Rašytoja Alvilė Rimaitė
Kovą Lietuvos knygynuose pasirodė jau trečioji lietuvių vaikų rašytojos Alvilės Rimaitės knyga „Kukū iš pašto dėžutės“ (leidykla „Nieko rimto“), sukurta savarankiško skaitymo džiaugsmą atrandantiems pradinukams. Kaip sako pati autorė: „Kukū – tai žaismingas pasaulio atsakas vaikams, kūrybingumo kibirkštis. Su juo vaikai primiršta išmanias technologijas, suranda daugybę žaidimų ir veiklos, jų kasdienybė tampa įdomesnė ir spalvingesnė.“ Apie trečiosios knygos atsiradimo istoriją, brolišką meilę, būdus stimuliuoti vaikų vaizduotę, geriausią atostogų planą ir dar daugiau – interviu su rašytoja.
Savo naujausioje knygoje „Kukū iš pašto dėžutės“ aprašote linksmą veikėją Kukū. Papasakokite, kaip gimė šios istorijos idėja.
Kukū istorija atsirado iš žaidimo. Lygiai tokį patį žaidimą, kokį knygoje žaidžia Mykolas ir Adelė, anksčiau žaidė mano vaikai Vilius ir Nida. Tada gyvenome daugiabutyje, kurio laiptinę rakinant į tave žvelgdavo pašto dėžutės. Štai jos ir traukė mano atžalas kaip magnetas. Kol kuisdavausi raktų savo didelėje rankinėje, šeimos pramintoje juodąja skyle, vaikai kaišiodavo nosis į mūsiškę pašto dėžutę ir įvairiais balsais šūkaudavo „Kukū, kukū!“. Sykį sakiau: „Žiūrėkit, bus jums, kai vieną kartą kas nors iš dėžutės atgal atkukuos.“ Tada visi pasijuokėm, o ta mintis mano galvoje ėmė ir užsiliko. Ir iš jos išaugo Kukū – padarėlio, gyvenančio pašto dėžutėje, istorija.
Pagrindiniai knygos veikėjai – brolis Mykolas ir sesutė Adelė – nepaisant amžiaus skirtumo yra puikūs draugai. Kaip manote, ar tokiame jauname amžiuje dažnas toks glaudus ryšys tarp brolių ir seserų? Kas labiausiai suartina vaikus?
Turbūt su broliais ir seserimis būna įvairiai. Tačiau visumoje, manau, kad didesnis amžiaus skirtumas neretai padeda augti draugiškiau. Nėra tokios ryškios konkurencijos, kaip tarp pametinukų. Vyresnysis jau gali pajusti ir globėjiškus jausmus. Juk tie keleri metai vaikystėje atrodo labai svarbūs. Ir mažajam labai gera jausti šalia esant didelį brolį ar sesę. Tačiau tai tikrai nėra taisyklė. Apskritai, abejoju universalių taisyklių buvimu. Kas tinka vieniems, kitiems gali nė iš tolo netikti. Visi esame labai skirtingi. Ir vaikai visi labai skirtingi, net ir augantys vienoje šeimoje. O glaudų ryšį tarp brolio ir sesers, visų pirma, manau, lemia įgimtos savybės – kiek tie du maži žmonės, gimę vienoje šeimoje, turi bendrumų ir kiek nori draugauti bei auginti broliškus saitus. Tėvų vaidmuo taip pat labai svarbus – jie turi pasirūpinti, kad šeimoje būtų vienodai gera atmosfera visiems jos nariams, kad visi vaikai jaustųsi stipriai mylimi. Ir, žinoma, visada vaikus suvienija bendra smagi veikla, bendri žaidimai. Gali suvienyti ir bendras draugas, toks mano knygoje yra linksmuolis Kukū.
Naująjį draugą Kukū vaikai slapta parsiveda namo, augina jį kaip augintinį ir draugą. Ar kurdama šį veikėją sąmoningai siekėte paliesti ir augintinio priežiūros bei atsakomybės už jį klausimą?
Tokio tikslo sąmoningai nebuvau sau iškėlusi. Tai pavyko natūraliai.
