Ką psichologai vadina „mažąja paauglyste“ – turėtų žinoti visi darželinukų tėvai

Kiekviena šeima džiaugiasi gimusiu kūdikėliu, kuris toks nekaltutis, gražutis ir meilutis…

Tik kažkaip atsitinka, kad apie antrus–trečius gyvenimo metus angeliukas pavirsta neprognozuojamu, nepaklusniu, nevaldomu ir isterišku vaiku.

Psichologai tai vadina viena iš pirmųjų krizių arba „mažąja paauglyste“, o tėvams ne juokais įvaro siaubią – kaip susitvarkyti su savo vaiku?

Kristina Navickienė

Kristina Navickienė, VŠĮ Ugdymo ir konsultavimo centro psichologė, [email protected], 8*676 87545

Scenarijai nuspėjami

Dažni šeimose vykstantys scenarijai: „Nesirengsiu šitos suknelės – ji negraži“, „Neisiu į darželį, nenoriu…“, „Nenoriu šito valgyti…“. Tokius pasakymus dažnai lydi ašaros, grūmojimas kumščiu, trepsėjimas, daiktų daužymas, o kartais scena pasibaigia griuvimu ant žemės ir galvos bei galūnių trankymu į ją.

Tėvams dažniausiai tai sukelia šoką, nes prisimindami savo neseniai gimusį angelėlį, niekados nebūtų patikėję, kad vieną dieną teks pamatyti tokią „velnio apsėstą“ savo atžalą. Tėvai nežino, ko griebtis ir kaip reaguoti į tokį vaiko elgesį.

Kaip pasireiškia ši „ožio krizė“?

Nuo gimimo vaikutis buvęs labai priklausomas nuo tėvų, o ypač – nuo mamos, apie antruosius gyvenimo metus suvokia savąjį „aš“. „Aš“, kuris kažką jau gali pats. Antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais vaikas siekia viską padaryti pats – apsirengti, valgyti, laisvai judėti, ir labai didžiuojasi savo naujais gebėjimais.

Šiuo momentu ir prasideda mažųjų maištas, o tiksliau – bandymai kitaip išreikšti savo norus ir nepasitenkinimą. Juo labiau kad dažnai apie antruosius–trečiuosius gyvenimo metus vaikams dar labai sunku žodžiais išreikšti save, taigi jie imasi greitesnių būdų – reikšdami savo norus ir emocijas priešgyniauja, rėkia, mušasi.

Netinkamas vaikų elgesys dažnai pasireiškia kaip neigimas bet ko, ką tėvai sako, keistas užsispyrimas ir savivaliavimas.

Neigimas. Negatyviu elgesiu vaikas išreiškia, kad nenori ko nors daryti tik todėl, jog tai pasiūlė suaugęs žmogus. Vaikas reaguoja ne į veiklos turinį, o į suaugusiojo pasiūlymą. Jis gali atsisakyti daryti net tai, ko jam labai norisi. Dažnas pavyzdys – kai jau žiovaujantis ir miego akivaizdžiai norintis vaikutis priešgyniauja ir kartoja: „Neisiu miegoti…“. Jis priešinasi vien todėl, kad tėvai jam tai sako. Tokiu priešgyniavimu vaikas nori įtvirtinti tai, kad ir jis geba priimti sprendimus, nors retai kada jo sprendimas turi loginį paaiškinimą.

Atžagarumas. Kiti vaikai netinkamą elgesį reiškia atžagarumu, nepasitenkinimu: „Ne“,  „Ai“, „Na, jau ne…“ Jie siekia išlaikyti autonomiškumą ir vadovautis savo norais. Kitaip tariant, atsisako būti „vedžiojami už rankos“.

Savivaliavimas. Dažnai vaikai savivaliauja, tarsi negirdi, kas jiems sakoma, ir nors supranta, kad elgiasi netinkamai, – jiems tai smagu, nes tai daro savo iniciatyva. Labai dažnas pavyzdys, kai vaikai prekybos centruose neatsisukdami skuodžia kuo toliau nuo tėvų ir taip jaučiasi be galo savarankiški.

