Smėlio dėžėje neretai verda visai nevaikiškos aistros: ji virsta kovos lauku. Iki trejų metų, kad laimėtų mūšį, vaikai į pagalbą kviečiasi tėvus.
Tai mano!
Situacija. Smėlio dėžėje prie Jūsų vaiko pristoja kaimynų mažylis ir atiminėja kastuvėlį su kibiriuku.
Sprendimas. Beprasmiška apeliuoti į vaiko, stipriai spaudžiančio prie savęs kibirėlį su kastuvėliu, sveiką nuovoką. Mažylis į juos žvelgia kaip į savo paties dalį. Užuot pajutus nejaukumą („na, ir godus gi mano sūnelis!“) ir ėmus jį barti, suteikite jam galimybę pačiam nuspręsti – išsiskirti su savojo „aš“ atributu (tada jį pagirkite) arba ne (tuomet vis vien palaikykite, sutikdami su tuo, kad savo daiktą atiduoti nelengva ).
Spausti mažylio nereikėtų: draugiškai pasiūlykite jam ne „atiduoti“ žaislą, o pasidalinti juo. Jeigu išsiskyrimas su asmeniniu turtu sunkus, neimkite į kiemą paties mylimiausio žaisliuko. Įsivaizduokite save vaiko vietoje: draugė prašo Jūsų leisti jai panešioti Jūsų mėgstamus karolius ar gražią suknelę, ir apsirengusi bei pasipuošusi Jūsų drabužiais, išsiruošia į tas pačias vietas, kur lankotės ir Jūs.
Neturite jėgų atsakyti draugei neigiamai? Pagirtina, bet tuomet įsivaizduokite, kad Jūsų daiktų prašo mažai pažįstamas žmogus. Tarkime, kaimyninio namo gyventoja. Iki trejų metų mažyliui praktiškai neegzistuoja sąvoka „draugas“. Todėl nereikalaukite iš jo neįmanomų dalykų. Jeigu konfliktas jau įvyko ir kitas mažylis „pagrobė“ jūsiškio žaisliuką, sureaguokite nedelsiant. Paaiškinkite, jog šiam berniukui ar mergaitei labai patiko šis žaisliukas. Pasiūlykite vaikams pasikeisti: mažiausiai skausmingas variantas, kai vietoje savo įsigyji svetimą – tada praradimas ne taip stipriai juntamas.
„Svetima“
Situacija. Užtenka Jūsų vaikui tik atsisėsti ant svetimo dviratuko, kai tuoj prie jo pribėga šeimininkas.
Sprendimas. Pasistenkite saviškiui paaiškinti, kad kiti irgi turi savų žaislų. Mokykite jį paprašyti leidimo ką nors paimti ir padėkoti už tai (užuot pasakę „ištark ačiū“, pasiūlykite vaikui – „imkime ir padėkokime“).
„Geradarys“
Situacija. Vaikas be jokių atsikalbinėjimų atiduoda savo žaisliukus arba net pirmasis pasiūlo juos.
Sprendimas. Tokį dosnumą suaugusieji dažnai įvertina kaip „silpno charakterio bruožą“ (vaikas nesugeba už save pakovoti). O tikrovėje tai dažniausiai ne kas kita, kaip įrodymas to, jog vaikas auga pasitikėjimo ir gerovės kupinomis sąlygomis. Itin smarkiai girti mažojo dėl tokio dosnumo nereikėtų, užtenka tiesiog pasakyti: „Koks tu šaunuolis!“
Tylenis ir individualistas
Situacija. Mažylis laikosi nuošalyje nuo kitų vaikų kompanijos, neprieina artyn, net jeigu jį kas nors sudomino.
Sprendimas. Panašu, jog vaikas nejaučia turįs savyje jėgų susidurti su nežinoma situacija. Šiuo atveju pasistenkite savo mažylį įtraukti į bendrą žaidimą, o kitus vaikus sudominti Jūsų vaiko užsiėmimu. Pavyzdžiui, padarykite požeminį garažą (išrauskite smėlyje duobutę) ir pasiūlykite žaidžiantiems vaikams statyti į šį garažą savo mašinėles.
