Kaip sužinoti, ką jaučia mažylis, kai jis dar nekalba?

pirmasis mėnuo

Giedrės Putnikaitės nuotr. www.fotobalionelis.lt

Jau pirmomis valandomis po gimimo galite vaiko veide pamatyti džiaugsmą ar nuoskaudą, pasitenkinimą ar dirglumą. Tai daugiausia priklauso nuo to, kaip praėjo nėštumas ir gimdymas, kokie buvo santykiai šeimoje dar iki vaiko gimimo.

Labai dažnai suaugusieji klysta, ignoruodami vaiko jausmus: dar mažas, ką jis ten jaučia, tiktai „patinka-nepatinka“. Kiti tėvai atvirkščiai, „perlenkia lazdą“: prisiskaitę knygų, vos ne nuo vaiko gimimo pradeda mokyti jį skaityti ir skaičiuoti, užmiršdami, kad tai toli gražu ne tai svarbiausia. Kur kas svarbesnis emocinio intelekto vystymas.

Kaip sužinoti, ką jaučia mažylis, kai jis dar nekalba?

Apie tai jis kalba visu savo kūnu: rankų ir kojų judesiais, balso garsais, veido spalva ir išraiška.

Šypsena – viena iš patraukliausių mažylio veido išraiškų. Kiekvienas kūdikis turi savo šypsenų repertuarą, į kurias neįmanoma žvelgti abejingai.

Plati šypsena, skirta mamai, įtraukia daug veido raumenų ir aktyvuoja dešinę kaktos smegenų sritį, kartu vystydama vaizdinį mąstymą, vaizduotę, kūrybinius gebėjimus ir intuiciją (išsamiau apie tai susipažinsite kituose straipsniuose). O šypsenos nepažįstamiems žmonėms aktyvuoja kairiąją smegenų pusę, skatindamos loginio ir analitinio mąstymo vystymąsi bei būsimus pasiekimus matematikoje.

Tyrimais įrodyta, kad pirmaisiais metais vaiko emocinis gyvenimas labai turtingas. Įvairiose situacijose mažylio šypsenos nepanašios viena į kitą. Lygiai taip pat skiriasi ir verksmas. Dėmesinga mama, išgirdusi mažylio verksmą ar pamačiusi jo veido išraišką, gali nustatyti, kas atsitiko. Vaiko mimikos – tai ištisa „mimų trupė“. Kelios dešimtys veido raumenų visada pasiruošusios išreikšti įvairiausius jausmus ir išgyvenimus.

Tačiau tėvai ir kiti vaiką supantys žmonės turi pademonstruoti, kaip išreikšti visą emocijų gamą. Be tokio pavyzdžio, be pamėgdžiojimo vaiko veidas liks be gyvybės.

Jeigu norite, kad mažylis dažniau šypsotųsi, patys šypsokitės ir juokitės kuo dažniau.

Ką jūs galite padaryti?

• Atminkite, kad veido mimikos raumenims daug lengviau nusišypsoti, negu susiraukti. Pagrindinis veido raumuo, atsakingas už šypseną, būdamas aktyvus, ne tik suteikia veidui malonią išraišką, bet ir pasiunčia į jūsų smegenis daug pozityviai nuteikiančių cheminių medžiagų. Kuo dažniau jūs šypsositės vaikui, tuo greičiau sulauksite iš jo atsakomojo šypsnio, ne tik jums, bet ir kitiems žmonėms. Tik pagalvokite apie tai, kokią naudą visa tai atneš tolimesniame gyvenime. Juk besišypsantį žmogų aplinkiniai vertina kaip atvirą, šiltą, draugišką ir patikimą.

• Kada vaikas dar visiškai mažas, skirkite kiek galima daugiau laiko kontaktui su juo „veidas į veidą“. Rezultato ilgai laukti neteks. Čia dar kartą patvirtinama žmonių išmintis: „Ką pasėsi, tą ir pjausi“.

• Tegul vaikas bendrauja su kiek įmanoma daugiau ekspresyvių, emocionalių, energingų ir linksmų draugų bei pažįstamųjų.