Tokiu netinkamu elgesiu vaikai bando ribas – kiek aš galiu ir kiek man bus leista? Ar, nepaisant to, kaip elgiuosi, būsiu mylimas ir neatstumtas? Taigi vaiko „ožiukai“ – savotiškas savarankiškumo (aišku, kiek jo gali būti tokiame amžiuje) triumfas, tad tėvų kantrybę atžala bando ne iš pykčio, bet iš džiaugsmo.

Ką daryti, kad toks elgesys netruktų ilgai, kad vaiko „ožiukai“ būtų pažaboti?

Svarbu atskirti vaiką ir jo elgesį. Vaikas nėra blogas, netinkamas yra jo elgesys, o elgesį galima keisti.

Vaikas gali ir turi tapti atsakingas už tai, kaip elgiasi. Svarbu jį mokyti, padėti įveikti neigiamas emocijas, parodyti tinkamų jų raiškos būdų. Tad svarbiausias uždavinys, tenkantis tėvams, – tai ribų nustatymas.

Netinkamu elgesiu vaikai patys bando nustatyti ribas. Auginant užsispyrėlį, reikės visko – brėžti ribas, jas sulaužius, – bausti, kalbėtis ir aiškinti. Ir nors dažnai atrodo, kad TAIP vaikas elgiasi tyčia ir sąmoningai, iš tiesų jį valdo pasąmonė ir vidiniai impulsai.

Paprasti patarimai, atėjus kritinei akimirkai:

  1. Pirmiausiai tėvai turi likti ramūs ir parodyti savo vaikui, kad netinkamas elgesys nepaveikia jų. Jei netinkamas elgesys sulauks dėmesio, o ypač jei tokiu elgesiu vaikas pasieks savo užsibrėžtų tikslų, – labai tikėtina, kad tą elgesį vaikas naudos ir vėliau, kad pasiektų savo. Sunku išlikti ramiam, kai vaiką užvaldo isterija, o ypač viešoje vietoje, bet tik ramus reagavimas ir kartojimas, kad isterijos priepuolio metu norai nebus pildomi, – gali duoti teigiamų rezultatų.
  2. Antra, tėvai turi likti nuoseklūs net ir susidūrę su nuolatiniu vaiko atsikalbinėjimu ar priešgyniavimu. Tėvai turi laikytis nubrėžtų ribų ir taisyklių. Tik pastebėję netinkamą vaiko elgesį, – į tai reaguoti kalbant su juo, kad šis elgesys netinkamas. Ir pastebėjus, kad vaikas elgiasi tinkamai, – tai skatinti ir girti.

Pavyzdžiai iš gyvenimo

Easyfoto.lt111

Nuotrauka Easyfoto.lt

Jei vaikas priešgyniauja sakydamas „ne, nenoriu“, tėvams lieka tik pasiūlyti du arba tris galimus pasirinkimo variantus. Kita vertus, nereikėtų suteikti galimybės rinktis ten, kur pasirinkimo vaikui nėra, – čia kalbame apie saugumą, pavyzdžiui, eiti per gatvę degant raudonai šviesai ar maudytis be apsaugos rato. Čia vaikas turi žinoti, kad yra taisyklės, kurių reikia laikytis. Tik kai kalbame apie drabužių rengimąsi ar maisto nevalgymą, – visada rekomenduojama duoti pasirinkimą, taip vaikas jausis „mažu suaugusiuoju“, galinčiu nuspręsti: rengtis mėlyną arba geltoną suknelę, valgyti morką arba agurką.

Jei vaikas atsikalbinėja – tai ženklas tėvams, kad jis trokšta dėmesio. Labai svarbu tuomet kuo daugiau laiko praleisti su vaiku, bet tai daryti rekomenduojama paklausus vaiko ir leidus jam kartu nuspręsti, – kada nori jis tik jam skirto laiko, ką veiksite tuo metu. Tokiu būdu vaikas pasijus išskirtinis ir mėgausis laiku tik jam. Atsikalbinėjimas gali būti ženklas tėvams, kad vaikas jaučiasi esantis nelygiateisis šeimos narys. Vaikas dažniausiai galvoja, kad tėvai viską nusprendžia, o jis niekaip negali pakeisti jų nuomonės, todėl pasirenka netinkamą elgesį – nesutinka su viskuo. Tokiu atveju reikėtų nepamiršti vaiko paklausti: „O kaip tu galvoji, koks būtų geras sprendimas?“. Tada vaikas pajaus, kad į jo nuomonę irgi atsižvelgiama.

