Naujiems mokslo metams – Violetos Palčinskaitės linkėjimai ir nauja knyga

Violeta Palčinskaitė

Violeta Palčinskaitė

„Linkiu vaikams nenuobodžiauti, netinginiauti, net ir namie galima prisigalvoti įvairių gerų dalykų, o atitrūkus nuo kompiuterių ir telefonų, skaityti knygas! Žinau, kas nors gal susirauks, išgirdęs apie knygų skaitymą… Bet pabandykim. Knygos moko svajoti“, – pasitinkant naujus mokslo metus skaitytojams linki poetė Violeta Palčinskaitė ir pristato naują knygą vaikams „Ką padarė šokių salė“.

Naujausioje knygoje veikia ne tik žiogas, sraigė, du ožiukai iš Pakruojo ar senjorai vėžliai iš Žemaitijos ir kitokie gyvūnai, bet ir pati šokių salė, lubos, grindys, sienos. O puikius tekstus papildo dailininkės Marijos Smirnovaitės nuotaikingos iliustracijos.

„Net ir juodžiausias debesis turi sidabro apvadėlį“, – sako V. Palčinskaitė, moksleivius, mokytojus ir visus kviečianti nepasiduoti baimėms ir rudenį pasitikti šviesiai. O jau šį šeštadienį, rugsėjo 5 d., 11 val. kviečiame į Sostinės dienose Knygų aikštėje, įsikūrusioje prie Katedros bokšto, vyksiantį susitikimą su V. Palčinskaite ir knygos „Ką padarė šokių salė“ pristatymą.

Naujiems mokslo metams pateikiate įstabią dovaną – eilėraščių knygą „Ką padarė šokių salė“. Ir nors rugsėjo 1-oji bus kitokia nei visada, ji bus. Kokią žinutę norėtumėte pasiųsti visiems Lietuvos vaikams, kurių gyvenimas taip pat gerokai susijaukė dėl Covid-19?

Linkiu vaikams nenuobodžiauti, netinginiauti, net ir namie galima prisigalvoti įvairių gerų dalykų, o atitrūkus nuo kompiuterių ir telefonų, skaityti knygas! Žinau, kas nors gal susirauks, išgirdęs apie knygų skaitymą… Bet pabandykim. Knygos moko svajoti. Virusai ateina ir išeina, o svajonės lieka. Beje, jos išsipildo!

Naujoji Jūsų knyga apie šokius. Mėgstate šokti? Ka padare sokiu sale

Neseniai einant Antakalniu staiga mane vardu pašaukė vienas garbus nepažįstamas ponas ir paklausė: „ar pamenat, kaip mes su jumis šokome? Na, žinoma, negalite prisiminti, šyptelėjo, nes jums tada buvo ketveri… Kartu su jūsų tėveliu mokytojavome. Buvau dar labai jaunas mokytojas, kai tėvelis į mokytojų vakarėlį atsivedė ir jus su mama. Muzikai užgrojus, kai niekas nepakvietė šokti, taip ėmėte verkti, kad čiupau jus ant rankų ir šitaip šokome visą vakarą…“

Taigi, sakau, gal nuo tų laikų ir užgimė meilė šokiui… Tėvų namuose Kaune, susirinkus artimiausiems draugams per Stasines, (tėvas buvo Stasys), po kuklių mamos vaišių svečiai tarsi savaime imdavo šokti.

Buvau jau kiek ūgtelėjusi panelė ir ‚,kankindavau“  tėvų draugus. Jie buvo labai geranoriški.

Tačiau išsirinkdavau ne bet kurį. Tik tą, kuris, mano supratimu, gerai šoka, o ne kokį trypčiojantį vietoje senuką. „Senukams“ tada buvo gal per trisdešimt… Beje, tėvai bendravo ir su garsiu to meto baletmeisteriu Broniumi Kelbausku bei jo žmona, puikia balerina Marija Juozapaityte Kelbauskiene.

Dažnai lankydavomės baleto spektakliuose. Gal po daugelio metų tie tolimi ir beveik pamiršti vaikystės įspūdžiai sapno pavidalu sugrįžo į mano Šokių salę knygoje.

O jaukiausius ir smagiausius pasišokimus ligi šiol prisimenu su artimiausiais draugais Panevėžyje garsaus aktoriaus Donato Banionio ir jo žmonos Onutės namuose. Prisišnekėję apie teatrą, poeziją ir kitus mums svarbius dalykus, pasigirdus muzikos garsams, savaime pakildavome nepabaigę gerti kavos.

