Vaikai kenčia nuo pavydo ne mažiau už suaugusiuosius, kurie niršdami skaičiuoja svetimus turtus, namus ir automobilius. Pavydas „sugraužia“ vaikystės džiaugsmą ir laikui bėgant gali rimtai paveikti psichinę žmogaus sveikatą.
Tačiau pavydas nebūna įgimtas, vadinasi, su juo galima susidoroti arba nukreipti jį reikiama linkme, iš priešo pavertus sąjungininku.
Pavydą skatina… tėvai
Pavydas – nederama reakcija į negalėjimą pasiekti tai, ko trokšti, pykčio ir liūdesio mišinys, agresija, nukreipta į patį save ir į aplinkinius. Jeigu šis jausmas kartojasi dažnai arba niekada nesibaigia, pačiomis nekalčiausiomis pasekmėmis būna neurozės ir gilūs nevisavertiškumo kompleksai.
Pavydas gimsta tuo nerūpestingu metu, kai išsvajotu objektu tampa žaislai, flomasteriai ir saldumynai.
Kartais dėl vaikiško pavyduliavimo kaltas paties vaiko temperamentas bei jo charakterio ypatumai, bet vis dėlto dažniausiai tėvai patys ugdo pavyduolį jau nuo smėlio dėžės. Kai mažylis nori pažaisti svetimu žaisliuku, jo savininkas, žinoma, protestuoja, ir jį suaugusieji palaiko („nelįsk prie berniuko žaislų, jie ne tavo“). Visai blogai, kai vaiko reikalavimų suerzinta motina drėbteli: norimas žaislas puikus, bet tu, sūnau, dar jo nenusipelnei. Šiais savo žodžiais ji dar labiau sustiprina neigiamas vaiko emocijas. Po panašių auklėjamųjų pokalbių vaikas padaro logišką išvadą: esu nepakankamai geras, su manimi ne viskas gerai.
Labai skausmingai priimami ir lyginimai su bendraamžiais – suprantama, ne savojo vaiko naudai. „Štai, žiūrėk, kokia paklusni mergaitė, o tu…“, „Lukutis daug protingesnis už tave“ ir t.t. Šios nekaltos frazės greit išmoko gyventi žvalgantis į kitus, įsitraukti į improvizuotą lenktyniavimą, dažniausiai – į vienpusį, juk aplinkiniai net nenutuokia, kokios audros siaučia mažojo pavyduolio sieloje. Ir dar vienas svarbus momentas: nė vienas tėvas su tuo nesutiks, bet panašiomis frazėmis tėvai duoda suprasti savo atžalai, kad ji ne itin mylima.
Mažojo pavyduolio portretas
Mažasis pavyduolis psichologiniu požiūriu – tai žmogutis su per daug žemu (arba per daug aukštu) savęs vertinimu ir bendru emociniu nepasitenkinimu. Ir viena, ir kita atsiranda dėl tėvų dėmesio stokos. Jeigu vaikas gyvena santarvėje su aplinka (o tai įmanoma, tik kai tėvai jį apgaubia didele meile), jis neims pavyduliauti kitam kokio nors daikto. Paprasčiausiai sutelks dėmesį į kur kas prieinamesnį objektą, kadangi ir be pamatyto pas draugą daikto puikiai galima apsieiti. O jeigu susidoroti su pavydu nepavyksta, vadinasi, priežastis – ne konkretus daiktas, o tai, kad vaikui apskritai nėra gera.
Suprantama, vaikas negali išsiaiškinti, ko jam labiausiai trūksta, ir paprašyti iš tėvų daugiau meilės.
Trokšdama daikto vaiko sąmonė tiesiog gelbstisi nuo skausmingo meilės stygiaus jausmo. Realizuojama nuostata: turėdamas šį daiktą jausčiausi daug laimingesnis.
Žmonių su per daug žema savigarba poreikis įsitvirtinti bet kokia sąskaita yra be galo didelis. Natūralu, kad pavyduoliai gali susikaupusias negatyvias emocijas išlieti ant trokštamo objekto savininko galvos.
Vienas kenčia tyliai, kitas…
Pavydas gali pasireikšti įvairiai. Vienas vaikas kenčia tyliai, kitas kelia audringas isterijas. Jeigu labai norisi susilyginti su „laiminguoju“, trokštamas daiktas gali būti sugadinamas arba paslepiamas nuo savininko. Išradingesnis pavydo pasireiškimas: nebendrauti su tuo, kuriam pavydi, užgauti jį savo nedėmesingumu, beje, tai galima daryti vienam, o galima ir įkalbinus draugus.