Jei vaikas elgiasi isteriškai, agresyviai, – tai dažniausiai daro, kad sulauktų dėmesio, nesvarbu, kad neigiamo. Vaikai supranta, kad elgiasi netinkamai, tačiau būti lyderiu kur kas svarbiau nei būti nepastebėtam ir silpnam. Tėvai sušvelninti agresyvų vaiko bendravimą gali tik kuo švelniau ir draugiškiau bendraudami su juo. Teigiamas vaiko elgesys turėtų būti pastebėtas ir skatinamas. Reikia padėti vaikui rasti teigiamą veiklą, kur jis galėtų pasijusti lyderiu. Kita vertus, vaikas turėtų prisiimti atsakomybę už netinkamą elgesį. Pavyzdžiui, jei vaikas ima isteriškai rėkti prekybos centre, nes kažko nori, – pas geriausias būdas reaguoti – jį išvesti ar  išnešti iš prekybos centro, nes yra taisyklė: „Būti ramiam ir gražiai elgtis“. Vaikas, iš karto sulaukęs tokios elgesio pasekmės, nebus linkęs kartoti tokio neefektyvaus savo elgesio.

„Ožiukai“ – sunkus etapas ne tik tėvams, bet ir vaikams, nes jie tampa vis didesni ir savarankiškesni, tik ne visada pasirenka tinkamus būdus tam išreikšti. Kantrybės auklėjant „ožiukus“ prireiks visiems, bet tai vienas iš svarbiausių etapų formuojant tėvų autoritetą ir nustatant vaikų ir tėvų santykių ribas, todėl tėvams svarbu išlikti demokratiškais ir gerbiančiais tiek save, tiek savo vaiką.

KODĖL KRITINIAI BŪTENT 3 METAI?

Erika

Psichologė Erika Kern

Kalbamės su žurnalo konsultante psichologe Erika Kern

Patikslinsiu, kad daugumai vaikų tai ne trečiųjų, o net antrųjų metų krizė. Kodėl dabar? Paaiškinti ir lengva, ir sunku. Tokio amžiaus vaikai mažai gali papasakoti, kas vyksta jų vidiniame pasaulyje, tad lieka tik stebėti ir spėlioti. Taip stebėję ir prispėlioję mokslininkai bando aiškinti tai kaip vaiko „aš“ formavimąsi, arba atsiskyrimą nuo išorinio pasaulio. Yra manoma, kad iki antrųjų–trečiųjų gyvenimo metų vaikas išorinį pasaulį ir save suvokia kaip vientisą visumą. Apie antruosius–trečiuosius metus vyksta sudėtingas atsiskyrimo nuo tėvų procesas – aš esu aš ir noriu būti nepriklausomas nuo tėvų (kartu norėčiau būti toks kaip jie). Tai labai panaši krizė į paauglystės krizę – aš jau ne vaikas, tačiau nenoriu būti toks, kaip suaugusieji, noriu būti kitoks. Dažnai vaikai protestuoja prieš tėvų valią – apsirengti, valgyti, miegoti pagal tėvų „užgaidas“ staiga pradeda atrodyti kaip didžiausia grėsmė savarankiškam ir nepriklausomam „aš“. Jei nesipriešindamas priimsi tėvų valią, vadinasi, vis dar esi mažytis, priklausomas, bejėgis kūdikis. Tuo tarpu pasipriešindamas tėvams jauti daug daugiau asmeninės jėgos bei valdžios ir… tarytum darniai įsijungi į šeimos sistemą, kur visi valdžios ir jėgos kažkodėl turi daugiau nei tu.

