Pristatome naują knygą patiems mažiausiems – „Mažas kaip vabalėlis“, kurią sukūrė Kotryna Zylė.
Tai trumpa istorija apie pasaulį atrandantį vabalėlį. Dėl unikalaus jos turinio skirtingos amžiaus grupės knygą pažins skirtingais lygmenimis. Kūdikius iki 18 mėn. domins puslapių iškirtimai, spalvos, skaitančiojo intonacijos ir paaiškinimai.
Augesni mažyliai kartu su Ūpu atras vis platesnio, draugiško ir įvairaus pasaulio pažinimo džiaugsmą.
Kartu skaitantys suaugusieji įžvelgs gilesnius istorijos sluoksnius: į pasaulį atkeliaujančio mažylio istoriją, suvokimo pločio ir žiūros taško svarbą mūsų gyvenime.
Knyga „Mažas kaip vabalėlis“ pelnė Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos skelbto „Pirmosios knygos“ konkurso II-ąją premiją. Knygos leidimą iš dalies parėmė Lietuvos Kultūros Taryba.
Rašytoją Kotryną Zylę kalbina Adelė Galdikaitė
Kotryna, netrukus pasirodys jūsų kurta kartoninė paveikslėlių knyga „Mažas kaip vabalėlis“. Kaip kilo šios knygos idėja?
Idėja kilo 2019-ųjų vasarą, išgirdus apie nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rengiamą „Pirmosios knygos“ konkursą.
Visai neplanavau dalyvauti! Buvau užsivertusi darbais, vasara lėkė pro šalį. Ir vis dėlto nesusilaikiusi pasvarsčiau: „Kaip atrodytų knyga mažyliams, jei jos imčiausi?“ Tą akimirką galvoje išdygo mažasis vabalėlis ir visiškai užvaldė mano mintis!
Konkurse pasisekė puikiai – gavau antrąją premiją. Susilaukiau daug šiltų žodžių iš komisijos – knyga netapo pagrindine laimėtoja dėl savo kiek filosofiško turinio, mat ji nėra skirta vien mažiausiųjų auditorijai, kuriai buvo skirtas konkursas.
Koks buvo visas knygos kūrimo procesas? Juk knygą ne tik rašėte, bet ir pati iliustravote bei maketavote!
Vabalėlio istorija mane tiesiog apsėdo, eidama miestu įrašinėjau trumpus sakinius į diktofoną, tikrinau juos ištardama balsu. Puikiai atsimenu pirmąjį sumanymo pristatymą šeimai – kalbėjau ir piešiau ant popieriaus skiaučių, pieštuku badžiau gilės skylutę, medžio drevę – kad tik kuo greičiau ir aiškiau perteikčiau sumanymą. Nors ir labai grubus, eskizas vaikams ir vyrui patiko! Ir džiaugiausi, ir nervinausi, kad visiškai pamečiau galvą tuo metu, kai laiko ir taip nėra. Bet čia kaip įsimylėjus – aukoji miegą, darbus, malonumus, kad tik jausmus užvaldžiusi istorija išvystų dienos šviesą.
Beje, tuo metu kelioms dienoms su vaikais ir savo tėvais iškeliavau į Druskininkus „atostogų“. Kol jie dienomis leido laiką kartu, aš nelindau iš buto, kuriame buvome apsistoję, lovoje, ant grindų, virtuvėje – visą laiką piešiau ir karpiau būsimą knygos maketą.
Atsimenu tas kelias dienas su didžiausia nostalgija tokiam įkvėpimui! Sukūrusi aiškius knygos „griaučius“ procesą tęsiau jau nebe taip emocingai, skirdavau po kelias valandas kasdien.
Tikiu, kad šią knygą kūrėte ne tik vaikams. Ką jums ir kiekvienam iš mūsų gali simbolizuoti vabalėlio kelionė? Kokius etapus ji žymi?
