Nenori rengtis ir šukuotis

nenori šukuotis

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Mamos šaukiasi pagalbos – rytais, kai vaikus reikia aprengti ir sušukuoti, vyksta mūšiai, kovos ir karai.

„Kodėl 1 metų 7 mėnesių vaikas taip nemėgsta rengtis, persirengti ir šukuotis? Apsirengimas mums tapo tikra tragedija, kančia. Dukra priešinasi, verkia, nesileidžia aprengiama. Ar jai gali ką nors skaudėti? Kur kreiptis?“

„Didžiausia tragedija mano 4 metų sūnui yra praustis. Jei norėčiau suteikti jam didžiausią dovaną, tai būtų leidimas šį vakarą nesiprausti. Nuo mažens jį mokome švaros, kasdien maudėme, mokėme valytis dantukus, tačiau jokios meilės prausimusi neatsirado. Gal yra kokie nors vaikų „valyvumo-nevalyvumo“ etapai?“

„Dukra šiemet išėjo į pirmą klasę, maniau, kad įvyks lūžis, ir rytais nebeteks išgyventi košmarų, kurie kartojasi beveik nuo pat jos gimimo. Kiekvieną rytą, kai reikia apsirengti ir susišukuoti, dukra bėgioja nuo manęs, slepiasi po lova ar spintose, o kai pagaunu ir rengiu, rėkia, muistosi, kai šukuoju – visada verkia. Grasinu nukirpti trumpai plaukus. O gal taip ir padaryti? Ką patartumėte?“

„Mano 4 metų sūnui rengtis – tragedija. Kai apsirengia, visi drabužiai jam „spaudžia“, „kutena“, batai – „trina“. Nėra nė vieno drabužio, su kuriuo jis jaustųsi laimingas. Jei rūbą išsirenka pats, ir, regis, juo būna patenkintas (kol parnešame iš parduotuvės namo), tai kai apsirengia, vis tiek būna blogai. Dažniausiai jam „trina“ drabužių etiketės, kurias visada nukarpau. Bet tada „trina“ nukarpyta vieta, kuri lieka šiurkštesnė. Iš kur toks jautrumas? Ar praeis? Sūnus nėra alergiškas, jo oda sveika“.

aurima_diliene

Vaikų ir paauglių psichiatrė Aurima Dilienė

Kalbamės su vaikų psichiatre Aurima Diliene

Kodėl vaikai nemėgsta rengtis? Šukuotis? Praustis?

Labai sunku tiesiogiai atsakyti į šį klausimą – kodėl? Ko gero, priežasčių yra ne viena, ir visiems jos skirtingos. Juk mes, suaugusieji, irgi turime savų sričių, kuriose nenorime ko nors atlikti, atidėliojame, t.y. „ožiuojamės“, kol kas nors nenubaudžia, nepagrasina arba nesumokame baudos… tiesa?

Pati pradžia tokių „nenori“, ko gero, sutampa su poreikiu pačiam išbandyti savo gebėjimus ir su pirmąja nesėkme tai atlikti – kuomet mes, tėvai, sugėdiname, pabarame ar labai skubiname vaiką, dažniausiai mėgindami vis dėlto viską padaryti už jį patys. Tai ne visai priekaištas – tai labiau pastebėjimas ir priežasties nustatymas. Nes mūsų elgesys tuo momentu visai pagrįstas ir logiškas, tačiau tam mažyliui būtent tai ir „įjungia“ pasipriešinimo, kuris tikrai visai niekuo nesusijęs su logika, mygtuką.

Ar tai – etapai, kurie užkoduoti visiems vaikams?

Tikrai ne visiems. Bet daugumai. Čia jau tiktų tas posakis: „Išimtis tik patvirtina taisyklę“. Taigi, ko gero, dauguma mūsų praeiname tuos pačius raidos etapus, susidurdami su panašiomis problemomis ir džiaugsmais.

Ar vaiko nenoras rengtis priklauso nuo šeimos valyvumo?

Manyčiau, kad tai beveik niekuo nesusiję dalykai. Nebent kai kuriais atvejais, kai pernelyg skrupulingi, perdėtai ir gal net „liguistai“ švarūs tėveliai sukelia vaikui pasipriešinimą, ir tai jau lieka ilgesniam laikui.

Kaip elgtis tėvams, kai vaikas kaip ožys atlaužia pėdas ir nesutinka jų kišti į pėdkelnes?

„Ožiavimasis“ – tai ne kas kita kaip vaiko pyktis, baimės, dvejonės, kurias galima suasmeninti, atskirti nuo savęs ir pakeisti. „Ožiukų išvarymas“ – tai dar mūsų bobučių išrasta technika, kuri tikrai paprasta ir veiksminga iki šiol.