Norėjau sukurti istoriją, kurią vaikams būtų smagu ir gera skaityti. O paskaičius – svajoti. Juk pradinės klasės – dar tas amžius, kai tiki įvairiais stebuklingais draugais, tiki, kad galima susikalbėti ir draugauti su įvairiais žvėreliais, tiki, kad su jais galima patirti įvairiausių šaunių nuotykių. Norėjau apie tai pasikalbėti su vaikais.
O tai, kad Mykolas ir Adelė apgyvendinę Kukū savo namuose juo rūpinasi – natūralu. Aš net neabejoju, kad radę pašto dėžutėje draugą, juo pasirūpintų dauguma vaikų. Juolab kad Kukū toks ypatingas. Bus nevalgęs – visas namas ims skambėti nuo jo pilvo burzgimo. Bus nesiprausęs – ims rūkti dūmai ir nosis suries baisi smarvelė. Žinoma, vaikų būdai pasirūpinti tėvams kartais gali ir plaukus pašiaušti. Tarkim, kai dūmais rūkstantis bičiulis išmaudomas prašmatnioje vazoje sriubai. Tačiau tai juk vaikai. Jie dar tik auga ir visko mokosi. O būti už kažką atsakingu – už šuniuką, katiną, ar draugą, rastą pašto dėžutėje, vaikui yra nepakeičiama mokykla. Tik mes suaugę neturime norėti, kad viskas būtų iš karto, turime suprasti, kad vaikas negimsta mokėdamas būti atsakingu. Atsakingumas yra išugdomas.
Knygoje vis užsimenama, jog atsiradus naujajam draugui vaikai vis dažniau išmaino šiuolaikinių technologijų pramogas į žaidimus pasitelkiant savo vaizduotę. Kaip manote, kas labiausiai skatina vaikų vaizduotę?
Vaikų vaizduotė – stebuklingas dalykas. Tokia ugnelė, kuri be galo svarbi laimingos asmenybės augimui.
Gyvenimo dovana, jei mažo žmogaus aplinkoje yra bent vienas suaugęs, padedantis kurstyti tą ugnį. O būdų tam yra daug ir kiekvienas gali rinktis labiausiai patinkančius. Man pačiai atrodo svarbu nuo mažų dienų su vaikais daug kalbėtis. Tai gali būti ir paprasti buitiniai pokalbiai, ir istorijų iš savos vaikystės pasakojimas, pašnekesiai apie gamtą, apie draugystę, apie kartu žiūrėtus filmus ar spektaklius. Ir, žinoma, labai svarbus vaidmuo atitenka knygai. Juk knyga irgi kalbasi su vaiku, pasakoja jam istorijas.
Knyga vaiko vaizduotei – neišsemiamų galimybių lobynas. Voltas Disnėjus yra sulyginęs vaizduotę su raumeniu – kaip netreniruojami raumenys suglemba, taip ir nenaudojama vaizduotė nublanksta.
Pratęsiant šį palyginimą, sakyčiau, kad knygos yra geriausios treniruočių salės vaizduotės raumenims stiprinti.
Knygos pabaigoje visa šeima kartu su Kukū keliauja atostogauti į Nidą. Kokio pobūdžio atostogas su šeima renkatės jūs? Ar turite pamėgtą atostogų vietą?
Nida knygoje pasirodo neatsitiktinai – mūsų šeimai tai ypatinga vieta, išvaikščiota ir numylėta. Net ir mūsų dukra yra gavusi Nidos vardą. Tačiau dabar, kai vaikai paaugę, jau eilę metų atostogoms renkamės kelionę automobiliu po Europą. Kaskart susikuriame kitokį maršrutą, pasižiūrime, kad ir vaikams būtų įdomybių, ir mums su vyru jų netrūktų. Nakvojame kempinguose ir esame visiškai laisvi nuo bet kokių įsipareigojimų. Randame smagią vietą – būname ten, kiek tik norim. Nusprendžiam, kad šalia yra koks labai įdomus dalykas – užsukame jo pasižiūrėti. Man tai pačios nuostabiausios atostogos, kai keliaudamas gali kiek tik nori mėgautis naujomis vietomis, kai gali atrasti tai, ko jokiuose kelionių vadovuose ir su žiburiu nerastum. O ko vertas jaukus vakarojimas kempinge, gryname ore!
Kaip manote, ar vaikai gali mokytis skaitydami grožinės literatūros kūrinius? Jei taip, ko, Jūsų nuomone, moko knyga „Kukū iš pašto dėžutės“?
