Vaikų ir paauglių psichiatrė Aurima Dilienė
Kai pranešame vaikui ar vaikams, kad štai netrukus turėsime dar vieną broliuką ar sesutę, vaikai patiria didžiulį džiaugsmą. Tačiau kai tik brolis ar sesė gimsta, vaikai labai nusivilia, nes tas mažas bejėgis kūdikis atima visą mamos ir neretai tėčio laiką. Vaikas mato tik visiškai naują ir nemalonią problemą, kuri iškilo jam šiandien, kūdikiui atsiradus namuose.
Vaikų ir paauglių psichiatrė Aurima Dilienė, https://aurimadiliene.com/
Paruoškime vaiką
Kai laukiamės kūdikio, nesvarbu, kokio amžiaus yra vyresnysis vaikas, mažiausiai prieš du mėnesius iki gimdymo viską jam paaiškinkime. Pasakykime, kad jis pats irgi užaugo mamos viduje ir gimė mažutis ir bejėgis. Maždaug nuo dvejų metų vaikui jau galima parodyti knygų su paveikslėliais, kuriuose pavaizduotas kūdikio vystymasis gimdoje. Galime leisti mažyliui paliesti mamos pilvą, kad pajustų kūdikio judesius. Papasakokime, kaip maitinsime, maudysime ir rengsime naujagimį. Šitaip mūsų vaikas realiau suvoks sesutės ar broliuko atėjimą į pasaulį.
Gimus kūdikiui
Atsiradus naujagimiui, stenkimės kiek galima daugiau laiko palikti ir vyresniajam vaikui ar vaikams. Čia labai gali padėti tėvelis, močiutė ar auklė, pavaduodami mamą. Jei mama iki kūdikio gimimo dirbo, tai dabar, būdama namuose, tikrai savo vyresnėliui skirs daugiau laiko, ir problemų nebus. Nesakykime, kad naujagimis neatima jūsų laiko! Tiesiog paaiškinkime, kad gimus vaikui atsiranda daug rūpesčių (kartais ir nemalonių), ir laisvo laiko dabar turėsime mažiau. Nesistenkime naujagimio myluoti tik tada, kai nemato vyresnysis vaikas, neguldykime jo paskubomis į lovelę, vyresniajam užėjus į kambarį, – tai nenatūralu, ir vaikui gali kilti įtarimas, kad tėvai nenuoširdūs. Mes mylime ir naujagimį, ir vyresnįjį vaiką, tačiau skirtingai. Tai turi būti matoma iš mūsų veiksmų. Jei mums atrodo, kad vaikas netiki, pasakykime, parodykime jam, kad jį mylime, bet mažuoju reikia ypač rūpintis, nes jis labai mažas ir bejėgis. Pagirkime vaiką, kad jis jau daug dalykų daro pats, ir mes juo didžiuojamės. Leiskime jam būti šalia, saugiai pažaisti su naujagimiu ir juo pasirūpinti. Nekrūpčiokime kiekvienąkart vaikui prisilietus prie mažylio. Jis nenori nuskriausti brolio ar sesės, bet saugokime jį nuo neatsargių judesių ar veiksmų.
Brolių ir seserų konkurencija – ar ji neišvengiama?
Daugelyje šeimų tai jautri tema. Vaikai konkuruoja, pavydi vienas kitam, pešasi. Ar mums, tėvams, reikėtų kaip nors kištis į tuos vaikų santykius, ir kaip mes galėtume tai padaryti?
Jeigu nieko nesiimsime, bus ne itin teisinga: juk, pavyzdžiui, matydami, kad vaikas turi sunkumų su draugais arba mokykloje, neatlieka namų darbų, stengiamės jam padėti – aiškinamės, kur yra tos problemos šaknys, tiesa? Mokome tam tikro socialinio elgesio arba sėdamės kartu tų namų darbų ruošti. Dėl sunkumų brolių ir seserų santykiuose neretoje šeimoje gyvuoja įsitikinimas, kad viskas turi išsispręsti savaime. Vis dėlto tai netiesa.
Reikia pripažinti, kad santykiai tarp brolių ir seserų yra kur kas svarbesni už santykius su draugais, net už mokyklą, nes būtent mūsų vaikai vieni su kitais praleidžia daugiausia laiko, jie kartu gyvena, jie nuolat mokosi kurti santykius būtent vieni su kitais. Tai pagrindinė jų santykių mokykla nuo pat gimimo. Taigi brolių ir seserų santykiai be galo svarbūs.
Mokydami vaikus gerai sutarti tarpusavyje, mokome juos ateityje būti geresnius darbe, kurti brandesnius santykius su būsimais partneriais, gal net būti geresniais tėvais.
Ar yra reali priežastis pavydėti?
Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt
Brolių ir seserų konkurencija yra jų pavydo vieni kitiems išraiška. Pavydas kyla tuomet, kai vaikui atrodo, kad brolis ar sesuo gauna daugiau tėvų meilės.
Pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą: ar yra reali priežastis pavydėti? Ar naujo vaiko gimimas reiškia, kad kiti vaikai šeimoje bus mažiau mylimi? Paprastai taip nebūna: juk meilė – ne pyragas, kuris sumažėja, atpjovus nuo jo riekę. Priešingai, meilė yra beribė. Galime mylėti daug žmonių, ir labai stipriai. Mes, tėvai, mylime visus savo vaikus vienodai. Tiesa, galime mylėti kiekvieną vaiką skirtingai ir dėl įvairių priežasčių, tačiau nebūna, kad mylėtume bent vieną vaiką mažiau už kitus. Taigi vaikai neturi pagrindo pavydėti.
Kartais būna momentų, kai iš tiesų teikiame kuriam nors vaikui pirmenybę. Tuomet konkurencija tarp vaikų tikrai atsiras ir ikils problemų, kurias reikės spręsti. Tačiau kodėl vaikui atrodo, kad tėvai labiau myli kitą vaiką? Jis mano, kad kitas vaikas tėvams labiau patinka, o jis pats nėra toks mielas – kitaip tariant, tokiam vaikui trūksta pasitikėjimo savimi.
Labai dažnai šeimoje pirmagimis pavydi antrajam vaikui. Galbūt jam stigo dėmesio dar net antrajam negimus? Rečiau pasitaiko, kad pavydą jaustų antrasis ar kitas jaunesnis vaikas. Pirmagimis paprastai liūdi todėl, kad dėl kokios nors priežasties jaučiasi menkavertis. Į tai labai svarbu atkreipti dėmesį, išsiaiškinti, kaip galime jam padėti.
Jei mūsų vaikui netrūksta pasitikėjimo savimi, galime nebijoti naujo mažylio atsiradimo. Tik reikia atkreipti dėmesį į kelis dalykus, kad antro vaiko gimimas tikrai nesukeltų problemų.
Vaikų amžiaus skirtumas
Laikotarpis nuo vieno vaiko gimimo iki kito turėtų būti ne mažesnis kaip treji metai. Trejų metų mažylis jau turi pakankamą suvokimą apie pasaulį. Jis jau nėra visiškai priklausomas nuo mamos. Tėtis jam irgi tampa labai svarbus. Jei vaikas lanko darželį, jam daug reiškia bendraamžiai ir auklėtojos. Jei yra sąlygos, vaikas pradeda bendrauti su seneliais, kitais giminėmis ir šeimos draugais. Dėl to mamai lengviau rūpintis gimusiu kūdikiu, nes vyresnis vaikas jau vis mažiau nuo jos priklausomas fiziškai ir emociškai, reikalauja vis mažiau jos dėmesio ir laiko. O mama gali daugiau globoti naujagimį, kad jis augtų saugus, neabejodamas motinos meile.
Jei mamai labiau patinka kūdikiai
Yra daug moterų, kurioms labiau patinka visai mažučiai vaikai. Taip yra dėl to, kad vaikui paaugus ir pradėjus savarankiškai mąstyti, prasideda nuolatinis norų karas. Jei mama visą laiką vaiką laiko labai griežtai, neišvengiamai kyla daug konfliktų. Nenuostabu, kad jai daug lengviau su mažu vaiku, kuris yra visiškai priklausomas nuo jos sprendimų! Vaikai daug geriau jaučia užslėptus jausmus negu suaugusieji; jie dar nemoka apsisaugoti nuo poveikio iš šalies. Ir mamai niekaip nepavyks nuslėpti nuo vaiko, kad mažąjį broliuką ar sesutę myli labiau už jį. O jei vyresnėlis tai pajus, tikrai ims pavydėti, ir pagrįstai.
Tegu kiekviena mama, kuriai labiau patinka mažas bejėgis kūdikis, paklausia savęs, kodėl taip yra, ir pasistengia sąžiningai sau pati atsakyti. Jei ir tada kūdikis jai bus vis tiek mielesnis, ji turėtų paaiškinti kitiems vaikams, kad taip yra todėl, jog mažiukui reikia daugiausia globos ir šilumos. Taip ji rūpinosi ir kiekvienu iš jų kūdikystėje. Vyresniam vaikui ši tiesa gali pasirodyti skaudi, tačiau trikdys mažiau nei suvokimas, kad jis, matyt, nėra toks geras, todėl mama myli mažylį labiau.
Mūsų vaikai yra asmenybės
Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt
Kiekvienas vaikas šeimoje saugus, jeigu jaučia, kad tėvai jį priima ir myli tokį, koks yra. Kiekvienas vaikas yra unikalus ir turi būti taip traktuojamas. Vieno vaiko lyginimas su kitu kelia priešiškumą. Vaikas įsižeidžia, jeigu jam priekaištaujame, kad nėra toks protingas kaip sesuo ar brolis. Nuoširdžiai žavėkimės gerosiomis kiekvieno vaiko savybėmis ir leiskime jiems patirti skaudžius savo blogų poelgių padarinius.
