Lietuvos knygynuose pasirodė šeštoji jaunųjų skaitytojų mėgstamo rašytojo ir literatūrinio žurnalo vaikams „Laimiukas“ vyriausiojo redaktoriaus Virgio Šidlausko knyga „Goris“ (leidykla „Nieko rimto“), kurią iliustravo dailininkė Marija Smirnovaitė. Apie tamsias ežero gelmes, kuriose gyvena pagrindinis naujosios knygos veikėjas, apie atsiskyrimą, širdį slegiančias baimes, vienatvės nuojautą, svajones ir dar daugiau – šiame interviu su autoriumi.
Kaip gimė idėja parašyti knygą apie tamsų ežero dugną ir jo gyventojus? Kokia jos atsiradimo isorija?
Goris pats man viską papasakojo ir atidžiai prižiūrėjo, kad istorijos neiškraipyčiau. O jei rimtai – apie vandenynus, paslaptingas jūras ir kūdras su medinėmis antimis jau pasakojau anksčiau, todėl pasirinkimų liko nedaug – upės, balos ir ežerai. Pastarieji tiko labiausiai, nes jų gelmėse gali slypėti daugybė paslapčių.
Esate parašęs ne vieną knygą vaikams apie povandeninius pasaulius – „Slaptoji Kornelijaus Van Drebelio misija“, „Ulfas ir povandeninis miestas“, o dabar ir „Goris“. Kuo jus žavi vandenų pasaulis?
Vandenų pasaulis žadina smalsumą. Po vandeniu, amžinoje prieblandoje, gali slėptis daugybė nematytų ir keistų gyventojų. O viskas, ko negali pats pamatyti savo akimis – labai intriguoja. Žinoma, pagrindinis veikėjas galėtų gyventi ir požeminiame mieste ar įsikurti po seno medžio šaknimis, tačiau vanduo suteikia magišką ir paslaptingą aurą. Jis neatidų žvilgsnį sulaiko paviršiuje, tačiau atsiveria visiems, kieno smalsumas skatina žvelgti dar giliau.
Kaip manote, ar mums pasidarė lengviau mėgti daiktus nei aplinkinius?
Mėgti daiktus yra lengviau. Jie niekada neišduos, mums nepriekaištaus ir nepaliks. Tačiau dažnai su jais patogiai jaučiamės tik dėl to, kad jie priklauso nuo mūsų. Tai mes sprendžiame – juos išmesti, pakeisti naujais ar išsaugoti. Kažin ar būtume tokie patenkinti, jei senas apsitrynęs fotelis pareikštų, kad nevažiuos į sąvartyną, ar marškiniai pasipiktintų, jog dėl įplyšusios rankovės nesivilksim jų eidami į darbą. Blogai, kad kartais taip imame elgtis ir su aplinkiniais. Neatsiklausiame jų nuomonės, nes manome, jog geriau žinome už juos. Neįsiklausome į kitų žodžius ir būname abejingi. Tik tai, kas tinka ir pateisinama elgiantis su daiktais, neveikia kalbant apie bendravimą.
Kodėl žmonės kartais atsitraukia ir nepriima kitų draugijos?
Priežasčių gali būti daug, bet dažniausiai iškyla viena – baimė būti atstumtam. Niekas atėjęs į vakarėlį nenori jo praleisti sėdėdamas vienas kampe. Yra drąsesnių ir drovesnių, atviresnių ir uždaresnių žmonių, tačiau visi nori būti priimti. Žmogaus atsiskyrimas, nepritapimas dažniausiai kyla dėl savisaugos instinkto. Staiga iškilus grėsmei būti pašieptam, įskaudintam ar nuvertinta – atsitraukiama. Tokiu būdu lengviau išvengti nemalonių jausmų. Bet kažin ar tai visuomet padeda. Kartais pavojus išties nebūna toks didelis, kokį jį įsivaizduojame. O dar dažniau viskas priklauso ir nuo mūsų pačių elgesio, nuotaikos. Galbūt iš to, ką vakare laikėme siaubingu netaktu ar įžeidimu, ryte galėsime pasijuokti?
Ką manote apie vienatvę? Kiek svarbu vaikams kalbėti apie tokias vidines būsenas?
Su vienatve neišvengiamai susiduriame kiekvienas. Vaikai – ne išimtis. Todėl kalbėtis apie ją yra būtina. Vaikai pasijutę vieniši paguodą randa tėvų glėbyje ar draugų kompanijoje, o suaugusieji visais įmanomais būdais siekia vienatvės išvengti. Tačiau būti vienam nėra blogai, kartais netgi išties neblogai. Nes kasdieniame šurmulyje tampa vis sunkiau išgirsti save, įsiklausyti į savo mintis. Svarbu, kad vienatvė netaptų vienintele draugija.
Kaip suprantame, jog turime baimių ir kas padeda jas įveikti? O gal kartais baimės tiesiog ima ir išnyksta?
Baimės dažnai pasirodo visai netikėtai. Pavyzdžiui, iki tol mėgai suptis karusele, bet atėjo diena, kai lipant į ją ima tirtėti kojos. Kodėl – nežinai. Tačiau kažkas atsitiko, pasikeitė. Didžiausias baimes atsinešam iš vaikystės, kai aplinkinis pasaulis buvo menkai pažįstamas ir gąsdinantis. Kai kurios baimės (vorų, graužikų) yra iracionalios – tie padarai mūsų bijo labiau, nes mes esam keliolika kartų už juos didesni. Tačiau viskas turi savo priežastis. Galbūt rūsyje už apykaklės užkrito voras? Arba susiruošus į lauką, pastebėjai, kad sportbatyje snaudžia pelė? Kartais užtenka visa tai įsisąmoninti ir baimė pasitraukia. Žinoma, ne visada. Bet mes ją galime valdyti lygiai taip pat, kaip ir ji valdo mus. Supratus tai – pasidaro daug lengviau.