Leiskite jiems bendrauti su jūsų mažyliu tet-a tet. Nuostabu, jeigu jūsų draugai ir giminės išreiškia norą palaikyti vaiką ant rankų ir pažaisti su juo. Tai suteiks džiaugsmo ir suaugusiesiems, ir vaikui.

Empatija

kiek suvalgo kudikis

Jūratės Čiakienės nuotr. www.foto-jurate.lt

Dar vienas įgimtas jausmas – empatija (įsijautimas į kito asmens emocinę būseną). Tai gebėjimas jaudintis, užjausti, atpažinti kitų žmonių jausmus ir „prisijungti“ prie jų. Kiekviena mama žino, jeigu ji suirzusi ar pyksta, tai būtinai atsispindi mažylio nuotaikoje. Jis, kaip kamertonas, gaudo jos nuotaiką ir prie jos derinasi. Empatija vystosi tik tada, jeigu vaikas daug laiko praleidžia su mama bei tėčiu ir jeigu jų emocinis pasaulis įvairus. Mama, visą laiką nerimaujanti, slepianti savo jausmus, nesuteikia vaikui patirties stebėti įvairias ir ryškias emocijas.

Emocijos ir jausmai vystosi palaipsniui, nuo paprastų prie sudėtingesnių. Pavyzdžiui, iš pradžių mažylis išmoksta pykti ir kur kas vėliau sužino, kas yra liūdesys. Dešimtaisiais metais vaiko emocinis formavimasis baigiasi, jam jau pažįstamos visos pagrindinės emocijos ir jausmai. Vėlesnė patirtis keis jo emocijas per visą gyvenimą.

Kai kurios emocijos susidaro būtent per pirmuosius vaiko gyvenimo metus. Pavyzdžiui, laimės pojūtis.

Vaikas laimingas, kai jis mylimas, juo rūpinamasi. Kai kuriose šalyse motina dieną ir naktį būna šalia vaikelio, kad jaustų kiekvieną jo poreikį. Laukti ir planuoti vaikai pradeda gyventi pozityviai, su džiaugsmingu požiūriu į pasaulį. Nepageidauti, nelaukti vaikai ateina į jiems nepažįstamą pasaulį bijantys, išgąsdinti. Vėliau jie sunkiau adaptuojasi socialiai, su jais nelengva bendrauti, dažniau pasireiškia nepaklusnumas, gali ignoruoti tėvus.

Vaiko teigiamas emocijas galima sustiprinti, jeigu suaugęs žmogus atspindės jo reakciją savo veide. Mažyliai sugeba nuostabiai imituoti tas emocijas, kurias mato artimųjų veiduose. Vyksta savotiškas žvilgsnių dialogas. Jeigu mažylis krykštauja iš džiaugsmo, kad jis kažką sugebėjo padaryti pats (pavyzdžiui, pastatė iš kaladėlių bokštą), jūs irgi pasidžiaugsite kartu su juo.

Tyrimai ir eksperimentai leidžia teigti, kad vaiko emocinės sveikatos pamatai padedami jau motinos įsčiose ir priklauso nuo tėvų, ypač motinos, emocinės būsenos. Vaikai, gimę iš motinų, sugebėjusių įveikti sielvartą ir išmokusių teigiamai žvelgti į ateitį, emociniu atžvilgiu buvo daug patvaresni, mažiau verkė, geriau miegojo ir pasižymėjo gera sveikata.

Moterų, nesugebėjusių įveikti sielvarto, vaikai pasižymėjo nestabilia emocine būsena, dažnai išsigąsdavo, blogai miegojo ir dažniau verkė. Jie buvo silpnesni fiziškai.

Fizinis kontaktas

Atrodo, pati natūraliausia meilės vaikui išraiška – fizinis kontaktas. Deja, dar yra tėvelių, kurie prisiliečia prie savo vaikų tik tada, kai verčia aplinkybės – pakeisti sauskelnes, aprengti ir t.t. O juk taip paprasta prisiliesti prie vaiko peties, lengvai pakutenti ar paglostyti galvą. Nuo senų laikų šis paprastas judesys – galvos paglostymas – įėjęs į daugelio tautų patirtį.

