Pastaruoju metu daug kalbama apie emocinio intelekto ugdymo svarbą nuo ankstyvos vaikystės. Mokant vaikus, kaip valdyti emocijas, yra du esminiai dalykai. Pirmiausia jie turi išmokti atpažinti savo emocijas, o tada mokytis, kaip jas suvaldyti pasitelkiant savireguliaciją. Juk kol nežinai, ką valdai, negali sąmoningai ir efektyviai veikti. Lygiai ta pati problema iškyla, kai žinai, kas tau darosi, moki tai pavadinti, bet savireguliacijos mechanizmas yra pernelyg silpnas, – tuomet negali suvaldyti milžiniškos užplūdusių jausmų energijos.
Ieškodami būdų, kaip geriau tai padaryti, tėveliai neretai atsisuka į knygelių skaitymą. Tai geras būdas supažindinti vaikus su emocijomis, jų pavadinimais ir įvairove, taip pat paaiškinti, kaip jos veikia. Jei suvoksime tokio mokymo reikšmę, poveikio galimybes ir kaip reikėtų skaityti jausmų knygeles, tai gali tapti puikia pradžia.
Konsultuoja psichologė–psichoterapeutė ir žaidimų terapeutė Dalia Guzaitienė, privatus kabinetas „Žaisdami gyjame“, http://www.zaidimupsichologe.lt//
Emocijų įvairovė ir temos
Kai nerandame žodžių, kurie apibūdintų, kaip jaučiamės, emocinė sumaištis gali tapti pernelyg stipri ar net gąsdinanti, ją sunku išleisti ar pasidalyti su kitais. Garsusis vaikų psichiatras ir daugelio populiarių tėvystės mokomųjų knygų autorius Danielis Siegelis nurodo, kad kalbant apie emocijas geriausiai tinka „pavadink ir suvaldyk“ metodas. Jausmų knygelių skaitymas – šaunus būdas vaikams susipažinti su pagrindinėmis emocijomis, jų veikimo mechanizmu ir mokytis įvardyti tų emocjų priežastis.
Dauguma ikimokyklinio amžiaus vaikų jau gali atpažinti ir įvardyti keturias pagrindines emocijas: džiaugsmą, liūdesį, pyktį ir baimę. Šios emocijos yra kaip emocinio namo pamatai, todėl tik išmokę jas atpažinti ir įvardyti galime imtis sudėtingesnių jausmų, tokių kaip pavydas, išdidumas ar kaltė.
Siekiant atpažinti emocijas itin svarbu atkreipti dėmesį į kūno kalbą. Emocijos visada yra susijusios su kūno reakcijomis, jas labai aiškiai atspindi veido išraiška, balso intonacija, laikysena, judesiai. Todėl skaitydami knygeles būtinai atkreipkite dėmesį į herojų kūno kalbą, pabrėžkite tai vaikui ir sau. Pažaiskite žaidimus, pavyzdžiui, atpėk, kokį jausmą gali reikšti vienokia ar kitokia kūno išraiška. Neužmirškite, kad tai ganėtinai sudėtinga, nes emocijų bei jų atpalvių išraiškų įvairovė yra didelė. Tad stenkitės supaprastinti užduotis, pradžioje mokyti tik pačių aiškiausių, pagrindinių emocinių išraiškų.
R.Stern siūlo dar vieną strategiją mokantis atpažinti ir nepasiklysti jausmuose: stengtis atpažinti to jausmo temą. Pavyzdžiui, skirtingi žmonės skirtingose situacijoje pyktį išreiškia labai skirtingai, bet pykčio tema visada bus ta pati – tai nepasitenkinimas ar neteisybė. Pagrindinė nusivylimo tema yra nepateisinti lūkesčiai, žlugusi viltis. Baimė mums perduoda: „Tu esi pavojuje!“, o liūdesys – „tu praradai ar ilgiesi kažko svarbaus“.
Tuulos Korolainen ir Christel Rönns knygelėje „Katulis ir pykčio maišelis“ galime sužinoti apie daug įvairių pyktį sukeliančių situacijų ir kaip tas pyktis gali kautis ir net sprogti, jei jo saugiai neišreiškiame.