Mano skaitytojai kviečia mane tik į knygų pristatymus. Kažkodėl niekas nebekviečia į šokius…

Knygoje veikia ne tik žiogas, sraigė, du ožiukai iš Pakruojo ar senjorai vėžliai iš Žemaitijos ir kitokie gyvūnai, bet ir pati šokių salė, lubos, grindys, sienos. Tai nauja vaikų poezijoje, kur viskas kartais paprasčiau. Derinatės prie šių dienų „modernaus“ vaiko? Ar vaikai modernėja? Juk pažįstate juos šitiek metų!

Keičiasi laikai. Keičiasi žmonės. Vaikai irgi keičiasi. Tai natūralu. Dirbtinai nesumodernėsi. Pats laikmetis pakeitė mus.

Vaikai dabar drąsesni, imlesni, atviresni pasauliui. Naujausios technologijos, savaime suprantama, irgi gerokai pakeitė jų mąstyseną. Vaikai tapo nervingesni ir net agresyvesni. Šį kartą nenorėčiau kalbėti apie tas skaudžias agresyvumo apraiškas ar patyčias…

Pasikeitę vaikai yra ir tie patys vaikai, kurie juokiasi, kai jiems linksma, ir verkia, kai liūdna. Prieš kokius kelis dešimtmečius nebūčiau parašiusi eilėraščio „Išmanusis telefonas“, kuris, beje, skaitytojų labai mėgstamas. Tai nereiškia, kad aš „sumodernėjau“. Kalbu ne apie patį išmanųjį telefoną, o apie tai, kad dabar, deja, daugeliui vaikų tai vienintelė galimybė susisiekti su tėvais, uždarbiaujančiais užsienyje… Labai skaudu. Vaikams trūksta šilto prisilietimo, buvimo šalia. Niekada nepamiršiu, kai po susitikimo su skaitytojais vienoje Vilniaus vaikų bibliotekoje prie manęs priėjo dvi mažos mergaitės.

Renginys jau buvo pasibaigęs, autografai išdalinti. Ar dar norite ko nors paklausti – pasidomėjau.

Apsikabinkim – pašnabždom atsakė mažylės.

„Šokių salės“ herojus kūrė dailininkė Marija Smirnovaitė, jaunesnės kartos atstovė. Kaip vertinate, ar ji perskaitė ir suprato eiles, susidorojo su tikrai nepraprasta užduotimi?

Dailininkė Marija Smirnovaitė man buvo tikras atradimas ir džiaugsmas! Nedažnai pasitaiko, kad dviejų kūrėjų mintys, personažų suvokimas ir fantazija šitaip sutaptų. Žiūrėdama iliustracijas nepalioviau šypsotis, o kartais ir balsu nusijuokdavau. Užėjus prastai nuotaikai, atsiverčiu Šokių mokytojo Stručio ar Apsauginio iliustracijas ir nejučia vėl nusijuokiu. Liūdnų minčių nebelieka. Esu be galo dėkinga Marijai, kad susitikome knygos puslapiuose.

Ar dažnai aplanko prasta nuotaika?

Iš prigimties esu optimistė, bet kartais, kaip ir kiekvieną žmogų, apninka liūdesys. Skaudžiai išgyvenu bet kokias neteisybės apraiškas. Netektys. Draugų išdavystė.

Pavydas. Ir dar – tuščiai praleistas laikas, kuris taip negailestingai lekia, o tu vis dar jautiesi nepadariusi to, ką galėjai padaryti… Bet liūdėdama visada prisimenu posakį, kurį kažkada išgirdau būdama Škotijoje: kiekvienas tamsus debesėlis turi savo sidabrinį apvadėlį. Stengiuosi, kad negatyvas manęs neužvaldytų.

2017 m. pasirodžiusi knyga „Eilėraščiai iš namų“ (iliustravo I. Daukšaitė-Guobienė) gyvena prašmatnų gyvenimą: eilėraščiai sugulė į vadovėlius, juos mielai skaito vaikai scenoje ir konkursuose, parengta net Filharmonijos programa „Senukas augino dygliuotą agavą“, keletas jų virto dainomis. Kodėl Jūsų kūrybą linkę dainuoti? Augę socializme žmonės, anuomet vaikai, dienelę kasdien baigdavo: „Kai mieste nemiega niekas/ atkeliauja dėdė miegas“. Ir šiandien jie sudainuotų motyvą be klaidų!  Kodėl taip sekasi „Eilėraščiams iš namų“?

