Kad vaikas visavertiškai tobulėtų ir vystytųsi, jam reikia ne tik tėvų meilės, artumo, dėmesio ir visa apimančios globos, bet ir privatumo.
Kiekvienas vaikas gyvena ne tik savo šeimoje, bet ir nepakartojamame fantazijų pasaulyje. Tas paralelinis gyvenimas kiekvieno vis kitoks, tarsi filmas, kurio režisierius yra pats vaikas. Gamtą mylintis mažylis mintimis klajoja po džiungles su Tarzanu, technikos mylėtojas burzgia susitapatinęs su formulės asais, romantiška mergaitė šoka puotoje pas Princą. „Vaikeli, laikas plautis rankas ir valgyti“, – duris praveria mama, ir burtai išsisklaido.
Mes, suaugusieji, klaidingai įsivaizduojame, kad vaikui gera tik būnant šalia mūsų, o visų geriausia – ant mūsų (ant kelių, glėbyje). Iš tikrųjų vaikui būtina pabūti vienam ir niekieno nestebimam. Šiam privatumo poreikiui patenkinti reikia trijų dalykų: privačios erdvės, privačių daiktų ir privataus laiko.
Bet koks bandymas atimti iš vaiko nors vieną iš šių „trijų banginių“ gali baigtis tikra tragedija. Tėvai nesupras, kodėl, o vaikas augs nervingas, neklusnus, kažkuo amžinai nepatenkintas.
Privati teritorija
Net šuo, net gėlių vazonas bute turi savo vietą. Vaikui savas kampas būtinas. Jei nėra sąlygų vaikui skirti visą kambarį, turite susitaikyti su tuo, kad interjeras nebebus toks vientisas. Teks vaikui atskirti jo zoną.
Būtent – ne tik skirti, bet ir atskirti. Tėvai įsivaizduoja, kad vaikui kampelį reikia atskirti tada, kai ateina laikas eiti į mokyklą. Tuomet laikas pirkti rašomąjį stalą, kėdę, lentynas, vadinasi, savaime bute atsiras kampas, kuriame vaikas praleis daugiausia laiko. Iš tiesų vaikui kampą reikia atskirti nuo gimimo.
Geriausia, jei šioje vaiko teritorijoje telpa visi pagrindiniai jam reikalingi daiktai – lovytė, kilimėlis, ant kurio atsisėdęs vaikas žaidžia, žaislų dėžė, stalelis su kėdute, net komoda su drabužėliais.
Jei vaiko teritorija yra bendrame kambaryje, nepavyks mažyliui suteikti tikro privatumo. Vis tiek matysite, ką jis veikia. Nieko nuostabaus, jei vaikas ieškos uždaros erdvės – rasite jį žaidžiantį po stalu ar net sieninėje spintoje. Tuomet galite pasitelkti fantaziją ir vaiko teritorijoje sukurti jam olą ar namuką iš skiaučių, o gal taip sustatyti baldus, kad vienas kampas už spintos nebūtų matomas.
Jei vienu kambariu dalinasi du vaikai, bent jau pasistenkite, kad jiems nereikėtų dalintis viena lova, vienu stalu ir viena spinta. Nors veidrodiniu principu apstatytas vaikų kambarys atrodo panašus į ligoninės palatą, psichologai siūlo būtent šį variantą. Monotonijos išvengsite, jei leiste vaikams rinktis skirtingas lovatieses, virš lovų pasikabinti savo piešinukus, pasitiesti skirtingus kilimėlius.
Jei vaikas turi savo kambarį, jam tikrai pasisekė. Kol jis mažiukas, galite siūlyti savo interjero variantus, bet vaikui ūgtelėjus turite susitaikyti su tuo, kad daug ką koreguos pats šeimininkas. Tai kas, kad užsakėte prabangias užuolaidas ir jas šone surišote kaspinėliu. Jei mergaitei labiau patiks vaizdas pro langą, užuolaidos nuolatos bus atitrauktos. Sakoma, kad kiekvienas vaikas garantuoja bent vieną remontą.