Šalikėlėje stovėjo Vilnotojo Vilio sunkvežimis, o ant jo platformos buvo prikrauta pieno bidonų ir grietinėlės butelių. Pats Vilis krapštėsi po variklio dangčiu. Kartais jis pamėgindavo užvesti sunkvežimį, bet variklis tik trakštelėdavo, ir Vilis imdavo nirčiai plūstis. – Užsivesk tu, skardos gabale!
Emocijos ir jausmai – tai normalu ir naudinga
Skaitant knygeles – tiek specialiąsias terapines, tiek grožines – pravartu vaikams pabrėžti, kad emocijos ir jausmai yra ne tik įprasta, normalu, bet ir naudinga. Priimdami savo jausmus mes gauname vertingos informacijos apie supantį pasaulį ir galime priimti geresnius sprendimus.
Taip, būtent sprendimus! Vakarų kultūroje emocijos dažnai suvokiamos kaip blogybė ar net išlepimo forma, trukdanti priimti racionalius sprendimus. Todėl, užuot mokę, kaip jas geriau suprasti, mokome savo vaikus jas slėpti ar ignoruoti. Pasirodo, tai tinka tik esant pernelyg stipriems jausmams. Neurologijos mokslininkas Antonio Damasio atrado, kad emocijos yra ypač svarbios priimant sprendimus, nes tai susiję su pasirinkimu. Jis tyrinėjo žmones, kurių smegenys buvo pažeistos vietose, sukeliančiose emocijas. Šie žmonės atrodė gana įprastai, gebėjo logiškai samprotauti, įvardyti kiekvieno dalyko pranašumus ir trūkumus, tik negalėjo jausti. Ir dar: jiems buvo be galo sunku priimti net paprasčiausius sprendimus, pavyzdžiui, ką norėtų valgyti. Juk kiekvienas variantas turėjo daug „už“ ir „prieš“, o nieko nejaučiant pasirinkti sunkiau.
Savikontrolė ar savireguliacija?
Kalbant apie vaikų jausmus reikia atskirti savikontrolę nuo savireguliacijos.
Savikontrolė atlieka tik siaurą užduotį: padeda nuslopinti stiprias emocijas, kai reikia veikti labai susikaupus arba jas reikšti yra nesaugu.
Deja, užslopintos emocijos niekur neišgaruoja, jų sugeneruota kūno energija yra stipri, taigi turi kur nors išeiti. Skatindami vaikų savikontrolę ne visada gauname tai, ko norime: vaikai gali puikiai susivaldyti ir neparodyti savo jausmų, bet kai jų prisikaupia, gali įvykti sprogimas; jeigu jausmai labai užslopinami, jų energijai lieka vienintelis kelias – išeiti per kūno simptomus. Pavyzdžiui, vaikas gali puikiai valdytis mokykloje, bet grįžęs namo taip išsilies mamai, kad ši nebežinos, ko griebtis ir kaip padėti.
Savireguliacija – tai gebėjimas atpažinti emocijas sukėlusią priežastį, sumažinti emocijų stiprumą ir prireikus jas atlaikyti, t. y. išbūti su emocijomis.
Santykio aspektas
Emocijų reguliacija vystosi nuo pat gimimo, bet pirmaisiais gyvenimo metais jos tėra tik užuomazgos. Kūdikiams nuolat reikia suaugusiųjų pagalbos nurimti. Kuo sklandžiau vyksta tėvelių vaikui suteikiama koreguliacija, tuo efektyviau vystosi paties vaiko gebėjimas savarankiškai valdyti savo emocines būsenas. Jei viskas einasi sėkmingai, kūdikiai iš tėvelių gauna specialiai prie jų priderintą, ramų ir nuspėjamą, nuosekliai fiziškai pasiekiamą, švelnumo ir meilės kupiną bendravimą, paklojantį pagrindus saugiam prieraišumo jausmui ir optimaliai nervų sistemos raidai.
