Pixabay.com
Kiek įtikinanti turėtų būti reklama, kad sutiktumėte įsigyti truputį pykčio? O gal didesnę pakuotę liūdesio? Pasibjaurėjimo, sakot, neįsiūlytų niekas?
Požiūris į neigiamas emocijas turi keistis – tai pripažįsta ir pedagogai, ir psichologai. Nuslopintas, užspaustas ir neišreikštas pyktis, nusivylimas, liūdesys ne tik įtakoja somatinius organizmo pakitimus, pasibaigsiančius liga, bet ir neišsprendžia įtemptų socialinių situacijų. Šią mintį savo knygoje „Consolations: The Solace, Nourishment and Underlying Meaning of Everyday Words“ pratęsia ir žinomas britų poetas filosofas Davidas Whyte, analizuojantis lyderystės principus: „Asmenybės branda reiškia gebėjimą gyventi skirtinguose kontekstuose, nepaisant mūsų skausmo, neatskiriant praeities, dabarties ir ateities, neprisirišant prie vieno etapo ar vienos būsenos. Tik regėdamas sąsajas tarp to kas nutiko, ko dabar norima ir kas, kaip viliamasi, įvyks, žmogus geba priimti save (ir kitą) visą, neieškodamas kategoriško jausmų atskyrimo ir naudos iš išorės.“
Ėmus žiūrėti į pyktį, kaip į jausmą, informuojantį apie peržengtas mūsų ribas, apie pokyčių būtinybę ar lig šiol neįgyvendintą norą kažką keisti – būtų galima išvengti šios emocijos stigmatizacijos, o dėmesį skirti būdų pykčiui išreikšti ir priimti paieškoms. Gal mes per ilgai sakome „taip“, nors viduje seniai norime pasakyti „ne“ ir tai kaupiasi kaip liūdnas kartėlis, netikėtai pasireiškiantis kokia neadekvačia reakcija. Toks žmogus greitai gali būti nurašytas kaip „blogas“, ko taip baiminamės, tačiau jis tiesiog „užsikniso“ nespręsdamas ar net nematydamas, nepripažindamas problemos.
Neseniai pasibaigęs jau trečią kartą režisierės Kristinos Buožytės inicijuotas ir Kultūros Tarybos paremtas projektas „Mano kinas“ suteikė Vilniaus ir Klaipėdos dienos centrų jaunuoliams progą patyrinėti emocijas ir jausmus per darbą kino aikštelėje. Lydimi psichologių ir kino režisierių, 12-17 m. jaunuoliai kūrė reklamas, kuriomis neigiamas emocijas pateikė kaip naudingas ir vertas mūsų dėmesio.
Didžiausiu iššūkiu kiekvienai grupei ir tapo užduotis sukurti reklamos scenarijų, išlaikant šiųmetinį programos kodą: nėra gerų ar blogų emocijų, visos yra vertingos ir būtinos.
„Pasibjaurėjimo niekas nepirks!“, išsitraukę šią užduotį buvo visiškai įsitikinę Pal. J. Matulaičio socialinio centro paauglių dienos grupės „Tranzitas“ dalyviai. Vis dėlto, psichologės Ritos Smailytės vedini, per pirmuosius užsiėmimus išanalizavę pasibjaurėjimą, kaip apsaugą nuo galimos grėsmės nešančią emociją, jaunuoliai sugebėjo sukurti, pasak psichologės, išties galingą scenarijų. „Tas jausmas, kurį pajutai matydamas degradavusį žmogų gatvėje, galėtų apsaugoti, kai reikės atsisakyti pagundų gražioje aplinkoje“, svarstė klipo kūrėjai, filmuodami sceną, kalbančią ir apie narkotikų grėsmes.
„Jei neturėtume esminių poreikių, neturėtume ir priežasčių jausti pyktį, gedulą, viltį ar liūdesį“, – teigia amerikiečių filosofė Martha Nussbaum, viena ryškiausių autoritetų, nagrinėjančių šiuolaikinių emocijų įtaką pilnaverčiam gyvenimui. „Gilesnis vidinio gyvenimo pažinimas, emocinė energija suteikia papildomų kūrybinių jėgų, o savo pažeidžiamumo suvokimas ir priėmimas veda į gilesnį ryšį su kitais. Tai lemia stipriau išgyvenamą ir įdomesnį gyvenimą, kurio taip ir siekiame“.
„Mano kinas“ užsiėmimus jaunuoliai kaskart pradėdavo mokydamiesi suprasti ir įvardinti, kaip jaučiasi tądien.
Pixabay.com
„Bendraujant su vaikais pirmiausiai tenka lukštenti tą jų kartojamą „Gerai“, kuris gali talpinti plačiausią spektrą sunkiai įvardijamų emocijų ir jų atspalvių“, dalinasi psichologė R. Smailytė. Plėsdami žodyną, mokydamiesi kuo tiksliau atpažinti skirtingas emocijas, pradedame geriau atpažinti jas ir kitame. „Be praktikos, kurios reikšminga dalis yra ir kasdienė refleksija, jau taikoma daugelyje dienos centrų, emocinis intelektas negali augti“, projekto nauda neabejoja psichologė L. Zabilienė, „nes plika teorija pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina, o vaikams būtina viską išbandyti, pajusti savo kūnu“.
Kūno kalba, neatsiejama nuo vaidybos, padėjo projekto dalyviams ne tik išreikšti, bet ir atpažinti slopinamas emocijas. „Kūnas nemeluoja“, – ši frazė skambėjo padedant vaikams įsijausti į aktorių vaidmenis. Kūno signalus, padėtis ir reakcijas skaitantys gali geriau suprasti kito jausmus, o taip pat ir padėti sau įveikti neigiamas emocijas, rasti jėgų išspręsti konfliktinę situaciją nepažeidžiant kito jausmų.
„Empatija yra vienas stipriausių gero aktoriaus įrankių“, akcentuoja iš kito kampo į emocinį intelektą pažvelgti jaunuoliams padėjusi ir režisierė Jūratė Samulionytė. „Drąsiai galime sakyti, kad patirdamas save ne tik skirtingose pareigose kino aikštelėje, bet ir skirtingose rolėse kaip aktorius, žmogus gali geriau suprasti ir kitą“, teigia ji, o psichologė L. Zabilienė antrina: „Vieniems daugiau ar mažiau įgimta, kitiems išmokta empatija gali ir turi būti lavinama, kaip reikšminga emocinio intelekto dalis“.
Istorijų kūrimas ir pasakojimas leidžia susitapatinti su kitais, padeda mokytis nuspėti ne tik įvykius, bet ir būsenas, reakcijas. „Augdami mes susiduriame su vis sudėtingesnėmis istorijomis – tiek asmeninėmis, tiek mene“, atkreipia dėmesį jau cituota M. Nussbaum, „ir kuo daugiau jų patiriame, tuo labiau auginame savo vidinius resursus, iš kurių semiamės priemonių susidūrę su sunkiomis gyvenimo situacijomis ar etapais – liga, senatve, netektimis. Todėl skaitymas, muzika, kūryba, bet kuri istorijas išreiškianti forma, bręstančiam jaunimui yra gyvybiškai svarbi“.
„Vizualumo, televizijos ar kino galia yra viena stipriausių. Karta, užaugusi reklamos ir vaizdo klipų kultūroje neabejotinai imlesnė vizualiems simboliams, tačiau tai dar nereiškia jautrumo vidiniams, ypač neigiamiems, mūsų mąstymo ir savijautos procesams, kuriuos perprasti ir perteikti yra rimtas iššūkis ir patyrusiems kino kūrėjams. Šabloninės, nusistovėjusių vaidybos standartų, ypač greitai kuriamame kine, praktika įtakoja ir bendrą kultūrinį emocijų vertinimo įprotį, kurį, kaip gerai pamatome dirbdami su vaikais, būtina nuosekliai ugdyti“, reziumuoja projekto iniciatorė K. Buožytė.
