
„Mamos žurnalo“ bičiulė, žurnalistė ir rašytoja Jolita Zykutė gyvena Hamburge, augina šešiametį sūnų ir kuria knygas vaikams. Pirmoji knyga – „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“, o neseniai į gyvenimą išleista ir antroji storijos dalis „Kaip karalaitė Karolina pavydėjo ir kas iš to išėjo“.
Pirmąją savo knygą vaikams rašytoja vadina pretekstu pokalbiui su vaikais apie grožį. Ji aktyviai viešina informaciją apie išorinių grožio stereotipų pavojų ir neigiamą poveikį mažamečiams vaikams. Daugiau informacijos www.jolitazykute.lt
Šiame interviu pakalbinome Jolitą apie naująją knygą.
Išduokite, apie ką pasakojate knygoje „Kaip karalaitė Karolina pavydėjo ir kas iš to išėjo“?
Istorijos pradžia, nors herojė ir karalaitė, pažįstama daugeliui vaikų – Karolina pavydi Anelei Visų reikalų ministro dėmesio – kad šią jis „ant rankų nešioja“, o kai reikdavo žaisti su karalaite, būdavo užsiėmęs.
Geriausias Karolinos draugas taksiukas Tapis irgi susibičiuliauja su „blogiete“ Anele. Karalaitė sumąsto planą, kaip atgauti visų dėmesį ir meilę, tik jis griūva ir prasideda netikėti nuotykiai.
Kūriau linksmą istoriją, kur būtų daug nuotykių, netikėtumų, o pavydo tema yra veiksmo katalizatorius.
Knygos situaciją vaikas gali priderinti sau – kas nepavydėjo broliui, sesei besivaržant dėl tėvų dėmesio, ar nesikankino kai geriausias draugas susidraugauja su kitu?
Nors suaugusiems gali atrodyti, kad vaikiškas pavydas yra niekai, jei įdėmiai stebėsite vaikus, pamatysite, jog anaiptol. Jie liūdi, nerimauja, kartais net labai stipriai kenčia.
Pavydas – emocija, kurią esame išmokinti vertinti kaip negerą. Kiek kartų patys girdėjote „negražu pavydėti“? Tačiau toks teiginys ateina dar iš tų laikų, kai mušti vaiką atrodė normali „disciplinavimo“ priemonė. Šiandien psichologai sako, kad nėra „negerų“ emocijų. Jos būna visokios, turime išmokti su jomis elgtis.
Ar rašydama knygą bendravote dėl jos turinio su psichologais?
Jeigu bandyčiau iš psichologų gautas žinias transliuoti vaikams kaip kažkokius patarimus, mažieji skaitytojai labai greitai pajustų, kad kažką bandau „įdiegti“. Vaikai jautriai jaučia pasaulį, nemėgsta moralizavimo. Vaikų specialiai mokyti nereikia, jie mokosi žvelgdami į saugusius.
Taigi, vaikams savo knygoje pasakoju tiesiog nuotykių istoriją, bet tuo pačiu tai kvietimas suaugusiems iš naujo pažvelgti į pavydą, tiksliau į jo „išvirkščią“ pusę. Regint vaiko pavydą turime „perskaityti“ tekstą, kuris už jo stovi. „Pavydi, kad su tavo broliuku praleidžiu daugiau laiko nei su tavimi?“ reiškia „Nori, kad kažką nuveiktume kartu? Ilgiesi manęs?“. Jeigu taip išverstume kiekvieną savo ar savo vaikų pavydą, daug sužinotume apie mūsų norus ir poreikius. Tai supratę galėsime juos patenkinti ir gal būsime laimingesni?
Aš nediktuoju skaitytojams recepto, ką daryti, bet pasakoju apie herojus, kurie pasirenka skirtingas elgesio strategijas. Tegul vaikai patys sprendžia, kas yra gerai. Nuolatos kartoju, jog knygos – tik pretekstas pokalbiams su vaiku ir aktyviai kviečiu tėvus nepražiopsoti tos progos ir pasikalbėti apie tai, ką perskaitė, aptarti herojų charakterius, veiksmus.
Papasakokite plačiau apie kitą savo projektą – Kalėdoms svetainėje www.KaipKaralaiteKarolina.lt nemokamai paskelbėte psichoterapinių įžvalgų turinčius pasakojimus „Kasdienės istorijos iš karalaitės Karolinos ir jos draugų gyvenimo apie dalykus, kokių greičiausiai esi patyręs ir tu“.
Be proto ilgas pavadinimas, tačiau norėjau, kad perskaičius būtų aišku, apie ką jos. Tai penkios trumpos istorijos darželinukams ir pradinukams, kurias kūriau dialogo principu – skaitant tekste yra klausimai, skirti besiklausančiam vaikui, jis yra tarsi pilnateisis pasakojimo herojus.