Mažų vaikų savireguliacijos mechanizmai dar tik vystosi, nes yra susiję su aukštesniųjų smegenų funkcijų veikla (prieškaktinė zona), kuri dėl stipraus streso gali ir visai išsijungti. Siekiant paskatinti aukštesniųjų reguliacinių funkcijų vystymąsi svarbu prisiminti santykio aspektą. Kai liepiame mažam vaikui nurimti pačiam, mes jam nepadedame, nes nebūname kartu kaip komanda, o paliekame vieną su nemaloniais stipriais jausmais ir vos tik pradėjusiu vystytis savireguliacijos mechanizmu, be to, sukeliame dar daugiau streso spausdami atlikti užduotį (nusiraminti), kurios jis kol kas gerai nesuvokia. Tai lyg liepti vaikui suvaldyti visu greičiu lekiantį automobilį ir sustoti. Geriau padėkite vaikui mokytis valdyti jausmus, lyg vairavimo instruktoriai įvardydami, kur kartu važiuojate, ką darote. Kai matote, kad vaikas jau nesuvaldo padėties, laiku perimkite vairavimo kontrolę ir „paskolinkite savo smegenų ramybę“.
Šį emocinį suaugusiojo ir vaiko santykį labai padeda kurti knygelių skaitymas. Fizinis artumas ir švelnus mamos ar tėčio balsas sukurs malonią atmosferą, padės susikaupti. Tik nepamirškite, kad ne tekstas yra didžiausia dovana, o tai, kaip jūs jį skaitysite, kaip pritaikysite prie vaiko emocinio amžiaus, kad šis gebėtų išlaikyti dėmesį, išbūti toje istorijoje ir patiriamuose jausmuose. Viena iš vaikų ir tėvelių mėgstamų jausmų knygelių yra Šarūnės Baltrušaitienės „Kaip zuikis jausmus pažino“. Štai kaip trumpame tekste galima atpažinti siaubo lygio baimę, sutrikimą ir kaip tai pereina į streso įveikos reakciją su naudingu pykčiu:
O siaube! – persigando mažylis. – Kas dabar bus?
Jis dar niekada nebuvo palikęs savo namų. Kur ta siaubūnė jį neša? Ir kaip
skaudžiai žnybia jos snapas!..
– Paleisk mane, bjauri karkse! – ėmė šaukti zuikelis, tabaluodamas visomis
keturiomis letenomis ir bandydamas jai įspirti. – Tuoj aš tau parodysiu!
Šarūnė Baltrušaitienė „Kaip zuikis jausmus pažino“
Simbolinis atstumas ir emocijų tolerancija
Ar pastebėjote, kaip sunku vaikams išbūti su savo jausmais? Vos tik įvardija jausmą, jie tuoj pat nori judėti, krutėti. Tai vaikų esmė: mažieji nuolat pilni jausmų, jiems viskas greitai kinta, tuoj pat pasidaro įdomūs nauji dalykai. Mažų vaikų emocijų tolerancija dar tik vystosi, tad jiems išbūti su tokiais nemaloniais jausmais kaip vienatvė, nusivylimas, pyktis, baimė, pavydas, liūdesys ar gėda yra tikrai sunku. Panašiai kaip išbūti su skausmu. Todėl ir emocinio intelekto lavinimas tampa ilgu, nelengvu procesu. Bet vaikystė siūlo nuostabų sprendimą – fantaziją. Fantazija suteikia simbolinį atstumą, padeda lengviau išbūti su sunkiais, nemaloniais jausmais.