Nesitikėjau, kad ši nedidelė knygelė susilauks tokio dėmesio. Taip, tiesa, didesnė pusė jos eilėraščių nukeliavo į vadovėlius, o kita dalis pavirto dainomis. Niekada specialiai  nerašiau tekstų vaikiškom dainom. Ko gero, taip jau sutapo, kad mano eilėraščiai vaikams yra paprasti, rimuoti, lengvi, tik kad skaitytojas žinotų, kokiu sunkiu darbu pasiekiamas tas lengvumas… Gal todėl daugelis jų tapo patrauklūs muzikams. Kažkada mokiausi Kauno Vaikų muzikos mokykloje ir nuo tada laikausi nuostatos, kad ne tik nata, bet ir žodis literatūroje turi skambėti! Vėliau ta nuostata labai pravertė verčiant pasaulinius miuziklus į lietuvių kalbą.

Kokius?

Pavyzdžiui, „Mano puikioji ledi“.

Kas dabar ant Jūsų darbo stalo? Rašote vaikams ar tęsiate „Babilonų“ – knygų suaugusiems – seriją?

Ant mano darbo stalo, kaip ir mano gyvenime, vyrauja baisi netvarka. Tikras chaosas, jeigu atvirai.

Anksčiau už tai labai save bardavau, tikėdamasi gerų pokyčių.

Dabar, ieškodama pasiteisinimų, sakau, kad taip įdomiau. Dirbu savotiškai. Vienu metu į galvą lenda keli skirtingi sumanymai.

Keista, bet man tai padeda. Kai užstringa vienas kuris nors tekstas, pereini prie visiškai kito ir fantazija dirba kur kas geriau ir įdomiau. Kad ir dabar: netikėtai ateina į galvą kokia nedidelė pastraipa, skubi ją užrašyti ir žinai, kad tai jau būsima Babilonų knyga, nors šiuo metu skubu įsijausti į Trolio Molio nuotykius, o tarp visko tarsi tyčia norėdamos man pakenkti, išlenda naujų, visai neplanuotų eilėraščių eilutės.

Tikras kūrybinis chaosas…

„Muzika troliui“ – 2011 m. nominuota Metų knygos vaikams rinkimuose, buvo ir yra mėgstama vaikų. Kaip trolis pasikeitė per dešimtmetį? Nors, matyt, troliui 10 metų nė motais? Akimirka?

„Muzika Troliui“ buvo ne tik nominuota. Ji buvo karūnuota! Už ją gavau metų vaikų literatūros karūną ir dar kitų premijų. Knygai sekėsi. Iki šiol esu dėkinga tuometiniam Norvegijos karalystės ambasadoriui Lietuvoje jo ekscelencijai Leif Arne Ulland, kuris geranoriškai pasisiūlė kartu su manim pristatinėti šią knygą Lietuvos vaikams ir daugiau papasakoti apie savo šalį. Juk knygoje aprašytą Trolį sutikau viešėdama Norvegijoje, kurioje praleidau dvi žiemas, bendravau su moksleiviais. Knygos pristatymo sėkmė Lietuvoje buvo garantuota jau vien todėl, kad ambasadorius atvykdavo su savo „bičiuliais“, dviem įspūdingais mediniais troliais, nuolat gyvenančiais jo darbo kabinete.

Trolis Molis ir po dešimtmečio liko toks pat įžūlus pagyrūnas. Tik sakosi dar labiau išprusęs ir pažengęs muzikos pažinimo srityje. Nori tapti ne vien Edvardo Grigo specialistu. Troliai nesensta ir nemiršta. Juos gali pražudyti tik kaitri saulės šviesa. Todėl Trolis Molis jau pakeliui į Vilnių, nes artinasi ruduo, jam dabar tinkamas metas. Baigiu suslėpti namuose dūžtamus daiktus. Ir rankraščius taip pat. Dėl viso pikto. Bet kaip galėčiau jo nepriimti? Molis sako, kad dabar jam parūpo Čiurlionis!

Skaitant Jūsų tekstus neretai šypsomės. Kas Jums humoras? Nuotykis? Kebli situacija? Autoironija? Nors nemėgstate, kai Jus vadina klasike, bet Jūsų rango kūrėjai gal metas surimtėti?

Surimtėti jau tikrai nesurimtėsiu. Galėčiau nebent suvaikėti… Bet ir tai jau nebegresia. Žinote, kodėl?

Ogi todėl, kad suvaikėjau dar gilioje jaunystėje, kai parašiau savo pirmą eilėraštį vaikams…

Humoras? Humoras padeda gyventi. Nežinau, kaip reiktų be jo. Man gaila žmonių, neturinčių  šito jausmo. Jis ne tik leidžia į įvairias situacijas pažvelgti kitu kampu, bet ir save pamatyti iš šalies. Kartais tai labai naudinga. Tik, deja, humoras toks dalykas, kurio, mano supratimu, neįmanoma išmokti. Jis yra arba jo nėra.

