Atėjo metas, kai vaikai iki soties galės kapstytis smėlyje. Nepaleiskite vėjais šios puikios progos, nes smėlis lavina, moko ir net gydo.
Žaidimas smėliu ir šiuolaikinė psichologija
Mažyliai kasdien išgyvena įvairiausių jausmų paletę. Jausmų, kurių dažnai jie dar nemoka įvardinti, todėl parodo tam tikromis savo reakcijomis. Prisiminkime, ką daro supykęs vaikas? Dažniausiai trinkteli jį supykdžiusiajam į šoną ar pastumia.
Liūdintis mažylis gali verkti, sėdėti susigūžęs kamputyje ir nesileisti į jokias kalbas. Kaip elgiasi nerimaujantis vaikas?
Tikriausiai sėdi arba stovi kur nors įsitempęs, nieko nesiimdamas. Arba atvirkščiai – elgiasi itin aktyviai: daug ir greitai kalba, nenustygsta vietoje, šokinėja nuo vienos veiklos prie kitos. Kai kurios sudėtingos gyvenimo situacijos sukelia vaikui tikrą jausmų chaosą, su kuriuo jam taip pat reikia „susidoroti“. Pavyzdžiui, kai šeimoje gimsta kūdikis, šeima persikelia gyventi į naują vietą, reikia keisti ugdymo įstaigą, nesiseka bendrauti darželyje ar kieme su kitais bendraamžiais. Tada vaikui kyla įvairiausių išgyvenimų: baimė būti atstumtam, abejonės, liūdesys… Suprasti, kas dedasi jo širdelėje, tokiomis aplinkybėmis mažam vaikui sudėtinga. Juolab – žodžiais įvardinti patiriamus jausmus.
Koks sprendimas? Neturėdami tvirtų gebėjimų suprasti ir išsakyti savo emocijas, vaikai randa savų būdų, kaip susitvarkyti su kylančiais jausmais, juos „išveikdami“. Dažnai tai vyksta spontaniškai žaidimo ar kūrybos metu. Todėl psichologai, dirbdami su vaikais, pasitelkia mažyliams natūraliausius ir priimtiniausius būdus: piešimą, lipdinius, žaidimą. Viena iš tokių visame pasaulyje populiarėjančių galimybių atskleisti vidinį vaiko pasaulį – žaidimas smėliu, kuriuo išmaniai pasinaudojo ir šiuolaikinė psichologija.
Kodėl smėlis?
Dėl savo fizinių savybių smėlis yra puiki terpė simbolinei raiškai. Smėlyje galima pirštu ar kitu daiktu palikti žymes, vaizduoti judėjimą – jo jėgą, kryptį, ilgį ir greitį. Jame galima kurti reljefą (kalvas, plokščias vietas, vandens telkinius, tunelius, duobes, slėptuves), jį kasti, maišyti su vandeniu ir lipdyti, įgyvendinant įvairiausias fantazijas. Galop ženklai ir „statiniai“ smėlyje gali būti lengvai ir be pėdsakų nutrinti ar sugriauti.
Dar nuo senų senovės smėlis įvairiose kultūrose užima svarbią vietą, turi net ritualinę reikšmę. Australijos aborigenų gentyse plačiai paplitęs paprotys pasakoti istorijas smėlyje. Tai daro įvairaus amžiaus genties moterys: sutūpusios smėlyje, jos pagaliuku ar ranka jame brėžiamais ženklais pasakoja istoriją. Budistų vienuoliai praleidžia ištisas savaites, kurdami smėlio mandalas. Malio žyniai palieka ženklus smėlyje, kuriuose naktį dykumų lapės savo pėdsakais pranašauja ateitį. Senovės navachų gentyse smėlio piešiniai buvo naudojami religinėms ir sveikimo ceremonijoms atlikti. Vienas iš Vakarų Europos tautosakos veikėjų – Smėlio žmogus, kuris, žarstydamas smėlį ant akių vokų, atneša miegą. Ir tai – tik keletas įdomių smėlio svarbos pavyzdžių.
Smėlio terapija
Smėlio dėžės metodo pradžia siejama su trimis vardais: šveicarų analitiku K. G. Jungu, vaikų psichiatre M. Lowenfeld ir psichoterapeute D. M. Kalff.
M. Lowenfeld ieškojo būdų, padedančių vaikams išreikšti skaudžius gyvenimo patyrimus. Į rankas jai pateko britų rašytojo H. G. Wellso aprašymas, kuriame jis pasakojo apie savo du sūnus, žaidžiančius ant grindų su mažutėmis figūrėlėmis, ir supratimą, jog tokiu būdu vaikai sprendžia tarpusavio nesutarimus bei sunkumus su kitais šeimos nariais. Perskaičiusi tai, vaikų psichiatrė nusprendė kelias miniatiūrines figūrėles padėti savo kabinete. Pirmasis jas pamatęs vaikas nusinešė figūrėles į smėlio dėžę ir pradėjo joje žaisti. M. Lowenfeld suprato, kad ši veikla vaikui naudinga ir pradėjo smėlio dėžę su figūrėlėmis taikyti, dirbdama su vaikais. Šį metodą vaikų psichiatrė pavadino „Pasaulio technika“ (figūrėlės vaizduoja aplinkinį pasaulį, vaikas smėlio dėžėje kuria savo miniatiūrinį pasaulį), o jo sukūrimą priskyrė patiems vaikams, kurie savo žaidime spontaniškai ir natūraliai sujungė smėlį ir žaislus.
Vėliau šiuo metodu itin susidomėjo ir psichoterapeutė D. M. Kalff. Ji pastebėjo, kad žaidimas smėliu padeda vaikams susitvarkyti su pykčiu, liūdesiu, baimėmis ir net vystymosi sunkumais, nes tai – pažįstama veikla, leidžianti mažyliui pasijusti patogiai ir saugiai. Tad sudaromos puikios sąlygos vaikui žaidžiant išreikšti svarbius jausmus ir patyrimus.
Kaip tai atrodo?
Smėlio dėžės terapiją sudaro trys pagrindiniai elementai: miniatiūrinių figūrėlių rinkinys, smėlio dėžė ir vaiko santykis su dėmesingu specialistu.
Tipiška smėlio dėžė, naudojama psichoterapijoje su vaikais ar suaugusiaisiais, yra stačiakampė (45 cm x 67,5 cm dydžio, 5 cm gylio). Jos kraštai bei dugnas nudažyti šviesiai mėlyna spalva. Tai žaidžiant leidžia vaizduoti dangų ir vandenį: kasti iki pat gelmių arba kopti iki pat aukštumų.
Specialistai, darbe naudojantys smėlio dėžę, šalia turi lentyną, su įvairiomis figūrėlėmis, kurios lentynėlėse sudėliotos pagal kategorijas:
Gyvūnai: laukiniai, naminiai, zoologijos sodo, paukščiai, priešistoriniai, bestuburiai.
Žmonės: skirtingo amžiaus, rasių, kultūrų, profesijų.
Transporto priemonės: automobiliai, sunkvežimiai, laivai, lėktuvai, motociklai, traukiniai, malūnsparniai, greitosios pagalbos, gaisrinės, policijos mašinos.
Gamtos objektai: gėlės, medžiai, kriauklės, akmenys. Simboliniai objektai: religiniai objektai, meilės, gyvenimo, mirties ir kiti simboliai, pasakų veikėjai.
Pastatai: namai, bažnyčios, mokyklos, parduotuvės, ligoninės. Kita: tvoros, tiltai, vartai, fontanai, įvairūs baldai ir kiti natūralūs ar sukurti objektai.
Siekiama, kad figūrėlės kuo plačiau atspindėtų mus supančią aplinką (gyvąjį ir negyvąjį pasaulį) bei vaizduotės sritį. Kartais šalia smėlio dėžės esama ir talpos su vandeniu. Tai padidina išraiškos galimybes, žaidžiant smėliu ir simboliškai vaizduojant vidinius išgyvenimus. Smėlio dėžės metodas nereikalauja papildomų įgūdžių. Net labai maži vaikai, žaisdami smėlio dėžėje, gali sukurti sudėtingų scenų.
