„Erudito licėjaus“ psichologė Rūta Žiaunienė
Apie netinkamą savo vaikų elgesį sužinome itin greitai, kai jie pradeda lankyti darželį ar mokyklą.
Jei jis yra nedėmesingas, negali ramiai sėdėti pamokoje, užgauna kitus – tėvai apie tai yra informuojami. Bet daug mažiau kalbama apie situacijas, kai vaikas susiduria su emociniais sunkumai – užkalbintas jis išrausta, mikčioja, kai yra pakviestas atsakinėti, kramto nagus ar vengia kitų žmonių.
Visose šiose situacijose gali padėti vaikų emocinio raštingumo ugdymas. Nuo ko pradėti?
Svarbi tėvų pagalba
Ne kartą girdėta frazė „tėvai – didžiausi mokytojai“ šiuo atveju yra labai teisinga. Tėvai vaidiną itin svarbų vaidmenį mokant vaikus socialinių įgūdžių, emocijų raiškos, savęs supratimo. Jie dažnai tą daro be jokių gairių ar vadovėlio.
Emocijos ir jausmai yra komplikuotas dalykas, tai labai abstrakti koncepcija. Net ir suaugusiam dažnai yra sunku apibūdinti, koks jausmas būti liūdnam ar išsigandusiam. Todėl svarbu vaikus pradėti mokyti apie jų patiriamas emocijas nuo ankstyvojo amžiaus, nuo tada, kai vaiko pasirinkimą, kaip reaguoti ir elgtis, lemia tai, kaip jis jaučiasi, pavyzdžiui, kai jam supykus norisi mesti daiktą ar nuliūdus – apsikabinti tėtį.
Net ir probleminį vaiko elgesį reikėtų pradėti spręsti nuo emocijų pažinimo. Vaikai, kurie supranta savo emocijas, norėdami į save atkreipti dėmesį rečiau rodo agresiją, pykčio protrūkius. Tie, kurie gali pasakyti „aš pykstu ant tavęs“ rečiau trenkia kitam ir dažniau konfliktą bando išspręsti taikiai.
Mokydami vaikus emocinio raštingumo, stipriname jų psichologinį atsparumą.
Kaip vaikams padėti suprasti emocijas ir jas išreikšti?
Yra keletas dalykų, kuriuos atlikdami tėvai gali padėti vaikui ugdyti emocinį raštingumą – t. y. suvokti savo emocijas ir jas tinkamai išreikšti:
Rodykite pavyzdį. Vaikai itin atidžiai stebi savo tėvus, mato, kaip jie tvarkosi su savo emocijomis.
Būdami sumanūs stebėtojai, jie greitai įsisavina, ką suaugusieji daro supykę, kaip reaguoja į laimingas ar nemalonias žinias, kaip reiškia džiaugsmą, o gal stengiasi paslėpti nepasitenkinimą. Vaikai taip pat mato, kada jų tėvai vengia rodyti emocijas – dėl gėdos ar kitų priežasčių. Jie viską kopijuoja – kaip tėvai elgiasi užplūdus emocijoms, lygiai taip pat bando daryti ir patys.
Padėkite vaikams įvardinti emocijas. Kad vaikai išmoktų pasakyti, kaip jaučiasi, pirma jie turi išmokti emocijų pavadinimus, plėsti žodyną. Ikimokyklinio amžiaus vaikai jau turi išmokti ir atpažinti, ką reiškia būti linksmam, piktam, nuliūdusiam ar išsigandusiam. Vyresni vaikai gali mokytis sudėtingesnių žodžių, tokių kaip nusivylimas, susinervinimas, susirūpinimas. Su vaikais galima aptarti, kaip jaučiasi įvairių knygų ar filmų veikėjai. Skaitant galima padaryti pauzę ir paklausti: „Kaip manai, kaip dabar jaučiasi šis veikėjas?“. Taip pat verta aptarti priežastis, kas galėjo sukelti būtent šiuos jausmus.
Kalbėkite apie jausmus. Naudokite emocijų pavadinimus buitinėje kalboje. Rodykite savo pavyzdžiu, kaip galima išreikšti jausmus: „Aš nuliūdau, nes tu nepasidalinai savo žaislu su draugu, manau, jis taip pat nuliūdo“. Atkreipkite vaiko dėmesį, kai pastebite, kad jis jaučia tam tikrą jausmą: „Atrodai tikrai laimingas, kad važiuosime pas senelius“, „Panašu, kad nerimauji dėl rytojaus kontrolinio“. Vienas iš būdų padėti vaikams atpažinti savo emocijas – tėvams įvardinti jas garsiai. Vaikai taip susieja pojūčius su emocijų pavadinimais.
Mokykite emocijų valdymo strategijų. Ugdyti vaikų emocinį raštingumą reikia visą vaikystę ir paauglystę. Jie turi išmokti, kad nepriklausomai nuo to, ar jie supyko, trenkti, ar kitaip skaudinti kito negalima. Vietoje to, reikėtų mokyti vaikus būdų, kaip išspręsti konfliktą, suvaldyti kilusias emocijas.
Pavyzdžiui, galima paraginti vaiką pasijautus nemaloniai padaryti pertraukėlę, pakeisti aplinką, išeiti pasivaikščioti, susirasti tylią vietą ir nurimti. Vertinga pamokyti, kaip įveikti liūdesį. Dažnai vaikai nežino, ką daryti kai jaučiasi liūdni, todėl jie gali tapti agresyvūs arba siekti kitų dėmesio nepriimtinais būdais. Kartu paieškokite sprendimo būdų: gal padės piešimas, knygelės paskaitymas ar pažaidimas su augintiniu. Galima pasidalinti savo patirtimi, ką jūs, tėvai, darote nuliūdę.
Kai vaikas suklys, sulaužys kokį daiktą iš pykčio ar pasiduos nepasiekęs tikslo – laikykite tai proga pasimokyti patys, kaip kitą kartą padaryti kitaip. O tokių akimirkų tikrai bus nemažai.
Ko vaikams sakyti nevertėtų?
Yra keletas dalykų, kurių vaikams sakyti nederėtų. Reikėtų nepamiršti, kad, vaikai sužino apie emocijas matydami, kaip tėvai reaguoja į jų nuotaikas. Vaikas, kurio tėvai sako: „Nustok verkti! Dideli berniukai neverkia!“, mokosi, kad emocijos turėtų būti paslėptos, užgniaužtos viduje. Taip pat nutinka, kai tėvai atkreipia dėmesį į vaikų nerimą sakydami: „Nesijaudink, nėra ko nerimauti“ – atžalos gali suprasti, kad jų rūpesčiai yra nesvarbūs, nereikšmingi. Nors tėvai taip bando raminti vaikus – jie išmoksta slėpti savo emocijas.
Kalbėdami apie žmonių jausmus, tėvai taip pat moko atžalas empatijos. Mokydami atpažinti ir išreikšti emocijas, tėvai padeda stiprius pagrindus psichologiniam vaikų atsparumui. Suprantantys savo emocijas ir turintys įgūdžių, kaip tvarkytis su jomis, ateityje turės daugiau pasitikėjimo savimi.