Nors viskas prasidėjo nuo minčių apie pačius mažiausius skaitytojus, pati stebėjausi, koks universalus alegorinis pasakojimas susidėliojo. Todėl dabar noriu dalintis juo su kuo platesne auditorija! Vabalėlio kelionėje telpa visas žmogaus gyvenimas – pirmasis savęs suvokimas saugioje „gilėje“, artimųjų pažinimas „išsiritus“, kelionė iš šeimos „drevės“ į „nepažįstamą mišką“, o galiausiai – suvokimas, koks išties mažas ir nesvarbus (gerąja prasme) esi, kai stoji akis akin su begalybe. Ir visai nesvarbu, ar ji – dangaus skliautas, ar pasaulio siūlomų galimybių suvokimas, ar tiesiog leidimas sau būti „čia ir dabar“.
„Mažas kaip vabalėlis“ – ketvirtoji jūsų sukurta knyga. Ką pati atradote kurdama knygą? Gal ir jūs palikote saugią bei labai gerai pažįstamą gilę?
Taip sutapo, kad būtent pasirodant šiai knygai pagaliau esu sąmoningai apsisprendusi visą savo laiką skirti tik literatūros laukui – domėjimuisi, sklaidai ir, žinoma, kūrybai. Nuo dienos, kai sėdau rašyti savo pirmąją knygą, praėjo aštuoneri metai. Per juos tiesiog persisunkiau knygų pasauliu, mano krūtinėje galutinai suvešėjo tėčio įskiepyta meilė vaikų knygoms ir štai, garsiai sakau, kad leidžiu sau pamesti galvą, nerti ten, kur veda širdis. Pasaulis tikrai DAR NUOSTABESNIS, nei galvojau – prieš akis veriasi platūs horizontai. O gal manęs laukia pasauliai, apie kuriuos šią akimirką net neįsivaizduoju?
Žinau, kad šia knyga taip pat norite atkreipti Lietuvos leidėjų ir rašytojų dėmesį į knygų patiems mažiausiems kūrimo svarbą. Lietuvoje kurtų paveikslėlių knygų iš tiesų nėra išleidžiama daug, o juo labiau – ypatingo dizaino kartoninių knygų. Kodėl tokios knygos svarbios vaikams, jų raidai?
Pastaraisiais metais matyti, kad Lietuvos skaitytojai pamažu pamilsta augesniems vaikams skirtas paveikslėlių knygas (nors dar tikrai ne kiekvienas žino „paveikslėlių knygos“ apibrėžimą). Dėl minėto M. Mažvydo bibliotekos konkurso pagaliau ėmė rastis ir puikių lietuvių autorių kurtų kartoninių knygelių, kurios – dar vienas atskiras pasaulis. Vis dėlto būtent „Mažo kaip vabalėlio“ žaidybinis sprendimas su kirtimais – turbūt pirmasis įgyvendintas „vietiniame“, o ne verstiniame kūrinyje.
Mažyliams labai svarbu ne tik girdėti istoriją, bet ir ją patirti. Norėjau, kad susidomėtų net ir sunkiai dėmesį sutelkiantys mažiausieji – klausydamiesi suaugusiojo balso jie turės ką liesti mažais piršteliais ir taip labiau įsitrauks į istoriją. Apskritai žaidimas pro kirtimus „krintančia šviesa“ – labai svarbi knygos dalis. Kadangi esu ir tekstų, ir vaizdų kūrėja, į savo knygas žvelgiu kaip į visumą, kurioje istorija ir įgyvendinimo forma nedalomai papildo viena kitą.
Ar vaiko tobulėjimui, augimui nuo pat pirmųjų dienų labai svarbi jo pažintis su knygomis, kultūra, žodžio ir vaizdo derme?
Be abejo. Knygos padeda mažiesiems girdėti ne tik buitinę kalbą, bet ir turtingesniu žodynu, apgalvotais pasakymais papasakotas istorijas. Man pačiai labai juokinga, kai mano vaikai kalbėdami namudinėmis temomis įterpia sparnuotų frazių. Knygos moko apibendrinti, suprasti savo ir šalia esančių žmonių jausmus.