Kaip tai veikia?
Smėlio terapija remiasi jungiškosios krypties psichologija, kad sveikimas ateina iš vidaus. Žaisdamas smėlio dėžėje, vaikas gali statyti, griauti ir vėl atstatyti pasaulį, atspindintį jo vidinę būseną ir patyrimus. Smėlio dėžė padeda mažyliui atsitraukti nuo supančios aplinkos į vidinį patyrimą ir jį išreikšti žaidžiant, simboliškai. Smėlio dėžės terapija yra neverbalinis metodas, kuris remiasi lietimo ir regos pojūčiais, tad peržengia kultūros ir kalbos barjerus. Šis metodas padeda vaikams, išgyvenantiems sudėtingas gyvenimo situacijas, patyrusiems traumų.
Kokio amžiaus vaikams jau galima taikyti smėlio terapiją, konkrečiai numatyta nėra. Tiesiog kuo vyresnis vaikas, tuo daugiau paslapčių slepia jo smėlio pilys. Kuo vaikas mažesnis, tuo jis atviresnis ir galima greičiau suprasti jo bėdas. Smėlio dėžė irgi gali tapti efektyviu metodu, dirbant ne tik su vaikais ar paaugliais, bet ir su suaugusiaisiais, asmenų grupėmis.
Iš pirmo žvilgsnio paprasta smėlio terapija yra labai sudėtingas metodas, reikalaujantis iš specialisto daug žinių ir įgūdžių, nes vienu metu ne tik diagnozuojama problema, bet ir keičiamas mažylio elgesys.
Per konsultaciją, kurioje terapeutas naudoja smėlio dėžę, vaiko paprašoma iš daugybės figūrėlių išsirinkti jam patinkančias ir sudėlioti jas smėlio dėžėje. Vaikai neįpratę smėliu žaisti patalpoje, tad tokia galimybė sukelia susidomėjimą. Juos patraukia ir siūlomų figūrėlių gausa, tad dažniausiai mažyliai mielai įsitraukia į pasiūlytą veiklą, nereikalaudami daugiau nurodymų.
Kitus vaikus gali tekti padrąsinti ir paskatinti, pasiūlant sukurti savo pasaulį smėlio dėžėje, sudėlioti joje paveikslėlį ar papasakoti joje istoriją.
Davus pakankamai laiko sukurti tam tikrą sceną, mažylis paprašomas papasakoti, kas vyksta smėlio dėžėje. Žaisdamas su smėliu mažiukas tarsi atkuria tikrąjį pasaulį su visomis smulkmenomis, dažnai skiria vietą ir sau. Specialistas, dirbantis su vaiku, iš pradžių vengia labai tikslių ir konkrečių klausimų. Vaikas skatinamas pasakoti savo istoriją. Vėliau galima tikslintis ir konkretinti.
Svarbiausia, naudojant šį metodą, yra ne galutinis mažylio žaidimo smėlyje „paveikslėlis“, bet pats procesas ir žaidimo vyksmas. Neretai šios veiklos prasmė taip ir lieka neaiški: terapeutas negali pasakyti, ką „reiškia“ vaiko pasirinktos figūrėlės ar veiksmai. Pagrindinis tikslas, kad vaikas žaisdamas išreikštų, „išveiktų“ jausmus, o suaugusiajam juos suprasti ir interpretuoti nėra būtina. Pats žaidimo procesas yra terapija.
Sesijos pabaigoje smėlio dėžėje sukurta vaiko scena gali būti nufotografuota. Tai leidžia specialistui stebėti darbo procesą, vidinių mažylio išgyvenimų kaitą. Nė viena figūrėlė iš smėlio dėžės nėra išimama tol, kol vaikas nepalieka terapijos kambario.
Taip mažyliui tarsi dar kartą užtikrinama, kad smėlio dėžė yra saugi vieta.