Emocijos padeda įsiminti

Visa informacija, kuri pateikiama vaikui, turėtų būti nuspalvinta emocijomis. Supratimas apie gėrį ir blogį, laimę ir sielvartą ir dargi apie karštą vasarą, pavojingą kelionę atsiranda tik tada, kada vaikas tiesiogiai stebi jausmų ir emocijų, charakterizuojančių šias sampratas, išraišką.

Pagaliau emocijos svarbios ir atminčiai lavinti. Kai informacija susijusi su emocijomis, ji tampa svarbiausia. Emocinio poveikio metu į kraują patenkantys hormonai veikia kaip atminties fiksatoriai. Štai kodėl emocijos ilgiau pasilieka atmintyje.

Pagalvokime: juk labiausiai prisimename tuos įvykius, kurie nuspalvinti stipriais jausmais.

Ką galite padaryti?

Giedrės Putnikaitės nuotr.

• Bendraudami su mažyliu, stenkitės visada galvoti tik pozityviai ir kreipkitės į vaiką tik naudodami pozityvias formuluotes.

Pavyzdžiui, užuot sakę: „Vargšeli, kaip tu pavargai!“, pasakykite: „Emili, tu šaunuolis! Tu labai stiprus ir sveikas mažylis! Dabar mes galime su tavimi truputį pailsėti“.

• Paaiškinkite vaikui, kodėl mes kiekvieną kartą sveikinamės vienas su kitu.

Pavyzdžiui, jei mes sakome: „Sveiki!“, vadinasi, norime, kad žmogus būtų sveikas, laimingas ir mylimas.

• Visada atminkite, kad mažylis – tai jūsų šeimos santykių veidrodis. Demonstruokite vaikui savo „vyras-žmona“ tarpusavio santykius, o neprisilaikykite vien „mama-tėtis“ elgesio linijos. Būtent stebėdamas jus, vaikas sužinos, kokie turėtų būti vyro ir moters tarpusavio santykiai.

• Apsupkite save maloniais daiktais ir darykite sau malonių staigmenų. Mažylis privalo matyti savo mamą laimingą.

Atminkite auksinę taisyklę: laiminga mama-laimingas vaikas.

• Jeigu jums liūdna – verkite, tačiau būtinai paaiškinkite mažyliui, kodėl jūs susijaudinusi. Vaikas privalo matyti savo artimųjų įvairius jausmus ir žinoti, kaip reaguoti į juos (pagailėti, paglostyti, pasakyti ką nors malonaus ir pan.).

• Išreikškite savo vaikui užuojautą, kai jis jums skundžiasi ir prašo pagalbos. Padrąsinkite jį.

• Komentuokite kitų žmonių elgesį ir emocijas, jeigu mažylis atkreipė į tai dėmesį: „Berniukas verkia, matyt, dėl to, kad nenori eiti į namus“, tačiau niekada nesmerkite kitų žmonių jausmų ir nerodykite jų kaip pavyzdžio vaikui.

• Jeigu mažylis nugriuvo ir užsigavo, būtinai pagailėkite ir mažylio, ir to daikto, su kuriuo įvyko susidūrimas. Jokiu būdu negalima sakyti, kad tas daiktas blogas, užgavo mažylį ir mes jį tuoj pat nubausime. Taip jūs skatinsite mažylyje agresiją aplinkiniam pasauliui.

• Kai bendraujate su kitų mažylių mamomis, pasistenkite aptarti tik gerus klausimus ir dalintis tik pasiekimais, o ne savo vaiko problemomis. Niekada prie vaiko nesakykite apie tai, kiek jis daug rūpesčio jums suteikia, koks jis neklaužada ir pan.

• Visada užimkite vaiko poziciją ir paremkite jį. Atsiprašykite, jeigu įžeidėte mažylį žodžiu ar savo veiksmu.

• Sudarykite sąlygas mažyliui kiek galima daugiau bendrauti su kitais vaikais, suaugusiaisiais, gyvūnais.