Paprastai butai remontuojami, kai vaikui sukanka 4-5 metai. Tokio amžiaus vaikas jau galės išsakyti svarią savo nuomonę apie sienų spalvas, kilimo raštą, šviestuvus.
Privatūs daiktai
Vos išmokęs reikšti jausmus kūdikis pradeda kelti pavydo scenas. Pavydo dramos dėl kastuvėlio ar mašinytės visiems pažįstamos iki skausmo.
Kūdikiškas pavydas toks atviras, nuoširdus, kad kelia tik juoką. Iš tikrųjų tai rimtas, gilus jausmas, kurį reikia gerbti.
Altruizmas ir mokėjimas dalintis yra menas, žinoma, jo reikia mokytis. Tačiau tai darydami tėvai vadovaujasi suaugusiųjų žaidimo taisyklėmis. Jie sako: „Duok Linutei meškiuką, tegul pažaidžia, ar tau gaila. Juk namie turi dar vieną?“ Vaikams daiktai yra gyvi. Liepimas atiduoti savo žaislą tolygus įsakymui „paskolinti“ svetimai mamai savo vaiką (juk jai labiau jo reikia, o Jūs namuose turite dar vieną). Todėl būkite labai subtilūs ir atsargūs atiduodami kitiems savo vaiko žaislus, juos išmesdami, net perdėliodami.
Suaugusieji logiškai mąsto: mano vaiko daiktai tuo pačiu yra ir mano daiktai. Vis dėlto nuo pirmos vaiko gyvenimo dienos reikia suvokti tikrąją tiesą – daiktai, kuriuos nupirkau savo vaikui, priklauso jam (beje, šią vaiko teisę gina net įstatymas).
Geriausia vadovautis šiomis paprastomis taisyklėmis:
Prieš paimdami vaiko daiktą, atsiklauskite.
Nepertvarkinėkite vaiko kambario be leidimo, juo labiau neišmetinėkite jo daiktų.
Nesikniskite vaiko stačiuose, lentynose ir kišenėse.
Jei vaikas rašo dienoraštį, prie jo nė neprisilieskite. Ta pati taisyklė galioja kalbant apie užrašų knygutes, laiškus, elektroninį paštą ir mobiliojo telefono atmintį.
Nedovanokite vienam iš vaikų dovanos, kuri paskui priklausys visiems vaikams (pavyzdžiui, kompiuteris, dviratis). Tokie pirkiniai turi būti įvardinti, kaip „šeimos“.
Stenkitės, kad vaikas turėtų savo privačių daiktų, su kuriais norėdami pažaisti broliai, sesės ar draugai turėtų atsiklausti.
Skatinkite broliškas dalybas rodydami gerus pavyzdžius, o ne rėkaudami ir priekaištaudami. Tegul vaikai mato, kad esate dosnūs draugams, mielai kažką paskolinate, bet paskui ir atgaunate (su kaupu).
Privatus laikas
Net jei sukursite vaikui privatų rojų, pilną privačių daiktų, tai nieko nereikš, jei vaikas neturės nė minutės privataus laiko.
Deja, mes įsivaizduojame, kad vaikas nuolatos turi kažką veikti: miegoti, valgyti, eiti į lauką, eiti į darželį, žiūrėti filmukus.
Tačiau pabandykite bent mintimis pagyventi tokiu ritmu. Jei neliktų laiko tik sau, gyvenimas greitai apkarstų. Juk taip gera vienumoje paskaityti, pagulėti šiltoje vonioje, ramiai pamegzti ar tiesiog parašyti draugei laišką. Tai laikas, kurį skiriame tik sau, ir jis turi aukso vertę. Vaikui privatus laikas toks pat svarbus. Nesistebėkite, jei jis užsidaręs kambaryje kažką murma, krebžda, kalbasi su savimi. Nereikalaukite parodyti tos veiklos rezultatą – nupieštą piešinėlį ar sukonstruotą bokštą. Kartais privatus laikas prabėga pro pirštus be jokios apčiuopiamos išliekamosios vertės, bet mes kimbame į darbus pailsėję, tarsi įkrovę elementus.
„Mamos žurnalas“
