Ergoterapeutės Editos Kalašnikovienės dukrai Gustei dabar 2,5 metų. Perskaitę straipsnį suprasite, kodėl Gustei gali pavydėti jos bendraamžiai.
Edita yra tinklaraščio „Benefits of therapy“ autorė, ji rašo straipsnius ir mūsų žurnalui apie dar mažai girdėtą vaikų lavinimo sritį – ergoterpiją. Pabandysime sužinoti, kas tai.
Edita, papasakokite savo kelią iki tinklaraščio mamoms?
Po studijų Kaune su vyru išvykome į Norvegiją užsidirbti, ten gyvenome 4 metus. Pirmus metus dirbau viešbutyje paprastus valymo darbus. Šis viešbutis turėjo SPA centrą. Mano karjerą lėmė… ilgas liežuvis. Dar kartą pasitvirtino taisyklė, kad reikia nebijoti kalbėti. Darbovietėje prasitariau, kad esu baigusi masažo ir ergoterapijos studijas, tad direktorė manęs paprašė, kad jai padaryčiau masažą. Patiko, ir mane priėmė. Dabar pačiai atrodo keista. Tad baigiau valymus ir pradėjau dirbti masažuotoja.
Didžiuojuosi, nes tas SPA buvo geriausias Osle. Ten įgijau daug praktikos, kaip ergoterapeutė ir masažuotoja. Ir vėl proveržis per tą patį liežuvį – išsikalbėjau su klientais, ir pavyko įsidarbinti naujai atsidariusiame SPA šalia Oslo. Kurį laiką dirbau abiejuose SPA, prestižinėse vietose. Naujasis SPA iki šiol laikomas geriausiu Skandinavijos šalyse, ten įgavau ypač daug patirties. Direktoriai buvo labai inovatyvūs, siuntė mane į įvairiausius kursus – tiek veido masažų, tiek kūno procedūrų. Klientų turėjau nuo vaikų iki senukų. Šia patirtimi be galo džiaugiuosi. Visas bendravimas vyko anglų kalba, vėliau pramokau ir norvegiškai. Šioje šalyje visi laisvai kalba angliškai. Turėdavau garbaus amžiaus klientų, pavyzdžiui, 80-mečių, kurie kuo puikiausiai kalbėdavo angliškai.
Masažas, sveikatinimasis SPA centruose Norvegijoje yra savaime suprantami dalykai. Jie tai laiko normalia kūno higiena. Nors kainos tikrai nemažos, žmonės eidavo ir eidavo. Turėjome tikrai daug darbo, nesvarbu, ar tai pirmadienis, ar šeštadienis. 8–10 masažų per dieną būdavo normalu. Tuo metu, kai dirbau (prieš 4–6 metus), viso kūno masažas kainuodavo apie 110 eurų, o trumpas nugaros ir kaklo masažas – 60 eurų. Vien paprastas apsilankymas SPA žmogui kainuodavo apie 100 eurų. Žinoma, tie SPA, kuriuose dirbau, buvo brangūs.
O kodėl sugrįžote, kai karjera buvo tokia perspektyvi?
Matyt, taip reikėjo. Kai pastojau, grįžome į Lietuvą, nes Norvegijoje pabijojau gimdyti. Mano darbo vietos Norvegijoje liko, galiu grįžti bet kada, bet dabar matau didesnę prasmę būti čia.
Kai gimė dukra, po metų pradėjau kurti tinklaraštį apie vaikų ergoterapiją. Dar gyvendama Norvegijoje stebėjau kitų socialinius tinklus ir svajojau, kad kada nors turėsiu savo tinklaraštį, tik reikėjo sugalvoti, kuo dalintis. Galvojau rašyti apie tai, kaip gyvenu užsienyje. Tik štai bėda – visiškai nenorėjau dalintis asmeniniu gyvenimu. Bet dalintis savo žiniomis – kas kita. Mano tinklaraštis vadinasi „Benefits of therapy“.
Papasakokite apie tai, ko mokote mamas?
Kam mamoms reikia žinių apie ergoterpiją? Pagalvokime kad ir apie paprasčiausius kasmėnesinius vizitus su kūdikiu pas gydytoją. Gydytojas neturi laiko, o gal ir noro dalintis, daug dalykų tėvams nepasako. O kalbėti tikrai yra apie ką. Aš apie tai mokiausi, aš į tai gilinausi, tad kodėl mano žinios turi likti tik man.
Kai augant dukrytei pradėjau namuose ją lavinti, atrodė prasminga pasidalinti ir tuo.
Dar viena priežastis, kodėl pradėjau kalbėti apie ergoterpiją, – Lietuvoje apie ją labai mažai informacijos. Visi ją painioja su kineziterapija, nors tai visiškai skirtingi dalykai. Gal mes, ergoterapeutai, tylesni ir ramesni už kineziterapeutus, kurie moka ištransliuoti ir papasakoti apie savo specialybę? Ergoterapeutai mažai kalba apie savo specialybę, o literatūros lietuvių kalba apie šią medicinos šaką beveik nėra. Visa informacija tik iš užsienio.
Tėvai klaidingai įsivaizduoja, kad auginant vaikus svarbiausi tik jų fiziniai gebėjimai. Kada vartysis? Kada atsistos? Kada pradės vaikščioti? Taip, tai tikrai svarbu, tračiau ne mažiau svarbu ir tai, kaip vystysis vaiko smulkioji motorika, pojūčiai, pažinimo įgūdžiai, savarankiškumas. Tuos dalykus tėvai linkę palikti šone, neva – vis tiek išmoks. Žinoma, nėra nė vieno sveiko vaiko, kuris taip ir neišmoko apsirengti. Bet kodėl nelavinti vaiko, kad jis tai padarytų anksčiau? Beje, sulaukiu komentarų – kokia to prasmė, kas iš to, kad vaikas išmoks pats apsirengti 2, o ne 5 metų? Tėvai sako, kad vaikui reikia leisti patirti vaikystę, todėl nieko tokio už jį viską padaryti.
Tačiau net neįsivaizduojate, kiek atlikta mokslinių tyrimų, kiek išleista knygų apie tai, kaip vystosi kūdikių ir vaikų smegenys, ir koks svarbus yra ankstyvasis ugdymas, ypač iki 3 metų. Kuo daugiau patyrimo, žodžių, veiklų, tuo daugiau impulsų sklinda vaiko smegenyse, tuo daugiau susidaro neuronų jungčių. Skatinama, kad vaikas iki tokio amžiaus kuo daugiau patirtų, kad jo aplinka ir veikla būtų kuo įvairesnės. Ergoterapija nėra vaiko mokymas, kaip mokykloje – čia A, o čia B. Tai tiesiog patyrimų pilnos aplinkos sukūrimas, kad vaikas kuo daugiau patirtų. Gaila, kad tėvai nesupranta, kokį potencialą turi kūdikis ir mažas vaikas, kiek jis gali daug į save paimti.
Tad tinklaraštį pradėjau nuo paaiškinimo, kas ta ergoterpija. Puikiai supratau, kad „korta nepaeis“, jeigu dėstysiu tik sausai ir teoriškai. Tad iškart pradėjau dalintis veiklomis su kūdikiu ir praktiniais patarimais. Tai mamoms įdomiausia. Kai pasidalinu praktiniais patarimais, pavyzdžiui, kaip lavinti vaiko uoslės pojūčius arba kaip išmokyti patį apsirengti, susidomėjimas garantuotas.
Ko nenorėjau, tai turiu daryti – asmeninis gyvenimas neišvengiamai turi būti parodytas, jeigu noriu pritraukti sekėjų. Tad mano modeliukas yra Gustė – ji rodo visas mano aprašomas veiklas.
Planuojate įrašus, temas „metams į priekį“?
Labai mėgstu planus, net dienos planą – tada viskas praeina produktyviau. Tačiau ką čia slėpti, dažnai jokio plano nesilaikau. Nors ir būnu pasirašiusi paruoštuką, viskas susiklosto organiškai. Geriausios mano mintys kyla netikėtai, kad ir plaunant indus. Net kai rašiau diplominį darbą (tema buvo „Vaidmeninių žaidimų raida pagal vaiko amžių“), visos mintys kildavo… kai tvarkydavaus namuose. Todėl visada turėdavau su savimi užrašų knygutę.
Kadangi dukrytė yra mano didžiausias impulsas – jai augant, natūraliai atsiranda naujų temų. Stebiu jos raidą ir pagal tai kuriu įrašus.
Kokias tėvų „ergoterapines“ klaidas matote?
Slopina savarankiškumą. Tėvai labai linkę viską padaryti už vaikus, neskatina savarankiškumo. Nes tai reikalauja labai daug laiko ir kantrybės. Sulaukiu daug komentarų ir pastebėjimų, kad „tu tai jau kitaip augini savo vaiką“, vien dėl to, kad leidžiu jai daug dalykų daryti pačiai. O man atrodo normalu, kad pasiūlau dukrai pačiai išsirinkti, kokią ji tą dieną vilkės suknelę. Nors jai tik 2,5 metų.
Tėvai bijo įtraukti vaiką į kasdienę savo veiklą. Taip, paskui reikės daugiau tvarkytis, bet vaikas patirs be galo daug teigiamų emocijų padėdamas mamai gaminti valgyti ar sudėti drabužius į skalbimo mašiną.
Užkiša vaiką žaislais. Mes linkę užkišti vaiką žaislais, o apie tai, kad vaikui bus įdomiau medinis šaukštas ir puodas, – nepagalvojame.
Mažai su vaiku kalba. Tėvai turėtų viską įvardinti – ką daro, kur eina. Deja, pastebėjau, kad daugumos vaikų kalbinė aplinka yra skurdi.
Ar pačiai netrūksta kantrybė, kai dukrytė nusprendžia padėti kepti sausainius?
Man viskas klostosi lengvai. Erzina tik tais atvejais, kai reikia kažkur skubėti, kai nėra laiko. Tada leidimas vaikui rengtis pačiam, žinoma, muša žemę iš po kojų. Bet tuomet esu linkusi kaltinti tik save, kad nepaskaičiavau laiko, – juk turėjau jo skirti papildomai, nes žinojau, kad dukra norės rengtis pati.
Nenoriu pasirodyti nemotyvuotai pozityvi, tačiau tikrai nematau problemos, jeigu vaikas aplink save palieka netvarką. Štai vakar pas mus namuose buvo Afrika. Iš miltų ir aliejaus pagaminau dirbtinio smėlio, ant grindų patiesiau plėvelę, išpyliau tą smėlį ir žaidėme. Taip, paskui reikėjo išplauti grindis, bet kas čia tokio?
Kasdieną leidžiu piešti dažais – pradeda pirštukais, o baigia rankomis, kojomis ir užpakaliu, jeigu į dažus atsisėda. Kartą nusiunčiau tas nuotraukas draugei, ji ėmėsi už galvos – Viešpatie, tai kiek tu laiko paskui viską plauni? Smalsumo pagauta nustačiau laikmatį ir pamačiau, kad su visu grindų ir drabužių plovimu užtrukau 5 minutes. Ar tai daug?
Tad baigiant noriu pabrėžti, kad viskas priklauso nuo požiūrio. Kai nori, galima viską suderinti ir… nedaryti remonto prieš vaiko gimimą (juokiasi). Kita vertus, galima vaikui leisti terliotis vonioje.
Ačiū už patarimus.
Neila Ramoškienė
Vaikų ergoterapija – kas tai
Ergoterapija – viena iš reabilitacijos sričių, kuria siekiama atkurti, palaikyti ar kompensuoti paciento savarankiškumą kasdienėje, darbinėje ar laisvalaikio srityse. Ergoterapija taikoma tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Vaikų ergoterapija – vaiko įgūdžių, reikalingų kasdieninei veiklai, ugdymas. Vaikams ergoterapija pateikiama įvairiomis žaidimo formomis, kuriomis ergoterapeutas siekia pagerinti tas sritis, kuriose vaikui trūksta tam tikrų įgūdžių, savarankiškumo. Vaikų ergoterapeutas dirba esant įvairiems raidos sutrikimams, lavina smulkiąją motoriką, padeda taisyklingai manipuliuoti rašymo priemone, lavina savarankiškumo įgūdžius, pojūčius, kognityvines funkcijas, padeda pritaikyti namų aplinką ar socializuotis vaikui darželyje, mokykloje.
„Mamos žurnalas“