Pagrindinis psichologo vaidmuo – atidžiai klausytis ir „laikyti“ vaiko sukurtą erdvę, kad smėlio dėžė taptų saugia mažylio jausmų, išgyvenimų ir patyrimų saugykla. Žaisdamas smėlio dėžėje, vaikas tai, ką jaučia ir išgyvena, išreiškia neverbaliai.
Atidžiai žaidimą sekančio terapeuto komentarai, klausimai, pagalba įvardijant figūrėlių emocijas padeda mažyliui patirti savąjį vidų, kuris neretai paties vaiko dar yra nesuvoktas ir nepažintas, bei sudaro sąlygas jausmus išreikšti tinkamais būdais.
Terapeutas priima vaiko žaidimą tokį, koks šis yra: jo nevertina, nesiūlo savo variantų, jis „seka“ paskui vaiką.
Kaip žaisti?
Žaidimas smėliu gali būti naudingas ne tik psichoterapijoje. Smėlio dėžė namuose ar darželio grupėje vaikų tikrai bus priimta palankiai. Tai – ne tik puiki „statybinė“ medžiaga. Smėlį liesti malonu. Jis lengvas, švelnus. Gera jausti ir matyti jį byrantį tarp pirštų. Tai ramina, mažina įtampą, atpalaiduoja.
Namuose ar darželio grupėje „įsirengti“ smėlio dėžę nėra sudėtinga. Puikiai tiks didesnė plastmasinė dėžė (skalbimo dubuo ar vonelė, skirta žaidimams su vandeniu, tačiau pripildyta smėlio), smėlis iš paplūdimio ir visa, ką tik sugalvosite į smėlį užkasti, ant jo padėti, paguldyti, į jį įstatyti… Be to, reikės ir tolerancijos šiokiai tokiai netvarkai. Jei bijote, kad vaikas žaisdamas smėlį išbarstys aplinkui, po dėže galite patiesti staltiesę ar klijuotę, nuo kurių vėliau smėlį lengvai nukratysite. Pravers ir nedidelė šluotelė su semtuvėliu, kad pažaidę mažyliai patys susitvarkytų aplinką.
Keletas idėjų, lengvai įgyvendinamų namuose ar darželio grupėje:
Pasiūlykite vaikams pažaisti smėlio dėžėje. Šalia padėkite mažų indelių, kuriais galima būtų smėlį semti, pilstyti, žarstyti.
Smėlio dėžėje smagu užkasti stiklinius rutuliukus, o paskui jų ieškoti, kasant smėlį rankomis.
Pasiūlykite mažyliams smėlio dėžėje sukurti istoriją ar paveikslą iš įvairių gamtos gėrybių: kriauklių, akmenukų, pagaliukų, kaštonų ir pan.
Šalia smėlio dėžės pastatykite indą su vandeniu. Leiskite vaikams maišyti smėlį su vandeniu, šlapią smėlį formuoti, pilti daugiau vandens, „virti košę“… Pastebėkite sauso ir šlapio smėlio skirtumus – spalvos, tekstūros, formos pokyčius.
Žaisdami su smėliu, kalbėkite apie jutiminį patyrimą. Skatinkite mažylius pastebėti smėlio savybes (lengvas, minkštas, švelnus), įvardinti pojūčius, liečiant ir kasant smėlį, paslepiant jame ranką, smėliui byrant tarp pirštų.
Parūpinkite nedidelių žaisliukų – mašinėlių, plastmasinių gyvūnų, žmonių figūrėlių, kad vaikai su jais žaistų smėlyje.
Įspauskite į smėlį įvairius daiktus, paliekančius jame žymes: kriaukles, formeles, žaislus.
Žaidimas smėliu atpalaiduoja, ramina, atveria kelius vaizduotei, kūrybiškumui, jausmų raiškai. Tad sėkmės žaidžiant!
Vilniaus lopšelio-darželio „Giliukas“ psichologė Gabija Šukytė
www.ikimokyklinis.lt
Paprastos smėlio dėžės kuo puikiausiai tinkas smėlio terapijai, vaikams tai naudinga.