Tylenis ir užsispyrėlis
Situacija. Jūsų vaikas visą laiką stengiasi būti nuošaly: kai kiti vaikai žaidžia mašinėlėmis, jis stato smėlio pilis. Vaikai supasi sūpynėse, o jūsų mažasis laukia, kada eilė trokštančiųjų pasisupti išseks.
Sprendimas. Pasiūlykite mažyliui dalyvauti bendrame žaidime: paimkite jį už rankos ir priveskite prie kitų vaikų. Jis atsisako? Neverskite. Jeigu vaikas patogiai jaučiasi triukšmingoje žaidimų aikštelėje, linkdamas užsiiminėti kuo nors individualiu, suteikite jam tą galimybę. Jei jaučiate arba Jūsų mažylis jums sako, jog „bijo“ ar „nemyli“ kitų vaikų, pasistenkite jam paaiškinti, kad vaikai – geri. Ir kad nereikia jų bijoti, nes prireikus visada apgins mama, tėtis ar močiutė.
Jėga nestumkite mažojo į kompaniją, bet ir neaukštinkite jo išskirtinumo jausmo.
Laikui bėgant, vaikas pats išmoks neignoruoti bendraamžių draugijos, bet jeigu Jūs akcentuosite, jog Jūsų vaikas „ne toks, kaip visi“, ir kad kiti mažieji nesupranta jo subtilaus dvasinio pasaulėlio, vaikas rizikuos užaugti su vienišiaus kompleksu, ir bet koks bendravimas su bendraamžiais jam bus problemiškas.
Nuobodu?
Situacija. Jūsų vaikas atsisėda ant smėlio dėžės krašto ir vangiai krapštinėdamas grėbleliu žemes dairosi į visas puses.
Sprendimas. Iš tiesų vaikas atlieka didelį darbą: žvalgosi, su kuo būtų galima užmegzti santykius. Susitelkimas ties vienu užsiėmimu (visą laiką kasa duobutes ar nenulipa nuo dėžės krašto) – ne nuobodulio ar kokios nors problemos požymis. Pasiūlykite mažajam paįvairinti žaidimą, bet atkakliai neraginkite jo imtis. Tegu jis pats subręsta.
Padarei – suardei
Situacija. Vaikas jaučia malonumą ne statydamas smėlio pilį, o griaudamas savo ir kitų vaikų kūrinius.
Sprendimas. Griauti smėlio bandeles lygiai taip pat svarbu vaiko vystymuisi, kaip ir jas statyti. Drausti „griovimus“ beviltiška, geriau vaikiškai kompanijai pasiūlyti žaidimą: kas daugiau pats iškeps smėlio bandelių ir jas sugriaus. Savo vaikui ramiai paaiškinkite, bet taip, kad girdėtų ir kiti mažieji: „Tai, ką padarei pats – gali suardyti, bet to, ką padarė kitas – neliesk, tik stebėk!“
„Teroristas“
Situacija. Vaikas mušasi, barstosi smėliu ir net gali įkąsti.
Sprendimas. Jeigu Jūs – smėlinio teroristo mama, imkitės reguliuoti situaciją: sudrausminkite jį, sutelkite jo dėmesį į kokį nors žaidimą. Jeigu nemalonumas jau įvyko, prieikite su „teroristu“ prie nukentėjusiojo, patys paglostykite vaiką ir paprašykite savojo peštuko „pagailėti aukos“. Tiktai nebarkite, nešaukite, nemuškite. Venkite tokių negatyvių prognozių, kaip: ,,Su tavimi daugiau niekas nežais“. Kai kuriais atvejais vaikas nusipelno bausmės – nusiveskite jį namo.
Jeigu Jūsų mažasis tapo „smėlio teroristo“ auka,keletą sekundžių palikite jo savarankiškai reakcijai. Po to pakelkite mažąjį, nuvalykite jo drabužėlius ir su šypsena paaiškinkite, jog nieko baisaus nenutiko. Išgąstis mamos veide vaiką baugina labiau negu pats užpuolimo faktas. Pasistenkite apsaugoti savo dukrą ar sūnų tik nuo tyčinės agresijos ir rimtų traumų. Bet greta atžalos būkite nuolatos, nors ir suteikdami jam savarankiškumo bei iniciatyvos. Jeigu kas nors bando jį sučiupti, švelniai atribokite puolantįjį: „Mano dukrai tai nepatinka“, „Negalima muštis“. Elkitės ramiai ir pasitikinčiai.
Kad žaidimas smėlio dėžėje būtų malonus:
Nerenkite vaiko tokiais drabužiais, nuo kurių reikia kas dvi minutes purtyti smėlį, o vaiką apšaukti nevaleika.
Nežvelkite į kiekvieną mažąjį kaip į potencialų agresorių.
Nelaukite atsiprašinėjimų iš „skriaudiko“.
Nejauskite gėdos dėl savo vaiko ir nedarykite jam pastabų tik tam, kad nusimestumėte kaltę nuo savo pečių.
Auklėkite vaiką nesikreipdami pagalbos į smėlio dėžės „bendruomenę“. Sugrįžę į namus, pasikalbėkite su mažuoju apie tai, kodėl jis elgėsi taip tyliai (agresyviai, abejingai ) žaidimo metu.
Nelyginkite savo vaiko su kitu (nei į geresnę, nei į blogesnę pusę) – net mintyse.
Nepaminkite savo mažylio interesų tam, kad būtų išsaugoti geri santykiai su kitomis mamomis (net jei jų draugija – Jūsų vienintelė atgaiva per dieną ).
Pasistenkite nesiaiškinti santykių su kitais tėvais vaikų akivaizdoje, niekada nebarkite mamos dėl jos vaiko elgesio. Apie problemiškas situacijas geriau kalbėti ne konflikto įkarštyje (be tarpusavio įžeidinėjimų, tai nieko gero neduos), o ramioje aplinkoje.
Jeigu yra galimybė, rinkitės vaikų žaidimų aikštelę, kur vyrauja gera atmosfera, o vaikų tėvai nusiteikę geranoriškai.
Psichologų patarimai
Antrieji gyvenimo metai – bendrų žaidimų laikas, bet ne su bendraamžiu (tokio amžiaus vaikai vienas kito tarsi nepastebi ), o su artimu suaugusiuoju. Konfliktų kyla dėl vaikų įsitikinimo, jog aplinkiniai mažyliai jiems nusileis. Jie juk įpratę, kad taip daro suaugusieji. Smėlio dėžėje nėra teisiųjų ir kaltųjų, privatininkiškumo jausmas tarp dvimečių-trimečių – normalus dalykas.
Nuo nuolatinių pamokymų „negalima būti godžiam“ mažylis gali imti atidavinėti tai, kas jam pačiam labai brangu. Jis visą laiką kankinsis, tačiau atidavinės! Jeigu šis vidinis konfliktas nebus išspręstas, jis gali išlikti visą gyvenimą: žmogus prisitaikys, bet vis vien išgyvens.
Puolimai ir peštynės – greičiausiai yra ne agresija, o gynimasis (tiktai nuolatinis agresyvumas ir dažni pabėgimai iš smėlio dėžės – priežastis pasikalbėti su psichologu). Interesų susidūrimo metu būkite greta: mažylis privalo būti tikras dėl Jūsų palaikymo. Beje, savarankiškai susidoroja su situacija tie vaikai, kuriems tėvai niekada neatsisakė padėti, apginti. Kitus puola nepasitikintys savimi ir nesitikintys pagalbos: jų dar niekas neįžeidė, o jie jau duoda sau komandą – reikia gintis! Pastaruoju metu vis daugėja nesugebančių bendrauti vaikų. Atsidūrę vaikiškame kolektyve, jie bet kokį bendravimą kaip „lygus su lygiu“ ima vertinti kaip puolimą. O konfliktai smėlio dėžėje būtini – vaikai mokosi būti drauge su kitais.
„Mamos žurnalas“
Susiję sraipsniai