Kokie, jūsų manymu, yra geriausi patyčių stabdymo būdai? Kaip per daug neįsižeisti, kai kiti iš tavęs pasijuokia?
Geriausias būdas – griežtas pasmerkimas. Patyčios dažniausiai atsiranda ten, kur besišaipančiojo elgesys tyliai pateisinamas, jam pritariama, nekreipiama dėmesio į pačią problemą. Jei pašaipūnas iškart susidurtų su priešiška reakcija – gaisras būtų užgesintas vos uždegus degtuką, o ne supleškėjus viskam iki pamatų.
Kita vertus, pasijuokti iš savęs taip pat sveika ir riba tarp to ir polinkio įsižeisti kitą yra labai slidi. Kai kurie įpratę juokauti labai grubiai, kiti – subtiliai, treti – visai neturi humoro jausmo. Svarbu laiku pastebėti, kada mūsų elgesys verčia nemaloniai jaustis kitą ir to vengti. Geriau yra bičiuliautis, o ne ieškoti priešų.
Gal turite tokių paslapčių kaip Goris, kurios tiesiog graužia iš vidaus? O gal paslaptis jums išlaikyti per sunku ir visada jomis su kuo nors pasidalinate?
Tikriausiai kiekvienas turi tokių paslapčių, apie kurias niekam neišdrįstų papasakoti. Galbūt dėl gėdos, o gal kalta baimė būti nesuprastam. Žinoma, kai kurios paslaptys ir yra paslaptys tam, kad nebūtų atskleistos. Ne viskas turi būti pamatyta ir pasakyta – reikia ir mįslių. Tačiau tiesa, jog su kitais pasidalinta paslapčių našta tampa gerokai lengvesnė.
Kaip įsivaizduojate gyvenimą be svajonių?
Jis būtų tuščias ir nykus. Kartais tik dėl svajonių pavyksta judėti į priekį. Juk būna tokių momentų gyvenime, kai viskas krenta iš rankų, atrodo kvaila ir beprasmiška ir jei ne svajonės – būtų išties liūdna. Svajonės mums nurodo kryptį, taip pat padeda augti ir siekti savo tikslų. Galbūt kai kurių svajonių mums niekada nepavyks įgyvendinti, bet tai nėra taip svarbu. Pats kelias nueinamas jų link yra šimtąkart vertingesnis.
Ar žmonės dažnai išsižada savo svajonių? Gal įmanoma pavogti kito žmogaus svajonę?
Išsižada ir tai labai liūdna. Pažįstu žmonių, kurie būdami jauni svajojo būti muzikantais, kurti, rašyti, piešti, o suaugę apie tai pamiršo. Galbūt jų svajonės kaip vėjo iš rankos išplėštas aitvaras – nuskriejo nežinoma kryptimi? O gal ir pats noras nebuvo toks didelis? Kartais svajonės pasikeičia. Todėl svajonė kurti muziką, paveikslus, būti aktoriumi ar šokėju gali virsti svajone turėti didelę ir gražią šeimą, rūpintis ir ją saugoti. Kartais kai ką pamirštame, tačiau atrandame kažką visai naujo. O būna, kad pasičiumpame kito žmogaus svajonę manydami, kad dabar tai jau tikrai būsime patys laimingiausi pasaulyje, ir staiga paaiškėja, kad tai mūsų visai nedžiugina. O kaip galėtų? Juk kiekvienas trokšta vis kitų dalykų, todėl ir svajones kiekvienas užsiaugina vis kitokias.
Kaip vertinate dailininkės Marijos Smirnovaitės sukurtas iliustracijas knygai „Goris“? Ar taip ir įsivaizdavote šį vienišą padarėlį?
Marijos iliustracijos nuostabios. Kaip ir knygoje „Stogas, po kuriuo auginu žvaigždes ir lietų“, ji sukūrė be galo žavų, paslaptingą ir labai jaukų pasaulį. Vartant iliustracijas iškart norisi prisėsti šalia Gorio, pasišnekučiuoti su juo, išgerti jūržolių arbatos, o gal tiesiog patylėti ir draugiškai pabūti šalia, kad jis pajustų, jog nėra vienas. Juk tai taip paprasta.
Nors Gorį įsivaizdavau kiek kitaip – labiau pasišiaušusį, maištaujantį atsiskyrėlį. Tačiau Marijos nupieštas Goris – dar žavesnis, mielas ir jautrus, tiesą sakant, panašus į bet kurį iš mūsų.
Ko linkite Goriui ir visiems, kurie skaitys jo istoriją?
Įsiklausyti. Ir ne tik į kitus. Pajusti, ar nenutolai nuo savęs. Ar vis dar jauti gyvenimo džiaugsmą? Jei ne, tuomet kodėl? Gal žvilgsnis nuo savo svajonės jau nukrypo į kitur? Gal reikia naujo tikslo? Todėl gerai įsiklausyk, o atsakymai atkeliaus patys.
Ačiū už pokalbį!