Kartais klausimai gan paprasti – „Kokį gyvūną norėtum turėti?“, kartais gilesnė užduotis „Tu irgi paklausk savo mamos ir tėčio, ko jie bijojo, kai buvo maži. O gal net ir dabar ko nors bijo?“ Nesvarbu, kiek vaikas norės atsiverti. Kiek pasakys, tiek gerai. Svarbu, kad inicijuojamas dialogas, duodamas ženklas vaikui, kad jo nuomonė svarbi. Istorijas gali skaityti ir tėvai vaikams, ir auklėtoja darželyje.
Smagų patyrimą turėjau pristatymo Hamburgo lietuvių darželinukams metu. Skaičiau istoriją apie kambario tvarkymą – šuniukai žaidė trise, o kai reikėjo tvarkyti, Fi ir Fifi apsimetė, jog skauda koją, tad dirbo tik Tapis. Grįžusi karalaitė nusprendė, kad jei kalytės negaluoja, į svečius eis tik Tapis. Vaikai turėjo atsakyti, ar teisinga, kad Fi ir Fifi liks namuose. Kiekvienas siūlė savo nuomonę, spręsdami tokią „moralinę dilemą“. Buvo įdomu matyti, kaip vienas berniukas, griežtai pasakęs „jos turi likti namuose“, išgirdęs draugų siūlymą „reikia pasiimti ir jas“, pateikė „švelnesį bausmės variantą“ – „einant į svečius Fi ir Fifi reikia pasiimti įdėjus į krepšelį, kad jos nežaistų, bet matytų, kas vyksta“.
Kiek žinau, į šį projektą įtraukėte ir psichologą.
Parašiusi istorijas mąsčiau, kas dar duotų tėvams naudos, tad pakalbinau vaikų ir paauglių psichologę Irmą Ratautienę, prašydama atsakyti į aktualius klausimus, susijusius su istorijų temomis (draugystė, baimė, konkuravimas, tiesos sakymas). Atsakymai – vos poros minučių video. Tyčia dariau tokius trumpus video, gerai žinodama, kiek mažai laiko turi šiuolaikiniai tėvai. Kartais išgirstas sakinys būna veiksmingesnis nei ilga paskaita. Labai džiaugiuosi šiais video ir tikiuosi, kad jie pravers tėvams.
Nors laikiau save psichologiškai išprususia mama, beimdama interviu kelis kartus jutau, kaip viduje perskrodė žaibas – „Vajė, neteisingai dariau!“ Pavyzdžiui, pasak psichologės kalbantis su vaikais apie jų problemas, tiesiog išklausykite, paskatindami kuo daugiau kalbėti. Vaikui to reikia labiausiai, o ne mūsų siūlymų, ką daryti. Guodžiant reikia ne užgniaužti „Neliūdėk, neverk“, o sudaryti sąlygas, kad skausmas išeitų – verčiau pasakyti „Paverk dar, paliūdėk“.
Tai ir yra naujoji informacija, kuri prieštarauja metodams, kaip mus augino! Tai sukrėtė. Šiais laikais tėvai tiesiog privalo mokytis būti tėvais šviesdami save psichologiškai. Vietoje anksčiau propaguotos „emocijų nurijimo“ kultūros turime mokintis gyventi kitaip. Todėl ir mano „Kasdienės istorijos“ yra pastūmėjimas į pokalbį.
Kodėl būdama rašytoja tiek daug dėmesio skiriate psichologiniam švietimui?
Aš penkerius metus lankau psichoterapiją ir regiu, kiek daug pozityvių pokyčių įvyko mano gyvenime. Pamenu, kaip 70-metė teta pasakė – „Tu niekam nesakyk, kad vaikštai pas „psicholiogą“, dar pagalvos, kad „durna“. Toks įsitikinimas – praeities reliktas, atėjęs iš sovietinių laikų. Mano nuomone psichologas ar psichoterapeutas yra gyvenimo kokybę keliantis specialistas. Juk niekas nesigėdina, kad turi namų tvarkytoją, lanko masažą ar asmenines sporto treniruotes.
Kartais pasvajoju, koks gražus būtų pasaulis jeigu mokyklose vaikus greta matematikos ir fizikos, mokintų pažinti save. O jeigu į parlamentą rinktume tik tuos, kurie atlankė kelerius metus psichoterapijos? Gyvenimas mūsų šalyje būtų neatpažįstamas!
Geriausias pavyzdys – Danija, kuri pasak apklausų yra viena iš laimingiausių šalių. Galima ilgai aiškintis apie jos fenomeną, tačiau ten jau darželyje vyksta specialūs mokymai vaikams atpažinti savo emocijas ir jausmus, jų nevertinant.
Kad pasaulis pasikeistų, aš pati jaučiuosi atsakinga už savąjį indėlį į tą pokytį, todėl rašau, ką rašau, ir kviečiu kiekvieną prisiimti savo atsakomybės dalį.