Anei sykio nesuklydęs,
Niekas nieko neišmoko:
Tarsi ylos kyšo ydos
Rašiny smagaus pirmoko.
Bet pirmokas – ne žioplokas
Užsispyrėlis lokys:
Jis taisyklių pasimokys
Ir rašydamas neklys!
Tai raidei Y skirtas poeto Antano A. Jonyno eilėraštis iš ką tik pasirodžiusios knygos „Skambanti ABC“, kur kiekviena raidė turi savo eilėraštį! A. A. Jonyno tekstuose gandras skambina gitara, meškis ima mandoliną, triušis tikrina trimitą, o vilkas, valtorna išliūliavęs lopšinę, nusičiumpa violončelę. „Skambanti ABC“ – interaktyvi knyga, kurios autoriai kviečia keliauti į žodžių pasaulį žaidžiant, skaičiuojant raides, rimuojant žodžius, klausantis muzikos ir tyrinėjant iliustracijas.
Interaktyvios knygos idėjos autorė – dailininkė Lina Eitmantytė-Valužienė, muziką kūrė dainininkė ir kompozitorė Sigutė Trimakaitė. Išgirsti raides galima parsisiuntus nemokamą programėlę. O plačiau apie „Skambančią ABC“ pasakoja knygos dailininkė ir kompozitorė.
Kas pirmiausia iškyla prisiminus rugsėjį ir mokyklą?
Sigutė Trimakaitė. Pirmiausia prisimenu nuotrauką. Joje aš stoviu prie mokyklos, o mano mokykla – dabartinė Mindaugo mokykla – buvo Naugarduko gatvėje. Tiesiog prisimenu save toje tėčio Juozo Trimako darytoje nuotraukoje su gėlių puokšte, tai buvo paprastos astros. Ta nuotrauka man iškyla pirmiausiai. Gal simboliška, bet fotografija mane lydi visą gyvenimą, aš pati fotografuoju, tad galvoju, kad meno pasaulis į mane atsisuko būtent per tą nuotrauką.
Lina Valužienė. Vienas mieliausių prisiminimų – ruošimasis abėcėlės šventei. Su tėveliais iš popieriaus darėme karūną, o ant jos iš susmulkintų kalėdinių stiklo žaisliukų blizgučių klijavome man skirtą raidę. Kiek pamenu, tai buvo I. Visi pirmokai buvo pasipuošę ne uniformomis, bet baltais marškinėliais. Mergaičių sijonėliai buvo raudoni, berniukų – juodi šortukai arba ilgos kelnės. Ir baltos baltos pėdkelnės. Prisimenu, jaudinausi, kad teisingai laiku ištarčiau ketureilį apie savo raidę. Gaila, bet neprisimenu, koks jis buvo…
Ar turėjote vaikystės knygą, iš kurios mokėtės skaityti, kuri jus vedė į knygų pasaulį
Lina Valužienė. Tai buvo Jono Basanavičiaus sudarytas rinkinys „Lietuviškos pasakos“ su nuostabiu Vytauto Valiaus apipavidalinimu ir iliustracijomis. Knyga išleista 1974 m. Man tuo metu buvo ketveri. Iš šios knygos pasakas skaitydavo tėveliai. Vėliau ir pati pradėjau iš jos skaityti, nes man labai patiko atpažinti pirmąją išpuoštą ir išdidintą pasakos raidę, perskaityti didžiosiomis raidėmis užrašytus pasakų pavadinimus ir kiekvienos pasakos pradžios pastraipą, užrašytą taip pat didžiosiomis raidėmis. Ši knyga ne tik įkvėpė mane skaitymui, bet ir turėjo įtakos mano pasirinkimui tapti dailininke. V. Valiaus iliustracijos man atvėrė begalinį iliustracijų grožį, paslaptingumą ir erdvę, kur galėjau leisti daugybę laiko pasinerdama į nepakartojamą meno pasaulį.
Sigutė Trimakaitė. Knygų pasaulis mane lydi nuo pat vaikystės, bet aktyvi skaitytoja tapau jau paaugusi. Buvau labai judri, man rūpėjo viską išbandyti, tad daugiausia pasaulį patirdavau per žaidimus, per veiksmą. O išsėdėti ramiai su knyga buvo sunku. Geriau prisimenu, kaip dukra pradėjo skaityti. Pamenu, Adolfinai buvo gal penkeri ar šešeri, Herkus (vyras Herkus Kunčius) nuvedė dukrą į knygyną ir paklausė, kokia knygelė jai patinka. Ji tada pati išsirinko, kas jai patiko, ir po to taip užsikabino, tas knygeles taip brangina, kad net ir skolinti kitiems nelabai nori. Nuo pat vaikystės jai labai svarbi Knygų mugė: visada turi tik jai skirtą sumą ir pati sprendžia, ką pirks. Man atrodo, kad labai svarbu vaikui turėti savo knygas, kurios po to lydi visą gyvenimą.
Lina, idėja sukurti interaktyvią abėcėlę, kur susitinka tekstas, vaizdas, muziką galima išgirsti parsisiuntus į telefoną specialią programėlę, kilo jums. Papasakokite, kaip atsirado „Skambančios ABC“ idėja.
Lina Valužienė. Smuiko raktas ir meilė muzikai mane lydi nuo vaikystės. Lankiau muzikos mokyklą, ketinau tapti smuikininke, besimokydama M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Pasirinkusi dailininkės kelią ėmiau ieškoti galimybių, kaip muziką integruoti į iliustracijas. Taip nutiko, kad man padėjo sūnus, kuris augo klausydamasis mūsų šeimoje balsu skaitomų knygų, o vėliau, susidomėjęs IT technologijomis ir programavimu, ėmė siūlyti idėjas, kaip knygas papildyti interaktyviomis priemonėmis. Noras sujungti muziką ir vaizdą atvedė prie „Skambančios ABC“ idėjos, kai knygos raidė atsiranda išmaniojo įrenginio ekrane, o ją palietus įgyja erdvinę formą ir pasigirsta jos muzikinis įgarsinimas. O kad raidės suskambėtų dainininkės balsu kaip muzikinė improvizacija, kurią vaikas gali pakartoti ir lavinti klausą arba pagroti jam patinkančiu instrumentu, mane įkvėpė choro pamokos.
Kaip sekėsi dirbti su kolegomis – tikrais savo sričių profesionalais – poetu A. A. Jonynu ir muzike S. Trimakaite? Ar lengvai eilėraščiuose veikiantys personažai atrado savo pavidalus?
Lina Valužienė. A. A. Jonyno eilėraščiai tiesiog skamba ir stebina netikėtais, šmaikščiais palyginimais, muzikaliais potėpiais. S. Trimakaitė ėmėsi šio pasiūlymo su tokiu įkvėpimu ir nuoširdumu, kad mano lūkesčiai ir vizija buvo išpildyti su kaupu. Kiekviena raidė atrado spalvas, nuotaiką, charakterį. Man beliko spalvomis, linijomis ir vaizdais papildyti šių puikių menininkų kūrybą ir tikėtis, kad vaikams visi personažai sukels šypsenas, nuostabą, susidomėjimą ir norą panerti į beribį knygų pasaulį.
Sigute, kaip sekėsi kurti muziką kiekvienai raidei, atrasti jų balsą? Kaip dirbote prie knygos „Skambanti ABC“?
Sigutė Trimakaitė. Turėjau užduotį ne iliustruoti Antano A. Jonyno tekstus, bet prakalbinti raides muzika bei garsais. Man labai patinka dirbti su garsais, koncertuose naudoju įvairiausius garsus, beldimus, varpelius. Man labai svarbu ne tik dainavimas, muzika, ištartas žodis, bet ir palydintys garsai, išgaunami lūpomis, burna, garso sklidimas tyloje. Man labai svarbu tai, ką galima išgauti žmogiškuoju instrumentu.
Iš pradžių skaičiau Antano eilėraščius tik kaip impulsą, o jau baigusi kurti muziką skaičiau atidžiai ir buvo labai įdomu sugretinti savo muziką ir Antano tekstus. Man regis, kad derinys pavyko: muzika papildo tekstus, kelia panašias asociacijas, o kartais susikuria netikėtas kontrastas.
Apskritai A. A. Jonyno poezija man labai svarbi, pagal Antano tekstus dainuoju keletą dainų. Pavyzdžiui, labai graži Mindaugo Urbaičio „Meilės daina ir išsiskyrimas“. Vėliau sukūriau daugiau kūrinių pagal Antano tekstus. Tai vienas malonumas, nes jo eilės labai melodingos.
„Skambanti ABC“ susipažinti su raidėmis kviečia ne tik tradiciškai skaitant tekstus ir tyrinėjant iliustracijas, bet ir naudojantis specialia programėle galima išgirsti kiekvienai raidei parašytą muziką. Kaip manote, ar šiandien, jeigu norime pasiekti jaunuosius skaitytojus, nebeužtenka tradicinės knygos formos? Kaip įsivaizduojate tą pradedantį skaityti šiuolaikinį žmogų?
Sigutė Trimakaitė. Labai džiaugiuosi, kad atsiranda tokių įdomių dalykų. Vėl prisimenu dukrą. Kai lankydavomės muziejuose, Adolfiną visada labai traukdavo interaktyvios ekspozicijos, ji visada lėkdavo išbandyti, paliesti, paspausti, surasti. Ji tiek laiko praleisdavo ten, kur rodomi video, skamba muzika, o mes jos visai neskubindavome. Prisimenu Šopeno muziejų, kur vaikams skirtame kambaryje galima viską liesti, klausytis muzikos. Tokios betarpiškos patirtys vaikams pačios svarbiausios.
Neseniai važiavome traukiniu iš Klaipėdos, netoliese sėdėjo kokių pusantrų metų berniukas ir skaitė knygelę. Tikrai labai dėmesingai tuos paveikslėlius tyrinėjo. Kelias netrumpas, keturios valandos, tad po kurio laiko matau, kad jis jau išsitraukęs išmanųjį telefoną. Ir jeigu mama jam neleidžia interaktyviai dirbti, jis ima verkti. Mes vaikų jau nepavysime, jie jau visai kitaip supranta aplinką, todėl jiems reikia suteikti kuo įvairesnių galimybių pažinti pasaulį ir „Skambanti ABC“ yra viena iš tokių galimybių.
Lina Valužienė. Esu tikra, kad paliesti vaiko širdį, jausmus ir mintis visiškai pakanka tradicinės knygos. Šiais laikais ypač svarbu nenutolti nuo tradicinių vertybių, jas tęsti ir perduoti, nes tai, kas amžių suformuota, turi neįkainojamą vertę. Kita vertus, jei šie laikai suteikia galimybę įgyti įvairių patirčių, kodėl jomis nepasinaudoti? Ir jei greta tradicinių knygų vaiko bibliotekėlėje atsiras knyga, kuri suskamba muzikos garsais, į kurią galima rašyti, su kuria galima žaisti, skaičiuojant raides, rimuojant žodžius, ieškant jų atitikmenų iliustracijose, argi tai ne smagus užsiėmimas? Tegul atsiranda dar viena erdvė vaikui reikštis, šiuolaikiška ir originali, nes vaikų pasaulis yra gyvas ir nuostabus tuomet, kai vaikai gali žaisti ir fantazuoti.
Nardo Nemune banginis,
Neramus ir nusiminęs,
Nes nežino, nes nežino,
Kaip nuplaukt link vandenyno.
Uždainuotų dainą niūriai –
Bet, deja, natų neturi!