Esu įsitikinusi, kad visa gera grožinė literatūra, tiek vaikų, tiek suaugusiųjų, padeda augti. Ir tai kur kas daugiau, nei telpa žodyje mokytis. Žinoma, geros knygos vaikams paprastai turi savo pagrindines mintis, žinutes. Tačiau mokėti jas perteikti ne tiesmukiškai – rašytojo menas. Juk mes, suaugę, irgi nesižavėtume grožinės literatūros knygoje atradę pamokymų rinkinį. O vaikų knygose tiesioginė didaktika yra vienas patikimesnių būdų, kaip mažą žmogų atgrasyti nuo skaitymo. Vaikai turi pažinti skaitymo malonumą. Tada jie norės skaityti. Ir skaitydami augti.
Nuotrauka Pexels.com
„Kukū iš pašto dėžutės“ rašiau galvodama apie savarankiškai tik pradėjusius skaityti pradinukus. Norėjau, kad tai būtų skaitymo malonumą dovanojanti istorija. Todėl stengiausi įpinti žaismės, humoro.
Kas yra Kukū? Kukū – tai žaismingas pasaulio atsakas vaikams, kūrybingumo kibirkštis. Su juo vaikai primiršta išmanias technologijas, suranda daugybę žaidimų ir veiklos, jų kasdienybė tampa įdomesnė ir spalvingesnė. Kukū padeda mažajai Adelei kitaip pažvelgti į savo baimes, susidraugauti ir tokiu būdu jas nugalėti. Kukū padeda atsilaikyti ir prieš piktąjį kaimyną Knopkę, kurį vien pamačius šiurpai eina nugara. O kaip kitaip – juk kūrybingumas, žaismingumas gali būti labai stipriais ginklais prieš kitų mums primetamus, kartais kvailus ir nereikalingus rėmus. Ir daugelis sunkumų praranda didelę dalį svorio, kai į juos gebame pažvelgti kūrybiškai ir su humoru. Apie tai labiausiai ir norėjau vaikams papasakoti Kukū istorijoje. Kaip kūrybingumas ir žaismingumas padeda būti stipresniais.
Jūsų naujausią knygą iliustravo dailininkė Neringa Žukauskaitė. Pasidalinkite, kokia buvo Jūsų reakcija pirmą kartą išvydus šios knygos iliustracijas.
Neringa Žukauskaitė iliustravo ir mano pirmąją knygą – „Kliukliukas, arba keletas istorijų, nutikusių vienam gauruočiui“ ir mano pasakas periodinėje spaudoje. Neringa yra ne tik puiki dailininkė, bet ji ir kažkokiu stebuklingu, man nežinomu būdu geba mano personažus, istorijas visiškai tiksliai nupiešti.
Taip, kaip aš juos matau savo vaizduotėje. Tokius, kokie jie yra. Širdis dainuoja, taip ir pasakiau, kai išvydau Kukū iliustracijas. Nepaprastai jomis džiaugiuosi, kaip ir bendru darbu su šia dailininke.
Jūsų darbas susijęs su vaikų švenčių organizavimu. Kaip manote, ar norint rašyti kūrinius vaikams, būtina daug laiko praleisti bendraujant su jaunaisiais skaitytojais?
Taip, jau aštuntus metus kuriu vaikų šventėms skirtą tinklalapį, kuris suteikia man galimybę susitikti su vaikų pasauliu, kurti ir rašyti jam. Manau, kad rašant mažiems žmonėms, ryšys su jais yra be galo svarbus. Kaip tas ryšys bus palaikomas – būdų tikrai ne vienas. Gali padėti ir tiesioginis darbas su vaikais, ir namuose augančios atžalos. Gerų knygų vaikams skaitymas. Gerų filmų vaikams žiūrėjimas. O kitam rašytojui gali užtekti tiesiog puikiai savyje išlikusio vaiko balso. Kaip minėjau, raktų į mažų žmonių pasaulį daug, kiekvienas renkasi savo. Tačiau rašant vaikui būtinai reikia jausti tą pasaulį, turėti su juo ryšį. Kalbėtis sėkmingai galime tik tada, kai yra ryšys.
Ačiū už pokalbį!
Susiję straipsniai
