitą, apie skirtingų kultūrų sugyvenimą, apie ryšius tarp kartų… Būtent tokia kalba į mus prabyla pasakos, todėl jos yra aktualios net ir šiais laikais, kai internetas pilnas įvairiausių brėžinių ir instrukcijų. Tikiu, kad jos bus aktualios dar labai ilgai, o gal ir visada.
Kodėl vaikams reikia pasakų?
Mažų vaikų mąstymas yra ne toks, kaip suaugusių žmonių. Iki mokyklos ir net šiek tiek ilgiau vaikai mąsto vaizdiniais, tokiais, kaip angelo sparnas, todėl liaudies pasakos, papasakotos vaizdinių kalba, yra tas „sielos maistas“, kurio vaikams labai reikia. Tie, kurie skaito daug pasakų, gali pastebėti, kad liaudies pasakų kalba yra labai paprasta, joje nėra jokių gražių mostų, įdomių vingių, vaizdingų posakių, tačiau kartu ji ir labai skalsi. „Kartą gyveno senelis ir senelė“ – vienas sakinys, o prieš mūsų akis jau kyla gražiausias vaizdinys – visas pasaulis, kurio neįmanoma aprėpti žodžiais, sakiniais ir net ištisais romanais. Pasaulis, kuriame jau baigtos visos kovos, sukurta visa, ką galima sukurti, išbaigtas, tobulas; tačiau gyvenimas neturi nei pradžios, nei pabaigos, todėl tuo metu, kai viskas, regis, užgyventa, turi prasidėti nauja pasaka.
Šis mąstymas vaizdiniais matyti ir vaikų žaidimuose.
Fantazija juose yra gyva ir neša juos tarsi ant sparnų.
Jei 3–5 metų vaikams duodame laiko ir galimybių žaisti laisvą, suaugusių nevadovaujamą žaidimą, galime pastebėti, kaip lengvai jis rutuliojasi pagal tai, ką vaikas aptinka savo žaidimo erdvėje. Visi daiktai įkvepia žaisti, jie gali virsti bet kuo, ko reikia žaidimui, vaikas ir pats be galo lengvai persikūnija: čia jis katė, čia – arkliukas, o čia jau šuns šeimininkas, karalius, drakonas ar plėšikas. Vaiko žaidimas yra tokia pati pasaka, kuri plėtojasi čia, šalia mūsų ir pasakoja mums apie vaiko gyvenimą, jo įspūdžius, baimes ir troškimus. Tačiau šita pasaka pasakojama ne sąmoningai, vaikas greičiau yra fantazijos „nešamas“, nei pats aktyviai ja besinaudojantis. Tik tuomet, kai vaikui sueina šešeri ar septyneri, jį ištinka krizė, kurios metu nesąmoningos fantazijos jėgos virsta kūrybinėmis paties vaiko jėgomis, kai jis jau gali kurti žaidimą pats, sąmoningai, išpildydamas jį su visomis detalėmis. Dar vėliau šios jėgos virs aktyviu kūrybiniu mąstymu, kurio taip trokšta visi darbdaviai. Virs, jeigu… Jeigu tik vystytis šioms jėgoms nebus trukdoma, nes kelyje nuo nesąmoningo vaizdinių pasaulio iki aktyvaus kūrybinio mąstymo visi etapai yra reikalingi ir svarbūs.
Pasakos dovanoja mums dar kai ką, kas vėliau gyvenime labai praverčia – tai mūsų sielos kelionių žemėlapis. Nesvarbu, kokį gyvenimą mes gyvename – ypatingą ar labai paprastą, vis tiek jame būna ir karalius su karaliene, trokštantys vaikelio, ir stiklo kalnas, į kurį negali įlipti nenusikirtęs piršto, ir drakonas, kuriam vieną dieną tenka pažvelgti tiesiai į akis. Mes visi einame savo keliu, o pasakos simbolių ir vaizdinių kalba mums kaip tik ir pasakoja apie tą kelią. Ar prisimenate, kokią pasaką vaikystėje labiausiai mėgdavote? Ką ji jums pasakoja? Ar atpažįstate ją savo gyvenime, pasikartojančiose situacijose, padėtyse be išeities, į kurias papuolate? Iš tiesų pasaka ir yra tiesa. Tiesa ne apie tai, kas vyksta šiame pasaulyje čia ir dabar, o apie mūsų vidinį gyvenimą, kuriame viskas vyksta čia ir dabar.