Beprasmiška vaikui kartoti, kad jis yra geras. Reikia sukonkretinti pagyrimą, pavyzdžiui, pasidžiaugti vaiko pagalba prižiūrint kūdikį. O jei norime pabarti už prasižengimą, kritikuokime ne jį, o netinkamus jo veiksmus. Jei vaikas nuolat palieka ant stalo nešvarius indus, nesakykime jam, kad yra nepataisomas nevala. Paaiškinkime, jog mes neturime specialaus aptarnaujančio personalo indams surinkti, kad tai ne kavinė, kurioje yra tokių darbuotojų, ir kad namuose vieni kitiems padedame susitvarkyti buitį.
Vaikai nėra vienodi, ir nereikėtų į juos taip žiūrėti. Kai nuperkame vienam vaikui dovanų drabužį, nebūtinai tučtuojau pulti ką nors pirkti ir kitiems. Pasitaikius progai, nupirksime kitam vaikui knygą apie paukščius, kuriais jis labai domisi.
Jei kam nors perkame dovanų, norime tam žmogui suteikti malonumą, o ne bijome, kad jis bus nepatenkintas dovanos negavęs. Įsivaizduokime šioje situacijoje suaugusįjį: dovanojate gėlių mamai, žinodamas, kad ji labai apsidžiaugs. Ar būtinai puolate pirkti ir saldainių tėvui, kad jis neįsižeistų?
Tyrimais įrodyta, kad būtent tėvai ir daro esminę, milžinišką įtaką savo vaikų tarpusavio santykiams. Yra dalykų, kuriuos tėvai galėtų daryti kitaip. Laura Markham knygoje „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ išvardija, kokių gi prevencinių priemonių galime imtis vaikų atžvilgiu.
Šitai galima sulyginti su pasirūpinimu automobiliu: juk prieš kur nors važiuodami, būtinai įsipilame degalų, apžiūrime, ar yra langų valymo skysčio, reguliariai keičiame tepalus ir pasirūpiname kita technine priežiūra. Kitaip gali atsitikti, kad išvažiavę sustosime kur nors šalikelėje ir teks kviestis pagalbos automobilį, kad mus nuvilktų į remonto dirbtuves. Taip pat gali atsitikti ir su vaiku. Nuėję su mažesniu vaiku į svečius, galime patirti tokį „stovėjimo šalikelėje“ jausmą, jeigu pavargusį vaiką ištiks isterijos priepuolis ar jis ims su mumis elgtis kaip nors nemandagiai, o mes tuo metu tiesiog jausimės bejėgiai ką nors pakeisti. Taigi, profilaktika tikrai padėtų. Gal prieš eidami į svečius galėtume daugiau dėmesio skirti savo vaikui, sukurti su juo tokį ryšį, kuris leistų jam pajusti, kad yra mylimas, užpildytų jo emocijų rezervuarą, kad jis svetimoje aplinkoje galėtų jaustis saugus. Tuomet mūsų išvyka tikrai bus maloni ir rami. Jeigu padėsime vaikams suprasti jų emocijas, jų savireguliacija bus geresnė.
Labai puiki priemonė ryšiui su vaiku užmegzti yra juokas. Jis padės vaikui sumažinti streso hormonų ir sustiprins bendrystės jausmą; juokaudami galime duoti nurodymus ir būsime išgirsti geriau nei pykdami. Vaikas taps atviresnis mūsų įtakai, bus labiau linkęs klausti. Įtraukime vaiką į savo dienotvarkę, nors tai gali atrodyti kaip darbas antru etatu. Vaikai elgiasi vaikiškai, tas tiesa, tačiau jie nėra pasiryžę elgtis visą dieną taip, kad mūsų gyvenimą padarytų nepakenčiamą. Atvirkščiai, mūsų bendravimas su vaikais gali būti labai smagus. Jeigu investuosime laiko į prevencines priemones, neteks kaltinti savęs, kad esame netikę tėvai. Tai tarsi banko sąskaitos papildymas – iš jos paskui galime imti dividendus.
Trumpai apibendrinus:
- Šeimose, kuriose tėvai neišskiria vieno vaiko iš kitų, nėra pagrindo vaikų tarpusavio pavydui.
- Teigiamai save vertinančio vaiko nekamuoja pavydas, nes jis jaučiasi esąs vertas tėvų meilės.
- Konkurencijos tarp vaikų galima išvengti, jei vaikų amžiaus skirtumas yra ne mažesnis kaip treji metai, ir vyresnis vaikas yra tinkamai paruoštas brolio ar sesės atsiradimui.
- Jei mums labiau patinka kūdikiai arba vienas vaikas yra mielesnis už kitą, pripažinkime tai ir paaiškinkime, kodėl. Nuraminkime ir parodykime vaikui, kad gerbiame jo asmenybę.
- Vaikai pešasi tada, kai jiems nuobodu, reikia tėvų laiko kartu arba yra pažeidžiamos vaikų nuosavybės teisės. Kiek įmanoma, vaikai turėtų spręsti savo ginčus patys.
Tai ištrauka iš naujos Aurimos Dilienės knygos „Gyvenimas su vaikais“