„Net tą liūdesio dieną jau galvoju, kur čia galima dar nuvažiuoti, kur, nusipirkus bilietą ir niekam nieko nesakius, sėsti į lėktuvą ir, dingus porai dieną, ko nors prigalvoti. Man labai daug duoda kelionės. Jeigu neišvažiuoju, tai bent pasvajoju, kur galėčiau“, – sakote viename interviu. Šiandien keliauti – prasta mintis. Kaip tveriate priverstinį sėdėjimą namuose?

Mes, rašantieji, juk ir taip gyvename amžino karantino zonoje. Dirbame be nustatytų darbo valandų, dažnai be išeiginių ir net be atostogų… Toks jau tas mūsų kūrybinis darbas. Tiesa, nebent šį kartą nustebinčiau savo skaitytojus prisipažindama, kad pirmuosius karantino mėnesius neperskaičiau nė vienos knygos ir neparašiau nė vienos eilutės… Ko gero, norėjau pasimėgauti būsena, kada nereikia niekur skubėti, neprisiimi jokių įsipareigojimų.

Nejaučiau jokios baimės. Norėjau tiesiog pabūti su savimi. Pagalvojau, jeigu tavo kasdienybė jau yra kūrybinis karantinas, tai tegu priverstinis karantinas taps mano poilsiu… Matyt, taip reikėjo. Kad susikaupčiau naujiems sumanymams.

Na, o keliauti galima visaip. Net mintimis, neišeinant iš kambario. Kartais nebūtina sėsti į lėktuvą ir įsikurti patogiame viešbutyje. Prisiminiau, kaip gilioje vaikystėje su tėvais važiuodavome į Palangą vasaroti. Tėvelis susitardavo su mūsų artimų draugų šeima ir nusamdyto sunkvežimio vėjuotame kėbule vykdavome atostogauti. Kokia tai būdavo kelionė, kokia šventė! Mamos apmuturiuodavo mus, vaikus, šiltom antklodėm, kelionė iš Kauno į Palangą trukdavo visą dieną, visą amžinybę, o lekiantys vaizdai tokie stebuklingi. Jei kartais prapliupdavo lietus, vairuotojas, sustabdęs sunkvežimį, užtempdavo mums virš galvų skylėtą brezentinį stogą, ir tada būdavo dar linksmiau… Esu pamiršusi ne vieną patogią ir bereikšmę poilsinę kelionę, o štai šitos – niekada. Bet gyvenu viltimi, kad dar suspėsiu po tam tikro laiko vėl susikrauti lagaminą.

„Šokių salėje“ susiliejo du Jūsų talentai: poetės ir dramaturgės. Juk tai drama. Kaip dabar sakoma „yra scenarijaus pėdsakų“. Norėtumėte išvysti suvaidintą visą „Šokių salę“? Su Apsauginiais, Voverėmis iš Argentinos ir Sraige, šokančia rokenrolą?

Norėčiau. Juk visada siekdavau, kad mano pjesėse vaikams būtų muzikinių intarpų, nedidelių miuziklo elementų. Tuo metu tai buvo naujas stilius, sėkmingai įgyvendintas pjesėje „Aš vejuos vasarą“. Rašydama eilėraščius mažiesiems neretai ieškau kad ir nedidelio siužeto, veiksmo.

Pastebėjau, kad vaikams labai patinka eilėraščiai, kuriuos galima ne tik deklamuoti, bet ir suvaidinti.

Manau, „Šokių salė“ tam labai tinka ir skaitytojams kils pačių įvairiausių sumanymų. Gal net muzikinių.

Tikriausiai neverta priminti, kad Jūsų kūryboje daug gilios prasmės slypi iš pirmo žvilgsnio paprasčiausiuose posmeliuose. Pavyzdžiui:

Sako, vėžliui šiuo metu

Jau sukako šimtas du.

Klausiu, kiek vėžlienei metų?

Neatsakė.

Nesuprato.

Kol nesulenda į kiautą,

Sakė, nieko jai neskauda.

Jums nesulįsti į kiautą tikriausiai pavyksta? Kaip?

Oi, nepavyksta nepavyksta. Kartais taip norisi patūnoti kiaute. Laimei, mano mylimi skaitytojai niekaip neleidžia ilgiau ten užsibūti. Todėl išlendu. Kad neskaudėtų.

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


septyni + = 14

Kitos temos: