Po saule nieko naujo. Juk dar Abelis ir Kainas neišsiteko vienoje šeimoje ir iš pavydo liejo kraują.
Kaip numalšinti pavydą
Psichologai pataria:
Naujo nėštumo nuo vaiko neslėpkite. Protingiausia jau antrąjį nėštumo trimestrą vaikui pradėti pasakoti, kad netrukus gims sesė ar brolis, koks jis tada bus laimingas, kai galės žaisti ir draugauti su mažyliu. Leiskite uždėti rankytę ant pilvo, pajusti, kaip spardosi broliukas. Sakykite, kad mažiukas vaikutis, dabar gyvenantis pilve, taip spardosi todėl, kad dega nekantrumu susitikti.
Galite nusivesti vaikutį į apžiūrą pas ginekologę. Tegul mato, kaip Jus sveria, kaip ultragarsu žiūri vaikelį. Vyresnėlis pasijus pilnaverčiu šeimos nariu, be kurio žinios nieko nevyksta.
Jei draugė ar kaimynė susilaukė kūdikėlio, veskitės vaiką į palankynas. Tegul pamato, ko tikėtis. Galite kartu vartyti knygas ir žurnalus apie kūdikių priežiūrą.
Būtinai įtraukite vaiką į pasirengimo naujai motinystei ritualą. Kartu eikite pirkti lovytės ir patalėlių, puoduko ir seilinukų. Kartu įrenginėkite naujagimio kampelį. Vyresnėlis jausis svarbus ir atsakingas už mažiuko gerovę jau dabar.
Kol dar iki gimdymo liko kiek laiko, pasipraktikuokite su lėle. Pamokykite vaiką lėlę nešioti, laikyti ant rankų. Aiškinkite, koks trapus naujagimio kūnelis, kad gali nulūžti kakliukas. Iš anksto diekite mintį, kad ką tik gimusio kūdikio nebus galima tampyti. Jei pirmagimė – mergaitė, dabar puiki proga nupirkti žaislinį vežimėlį ir lėlę-kūdikį su visa amunicija. Galėsite „gimdyti“ abi.
Geriau, jei sugalvosite dar negimusiam vaikeliui vardą ar malonybinį pavadinimą. Tai padės pirmagimiui įsivaizduoti broliuką ar sesutę. Užsimegs realus ryšys ir naujagimio vaikas lauks, kaip seniai pažįstamo giminaičio.
Kai grįšite su naujagimiu iš gimdymo namų, paprašykite, kad vyras su vyresnėliu surengtų gimtadienio šventę, kartu paruoštų naujam šeimos nariui dovanėlę. Nepamirškite, kad mažasis kūdikėlis savo atvykimo proga vyresniam vaikui irgi turi kažką padovanoti. Tegul ta dieną, kai į namus „įžengia“ naujas gyventojas, būna tikra šeimos šventė. Deja, dažniausiai vyresnysis vaikas tokiomis akimirkomis pamirštamas ar varomas į kampą „tyliai pažaisti“.
Kol kūdikis nemoka kalbėti, galite pabūti jo vertėja. Pasakokite vyresnėliui, ką broliukas jam norėjo pasakyti, ką šnibždėjo Jums į ausį savo kalba. Nuolatos kartokite, kad mažylis vyresnėlį labai myli, tik dar nemoka pasakyti.
Nors patogu, bet nepatartina paskutiniais nėštumo mėnesiais ar tuoj po gimdymo išsiųsti vyresnįjį vaiką pas močiutę. Grįžęs namo ir radęs „svetimą“, kuris jau gerokai įleidęs šaknis, vaikas pasijus atstumtas ir nebereikalingas. Atrodys, tarytum kažką suorganizavote už jo nugaros. Atvirkščiai, užuot vyresnėliu kuriam laikui atsikračiusi, kuo daugiau su juo bendraukite, vaikščiokite į vaikiškus spektaklius, kavinukes, myluokitės.
Kai grįšite iš gimdymo namų, nevykite vyresnio vaiko šalin, o leiskite susipažinti su broliu ar sesute.
Tegul paglosto rankytę, pabučiuoja į kaktą, pakutena padukus. Kartus suskaičiuokite mažus pirštelius, kartu vakare išmaudykite.
Fotografuokite abu vaikus kartu. Kai gimsta kūdikis, tėvai vyresnį vaiką, kaip fotomodelį, staiga išbrokuoja. Išryškinus juostelę paaiškėja, kad visuose kadruose – kūdikis. Kaip vyresniajam nepavydėti Jūsų dėmesio? Leiskite nuotraukas, kuriose abu vaikai įamžinti kartu, neštis į kiemą ar darželį. Tegul brolio ar sesės gimimas sukelia pasididžiavimo jausmą.
Naudokitės vyresnėlio pagalba augindama kūdikį. Tegul atlieka mažus darbelius: nuneša pilnas sauskelnes į šiukšlių dėžę, atneša iš lentynos naujas, paduoda merliuką. Kai kalbėsitės telefonu, palikit kūdikį vyresnėlio globai. Žinoma, pro durų plyšiuką stebėkite veiksmus, bet tegul pirmagimiui atrodo, kad tai – visiško pasitikėjimo akimirkos. Prašykite vyresnėlio pagalbos ir lauke – tegul stumia vežimuką lygiu takučiu.
Vyresnėlis gali sakyti, kad Jūs mažiuką labiau mylite. Jei atsakysite, kad tai nesąmonė, meluosite.
Nepulkite teisintis, kad abu mylite vienodai. Geriau įvardinkite, dėl ko mylite – sumanumo, gražių akių, nuostabios šypsenos. Pabrėžkite, kad esate labai laimingi, jog Jūsų šeimoje gimė būtent jis, o ne koks kitas vaikutis.
Leiskite vaikui suprasti, kad būti dideliu – privalumas. Vyresnėlis gali pradėti pavydėti kūdikiui, nes jam viskas leidžiama: papilti, išspjauti, sudaužyti. Paaiškinkite, kad jis taip daro, nes yra mažas, bet labai nori būti didelis. Nes yra daugybė nuostabių dalykų, kurių kūdikiai negali ir nemoka daryti. Pavyzdžiui, važinėtis paspirtuku, statyti bokštus iš kaladėlių, žiūrėti televizorių. Užtat visi taip trokšta užaugti.
Sukurkite situacijų, kai vyresnėlis pasijus akivaizdžiai pranašesnis. Pavyzdžiui, per pusryčius pirma aptarnaukite vyresnįjį vaiką. Jei kūdikis pravirks, sakykite jam: „Mažiuk, dabar negaliu prieiti, nes tepu sumuštinį tavo broliui“. O juk dažniausiai pirma aprengiame, valgydiname, raminame mažąjį, o vyresnysis kantriai laukia savo eilės.
Laimė, kad brolių ir seserų pavydas retai kada virsta suaugusiųjų dramomis. Dažniau palikę tėvų namus pavyduoliai tampa geriausiais draugais ir ieško vienas kito atramos visą gyvenimą. Tačiau kol vaikai maži, kovojant su jų pavydu Jums reikės begalinės diplomatinės kantrybės ir išmonės. Žodis skaitytojoms.
3 metų dukra vėl panoro būti kūdikiu
Kai pradėjau lauktis antro vaikelio, Justinai buvo 3 metukai. Nėštumas nebuvo planuotas, todėl apie galimybę turėti brolį ar sesę iš anksto su dukryte nekalbėjome. Pastojusi po truputį apie tai užsimindavau, klausdavau, ar Justinėlė norėtų mažo ir mielo leliuko, kuriuo abi rūpintumėmės. Abi dainuodavome dainą: „Parašysiu laišką jam, gandrui raudonsparniui tam, kad parneštų man broliuką iš pietų…“
Vėliau Justinėlė pati savo rankele pakeverzojo laišką gandrui. Viskas būtų buvę neblogai, bet didėjantis mano pilvas kėlė nerimą Justinai. Vienos vakarienės metu dukra tiesiai šviesiai išdrožė, kad jei aš tiek daug valgysiu, mano pilvas sprogs. Tapo aišku, kad dukrai turiu papasakoti visą tiesą, iš kur atsiranda vaikai. Tiesa, kad vaikelis auga pilve, gerokai nuvylė Justiną. Gimus sesei, Justina išgyveno nemenką stresą. Vos tik priglausdavau mažąją prie krūtinės, Justina susigūždavo kamputyje ir apsipildavo ašaromis. Pasidarė pikta, dažnai ginčydavosi, atsikalbinėdavo. Su vyru stengėmės kuo augiau laiko praleisti su Justinėle. Tėtis pasiimdavo ją žvejoti, grybauti ar į sodą. Mudvi išeidavome į teatrą ar pasivaikščioti tik dviese.
Vieną kartą Justina užsiminė, kad ji vėl norėtų būti kūdikėliu. Jai pasiūliau daryti viską, ką daro sesutė.
Justina susidomėjo, džiugi gulėjo lovytėje, mėgdžiojo sesutės verksmą, atsigėrė pienuko. Bet greitai tai jai pabodo, o aš garsiai „apgailestavau“, kad dukrytė negalės pamatyti cirko ir valgyti ledų, nes vėl tapo kūdikiu.
Justina ūgtelėjo, pavydas išgaravo, ji padeda rūpintis sesute, duoda savo žaisliukus. Parduotuvėje į krepšelį įdeda du jogurto indelius – sau ir sesutei.
Justinos ir Emilijos mama Jurga iš Klaipėdos
Sesutei kanda ir gnybia
Laukdamasi pratinau dukrą prie minties, kad netrukus namuose bus dar vienas vaikelis, kad mamos meilę teks dalytis abiem. Pasakojau, kad gimę mažyliai neturi dantukų, plaukučių. Dukra labai domėjosi, kartu ruošėme kraitelį, tvarkėme lovelę, valėme ir rūšiavome žaisliukus. Atrodė, kad Ieva puikiai psichologiškai pasiruošusi kūdikio atsiradimui.
Kai su naujagime grįžau namo, džiaugsmui nebuvo ribų. Bet netrukus pabudo ir žiaurus pavydas. Ievutė kandžiojo sesei kojas, rankas, veidą, mėtė žaisliukus taip, kad užgautų mažylę, pešiojo jos plaukus, pirštu durdavo į akį, stengdavosi nustumti nuo lovos. Žinodama, kad Akvilė bijo rėkimo, tyčia spiegdavo jai į ausį. Nors savotiškai sesutę mylėjo. Gavusi dovanėlę klausdavo, kodėl nieko nenupirkta Akvilei. Stengiame sesučių neizoliuoti, leidžiame Ievai stumti vežimėlį, padėti pakeisti sauskelnes.
Aiškinu Ievai, kad jai labai pasisekė, nes ji turi sesutę. Pasakoju, kaip jai pavydi kiti vaikai, kurie neturi sesučių ir broliukų, bet labai nori. Gimus Akvilei vyresniosios mergaitės neatidavėm močiutėms, abiem verdu vienodas košeles, spaudžiu tas pačias sultis. Palepinti labiau stengiuosi vyresnėlę. Nežiūrint į tai, kad Ievutė, sekdama Akvilės pavyzdžiu, ėmė gerti iš buteliuko ir čiulpti čiulptuką, bet yra ir daugiau glostoma, myluojama. Vis dėlto liūdna, kad mergaitė, kuri labai myli gyvūnėlius, jautriai reaguoja į skausmą, o mažajai sesutei yra žiauri ir sadistiška. Deja, mes iki galo pavydo neįveikėme. Tikime, kad vaikams augant viskas susitvarkys savaime.
Ievutės ir Akvilės mama Violeta
Į burnytę kūdikiui prikišo batono
Mūsų vyresnėliui buvo beveik dveji metukai, kai gimė broliukas. Kaip šiandien prisimenu tą dieną, kai vyras mane su naujagimiu parvežė iš ligoninės. Deividukas buvo manęs labai pasiilgęs ir tuoj paprašė, kad paimčiau jį ant rankų. Bet… aš laikiau ant rankų ryšulėlį. Pamačiau jo ašarų pilnas akytes, todėl pritūpiau ir stipriai apkabinau sūnų. Pasakiau, kad be galo jį myliu, ir kad turime nuraminti broliuką.
Išvyniojome konkurentą, pamaitinome, pervystėme. Liolė (brolis) užmigo. Tada visa buvau tik vyresnėlio Deivido. Kaip tik tuo laiku buvo Deivido gimtadienis, tad visi, atėję aplankyti naujagimio, sveikino ir vyresnėlį. Jis net nesuprato, kad žmonės eina ne pas jį, o pas mažiuką.
Kantriai mokiau sūnų mylėti mažiuką: prašydavau paduoti švarių vystyklėlių, atnešti buteliuką, pakalbinti broliuką. Ryškiausią meilę broliui prisimenu, kai išėjusi į kiemą džiaustyti skalbinių išgirdau kūdikio riksmą. Parbėgusi pamačiau mažylio burnytę prikimštą batono. Pasirodo, vyresnėlis pamanė, kad broliukas praalko.