Taigi tuo metu, kai sekame vaikams pasakas, mes dovanojame jėgą, kuri vėliau gyvenime visiškai nesąmoningai padės jiems įveikti sunkumus, suteiks išminties, parems priimant svarbius sprendimus.
Pasaka yra panaši į sapną
Rudolfas Štaineris, Valdorfo pedagogikos įkvėpėjas, yra pasakęs, kad pasakos – tai tautų sapnai. Taip, kaip mūsų naktiniai sapnai gali mums pašnabždėti tai, ko kasdienybėje nepastebime, ko nenorime suprasti, taip ir pasakos pasakoja apie tai, kad vyksta mūsų dvasioje. Juk ne vienai iš mūsų yra tekę sapnuoti, kad laukiasi ar susilaukė vaikelio, nors gimdyti tikrai nesiruošiame – greičiau jau esame pervargusios nuo pametinukų auginimo ir „sėdėjimo“ namuose. Sapnas mums sako – reikia pokyčių, reikia kažko naujo, reikia pagaliau leistis „į kelionę“. Labai dažnai ir pasaka prasideda tuo, kad karalius ir karalienė ar senelis ir senelė susilaukia vaikelio – t.y. prasideda naujas gyvenimo etapas. Paprastai jis būna kupinas pavojų ir nuotykių, bet viskas visada baigiasi gerai, nes sunkumai ir reikalingi tam, kad tai, kas atsiranda mumyse naujo, užaugtų, subręstų ir sustiprėtų.
Žinoma, pasakos yra daugiasluosknės. Jos kartais nagrinėjamos ir kaip socialinių santykių atspindys (pvz., C.P. Estes knygoje „Bėgančios su vilkais“) – taip jos irgi mums labai daug ką pasako. Tačiau besirinkdama pasaką, kurią seksiu vaikams, besiruošdama sekti, „skaitau“ ją kaip vidinę žmogaus kelionę. Vaikams nereikia aiškinti pasakų, jų namai yra mūsų pasąmonė. Nebent jau būdami suaugę nuspręsime naudotis pasakomis kaip sąmoningos išminties šaltiniu – aiškintis prasmes, simbolius, stebėti, kaip jos reiškiasi gyvenime, ko galime iš jų pasimokyti.
O ko gi mus moko pasakos? Manau, kad kiekvienam žmogui labai svarbu žinoti, kad sunkumai mums reikalingi, kad jie ne beprasmiai. Keista, bet pasakose dažniausiai „laimi“ tas, kuriam gyvenime labiausiai nesisekė, – nemylėtas, ujamas, našlaitis, tas, kuris renkasi teisingą, bet sunkų kelią, priima neadekvačius ir nelogiškus, jam pačiam nenaudingus sprendimus. Sunkumai tarsi treniruoklis sutvirtina mūsų valią, sutaurina širdį ir padaro vertus karaliaus karūnos. O mes juk taip dažnai norime apsaugoti vaikus net nuo pačių menkiausių nepatogumų (patiems pasinešti savo daiktus, tolėliau paeiti, užsirišti batus), tarsi būtume neskaitę nė vienos pasakos.
Pasakos mus moko klausytis širdies, būti doriems ir teisingiems. Nežinau nė vieno kito būdo (išskyrus, žinoma, gyvą pavyzdį) kaip galima vaikams perteikti vertybes ir išmokyti juos moralumo. Ilgi suaugusiųjų pamokslavimai, reikalavimai elgtis kitaip nei „akis už akį“, patikėkite, duoda vaikams ne daugiau nei musės zyzimas. Bet pasaka (taip pat, kaip ir gyvas pavyzdys) palieka mums vaizdinį, kuris net neįsisamonintas duoda impulsą veikti. Dėl mūsų smegenyse esančių veidrodinių neuronų klausydami pasakos mes išgyvename empatiją, susitapatiname su herojumi ir kartu mokomės priimti nelogiškus ir nenaudingus, bet teisingus sprendimus, kurie, pasirodo, besą tiesiausias kelias į laimę.
Ar pasakos nėra per baisios?
Nežinau, kada nutiko taip, kad ėmėme bijoti visų neigiamų jausmų ir vaikus ėmėme nuo jų „ginti“. Kartais mes baisimės pasakomis: kertamomis slibinų galvomis, sulaužytomis kalytės kojelėmis, pamotės reikalavimais atnešti iš miško podukros širdį, kaip įrodymą, jog ji jau nebegyva.
Visa tai mums yra smurtas. Bet kaip įdomu – suaugę žmonės, paklausti, ar vaikystėje taip pat bijodavę pasakų, dažniausiai atsako, kad pasakas labai mėgdavę ir baisu tikrai nebuvę. Čia ir vėl pakiša koją tie patys vaikų ir suaugusiųjų mąstymo skirtumai. Juos geriausiai iliustruoja vienas mano tuo metu trimetės dukters klausimas. „Mama, jei sesė man nupjautų galvą ir prismaigstytų pagalių, ar aš tada būčiau saulė?“ – paklausė ji, viltingai žvelgdama į mane savo didelėmis pilkomis akimis. Mes, suaugusieji, prisižiūrėję įvairiausių filmų bei kriminalinių laidų, išgirdę tokį sakinį, matome priešais save brutalią smurto sceną, o vaikas mato… saulę. Tokį mąstymą Ž. Pjažė (J. Piaget) vadina „autistiniu“ mąstymu. Tai nėra blogas ar neįgalus mąstymas, jis tiesiog kitoks, paremtas vaizdiniais, simboliais, jutimais, patiriamu pasitenkinimu. Jis nėra logiškas, neišreiškiamas žodžiais, keliantis asociacijas ir vaizdinius.
Jei mes patys į pasaką žiūrėsime kaip į simbolių kalba papasakotą vidinės žmogaus kelionės istoriją, „žiaurumai“ prieš mus atsivers visai kitoje šviesoje. Ką reiškia nukirsti galvą? Drakonas, būdamas be galvos, nebegali mums vadovauti, tada mumyse sprendimus priima nebe jis, o tas, kas ir turi tuos sprendimus priimti, – jaunikaitis, mūsų aukščiausio dvasinio principo „aš“ simbolis. Ką reiškia, jei mergelė, lipdama į stiklo kalną vaduoti savo brolelių, pritrūksta šakelės ir turi nusikirsti savo pirštą?
Galbūt tai, kad mes, norėdami įveikti savuosius „stiklo kalnus“, irgi turime būti pasiruošę kažką paaukoti, kažką nuosavo, kažką, kas tikrai skaudės? O toji baisioji lietuvių liaudies pasaka apie berniuką, kurį tėvas atiduoda pamotei raganai suvalgyti, kurį paskui iš seselės surinktų kaulų vėl išperi paukštelis ruduolėlis, ar tai nėra pasaka apie gyvenimą, kuris yra amžinas, kuris niekada nesibaigia, apie mirtį ir atgimimą, kuris suteikia jėgų viską vėl sustatyti į savo vietas (juk pasaka baigiasi gerai – gyveno jie vėl ilgai ir laimingai, o raganai ten ir vieta – po akmeniu)?
Yra tik viena sąlyga – vaizdinį vaikas turi kurti pats. Jei vaikas dažnai žiūri TV laidas ir filmukus, jei smurtiniai vaizdiniai jam jau buvo ne kartą parodyti, klausantis tokių pasakų vaikui iš tiesų gali būti baisu. Kaip ir tuomet, jei žmogus, sekantis pasaką, pats bijo. Tuomet tokios pasakos geriau nesekti, nes vaikai „girdi“ ne tik tai, ką mes sakome, bet ir tai, kaip jaučiamės, o adaptuoti, trumpinti pasaką, iškreipti jos turinį nėra gerai, nes mes, besinaudodami savo racionaliuoju, logiškuoju mąstymu galime pasiekti visai ne to, ko tikėjomės (pavyzdžiui, norime pasakyti, kad vilkas nėra blogas (nes, vadovaujantis racionaliuoju mąstymu jis ir nėra blogas) papasakojame, kad iš tiesų galime pataikauti savo silpnybėms, ydoms, priklausomybėms (ką pasakose dažnai simbloizuoja blogieji žvėrys ir drakonai). Jei tikrai pernelyg baisu, geriau paieškoti kitos pasakos, o su baisiąja pagyventi patiems, pasinešioti ją širdyje, gal ji pati papasakos, kodėl bijoti nereikia.