Čia pat darniai tinka ir vaikų isterijos dėl įgeidžių. Stebėdamas tėvus, vaikas primityviai, tačiau savo amžiuje labai logiškai mąsto: „Esi stiprus, jei to, ko užsimanei, reikalauji nenusileisdamas“. Taip jiems atrodo jūsų noras, kad jie rengtųsi tam tikrais drabužiais. Vaiko mąstymas dar negali suvokti, kad lauko šaltis ir drabužiai yra tiesiogiai susiję, atrodo, kad tėvai įsigeidė, jog rengtumeis būtent tai. Jei auginate mažus vaikus, žinote, kad į priekį jie matyti gali labai trumpai. Jei sakote, kad tuojau kažkas įvyks, jie reikalauja, kad „tuojau“ ir būtų po vienos sekundės, o vėliau nei po sekundės reiškia beveik tą pat kaip „niekada“. Tad, kai sakote, kad jei vaikas neapsirengs, jis sušals, o jam vis dar nešalta, tai jam atrodo, kad nusišnekate.

Štai tokį vaizdą susidarę vaikai keliauja į parduotuvę. Pamato žaislą. Jo reikėtų. Logiškai mąstant, tai tas pats, kas mamai norėti, kad jos dukra apsivilktų tam tikrus drabužėlius. Jei norisi – reikia to siekti. Iš pradžių vaikas jūsų prašo (kaip ir jūs jo), vėliau reikalauja, na o kai tai nepadeda, griebiasi arba garsaus rėkimo, arba kritimo ant grindų, arba abejų metodų kartu. Kaip vaikai atranda šiuos nuostabius metodus, – tikras stebuklas. Žinoma, kai kurie nusižiūri vieni nuo kitų, tačiau yra vaikų, kurie to nėra matę! Tam tikra prasme, kritimas ant grindų primena verkiantį bejėgį kūdikį, kurį mama stengiasi nuraminti bet kokiomis priemonėmis. Tai tik hipotezė, tačiau gali būti, kad vaikai netyčia atranda tai savyje kaip veiksmingą metodą paveikti tėvus.

Apibendrinant galima pasakyti, kad trečiųjų metų krizė stipriausiai pasireiškia dviem formomis – pasipriešinimu bet kokiems tėvų reikalavimams (vaiko logika – įgeidžiams) ir aktyviu siekiu, kad paties įgeidžiai būtų vykdomi. Vaiko požiūriu – tai labai konstruktyvus siekimas pritapti prie grupės ir tapti tokiu, kokie yra aplinkiniai.

Ar visus vaikus ištinka ši krizė?

Krizės būdingos visiems vaikams, tačiau ne visi vaikai nori būti tokie, kaip suaugusieji, taip pat ne visi vaikai leidžia sau išreikšti kylančius jausmus ir norus. Pirmu atveju vaikas nemaištaus, nes ilgesnį laiką norės likti priklausomas nuo tėvų ir pasimėgauti mažo vaiko pozicija. Šiuo atveju krizė greičiausiai tiesiog ištiks vėliau.

Antruoju atveju vaikui nesaugu arba baisu išreikšti kylančius jausmus. Tai gali atsitikti dėl kelių priežasčių. Viena iš jų – labai griežtas auklėjimas, kai bet koks pasipriešinimas gali sukelti skausmingų pasekmių, kita – labai aukšti lūkesčiai vaikui būti „geram“, ir vaikas, nenorėdamas nuvilti tėvų, neleidžia sau išreikšti kylančių jausmų. Dar kita priežastis – visa šeima gana stipriai neigia savo pykčio jausmus ir jų nereiškia, tad vaikas nenori išsiskirti iš grupės. Yra ir kitų priežasčių, kurios gali būti labai individualios ir priklauso nuo situacijos, šeimos ir paties vaiko.