Knygutėse vaikams emociškai artimi veikėjai patiria įvairių jausmų, kremtasi ir vėl atsigauna. Kuo daugiau knygelėje, skaitomose su vaiku, yra erdvės išbūti su atskiru jausmu per paveikslėlius, per pavienių situacijų, sukėlusių tą jausmą, nagrinėjimą, tuo saugiau lavinasi vaiko tolerancija ir tuo lengviau jausmą susieti su atitinkama tema. Kai istorijoje esantis ryškus emocinis momentas yra pavaizduotas iliustracijoje, padarykite pauzę ir kartu su vaiku į ją įsižiūrėkite. Išnagrinėkite, kokia knygelės veikėjo veido išraiška, kūno poza, ką jis ar ji daro. Paklauskite savo vaiko, kaip, jo nuomone, šis herojus jaučiasi, ar jūsų vaikas kada nors irgi panašiai jautėsi. Patys papasakokite, kada jūs panašiai jautėtės. Jei vaikams sunku ar nesinori prisiminti nemalonių jausmų, galite paimti lėlytę ar kitą žaislą ir nukreipiamuosius klausimus apie jausmus pateikti žaislui, kad vaikas už jį atsakytų ir suvaidintų, kaip tas jausmas buvo išreikštas konkrečioje situacijoje. Šiuo atveju ypač tinkamos Trace Moroney jausmų knygelės, nes jose daug paveikslėlių ir mažai teksto. Tai suteikia galimybę vaikams susikaupti ir išbūti tame, kas vyksta, su knygelių pagrindiniu veikėju Triušeliu.
Kai išsigąstu, mano širdis plaka taip garsiai ir taip greitai, kad atrodo, tuoj iššoks iš krūtinės! (pauzė)
Kai išsigąstu, visas mano kūnas ima drebėti… o kailiukas pasišiaušia. (pauzė)
Kai išsigąstu, skuodžiu slėptis ten, kur jaučiuosi saugiai. (pauzė)
Trace Moroney Jausmų serijos knygelė „Kai išsigąstu“
Ribos ir alternatyvūs emocijų raiškos būdai
Dar vienas aspektas mokantis reikšti jausmus yra ribos. Jausmai, kad ir kokie nemalonūs, yra laikini ir išreikšti praeina. Jausmai nėra nei geri, nei blogi, tik jų paskatintas elgesys gali būti netinkamas. Blogai, kai išreikšdami jausmą ką nors sužeidžiame fiziškai arba žodžiais. Fiziškai žeidžiame, jei laužome, mušame, gnybiame, kandžiojamės ar spiriame. Žodžiais irgi galime įskaudinti, iš ko nors pasityčiodami arba negražiai pavadindami. Skaitant knygeles su vaikais svarbu pabrėžti, kad negerai skaudinti, žaloti ar negražiais žodžiais vadinti ne tik kitus, bet ir save.
Vos tik vaikui nubrėžiame ribas, kas netinkama, iškart turime mokyti ir pasiūlyti priimtinų emocijų raiškos būdų: pradedant raminančiu kvėpavimu, pasikalbėjimu su patikimu žmogumi ir baigiant fizine išraiška. Vaikui galima pasiūlyti, kad vietoj žmogaus ar ko kito mušimo daužytų pripučiamą kamuolį ar bokso kriaušę, išsirėktų į pagalvę arba dėžę, mėtytų lengvus kamuoliukus ar pan.
Skaitydami knygeles apie jausmus, atkreipkite dėmesį, ar jos siūlo alternatyvių emocijų raiškos būdų, ir išbandykite juos kartu su vaikais.
Pavyzdžiui, Karen Young knygelėje „Ei karžygy!“ raminantį kvėpavimą siūloma išbandyti atsigulus ir pasidėjus ką nors ant pilvo, pavyzdžiui, pliušinį žaislą.
Kvėpuok giliai ir lėtai. Prieš iškvėpdamas, akimirką sulaikyk kvapą.
Įsitikink, kad orą įkvepi giliai į pilvą,
O ne tik į krūtinę. Tą nesunku suprasti –
Turi matyti, kaip kilnojasi pilvas.
Įkvėpk ir iškvėpk
Penkis–dešimt kartų.
Karen Young „Ei karžygy!“
Jausmų knygelės gali būti gera mokymosi priemonė ir suaugusiesiems, ypač tais atvejais, kai vaiką apima toks stiprus jausmas, kad jis pamiršta viską, ką kartu skaitėte. Tėveliams ar kitiems suaugusiesiems naudinga prisiminti, kaip atpažinti jausmą, kaip padėti vaikui jį įvardyti ir su juo išbūti, taip pat kaip neskubant siūlyti išeičių aiškiai leisti suprasti, kad girdite, ką vaikas jaučia, arba nubrėžti ribas ir susikaupusią emocinę energiją nukreipti taip, kad ji saugiai išeitų.