Pirma. Identifikuojame „ožį“ – kaip „nevalgymo“, „nesirengimo“, „nesišukavimo“ ir pan.

Antra. Leidžiame vaikui pačiam parodyti, kur tas nelabasis slepiasi – delniuke, bamboje, po pagalve, drabužiuose.

Trečia. Ritualiniu veiksmu (pvz., kutenimu), judesiu, balsu „pagauname“, „išvarome“, „perkeliame“ kenkėją į bet ką – šaukštą, glėbį, delną, maišelį (vaikas pats pasakys, kur) ir sunaikiname, paslepiame, atiduodame, užrakiname.

Neįtikėtina, kol nepamėgini. Tik svarbiausia – pasitikėjimas savimi ir nė mažiausios abejonės tuo, ką darai. Vaikai pajaus net patį menkiausią falšą. Stiprybės ir išradingumo.

Ar nukirpti vaikui plaukus, jei nesileidžia šukuojamas?

Labai skaudus sprendimas, bet tam tikrais atvejais – neišvengiamas. Neišvengiamas tiesiog fiziškai: susidarius vadinamam „kaltūnui“ tenka iškirpti jį, o kartu ir gerokai trumpinti kad ir labai gražias buvusias garbanas. Šiais laikais, žinoma, yra nemažai kosmetikos priemonių, skirtų net ir visai mažiems vaikams, kurios padeda iššukuoti susivėlusius plaukus ar net sumažina jų vėlimosi tikimybę – tai gerokai palengvina priežiūrą. Ir jeigu tik tėvai turi pakankamai kantrybės ir randa laiko – garbanas galima išsaugoti net ir labai užsispyrusiam mažyliui. Tačiau ar verta?

Ar leisti rengtis pačiam (tai užtruktų amžinybę, tėvai pavėluotų į darbus, vaikas nenueitų į darželį)? Rėkti, mušti?

Derybos. Čia jau mūsų išradingumo ir apsukrumo išbandymas. Ne veltui sakoma: „Tėvai yra tai, kuo tapti lengva, bet būti – sunku“. Jeigu visada vaiką rengsime, pasispęsime spąstus patys sau. Kita vertus, vėluoti į darbus irgi ne išeitis… Taigi ieškome variantų: keltis anksčiau ir laukti, kol mažylis „išsikrapštys“, išsiderėti, kad kai kuriuos drabužius vilksite jūs, o kai kuriuos (tik išsirinkite teisingai) – vaikas pats vilksis/ausis. Taip sutrumpinsite procesą. Na ir pagaliau, rengiate jūs, o nuvažiavus į darželį – vaikas nusirengia pats (čia jau prireiks auklėtojų pagalbos, kad sutiktų jus pavaduoti, bet tai visai įmanoma), o savaitgaliais – vaikas rengiasi pats.

 Kaip motyvuoti, kuo paskatinti, kad greičiau krapštytųsi?

Nagi, pasitelkite fantaziją… Juk tiek visokių malonių smulkmenų yra šiame pasaulyje: apkabinimas, bučkis, pagyrimas, bendros pramogos, žaislai, skanėstai.

Kodėl kai kurie vaikai tokie jautrūs „etikečių trynimams“?

Jautrūs ne tik vaikai. Pilna tokių ir suaugusiųjų, nes tikrai toli gražu ne visos etiketės yra švelnios, minkštos ir kokybiškos. Dauguma – šiurkščios, su klijų ar kažkokių dažų likučiais. Svarbu į tai atsižvelgti. Galima mėginti prieš nešiojant naują drabužį išskalbti – dažnai po to ir etiketės pasidaro minkštos ir neerzina. Jeigu ne – kodėl gi nenukirpti? Kasmet žmonija darosi alergiškesnė, daugėja odos ligų, o tai irgi liudija ne tiek fizines, kiek emocines/komunikacines problemas. Juk oda – didžiausias žmogaus kūno organas pagal plotą ir pirmasis, kuriuo vos gimę pažįstame pasaulį. Oda – komunikacijos priemonė (taktilinis-lytėjimo pasaulio pažinimas). Išsivysčiusi, beje, iš nervinio vamzdelio.

Padidėjęs jautrumas nėra liga, bet gali būti simptomas. Verta nueiti konsultacijos pas vaikų neurologą, kuris greičiausiai parekomenduos išklausyti vaikų psichiatro nuomonės. Pati paprasčiausia ir dažniausia tokių vizitų pasekmė – skiriami raminantys lašiukai ar tabletytės, kurie iš tiesų labai sumažina vaikui padidintą jautrumą ir palengvina gyvenimą. Bet tai – individualu.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


9 − = šeši