Pasakas reikia sekti
Įdomu tai, kad liaudies pasaka yra toks kūrinys, kuris gali būti gyvas tik per žmones, per tuos, kurie pasakas seka. Kur kas geriau yra vieną pasaką vaikui sekti visą savaitę ar net ilgiau, nei per vakarą perskaityti tris. Visų pirma ruošdamiesi sekti pasaką, mes ją sugyviname savo širdyje, įsiklausome į ją, mokomės iš jos, prakalbiname. Viso šio darbo vaisius ragauja ir mūsų vaikai. Kaip pasiruošti sekti pasaką? Visų pirma nebijokite. Susiraskite pasaką, kuri su jumis kalba, kuri jumyse pažadina kažką, kas iki šiol tylėjo.
Perskaitykite kelis kartus, pagyvenkite su ja, mintyse susikurkite filmą – vieną vaizdinį po kito. Įsivaizduokite, kaip atrodo pasakos herojai, kuo jie apsirengę, kokiuose rūmuose ar trobelėje gyvena, ant kokios krosnies žarsto pelenus, kaip atrodo kvailelio ganomos kiaulės. Kai mintyse susikursite filmą, nebereikės teksto mokytis mintinai, jūs tiesiog „žiūrėsite“ ir pasakosite. Beje, visų įsivaizduojamų detalių vaikui pasakoti tikrai nereikia, pakanka, kad jūs jas žinosite. Kitas žingsnis – išsirinkite kelias frazes, kurios jums atrodo labai svarbios ar gražios, jaudinančios. Jas išmokite mintinai ir kiekvieną kartą, kai seksite, jas pakartokite žodis žodin. Vaikams tai suteiks saugumo, padarys pasaką „atpažįstamą“.
Išsiaiškinkite neaiškius žodžius. Jei pasakoje minimas „kančiukas“ ar „grabas“, vaikas būtinai paklaus, ką tai reiškia. Pagalvokite, kaip trumpai paaiškinsite mažam vaikui. Tik jokiu būdu neišmeskite iš pasakos neaiškių žodžių – kuo turtingesnė mūsų kalba, tuo turtingesni esame mes patys. Ir tuomet viską pamirškite – išsižiokite ir leiskite pasakai srūti iš jūsų lūpų.
Seksite pirmą kartą,– atrodys, kad einate mišku naktį, vis apgraibomis; seksite tą pačią pasaką antrą kartą, – pajusite, kaip einate šviesiu, plačiu keliu, viskas kur kas aiškiau, nebebaisu; seksite trečią, ketvirtą kartą, – atrodys, kad ariate lauką, net jei prieš tai gyvenote su pasaka gana ilgai, ji gali atverti paslapčių, kurių nesitikėjote, o ir vaikai parodys, kas jiems svarbu, – neleis praleisti tam tikrų frazių ar žodžių, taisys. Nepamirškite to kitą kartą, vadinasi, jiems tai svarbu. Galų gale ateis diena, kai pajusite, kad pasaka jau traukiasi, ateina laikas imtis naujos.
Valdorofo darželiuose auklėtojos dažnai renkasi pasakas pagal metų ratą, todėl šitaip galima išgyventi dar vieną įdomų patyrimą – pasekti tą pačią pasaką praėjus metams ar dviems. Ir koks stebuklas – ji sužiba visai naujomis spalvomis, nes mes patys jau esame pasikeitę. Kviečiu visus pabandyti ir leisti pasakai pabūti ne tik vaikų, bet ir mūsų mokytoju.
Kaip pasirinkti pasakas?
Patiems mažiausiems vaikams (2,5 – 4 m.), kai jie jau geba išklausyti trumputę pasaką, pradėkite kurti vakaro ritualą – prieš miegą uždekitę žvakelę ir pasekite trumpą gyvulinę ar formulinę pasakėlę (formulinės – tai pasakos su įvairiais pasikartojimais).
4–7 metų vaikams jau tinka stebuklinės, ilgesnės pasakos, jie mielai klausys apie karalaičius ir karalaites, našlaitėles, nykštukus ir pan.
Jei pasaką skaitote, rinkitės knygą be iliustracijų. Saikingos, skoningos, nekarikatūrinės iliustracijos yra gerai, tačiau tokių knygų labai mažai, be to, nereikia atimti iš vaiko smegenų darbo, lai jos kuria savo vaizdinius.
Jei vaikas prašo tos pačios pasakos, sekite tą pačią tol, kol jos prašys, net jeigu tai truktų metus. Jei prašo vis naujos, bandykite susitarti ar sukurti tokį ritualą, kad tą pačią pasaką seksite bent kelis kartus. Šiais laikais, kai aplinkui gausu įvairių stimulų, eiti „į plotį“ (kai ieškome vis naujų ir naujų įspūdžių) kur kas lengviau ir maloniau, nei eiti „į gylį“, kai tame pačiame veiksme ar pasakojime galime rasti visų naujų ir naujų gelmių.
Rinkitės liaudies, o ne autorines pasakas. Autorinės pasakos – tai jau minties ir fantazijos, nebe vaizdinių produktas. Išimtis yra brolių Grimų pasakos, kurias jie surinko ir išleido gana autentiškas.
Vaikams gerai klausytis savo tautos ir giminingų tautų pasakas. Taigi rinkitės lietuvių, rusų, latvių, skandinavų, vakarų Europos tautų (brolių Grimų) pasakas.
Netrumpinkite ir nekeiskite pasakų, geriau jau tų, kurios jums kelia abejonių, nesekite visai.
Nekurkite pasakų, nes tai jau bus literatūros kūrinys, tinkamas vyresniems vaikams. Verčiau kurkite paprastus pasakojimus, kurie leis vaikams išgyventi bendrystę su jumis ir su pasauliu, kuriame vaikai gyvena, – pasakokite apie savo vaikystę (vaikams tinka paprasti, konkretūs, prisiminimai), apžvelkite praėjusią dieną. Kokie pasakojimai tinkami mažiems vaikams, labai gerai iliustruoja A. Lingren knygos.
Paprastai, kokio amžiaus yra pagrindinis knygos herojus, tokio amžiaus vaikams knyga yra tinkama.
Fantazijos žudikai
O kas gi trukdo vystytis vaiko fantazijai? Maži vaikai mąsto vaizdiniais, todėl pasakos bei pasakojimai, su kuriais vaikas gali susisieti, t.y. atrasti juose tai, ką atpažįsta, jo mintyse virsta „filmu“. Kai klausomės pasakos ar pasakojimo, smegenyse vyksta labai aktyvūs procesai:
atsiranda ryšiai tarp neuronų (mums gali kilti savos idėjos, susijusios su pasakojimo turiniu);
ima veikti veidrodiniai neuronai – neuronai, kurie leidžia mums pajusti ryšį su pasakotoju, „įjungia“ empatiją, leidžia išgyventi pasakojimą kaip savo paties istoriją;
ima gamintis dopaminas – medžiaga, lengvinanti įsiminimą;
aktyvios tampa daugelis smegenų žievės sričių.
Tai, kad vaizdingas pasakojimas yra geriausia priemonė perduoti informaciją, žmonės seniai pastebėjo.
Gal todėl ir atsirado televizija, kuri kur kas įtaigesnė nei pats vaizdžiausias pasakojimas. Televizija mūsų smegenų darbą neįtikėtinai palengvina – užuot kūrę savo „filmą“, mes jį tiesiog gauname jau sukurtą.
Tačiau jei darbo smegenims neduosime, kaip jos galės vystytis? Ar neištiks mūsų vaizduotės galas, puikiai aprašytas Michaelio Ende knygoje „Begalinė istorija“? Kai žiūrime į ekraną, mus apima begalinis malonumas, nes gauname daugybę vaizdinių, dėl kurių mums visiškai nereikia stengtis. Dar blogiau, vaizdiniai į mus plūsta tokiu greičiu, kad jų net neįmanoma apmąstyti – tampame nuo ekrano priklausomais pasyviais informacijos vartotojais. Taigi bet koks ekranas – televizoriaus, kompiuterio ar išmaniojo telefono – visų pirma supančioja vaiko vaizduotės galias, todėl prieš duodami vaikams naudotis šiais įrenginiais, labai gerai pamąstykite, ką jiems suteiksite ir ką iš jų atimsite.
Pasaka ir Tiesa
Kartą keliu ėjo Pasaka ir Tiesa. Tiesa liūdnai pažvelgė į Pasaką ir paklausė: „Sakyk, kodėl žmonės tave taip mėgsta, o į mane nenori nė pažvelgti?“ Pasaka stabtelėjo, nusisiautė savo mantiją ir apgaubė ja Tiesos pečius. Ir nuo to laiko Tiesa vaikšto su Pasakos drabužiu.
Judėjų istorija
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