• Visada pozityviai komentuokite mažylio santykius su jį supančiais žmonėmis. Pavyzdžiui, niekada nesakykite: „Nebijok, neverk! Tai gera teta!“, o geriau sakykite: „Oi, žiūrėk, kokia gera teta! Nusišypsokim jai!“ ir savo pavyzdžiu parodykite tai.

• Leiskite mažyliui išreikšti visas savo emocijas, jei reikia, padėkite jam. Pavyzdžiui, jeigu vaikui staiga kilo isterija dėl kokios nors priežasties ir jis nustojo save kontroliuoti, suteikite galimybę jam nurimti. Išsaugokite šaltakraujiškumą. Kad ir kaip būtų sunku, ypač tarp žmonių, nebandykite įtikinti ar nuraminti jį (jeigu, aišku, nėra tuo metu pavojaus, kad gali susižeisti ar sužeisti aplinkinius). Pasistenkite nesijaudinti, tiesiog dalyvaukite situacijoje. Kai griaustinio debesys išsisklaidys ir vaikas atsipeikės, ramiai su juo pakalbėkite, paaiškinkite, bet nepriekaištaukite dėl to, kas įvyko. Jis pats išsigandęs savo elgesio ir jam reikia užtikrinimo, kad nieko blogo neįvyko.

• Leiskite vaikui suprasti, kaip svarbu rodyti teigiamas emocijas aplinkiniams. Būkite jam pavyzdys: parodykite, kaip gerai jūs elgiatės su draugais ir giminėmis, demonstruokite jiems savo rūpestį ir meilę. Vaikas jus mėgdžios ir išreikš tokias pat emocijas savo draugams, ypač jeigu jie pateks į nepalankią situaciją. Jeigu toks požiūris taps įpročiu, jis niekada pats nepažemins kitų ir neleis taip elgtis savo bendraamžiams.

• Aptarkite su vaiku jausmų vertę. Jie padeda įveikti sielvartą, džiaugtis, jausti nuoskaudą, spręsti problemas ir konfliktus, nurimti ir pasiekti pusiausvyrą gyvenime. Išmokyti vaiką suprasti savo jausmus ir nebijoti juos išgyventi – geriausia pagalba sėkmingai mokyti bei suaugusio problemas spręsti ateityje.

• Dažniau dainuokite su vaiku. Dainos teikia teigiamų emocijų. Yra šventinių, iškilmingų, linksmų ir ramių dainų. Turėkite po ranka vaikiškų dainelių rinkinių ir mokykitės jų kartu su vaiku.

• Padėkite vaikams suprasti naudą to, ko jie mokosi. Pavyzdžiui, gebėjimas skaityti suteikia jiems galimybę perskaityti įdomias istorijas, žaidimų taisykles, skaityti draugų laiškus. Matematika išmoko suskaičiuoti likusį laiką iki gimimo dienos, suskaičiuoti taupyklėje pinigus kamuoliui ir pan.

• Jausmų iliustracijai parinkite vaikų literatūros pavyzdžių.

• Išmokykite vaiką įveikti stresą. Leiskite vaikams pajausti, kad jūs jais rūpinatės.

• Pasakokite vaikams apie jaudinančius jūsų gyvenimo įvykius, pavyzdžiui, apie vestuves ar šeimyninę kelionę. Parodykite vaikui nuotraukų ir vaizdajuosčių.

• Aptardami praėjusius įvykius, paklauskite vaikų, ką jie jautė tuo metu.

• Vaikai labai mėgsta vaidinti. Sukurkite šeimyninį spektaklį su vaidmenimis. Emociniai išgyvenimai padės vaikui įsiminti ir suprasti pjesės esmę.

Anksčiau buvo manoma, kad vaiko emocinė patirtis nėra labai svarbi jo asmenybei. Šiuo metu tai laikoma labai svarbiu dalyku. Emocinį intelektą, kaip ir visas kitas intelekto rūšis, reikia vystyti ir tobulinti.

Romualdas Šemeta, akušeris ginekologas, Nėščiųjų motinystės mokyklos vadovas (tel. 8*687 64 757)

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


septyni + 2 =

Kitos temos: