Virgis Šidlauskas
Nerimas, ilgesys, atsisveikinimas – tai gerai pažįstami, nors ir nemalonūs jausmai, kurių dažnai stengiamės išvengti. O gal visai be reikalo? Vaikų rašytojas ir literatūrinio žurnalo „Laimiukas“ vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas sako, jog nereikėtų apsimesti, kad šios temos nerūpi vaikams. Anot jo, nuoširdus šeimos pokalbis gali nuraminti ir padėti pasiruošti iššūkiams ateityje.
Šiandien prekyboje pasirodė jau penktoji V. Šidlausko knyga vaikams „Stogas, po kuriuo auginu žvaigždes ir lietų“ (leidykla „Nieko rimto“). Dailininkės Marijos Smirnovaitės meniškai iliustruota subtili istorija atskleidžia tvirtus močiutės ir anūkės santykius bei lengvai, šviesiai ir jautriai paliečia ligos, nerimo, ilgesio, vilties temas. Apie šios knygos atsiradimo istoriją, ypatingą ryšį su senele ir nepatogius jausmus, kuriuos išgyvename kiekvienas, kalbamės su V. Šidlausku.
Kodėl, Jūsų nuomone, su vaikais svarbu kalbėtis ne tik apie tai, kas džiugina, bet ir apie nerimą, kurį kartais jaučiame lyg paširdžiuose pliaukšintį krokodilą, netekties baimę, ilgesį?
Pamėginkime įsivaizduoti, kaip jaustumės patys, jei kas nors pirmąkart pakviestų ant slidaus ledo prieš tai neįspėję, kas laukia. Smūgis gali būti skaudus, o po jo atsigauti gerokai sunkiau nei nuo mažo slystelėjimo.
Be abejo, netektis ir nerimas nėra pačios patogiausios temos, apie kurias esame linkę kalbėtis. Vieni taip siekia apsaugoti. Kiti nemato reikalo kelti panikos ir šnekėti apie tai, kas dar neįvyko. Tačiau apsimesti, jog vaikų tai nejaudina ir viską palikti savieigai – ne išeitis. Kartais užtenka visai paprastų žodžių, nesudėtingo paaiškinimo, kodėl taip vyksta, ir vaikui tampa ramiau. Juk labiausiai gąsdina nežinomybė. Pasaulis – ne cukruotas pyragėlis. Vengdami kalbėti apie karčiąją jo pusę, apgaudinėjam save ir visus paaiškinimus tiesiog atidėliojame ateičiai. Galime būti ramūs – vaikai anksčiau ar vėliau viską sužinos. Tik klausimas – bus pasirengę iššūkiams ar tai užgrius juos netikėtai.
Jei turėjote laimės vaikystėje pažinti savo senelius, koks buvo santykis su jais? Galbūt kurdamas močiutės personažą leidote atgimti ir savo vaikystės prisiminimams?
Labai gaila, tačiau pažinojau tik vieną senelę. Kitų neturėjau laimės sutikti. Mūsų gyvenimo keliai nesusikryžiavo. Todėl galiu tik spėlioti, kokie jie buvo ir kaip būtume galėję bendrauti. Gal todėl santykis su vienintele senele buvo labai švelnus ir šiltas. Ji gyveno su mumis kartu ir jos buvimas mane lydėjo nuo pat mažų dienų. Nuo jos gaminamo maisto kvepėdavo namai, jaukus glėbys nuramindavo, o sekamos pasakos nunešdavo kažkur be galo toli, kur pilna stebuklų. Ji visada kantriai išklausydavo, o papasakoti visada būdavo ką – vaikystėje kieme netrūkdavo dramų.
Ir nors močiutė sirgo, ir tarsi buvo laiko pasirengti jos netekčiai, vis dėlto atėjus momentui nežinojau kaip reaguoti, kaip visą tai išgyventi.
Sunku priprasti prie minties, jog daugiau niekada nebegalėsi pasikalbėti, apsikabinti. Gaila, jog nebebus taip kaip buvo, jog ryšys negrįžtamai nutrauktas. Taigi dalis patirčių persikėlė į knygos puslapius.
Suomių rašytoja Selja Ahava apie tai labai jautriai rašė knygoje „Iš dangaus krintantys daiktai“: „Suaugusieji sako, kad laikas gydo: tai reiškia, kad laikui bėgant atsitikimai virsta prisiminimais, o ilgainiui juos prisimeni vis blankiau ir blankiau. Tada, kai prisimeni labai labai blankiai, būni pagijęs.“
Skamba liūdnai. Galbūt laikas negydo, tik blukina prisiminimus. Galbūt kiekvienam reikalingi savi atsisveikinimo ritualai. Tačiau negalima viso to nustumti į tamsą, paslėpti po kilimėliu. Reikia įsisąmoninti ir išgyventi. Ir artimųjų palaikymas bei pašnekesiai gerokai palengvina skausmą.
Kuo Jums ši, jau penktoji Jūsų sukurta knyga vaikams, yra ypatinga? Kas įkvėpė ją parašyti?
Marijos Smirnovaitės iliustracija iš knygos
Įkvėpė dukra. Būdama mažesnė žaisdama namuose kartą išskleidė skėtį ir pasakė, kad tuoj pat visiems reikia pasislėpti. Paklausta kodėl, atsakė: „Nes kambaryje lyja, visuose namuose lyja“. Iš pradžių tai nuskambėjo kaip linksmas žaidimas, tačiau mintis įstrigo ir netrukus ėmiau svarstyti, kaip skambėtų istorija apie namuose prapliupusį lietų. Ir kaip su tuo tektų susigyventi knygos herojams.
Tik vėliau visa tai susiejau su netekties baime, užgniaužtais jausmais.
O šiuos įvardijus viskas gąsdina gerokai mažiau.
Kaip apibūdintumėte knygos „Stogas, po kuriuo auginu žvaigždes ir lietų“ skaitytoją?
Drąsus ir smalsus. Nes be šių savybių neprasidėtų nė viena mūsų kelionė.
Kaip manote, ar iš tiesų kiekvienas danguje turime po savo žvaigždę?
Norėčiau tuo tikėti. Jei ne žvaigždę – tai bent kad esame didžiulės knygos, kur viskas užrašyta, dalimi.
Kur žinoma apie kiekvieną iš mūsų. Kokie buvome, esame ir būsime. Kur surašytos visos klaidos, kurias padarėm, ir pamokos, kurias išmokom. Ir prie kurios priartėjus vėl galima susitikti su visais tau svarbiais, mylimais žmonėmis. Antraip visi susikryžiavę keliai, sutikti žmonės ir prasmės paieškos būtų bevertės.
Ačiū už pokalbį!
Kalbėjosi Indrė Liubinaitė