Vaikams skirti kūriniai dažnai yra pirmoji jų pažintis su vizualiuoju menu – iliustracijomis. Esu už kuo didesnę knygų įvairovę vaikų aplinkoje. Net jei man kai kurios jų atrodo neestetiškos, menkesnės literatūrinės vertės, matydama vaiko susidomėjimą visad leidžiu imti, vartyti, neštis iš bibliotekos. Noriu, kad jie pažintų daugybę stilių, sprendimų, jaustų raiškos įvairovę. Aptardama, žinoma, išreiškiu savo simpatijas.
Taip ir vabalėlis – jau dabar turi prisiekusių gerbėjų, bet žinau, kad keliaudamas po pasaulį jis vieniems patiks labiau, kitiems – mažiau, tačiau vis dėlto tikiu, kad jam derėtų atsirasti labai įvairių namų lentynose.
Paveikslėlių knygoms labai svarbu ir visas skaitymo procesas, intonacija, tėvų ir vaikų įsitraukimas, bendravimas. Kaip siūlytumėte šią knygą skaityti?
Mažyliams skirtos knygos į šeimą atneša kur kas daugiau nei tik skaitymą – vyksta „pasimatymas“, mezgasi artimesnis ryšys tarp skaitančio suaugusiojo ir mažojo klausytojo, liečiami ne tik puslapiai, vyksta fizinis tarpusavio kontaktas – apkabinimas, prisiglaudimas, o sykiu ir pokalbis, aptarimas, žaidimas.
Tikiuosi, kad vabalėlis įkvėps su augesniais mažyliais diskutuoti apie įžvelgtas perkeltines prasmes, įvardyti, kas galėtų būti jo „gilė“, rūpestinga „voverė“, „miškas“. O galbūt istorija sujaudins ne tik vaikus, bet ir jų tėvus? Gal vabalėlio kelionėje jie atpažins save, ar tankumyną, po kurį šiuo metu klaidžioja? Dar viena mano svajonė – kad „Mažas kaip vabalėlis“ taptų dovana draugui, kuriam šiuo metu reikia padrąsinimo keisti savo gyvenimą.
Kokie jūsų šeimos skaitymo ritualai? Ar tokių turite? Galbūt atsinešėte tradicijų iš savo vaikystės?
Ir vaikystėje, ir dabar tebemėgstu klausytis savo tėčio balsu skaitomų istorijų. Tikiu posakiu, kad vaikams skaityti reikia tol, kol jie to nori (net jei tam vaikui trisdešimt), skaitymas balsu nėra skirtas tik raidžių nepažįstantiems mažyliams, tai – lyg terapija.
Pati esu įsimylėjusi vaikų knygas, rasti minutėlę istorijai skaityti balsu man visad – didelė šventė. Nuoširdžiai reiškiu šią emociją prie vaikų, o tada ir jų nebereikia įkalbinėti – juk mažyliai mokosi atkartodami. Kadangi mano akys blizga, kaip pamišusi tempiu namo knygas vaikams, jie tiesiog išmoko, kad skaitymas – ypatingas, džiuginantis šeimos užsiėmimas. Bent kol kas.
Ko palinkėtumėte visiems vabalėliams, paliekantiems, o gal dar tik svarstantiems ar nedrįstantiems palikti savo gilę?
Mažiausiems skaitytojams palinkėjimų turbūt nė nereikia. Begalinis smalsumas juos veda teisingais keliais, svarbu, kad šalia būtų suaugusieji, kurie duotų ranką ir keliautų kartu.
Mums visiems palinkėčiau sumažėti. Man atrodo, kad liovęsi norėti būti didžiausiais savo gilėje, savam miške, lengviau telpame pro siaurus plyšelius, vedančius ten, kur matosi bekraštis dangaus skliautas.
Taip pat visiems linkiu išlikti smalsiems, drąsiems, sekti šviesą, kad ir pro kokią mažą properšą ji skverbtųsi. Leiskime sau klysti ir bandyti iš naujo, neišsigąskime tomis akimirkomis, kai paaiškėja, kad mūsų susikurtas pasaulis tebuvo svetima medžio drevė. Kelionė niekada nesibaigia!