Trijų vaikų mama Gitana
Tėtis migdo mažąją, mama skaito „Karlsoną“
Auklėdama vaikus pasikliauju nuojauta. Tarp dukrų 6 metų skirtumas, bet pavydo scenų ar kaprizų kol kas nebuvo. Apie vaikų pavydą perskaitau tik literatūroje ir stebiu savo vaikus. Pasirodo, mes keblioms situacijoms tiesiog užbėgame už akių. Štai keletas gudrybių:
Pirma. Su mažąja nebūnu tik aš. Dažniau mažąją Viltę migdo tėvelis, o aš Urtei skaitau „Karlsoną“. Juk vyresnėlio pavydas kyla tada, kai jis pasijunta mažiau mylimas mamos.
Antra. Kuo dažniau pagiriu vyresnę dukrą. Giriu už bet kokią smulkmeną, susijusią su mažąja. Pavyzdžiui, kai Urtė žaidžia su Vilte ir ta juokiasi, aš pagiriu vyresniąją.
Trečia. Stengiuosi tapti vyresniajai kompanione. Kartu tariamės dėl pirkinių ar maisto mažajai.
Urtės ir Viltės mama Danutė iš Elektrėnų
Vyresnėlį nešioju, kad „atsirūgtų“
Ryčiui buvo 2 metai 2 mėnesiai, kai gimė broliukas. Dar būdama nėščia nerimavau dėl galimo vyresnėlio pavydo. Todėl ruošėme Rytį broliuko atsiradimui. Jam dažnai pasakodavome, kaip bus smagu, kai gims broliukas, kad galima bus kartu žaisti. Rytis priglausdavo ausį prie mano pilvo ir mums pasakodavo, ką broliukas jam ,,sakė”. Truputį persistengėme, nes Rytis norėjo žaisti su vos gimusiu broliu, o mes neleidome. Nusivylė.
Ne visada pavyksta vienodai dėmesio skirti abiem berniukams. Bet stengiuosi laikytis lygybės principo: jei palaikau Justą ant rankų, tai vėliau panešioju ir Rytį. Jei maitinu kūdikį, Rytis irgi gali gulėti šalia prisiglaudęs. Dabar Rytį net reikia panešioti pavalgiusį, kad ,,atsirūgtų”, nes taip daro broliukas. Ryčiui leidžiama pagulėti brolio vežimuke ir lovytėje, žaisti su jo barškučiais. Tegul pabūna mažiuku, juk tuoj viskas pasikeis – kūdikis paaugs ir pats pradės viską kopijuoti nuo vyresnėlio.
Ryčio ir Justo mama Arūnė iš Kauno
Po bemiegės nakties nenorėdavau žaisti su vyresniąja
Kai vyresniajai dukrai buvo beveik 6 metai, gimė sesutė. Po gimdymo mane apėmė pogimdyminė depresija, buvau silpna, streikavo širdis. O vaikelis, kaip tyčia, buvo labai neramus, naktimis keldavausi prie jo begales kartų. Buvau kaip su „rankinuku“. Tapau irzli ir nervinga. Vyresnioji dukra prašydavo, kad aš žaisčiau su ja, bet po nakties man spengdavo galva. Dėmesio stoką dukrelė greitai pajuto.
Pasidarė irzli, nervinga, pradėjo atsikalbinėti. Kartą pastebėjau, kad pradėjo dažnai mirksėti, nervų gydytoja nustatė tiką. Kai su gydytoja išsišnekėjome, ji pasakė, kad mergaitę paveikė visos per pastaruosius metus įvykusios permainos (keitėme gyvenamąją vietą, pradėjo lankyti mokyklą, gimė sesė). Gal kas nors perskaitęs mano laišką supras, kad jokiu būdu negalima viso dėmesio skirti mažiukui. Darysiu viską, kad susigrąžinčiau vyresnėlės meilę.
Ingrida Žąsinienė
Vyresnioji užsidegė kaip degtukas
Auginu dvi dukras ir sūnų. Mergaitės beveik pametinukės, o sūnus gimė, kai vyresniajai buvo 5 metai.
Mergaitėms apie būsimą kūdikį papasakojau nėštumui įpusėjus. Jaunesnioji Monikutė apsidžiaugė, kas rytą pasisveikindavo su leliuku pilve, o vakare palinkėdavo jam labos nakties.
Tačiau vyresnioji Viktorija, sužinojusi, kad turės brolį ar sesę, užsiplieskė kaip degtukas. Ilgai, daugelį dienų su dukra aptarinėjome, kad jei jau tas leliukas yra, tai jis jau myli mus visus ir mes jį mylime. Ir kad ji mažąjį taip pat turės pamilti, o aš niekada nenustosiu mylėti savo mergyčių.
