
Apie Sandrą ir jos išskirtinę veiklą nebūtume sužinoję, jeigu ne mamos, kurios pradėjo siųsti nuotraukas su laimingais kūdikiais, kurie minkė, taškė, barstė. Klaipėdoje yra vietelė, kur mažieji gali pažinti pasaulį darydami tai, kas jiems labiausiai patinka, ir tokiu būdu lavintis.
Sandra Kybransaitės profesija – psichologė, gyvena Klaipėdoje, yra 3 vaikų mama. Šeimoje auga 11 metų Kamilė, 6 metų sūnus Rojus ir 11 mėnesių Lėja. Vieta, kurioje gali kurti ir lavinti savo pojūčius klaipėdiečių kūdikiai, vadinasi „Pojūčių pasaulis“. Idėją Sandra parsivežė iš Londono.
Papasakokite, kaip atvežėte į Lietuvą kūdikių pojūčių kambario idėją?
Sumanymo esmė paprasta: tam tikros erdvės ir veiklos stimuliuoja vaikų nervinius centrus, kurie svarbūs raidai. Vieni centrai atsakingi už emocijas, kiti – už pasaulio pažinimą ir suvokimą, dar kiti – už kalbos raidą ir t.t. Šis projektas mano mintyse atsirado labai seniai, o buvo įgyvendintas prieš 6 metus. Mintis gimė, kai susilaukiau pirmosios dukros. Tuomet gyvenome Londone ir man buvo didžiulis atradimas, kai turėjau galimybę lankytis su dukrele pojūčių kambariuose, kuriuose siūlomos veiklos kūdikiams nuo pat gimimo. Jokių raidos problemų dukra neturėjo, o tokių kambarių lankymo tikslas buvo tiesiog bendrauti su kitomis mamomis ir kartu lavinti savo vaiką, išmokyti nebijoti naujų patyrimų, padėti pažinti pasaulį, mokyti prisitaikyti prie naujų situacijų.
Įdomiausia buvo tai, kad tos veiklos pirmiausia teigiamai veikė mane. Kaip žinome, auginant vaikus labai svarbu, kad tėveliai jaustųsi gerai, kad jų emocinė gerovė būtų užtikrinta. Augindamos pirmuosius vaikus, mamos dažnai nori viską padaryti tobulai, tačiau labai trūksta žinių ir patirties, todėl nuolat nerimauja, ar viską tinkamai daro. Tad bendravimas su kitomis mamomis, su vaiko raidos specialistais, stebint kitus panašaus amžiaus vaikus, atpalaiduoja, suteikia didesnio pasitikėjimo savimi, kaip mama, jausmą. Mano emocinė savijauta intensyviai gerėjo, juokdavausi, kad tai mano terapija ir labai smagus laikas kartu su vaiku, tačiau svarbiausia, jog tapau laisvesnė, leisdama mažajai tyrinėti aplink supantį pasaulį. Man tai buvo atradimas, nes iki tol buvau įsitikinusi, kad maži kūdikėliai turi būti namuose su mama, kad jaustųsi saugūs. Tai pasirodė visiška netiesa. Kaip tik atvirkščiai – vaikai, kai jiems duodama daug įvairių patirčių, intensyviai mokosi ne tik pažinti pasaulį, bet ir bendrauti, o tai labai svarbu dabartiniame pasaulyje.

Londone studijavau psichologiją, o kai grįžome gyventi į Klaipėdą, pasigedau tokių veiklų ir tokios pojūčių lavinimo vietos, kurias lankėme su dukra ten. Lietuvoje prieš 6 metus nieko panašaus nebuvo. Dabar po truputį pojūčių lavinimo užsiėmimai populiarėja, darželiai ir mokyklos diegia kambarius, kur vaikai gali emociškai nusiraminti.
Žiūrint į mamų atsiųstas nuotraukas, atrodo, kad pojūčių veiklos labiau orientuotos ne į nusiraminimą, o į „išsitaškymą“?
Daug dalykų labai paprasti – lavinama vaikučių smulkioji motorika, suteikiamos teigiamos emocijos, mokoma bendrauti. Raginame pačias mamas paleisti savo emocijas, rodyti jas – būti smalsias ir džiaugtis kartu su vaiku. Veiklos metu vaikai kūrybiškai tyrinėja pateiktas medžiagas, vieni tai daro ramiai, kiti – aktyviau, kitaip sakant, „išsitaško“, tada nusiprausia ir visi einame į ramias šviesų erdves, kur vaikučiai jas tyrinėja – pavyzdžiui, liečiasi prie šviesos stalo su manų kruopomis, tyrinėja šviesos efektus, žaidžia su nusiraminimą teikiančiomis priemonėmis. Veiklų metu ir per nusiraminimo/laisvo žaidimo laiką vaikai gauna daug informacijos, tad po tokių užsiėmimų vaikai paprastai gerai miega.
Vis dėlto svarbiausias mūsų tikslas – šviesti mamas. Kai jos eina į užsiėmimą, mano, kad tai daro dėl vaiko. O tikrasis tikslas – išmokyti mamas pačias atsipalaiduoti ir leisti vaikui patirti naujus dalykus.
Papasakokite, kaip sukurti tokį verslą, nuo ko pradėti?
Savo veiklos nelaikome verslu. Tai daugiau saviraiška, terapija mums patiems. Kai gimė ši idėja, didžiausias darbas buvo įtikinti vyrą, kad mums reikia tokios studijos. Be vyro palaikymo nieko nebūčiau padariusi.
Vyrą įtikinti truko kažkur 1,5 metų, tada dar reikėjo surasti tinkamas patalpas. Gimęs sūnus buvo geras argumentas, kad viską reikia daryti „čia ir dabar“, t.y. kad ir sūnus turėtų tokią lavinimosi vietą. Žinoma, reikėjo ir teorinio pasirengimo, žinių, kaip dirbti su vaikais, kaip juos tinkamai lavinti, kaip mokyti nusiraminimo, kad tai išties būtų naudinga. Buvo labai smalsu, kaip dirba vaikų raidos specialistai kitose šalyse, todėl su vyru važinėjome į įvairias tarptautines parodas, stebėjome, kas yra siūloma vaikams ir koks to tikslas. Yra šalių, kurios tikrai toliau pažengusios. Visos priemonės, kurias turime Lietuvoje, yra tik mažytė dalelė to, ką gali pasiūlyti pasaulinė rinka. Aiškinomės, bandėme, eksperimentavome, ar tikrai teorija pasitvirtina praktikoje, juolab kad turėjome bandytoją – savo kūdikį.
Kai kurios priemonės, kaip šviesos stalai, nėra pigus malonumas, tačiau kai kurios, kurias naudojate, yra beveik nemokamos. Papasakokite apie maisto produktų terapijas?
Mūsų siekis – naudoti tas priemones, kurias tėveliai gali rasti namuose, nes dažnai iš elementarių kasdienių dalykų galima kurti įdomius ir naudingus vaikui potyrius. Kai tėvai pamato, kaip vaikai susidomėję ir susitelkę žaidžia su, tarkime, ryžiais ar žirniais, jiems tai sukelia didžiulę nuostabą. Juk tą patį galima daryti namuose ir visiems būti laimingiems, nes vaikui užsižaidus su biriais produktais, mama gali ramiai išgerti kavos.
Žaidimas su įvairios konsistencijos medžiagomis vaikui yra puikus rankyčių masažas, aktyvinantis kalbos, emocijų, mąstymo ir kitus centrus.
Kaip pavyko sudominti mamas? Muzika ar šokis, regis, suprantama, o jūsų siūloma veikla atrodo neapibrėžta?
Pirmasis klientas buvo mūsų sūnus Rojus, kuris „Pojūčių pasaulyje“ užaugo. Klaipėda maža, todėl žinia greitai pasklido, vieni tėveliai pasakydavo kitiems. Reklama buvo iš lūpų į lūpas. Per karantiną buvome užsidarę 2 metus, persikėlėme į naujas erdves, tačiau tai klientų nesumažino, nes daug tėvelių sugrįžta su antrais ar trečiais vaikais, sakydami, kad jiems norisi, jog ir kitas vaikas patirtų tą patį.

Yra įsitikinimas, kad veiklos, susijusios su taktilika, motorika, labiau reikalingos raidos sutrikimus turintiems kūdikiams. Teko tėvams įrodyti, kad tokios veiklos naudingos visiems. Pasigirsdavo – žinome apie tokius užsiėmimus, nes buvome reabilitacijos centre. Mūsų tikslas kitoks – galima tai pavadinti prevencija. Nereikia laukti, kol vaikui nutiks kažkas blogo, kad jis gautų gerų dalykų. Atvirkščiai, be galo naudinga jokių raidos sutrikimų neturinčiam vaikui mokytis tų dalykų nuo mažumės, kad jis turėtų įgūdžius. Pasikartosiu, mūsų veikla orientuota ne tik į vaikus, bet ir į tėvelius, tėveliai pas mus negali palikti vaikų, o turi būti šalia. Laukiame šeimų tuomet, kai kūdikis jau gali nulaikyti galvą, stebėti, dairytis, geriausia, kad jau sėdėtų. Bet puikiausiai laiką leis ir 4 mėnesių mažylis ant mamos rankų, kuris tiesiog stebės. Daug svarbiau ne kūdikio ar vaiko amžius, o kiek mama nusiteikusi bendrauti ir padėti vaikui pažinti pasaulį. Didžioji studijos lankytojų dalis – kūdikiai nuo 6 mėnesių.
Mamos pasakoja, kad per užsiėmimus veiklos nesikartoja. Kaip sugalvojate užduotėles?
Tenka būti kūrybiškiems ir išradingiems, nes vaiką turime sudominti ne kelioms sekundėms, o bent 20 minučių, kas tikrai nėra paprasta. Juk kalbame apie mažylius. Pagrindinis tikslas – kad būtų saugu ir geriausia, kad valgoma, nes mūsų mažieji lankytojai dažniausiai būtinai ką nors paragauja. Kiekvieno užsiėmimo metu pateikiame 3 veiklas, kurios turi būti skirtingos, – veiklos su sausais, biriais, šlapiais, gličiais ar minkomais produktais. Norisi, kad veiklos metu lavėtų skirtingos jutiminės sistemos.
Veikdami dažnai kuriame įvairias tematikas ir istorijas, kad tėveliams veikla įgautų didesnę prasmę, jie labiau patys įsijaustų ir skatintų vaikus tyrinėti. Paprastai veikloms ruošiamės iš anksto – dažome ryžius, žirnius, makaronus, verdame įvairiausios konsistencijos tyres ir kisielius iš krakmolo. Jeigu dirbame su plastilinu, jo irgi gaminamės namuose, juk labai didelė tikimybė, kad kūdikis jo paragaus. Iš tiesų pasiruošimas užima didelę laiko dalį. Per užsiėmimus norime, kad vaikai žaistų laisvą žaidimą, būtų kūrybiški, galėtų tyrinėti ir eksperimentuoti, atsipalaiduotų, todėl dažniausiai visos priemonės būna išbarstytos, išmėtytos, ištaškytos. Tad po veiklų dažnai juokiuosi tėveliams, kad prasideda mano terapija, – užsiėmimų erdvės valymas.
Visi kūdikiai mėgsta taškytis?
Gana daug dalykų yra užprogramuoti vaiko raidoje, tačiau daug priklauso ir nuo vaiko patirties. Jeigu kūdikis pirmą kartą pamatys kažkokią medžiagą, jis elgsis atsargiau negu tas, kuris tai daro ir mato dažnai. Kol kas dar nemačiau vaiko, kuris nemėgtų tyrinėti, – vienintelis klausimas, kiek intensyviai tai daro. Vaikai labai mėgsta birius produktus; tai, ką galima išimti, įdėti, grupuoti, dėlioti. Kartais jie bijo liestis prie gličių produktų, bet tik dėl tol, kad neturi patirties. Tada atsargiai pratiname. Skiriasi ir vaikų jautrumas: vienas gali susijaudinti, nes prie pirštuko prikibo ryžis, o kitas čiups pilnomis saujomis drąsiai, nes nėra toks jautrus.
Kokį pojūčių pasaulį galime susikurti namuose?
Pirmiausia susitaikykite, kad tikrai bus netvarka. Jeigu mama jaudinasi, kad bus nešvaru, kad vaikas pribarstys ar pritaškys, tada geriau veiklos net nepradėti. Juk negalime vaiko vestis į smėlio dėžę ir prašyti jo nesikapstyti.

Tada namie susiraskite erdvę, kurią lengva sutvarkyti. Pavyzdžiui, žaidimui su gličiais produktais geriausiai tinka vonia, o žaidimui su biriais – virtuvės plytelių zona, kurią bus lengva iššluoti. Atsiminkite, vaiko patyriminė veikla neturi kelti streso mamai.
Paaiškinkite vaikui ribas. Mes studijoje irgi nubrėžiame ribas – su kruopomis žaidžiame tik čia, o išeidami iš šios erdvės nusikratome birius produktus ir visi einame nusiprausti. Būtina nepamiršti, jog ta erdvė, kur vaikas tyrinėja, turi būti jo laisvės zona. Jei jau leidžiame žaisti su kruopomis, tai neturi girdėtis: „Oi, neimk, nepilk ir pan.“. Vaikas turi žaisti taip, kaip jis nori.
Vaikai labai gerai reaguoja į gamtinę medžiagą. Krenta lapai – parsineškite lapų, krenta kaštonai, – neškite juos namo, nes ant kaštonų galima lipti, rūšiuoti, ridenti, skaičiuoti ir daryti begales kitų dalykų. Žiemą galima piešti ant sniego su guašu, tai gali daryti vos stovėti išmokęs kūdikis. Sniego galima parsinešti namo, priberti į vonią ir leisti vaikui sniegą dažyti. Žaisdamas su sniegu vaikas gauna dar vieną pojūtį – šilta/šalta, taip pat gali stebėti besikeičiančią sniego konsistenciją.
Turite nuosavą pojūčių pasaulį, o ar leidžiate dukrytei žaisti tokius dalykus namuose?
Žinoma. Jai labai patinka dėlioti sėklas, makaronus, tiesiog panyra į bet kokius produktus. Beje, tokios veiklos įdomios bei reikalingos ir vyresniems vaikams. Pavyzdžiui, kai namuose dažau ryžius ar žirnius veikloms, mano didieji vaikai vis įkiša rankas ir maišo juos. Naminis plastilinas – jiems geriausias ir kvapniausias „šlykštukas“.
Remontuoti namų, kol auga kūdikis, neverta?
Tikrai neverta, geriau leisti vaikams laisvai patirti pasaulį, nes kai jie gali laisvai žaisti, – jie būna labai laimingi, kas mums, tėveliams, yra svarbiausia.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
Nuotraukos iš „Pojūčių pasaulio“ archyvo
„Mamos žurnalas
Susiję straipsniai