Veikdamas tokiu būdu, vaikas kurį laiką pasiekia trokštamą tikslą, jis suformuoja savo galios iliuziją, bet tai nepadeda ilgam. O vėliau graužiančiam pavydo kirminui prireikia naujo peno. Ir galiausiai pavydas pajungia sau visas mažojo šeimininko mintis. Taip atsiranda ne visai simpatingi vaikų tipai: „neteisingai nuskriaustasis“ – tas, kurio deramai neįvertino; „griežtasis vertintojas“ – su malonumu suteikiantis kitiems negatyvių charakteristikų; „teisuolis“ – nusprendžiantis, teisingai ar neteisingai kažką aplankė bėda… Na, ir galiausiai – Saljeris, pagal legendą be sąžinės graužimo pašalinantis iš savojo kelio saulėtąjį Mocartą.
Tad jeigu jūs staiga pamatėte, jog jūsų vaikas pavydus, imkitės priemonių.
Klaidos, kurių nereikėtų daryti
Pavydas paprastai dažomas dviem spalvomis – juoda ir balta. Nustoti gyventi savo gyvenimą, paskiriant jį išimtinai mintims apie kitų laimėjimus, dažnai perdėtus, nuolatos kankinti save dėl trūkumų arba kaltinti pasaulį dėl neteisybės – visa tai juodojo pavyduolio dalia. Neleiskite „pajuoduoti“ vaiko sąmonei, nedarykite kai kurių klaidų:
* Nedera nuolat lyginti savo vaiko laimėjimų su bendraamžių laimėjimais. Nacionalinėje Japonijos kultūroje pavydo jausmo kam nors visuomenėje beveik neegzistuoja. Mat ten nuo mažų dienų vaiką priimta lyginti tik su juo pačiu ir atkreipti dėmesį į tai, ko jis sugebėjo pasiekti lyginant su savo paties praeitimi. Einant savo keliu, vaikui kur kas lengviau išsivaduoti nuo nemalonaus jausmo, kad jis blogesnis negu bet kas kitas.
* Pradėdami nuo paties mažiausio amžiaus turite leisti vaikui kaip jis nori elgtis su bent kokia nuosavybe. Suprantama, vargu ar kuri nors mama apsidžiaugs, sužinojusi, jog jos vaikas brangų žaislą iškeitė į kur kas prastesnį. Bet demonstruoti savo vaikui nepasitenkinimo nereikėtų, juk „atšaukiant sandėrį“ mažamečiui duodama suprasti, jog žaislai jam vienam nepriklauso ir jis neturi nieko, kuo galėtų disponuoti pats vienas.
* Nesitikėkite, kad pavydas savaime dings, jeigu mažylį aprūpinsite viskuo, ko tik jis panori. Toks kelias labiau panašus į „atsipirkimą“, kai už tėvų dosnumo slepiasi ne meilė, o nenoras rimtai griebtis vaikiškų problemų sprendimo.
* Didžiausia klaida – demonstruoti savo pavydą vaikui girdint ir matant. Jei kas vakarą vaikas girdės, kad „kaimynas, tas sukčius iš 5 aukšto, vėl pasikeitė automobilį į naujesnį, aišku, kad vėl kažką apgavo“, apie pavydą jis susidarys nuomonę kaip apie natūralų gyvenimo variklį.
Mokykite vaiką pažaboti pavydą
Pirmiausia reikia pakoreguoti santykius šeimoje ir pasistengti skirti vaikui daugiau dvasinės šilumos.
Vėliau reikėtų veikti priklausomai nuo aplinkybių. Jeigu vaikui reikia ko nors materialaus ir tėvai mato, jog tai ne tuščias kaprizas, kodėl gi to daikto vaikui nenupirkus?
Galima ir ramiai paaiškinti, kad šis pirkinys visai nereikalingas, pateikti svarias išvadas, tačiau jokiu būdu vaiko nežeminti. Nematerialių dalykų – kažkieno laimėjimų, išvaizdos – pavydas dažnai tampa rimtu stimulu padirbėti su savimi. Tokie jausmai tampa puikiu pretekstu išspręsti pribrendusią problemą arba bent jau leidžia sužinoti, į ką reikia atkreipti dėmesį.
Reiktų pasistengti išmokyti vaiką ne tik viską gauti, bet ir sugebėti be ko nors išsiversti. Tegu jis išmoksta pasidžiaugti artimojo laimėjimais, o to išmokyti galite tik jūs, garsiai džiaugdamiesi, kad sekasi jūsų giminaičiams, bendradarbiams.
Sprendimų daug, ir kuris iš jų taps gelbėjimosi ratu jūsų vaikui, spręskite patys. Aišku viena: nereikia apsimesti, kad problemos nėra, ir guosti vaiką fraze: „Pavydėti nėra ko“.
„Mamos žurnalas“