Pagaliau ir Viktorija panoro paklausyti, kaip plaka leliuko širdelė. Kai su naujagimiu grįžome namo, jokio pavydo iš mergaičių nepajutau. Greičiausiai jos pavydėdavo viena kitai, kuri broliuką paglostys, pasūpuos. Iš paskutiniųjų stengiausi, kad tik jos nesijaustų atstumtos, kad niekas po brolio gimimo nepasikeistų. Tėtis, kaip visada su jomis prieš miegą dūksta, aš – skaitau pasakas.
Pavydo nebus tik tada, kai tėvai su vaikais elgsis apgalvotai, kaip su lygiaverčiais žmonėmis.
Viktorijos, Monikos ir Žilvino mama Vilija iš Vilkaviškio rajono
Reikalauja dėmesio darželyje
Gimus broliui dukra labai pasikeitė. Giminėje ji – pirma anūkė, buvo visų mylima ir globojama. Esu per daug demokratiška ir atlaidi mama, tad mergaitė buvo palepinta. Antrasis nėštumas praėjo sunkiai, teko gulėti ligoninėje. Gustė buvo neseniai pradėjusi lankyti darželį, išgyveno didelį stresą.
Kai parsivežėme brolį, dėmesys Gustei sumažėjo. Mergaitė tapo agresyvi darželyje su vaikais, užsispyrusi. Gaudama mažiau dėmesio namuose, jo reikalauja iš auklėtojų darželyje. Net per darželio tėvų susirinkimą auklėtoja pabrėžė Gustės egocentriškumą: ,,Mūsų grupėje yra viena mergaitė, kuriai kasdien reikia pasakyti, kokia ji graži ir pasipuošusi, kitaip liejasi ašaros”. Nuėjome ir pas psichologą. Jis pasakė, kad Gustė elgiasi kaip tipiškas pirmagimis, yra jautresnė už kitus, ir jos kaprizai – vien dėl to, kad įtvirtintų savo vaidmenį šeimoje.
Mama Inga B. iš Kauno
Pati pavydėjau broliui
Auginu 4 metų Gabiją ir 3 mėnesių Benjaminą. Esu įsitikinusi, kad pavydą išgyvena visi vaikai, gimus broliui ar sesei. Pati tai išgyvenau, nes turiu 4 metais jaunesnį brolį. Todėl su vyru stengiamės maksimaliai sumažinti dukrytės stresą ir parodyti jai geriausias brolio „turėjimo“ puses. 3 mėnesių vaikas reikalauja gerokai mažiau dėmesio, nei keturmetis. Juk kūdikiui svarbiausia, kad būtų sotus ir sausas, o vyresniam vaikui reikia bendravimo. Mūsų situacija dėkinga, nes šalia gyvena seneliai, o vyras turi daug laisvadienių.
Dukrą brolio gimimui ruošėme iš anksto, įrengėme jai atskirą kambarį ir pratinome miegoti ne su mumis (iki šiol ji miegojo lovytėje, pristumtoje prie mūsų lovos). Visaip stengėmės pabrėžti, kaip gera turėti atskirą kambarį. Kai Beną parsivežėme iš ligoninės, į jo drabužėlius įdėjome šokoladinių kiaušinių ir pasakėme Gabijai, kad tai brolio dovana jai. Tai dukrai padarė didelį įspūdį – atsimena iki šiol. Kas vakarą arba aš, arba vyras skaitome Gabijai pasakas, kitas tuo metu būna su mažuoju. Svarbiausia neiškelti nei vieno vaiko interesų aukščiau kito.
Gabijos ir Benjamino mama Loreta
Sakė, kad brolis – pats gražiausias
Dovydas gimė, kai Tomui buvo beveik 7 metai. Brolio labai laukė, Tomo žodis buvo lemiamas paliekant nėštumą. Močiutė aplankiusi Dovyduką gimdymo namuose, pasakė, kad mažylis negražus. Tomas iškart puolė ginti, sakė, kad brolis – pats gražiausias. Jei ir kyla pavydo, tai tik dėl žaislų. Nes močiutė labiau myli Tomą, perka jam daug žaislų ir prašo Dovydui neduoti. Mažius tada pavydi broliui. Tomas jau įpratęs, kad ant mano kelių dažniausiai sėdi Dovydas. Jei Tomas irgi nori prisiglausti, Dovydas jį stumia.
Manau, jis labai sunkiai išgyventų trečio vaiko gimimą…
Tomo ir Dovydo mama Raimonda iš Kauno
„Mamos žurnalas“