Jei vaikas neišgyvena trečiųjų metų krizės, nepatarčiau labai džiūgauti. Vertėtų pasigilinti, kas vyksta. Greičiausiai krizė vienu ar kitu būdu anksčiau ar vėliau „išlįs“. Šiai krizei tinka tie patys principai kaip ir paauglystės krizei. Ko gero, girdėjote, kad paaugliai, kurie neišgyveno paauglystės krizės, išgyvena ją kur kas vėliau – 25 metų ar net vyresni. Tas pat galioja ir trečiųjų metų krizei – geriau lai ji vyksta savo laiku.

Kada trečiųjų metų krizė baigiasi?

Krizės buvimas yra būtinas, tačiau jos intensyvumas ne būtinai turi būti labai didelis. Krizė paprastai per metus, gal kartais ir greičiau turėtų pasitraukti. Kartais, kaip mini tėvai, ji užsitęsia. Taip atsitinka todėl, kad įsitvirtina kai kurie klaidingi elgesio modeliai. Krizė iš tiesų jau būna praėjusi, tačiau vaikui reikia pagalbos. Jei krizės metu tėvai ir vaikai įsijungė į tarpusavio kovas, pats vaikas jų sustabdyti neturi nei įgūdžių, nei galimybių.

KAS RODO, KAD KRIZĖ JAU PRASIDĖJO

vaikų ir paauglių psichiatrė Aurima Dilienė

Vaikų ir paauglių psichiatrė Aurima Dilienė

Konsultuoja vaikų ir paauglių psichiatrė Aurima Dilienė

Bene ryškiausias vaiko elgesyje pasireiškia negatyvizmas.Jeigu vaikas nenori daryti ko nors todėl, kad jam tai yra nemalonu, tai yra neklausymas, bet ne negatyvizmas. Kai vaiko elgesys priešingas tam, kurį siūlo suaugęs žmogus, kai vaikas ko nors nedaro tik todėl, kad taip sako tėtis ar mama, tai jau ir yra negatyvus elgesys, t.y. vaikas reaguoja ne į veiklos turinį, bet į suaugusiojo pasiūlymą. Pavyzdžiui, mama sako: „Šis drabužis mėlynas“, o vaikas atkerta: „Ne, jis raudonas“. O kai po to pasakoma: „Taip, jis raudonas“, vaikas vėl prieštarauja: „Ne, jis mėlynas“.

Negatyvizmas nuo neklausymo skiriasi tuo, kad vaikas elgiasi priešingai savo norui.

Kitas šios krizės bruožas yra vaiko užsispyrimas. Tai nėra vaiko atkaklumas, kai jis siekia kokio nors daikto arba veiklos ir jam iš karto nepasiseka. Užsispyrimas – kai vaikas nori gauti ką nors tik todėl, kad jis pareikalavo.

Dar vienas šio laikotarpio vaikų elgesio bruožas – atžagarumas. Jis nukreiptas prieš tam tikrą gyvenimo būdą, kuris susiklostė iki trečiųjų gyvenimo metų ir pasireiškia savitu vaikišku nepasitenkinimu, siekimu vadovautis savo norais. Jeigu iki tol vaikas sutiko būti visur vedžiojamas už rankos, buvo paklusnus, tai staiga jis tapo viskuo nepatenkintas ir priešinasi viskam, kas su juo daroma.

Ketvirtasis trejų metų vaiko elgesio bruožas – savivaliavimas. Tai siekimas viską daryti pačiam.

Visi šie elgesio bruožai visada susiję su tuo, kad vaikas pradeda motyvuoti savo poelgius ne pačios situacijos turiniu, bet savo santykiais su kitais žmonėmis. Keičiasi vaiko požiūris į save patį. Tai iš esmės vaiko socialinių santykių krizė, kai pasikeičia vaiko socialinė pozicija aplinkinių žmonių, motinos ir tėvo autoriteto atžvilgiu.

Šis laikotarpis labai sunkus tėvams, reikalauja be galo daug kantrybės ir supratimo.

Pasikartosiu, nes jau daug kur esu tai sakiusi. Mama – lyg vaiko blogų emocijų „šiukšlių dėžė“, kuri sugeba paversti viską gerumu bei meile ir grąžinti nesitikėdama padėkos.

„Mamos žurnalas“



Susiję straipsniai


Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


9 − vienas =

Kitos temos: