Sveiko proto patarimai pametinukų tėvams

img750

Aliona dalinasi praktiniai ir labai naudingais patarimais, kaip be streso auginti pametinukus

Esame vidutinė penkių asmenų šeima, auginame 10 metų Domą ir pametinukus Igną (3 m.) ir Guostę (1,5 m.). Gyvename trijų kambarių bute viename Vilniaus mikrorajone. Turime balkoną, katiną, vidutines pajamas ir praktiškai jokios pagalbos auginant vaikus.

Svarbiausia – praktiniai klausimai

Kai pradėjau lauktis trečiojo, iškuičiau internetą ieškodama informacijos apie pametinukų auginimą. Esu psichologė, mokslų daktarė, todėl man mažiau rūpėjo svarstymai apie geriausią amžiaus skirtumą tarp vaikų, vyresnio paruošimą naujo šeimos nario atsiradimui ir kita teorinė medžiaga. Didžiausią rūpestį kėlė praktiniai klausimai. Pavyzdžiui, kaip mes visi miegosime, nes vienas verkiantis vaikas prižadins kitą. Ką reikės daryti, kai žindysiu mažiausią, o vyresnėlis tuo metu kitam kambaryje lips ant palangės ar spintelės? Kaip man vienai reikės išeiti į lauką su dviem pypliais, bėgančiais į skirtingas puses?

Patarimų radau nedaug, ir paskui supratau, kodėl. Pirmais metais pametinukų mamos užsiėmusios taip, kad rašytiniam dalinimuisi patirtimi laiko tiesiog nelieka. Visiems pažįstamiems sakydavau, kad pirmais metais galėjau kelti sau tik esminį tikslą – kad abu mažieji, leidžiantys laiką su manimi namie, liktų gyvi ir sveiki. Todėl kai mano vaikai paaugo, nusprendžiau šį bei tą aprašyti. Tikiuosi, šeimos, auginančios pametinukus, ras sau vieną kitą naudingą mintį, kuri palengvins jų buitį.

MIEGAS. SIEKIAMYBĖ – SINCHRONAS

Pokyčiai miego srityje vyksta dažnai ir greitai. Tai vienas vaikas miega du kartus per dieną, o kitas vis dar bet kada. Štai jau pirmasis pereina prie vieno karto miego, o kitas miega du kartus, kurie, aišku, nesutampa su pirmojo miegu. Vieną užsupa pasivaikščiojimai lauke, o kitas grįžta pavargęs ir irzlus. Vienas mielai naktinėja, kitas atsigulė anksti, todėl kelsis irgi anksti.

Esu girdėjusi, kad kitoms mamoms patinka, kai vaikai miega skirtingu metu, nes taip gali skirti individualaus dėmesio kiekvienam vaikui. Pavyzdžiui, netrukdomai pastatyti bokštą su vyresnėliu ir žinoti, kad mažasis jo nesugriaus. Bet mano siekiamybė buvo viena ir aiški – sinchronas. Labai laukiau ir visaip derinau, kad vaikai pagaliau pradėtų miegoti vienu metu. Tai gyvybiškai svarbi mano pačios poilsio ir psichinės sveikatos sąlyga. Mane labai vargino tas laikotarpis, kai vaikai miegodavo paeiliui. Apie 11val. užmigdavo mažoji, tada ji pabusdavo, ir ateidavo laikas miegoti vyresnėliui. Jam atsibudus, jau vėl merkdavo akis mažoji. Neturėjau nė minutės laisvo laiko „įsikvėpti“. Norėjau nors trumpam susirangyti ant sofos su knyga, išgerti arbatos ar prasmegti internete. Dabar, kai vaikams yra 3 ir 1,5 metų, jie abu keliasi ir gulasi daugmaž panašiu metu, ir vieną kartą eina dienos pogulio – irgi tuo pačiu metu. Idealu.

Iki tol išgyvenome įvairių miegojimo etapų. Kol vaikas dar visai kūdikis, didelių problemų nėra. Jis užmiega dažnai ir lengvai net ir vyresnėliui triukšmaujant. Kiek sudėtingiau darosi, kai mažiuko migdymas jau reikalauja tam tikro ritualo. Pavyzdžiui, mūsų Guostę reikėdavo panešioti ant rankų tyliame kambaryje. Tuo tarpu vyresnis sunkiai ištverdavo atsiskyrimą nuo mamos, ir mano „tylūs“ panešiojimai baigdavosi gana graudžiu vaizdu. Ignas nuolat vaikščiodavo man iš paskos garsiai murmėdamas: „Tššš, reikia tyliai būti, Guostė miega“.

Patarimai

Šiek tiek padėjo didelė lėlė, kurią Ignui pasiūlydavau pamigdyti tuo pat metu, kai migdžiau Guostę. Pagelbėdavo ir kiti nematyti daiktai – vizitinės kortelės, kortų kaladės, žaidimai ar kiti daiktai, su kuriais buvo leidžiama trumpai pažaisti būtent migdymo laikotarpiu.

Dar vienas neblogas būdas, kai vyresnis vaikas yra jau kiek supratingesnis, – tai bandymas išnaudoti vyresnio vaiko vaidmenį. Galima paprašyti vyresnėlio pagalbos (tylos, užkloti, pastumdyti vežimą) migdant mažesnį vaiką už tai mainais pasiūlant kokią nors „didelių žmonių“ veiklą. Pavyzdžiui, labai gražiai suveikia pasakymai: „Eikim pamigdyti mažiuką, o paskui mes su tavimi eisime… į parduotuvę, patikrinti katilą, skusti bulvių (bet kas pagal situaciją ir fantaziją).“ Vyresnio brolio ar sesers statusas motyvuoja vaiką, leidžia jam pasijusti komandos nariu su mama ar tėčiu.

Paprastas, bet efektyvus patarimas – pagal galimybes migdyti vaikus skirtingose vietose (skirtinguose kambariuose, balkone, vienas namie, su kitu tuo metu vaikštoma lauke ir t.t.). Pavyzdžiui, mūsų Guostė visuomet, kai yra sveika, ir nėra didelių šalčių, miega balkone, o Ignas – kambaryje. Tai padeda migdyti ir išsimiegoti. Ignas migdosi ilgiau, gulėdamas lovoje mėgsta garsiai pakalbėti ir padainuoti, kuo Guostė, miegodama šalia, kaipmat susidomėtų. Be to, kartais mažoji miega ilgiau. Tuomet atsikėlęs Ignas netrukdo jai išmiegoti.

MAISTAS. SVARBIAUSIA – DRAUSMĖ

Vienas pokytis, kurį patiria dauguma tėvų, auginančių pametinukus, – tai sveikesnis maistas visai šeimai. Esant galimybei gaminti namuose, nebekyla ranka pirkti pusgaminių, nesveikų užkandžių ir gėrimų. Vartojame mažiau druskos ir cukraus, vengiame aštrių prieskonių.

Pokytis, aktualesnis pamečiukų šeimoms, – visai šeimai tinkantys patiekalai. Taip, galiu pagaminti šilto maisto porą kartų per dieną. Tačiau nenoriu, kad kiekvienam šeimos nariui tektų gaminti atskirai. Žinoma, buvo laikas, kai trindavau tyreles specialiai mažiukams. Kai tik prasikaldavo pakankamai dantų, ir vaikai sugebėdavo pasėdėti prie bendro stalo, stengiausi gaminti taip, kad maistas būtų tinkamas (ar nesunkiai pritaikomas) visiems. Pavyzdžiui, šiuo metu ant mūsų stalo daug dažniau garuoja trintos sriubos. Net jeigu verdu, tarkime, burokų sriubą, galiu nesunkiai išimti iš jos porą daržovių ir sumalti jas mažiausiam šeimos nariui. Jei verdu troškinį, kiekvienas jame galės atrasti mėgstamą daržovę ar mėsos gabaliuką. Visiems tinka blynai ir makaronai.

Patarimai

Valgiaraštį ir pirkinius planuokite iš anksto, nors žodis „planavimas“, gimus pamečiukams, praranda savo tikrąją prasmę. Rekomenduoju vykti apsipirkti be mažųjų, nebent jūsiškiai parduotuvėje yra tykūs ramūs.

Ne paslaptis, kad kol išmoksta valgyti savarankiškai, vaikai tai daro labai netvarkingai. Iki šiol po kiekvieno didesnio pavalgymo prausiu pačius valgytojus, plaunu maitinimo kėdutes, valau grindis po jomis, kartais ir aplinkines sienas. Procesas ilgas, varginantis, ir per dieną kartojasi ne kartą. Taigi taupydami laiką ir gerą savo nuotaiką, stengiamės, kiek tai įmanoma, laikytis įvestos tvarkos. Ryte visi valgome košę. Vaikai visada valgydami sėdi savo kėdutėse, nevalgo vaikštinėdami. Kai vienas vaikas pritrupina sausainio, gal ir žavu. Daugiau trupinių pradeda erzinti. Tvarką padeda išlaikyti ir daugiau ar mažiau pastovus maitinimosi ritmas. Darome „pertraukas“ tarp valgymų, per kurias niekas nieko nevalgo. Stengiamės valgyti visi kartu, kitaip mažiukai užkandžiautų nuolatos, nes jiems labai rūpi ką savo lėkštėje turi tėtis, brolis ar mama, nesvarbu, kad patys ką tik valgė. Visas detales galite pakoreguoti pagal save, bet minimalią tvarką įvesti vis dėlto siūlau. Antraip visą dieną galvosite apie maistą, jį gaminsite ir tvarkysitės.

DRABUŽIAI. PAGYRIMAI VILNAI

Galbūt tai aktualu ne tik auginantiems pametinukus, bet vienas iš svarbesnių mano atradimų buvo kokybiški vilnoniai drabužiai. Visų pirma jie dėl savo savybių tinka mūsų klimatui mažiausiai 9 mėnesius per metus. Žiemą nešalta, vasarą nekaršta. Antra, juos labai lengva prižiūrėti. Kartais tenka išsiskalbti susipurvinusį drabužėlį su specialiu skysčiu, tačiau dažniausiai užtenka tiesiog pravėdinti balkone. Vilna pasižymi savybe „atstumti“ purvą ir neutralizuoti kūno kvapus. Kai skalbinių ir taip netrūksta, tokia savybė yra aukso vertės.

Kita gudrybė, auginantiems skirtingų lyčių pametinukus, – unisex tipo rūbai. Žinoma, kartais neatsispiriu pagundai nupirkti suknelę specialiai mergaitei. Tačiau dažniausiai įsigyju žalios, melsvos, pilkos, rudos spalvų, universalių raštų (dryžuotų, languotų) ir modelių kelnių, megztinių, palaidinių ir striukių, kurie tiktų tiek berniukui, tiek mergaitei. Vaikai jau dabar yra tokio ūgio ir svorio, kad gali keistis drabužiais, ir toks universalus garderobas yra labai patogu.

Planuodami pametinukų spintos apimtis, nepasikliaukite įprastais matematiniais skaičiavimais. Nors vaikų du (ar daugiau), tai nereiškia, kad ir drabužių, palyginus su vienu vaiku, jiems reikia dvigubai. Kai kuriais drabužiais vaikai gali dalintis. Tikėtina, kad vaikai nėra vienodo didumo, todėl kai kurie drabužiai bus dėvimi vieno vaiko paskui kitą.

Rekomenduočiau teikti pirmenybę ne drabužių grožiui, o praktiškumui. Gal ir gražu atskiras kepurės ir šaliko komplektas, bet nenoriu į savo nuolat stebimų objektų sąrašą įtraukti dar ir tai, ar kepurė nenuslinko nuo vienos iš keturių stebimų ausų. Paprasčiau nupirkti vilnonius „šalmiukus“ ir apie tai pamiršti. Žiemą daug greičiau aprengti kelis vaikus į lauką, jei vietoje kelių sluoksnių medvilninių drabužių, rinksite vilnonius apatinius ir ištisinius vilnos kombinezonus, ant kurių vilksite lauko kombinezonus, o ne kelnių-striukės komplektą.

Verta investuoti į geros kokybės viršutinius drabužius ir batus ir jų turėti įvairiam orui. Kai vaikštai su vienu vaiku, dar šiaip ne taip gali stebėti, kad jis neįkištų kojos į balą. Kai jie du (ar daugiau), paprasčiau tiesiog tinkamai juos aprengti (šilti žieminiai kombinezonai, geri kombinezonai nuo lietaus, neperšlampami batai, geros pirštinės, kepurės-šalmai ir t.t.) ir leisti turkštis balose ar voliotis sniege. Taip nereikės nervintis ir jaudintis.

Patarimai

Jei nenorite paskęsti vaikų drabužiuose, apgalvokite, kaip daiktai atkeliaus ir iškeliaus iš jūsų namų. Ko gero, jūsų namuose irgi atsiranda naujų, vaikams dar per didelių drabužių: išaugtų draugų vaikų rūbų, dovanų. Mūsų namuose tokie drabužiai „ant išaugimo“ yra saugomi atskiroje plastikinėje dėžėje – taip matyti, kas joje sudėta. Išsiugdykite įprotį prieš perkant naują rūbą ar batus, peržiūrėti šios dėžės turinį. Dažnai nė pačios nenumanome, kiek daug turime. Stengiuosi neapsikrauti per didelių dydžiu drabužiais – juos atiduodu turintiems vyresnių vaikų. Retai būna, kad tie rūbai negrįžtų pas mus tada, kai mums jų prireikia. Kaip žinia, vaikai auga kaip ant mielių, todėl sugalvokite jums patinkančią atsikratymo daiktais sistemą. Geresnės kokybės didesnius rūbus, kurių kaina tokia, kad netingiu jų nufotografuoti, aprašyti ir išsiųsti paštu, parduodu interneto mamų turgeliuose. Kiti iškeliauja pas draugus ar labdarai.

Žinoma, nepamirškite ir kitų gerų dalykų, kurie galioja ne tik auginantiems pametinukus. Paskelbkite giminėms, draugams ir kaimynams, kad mielai priglausite jų vaikų išaugtus drabužius, paieškokite geros būklės dėvėtų rūbų, pirkite per išpardavimus. Jei dar neturite, tai drabužių džiovyklė yra nuostabus išradimas!

Šiek tiek apie sauskelnes. O taip, mes išgyvenome tą laikotarpį, kai jų reikėjo abiems. Naudojome kombinuotai – dieną vaikai dėvėdavo daugkartines medžiagines sauskelnes. Nakčiai ir į lauką vesdavome su įprastomis vienkartinėmis. Tai buvo pasiteisinęs sprendimas – saugantis tiek gamtą, tiek mūsų jėgas.

ŽAIDIMAI. TAIKYKITĖS PRIE VYRIAUSIOJO VAIKO

Mūsų vyresnėlis yra šiek tiek nuskriaustas, kalbant apie lavinamuosius žaidimus, nes jo sesutė vis dar valgo plastiliną, piešia ant sienų, išmėto dėliones. Pamenu, mūsų vyriausias, jau būdamas pusantrų metų, rengdavo tėčiui asmenines tapybos parodas. Tuo tarpu Ignas, būdamas beveik trejų, guašo ar kitų dažų dar akyse nėra regėjęs. Nes mažoji, neabejotinai, norėtų visa tai paragauti. Galvos dėl to labai nesuku – užtat jų bendravimo įgūdžiai yra geri.

Patarimai

Vis dėlto bendriausias patarimas būtų toks – organizuokite veiklą pagal vyresniojo poreikius. Mažesnis vaikas visada ras sau veiklos, prisitaikys, „pasitemps“ paskui didįjį. Juk visada gali sugriauti bokštą, jeigu kažkas kitas jau moka jį pastatyti. Žinoma, reikia įžvalgumo suprasti, kad vyresnėlis tuos poreikius turi, nors to daikto ar veiklos dar apskritai nėra matęs. Kai Ignas per Kalėdas gavęs dėlionę pradėjo ją dėlioti kelis kartus per dieną daug dienų iš eilės, buvo akivaizdu, kad mums reikia daugiau dėlionių, nepaisant to, kad Guostė nuolat kėsinasi išmėtyti jų detales.

Neapsimoka pirkti vienodų daiktų, siekiant išvengti konfliktų. Vaikai vis tiek ras, dėl ko susiginčyti. Taip pat nėra būtinybės dalintis daiktais lygiomis teisėmis. Guostė turi mėgstamą lėlę, kuri yra jos, ir Ignas gali ją paimti tik Guostei leidus. Ignas turi puoduką su zuikiais, iš kurio geria tik jis. Visai nebūtina vyresnėlio branginamų daiktų duoti mažyliui – „juk jis mažas“. Apskritai stengiuosi kuo mažiau kištis į tas dalybas, kuo toliau, tuo geriau vaikai su tuo susitvarko patys.

LAUKAS. IEŠKOKITE PAGALBININKŲ

Ši gyvenimo sudedamoji yra maloni, bet kelia daug iššūkių. Mūsų Guostė, būdama maža, miegodavo tik judant (vežime ar nešynėje), kai Ignas – tuo metu jau pusantrų metų vyrukas – buvo prisiekęs kiemo sūpynių ir smėliadėžių gerbėjas. Jų abiejų poreikius galėjome patenkinti tik tada, jei mes su vyru eidavome į lauką kiekvienas su „savo“ vaiku. Guostė pradėjo vaikščioti anksti ir, būdama ne visai brandžiai atsargi, bet jau visai neblogai mobili, skuosdavo kur norėdavo. Tuo metu Ignas buvo ne itin sukalbamas dvimetis, kurio taip lengvai neįtikinsi grįžti namo dėl to, kad Guostė ką tik įkrito veidu į purvą. Žodžiu, jie ėjo kur norėjo, o aš galėjau kad ir persiplėšti. Situacija neatrodė komiška, nes gyvename normaliame mikrorajone, kuriame važinėja mašinos, laksto šunys ir verda įprastas gyvenimas su savo pavojais judriems vaikams.

Patarimai

Jei tik turite ką nors, kas jums galėtų padėti išvesti vaikus į lauką (vyras, močiutė, auklė, vyresnis brolis ar sesuo), pasinaudokite šia pagalba. Kartais mažų vaikų poreikiai iš tiesų būna tokie skirtingi, kad geriausia juos patenkina du skirtingi žmonės.

Net ir tuo atveju, jei pagalbos neturite, tai ne priežastis neiti į lauką. Niekas taip gerai nepravėdina galvos ir nepataiso mamų ir vaikų nuotaikos, kaip grynas oras. Pasinaudokite jums prieinama technika. Jei galite, nusipirkite vežimą, skirtą pametinukams. Jei skirtumas tarp vaikų didesnis, galbūt vyresnėliui užtektų tiesiog papildomo pakojo ant ratukų, tvirtinamo prie vežimo. Mes neturėjome specialaus vežimo, tačiau puikiai tiko paprastas, turintis gulimąją padėtį. Žinoma, apžvalgos plotas gale sėdinčiam vaikui nėra labai platus, neišvengiami ir pasistumdymai kojomis bei pakovojimai, kur kas sėdės, tačiau iš esmės šis variantas patenkina visų poreikius.

Kai Guostė buvo maža, labai pasitarnavo ir ergonomiška nešynė. Mažąją prisegdavau prie savęs, o Ignas tipeno šalia ar sėdėjo vežime.

Vienas pavojingesnių etapų yra tada, kai abu vaikai jau yra mobilūs, ir kiekvienas nori eiti savo kryptimi, o galimybės susitarti vis dar labai ribotos. Tada saugumo sumetimais geriau rinktis uždaresnius kiemus, miškus, parkelius.

TVARKYMASIS. NAMŲ, RANKINĖS IR… MINČIŲ

Pametinukų auginimas yra tikras iššūkis pedantėms, laimė, kad šitas bruožas man nebūdingas. Šiuo metu laiko buitiniams darbams atlikti yra tikrai mažai. Todėl tiesiog nusprendžiau, kurie dalykai man yra būtini tam, kad gerai jausčiausi. Tas sąrašas yra toks minimalus, koks tik gali būti. „Basomis vaikščioti trupiniuotomis grindim nemalonu? Nemalonu. Įjunkime siurblį.“ „Vaikų rankutėmis išpeckiotas langas gyventi netrukdo? Ne. Išvalysime pavasarį.“ Antraip galėčiau nuolatos eiti vaikams iš paskos, rinkti žaislus, kažką valyti ir juos barti. Man paprasčiau leisti jiems piešti ant vienos namų sienos bei įtraukti į mano darbus – įduoti antrą siurblį, paprašyti paduoti bulvę. Man tai taip natūralu, kaip kvėpuoti, todėl ne iškart sugalvojau tai paminėti – tikiuosi, kad vyras su siurbliu ar vyresnis vaikas, išnešantis šiukšles, jums nėra tik šventinis vaizdas?

Šiuo metu kaip tik skaitau Marie Kondo knygą „Tvarkingų namų stebuklas“. Autorės siūloma tvarkymosi sistema yra įdomi, o kai kurie patarimai puikiausiai tinka ir pametinukų šeimoms. Pavyzdžiui, visus vienos rūšies daiktus laikyti vienoje vietoje. Tikrai esu pirkusi Ignui šiltas pirštines, o paskui atradusi namie labai panašias. Nes žieminius aksesuarus laikome bent keliose dėžėse, ir nesame atskirai sudėję kiekvieno šeimos nario rūbų.

Patarimai

Verta skirti dėmesio ne tik namų, bet ir „mobiliajam“ tvarkingumui. Pavyzdžiui, mano rankinėje visada guli specialus, neperšlampantis, sandariai užrišamas maišelis. Jis ne kartą pravertė ištikus fiziologinėms bėdoms, kurių manau, nėra reikalo aprašinėti išsamiai. Važiuodami į  miestą ar pasisvečiuoti, visuomet pasiimame iš anksto sudėtą kuprinę, kurioje yra visko „jeigu ką“ atvejams: pakaitiniai drabužių komplektai abiems mažiesiems, sauskelnės ir dvi ilgo galiojimo tyrelės vakuuminėse plastikinėse pakuotėse.

Kai vaikų klegesio (kai jis malonus) ar triukšmo (kai nebe) netrūksta, man atrodo svarbu rūpintis ne tik fizinės aplinkos švara, bet ir psichologine namų higiena. Nesakau, kad turėtumėte, kaip mes, visiškai atsisakyti televizoriaus. Tačiau nuolat „kaip fonas“ įjungtas televizorius, kompiuteris ar kitas technikos stebuklas emocinio stabilumo neprideda. Klausykite, kai klausote, ir žiūrėkite, kai iš tiesų žiūrite. Nepamirškite, kad šeimą su pametinukais sudaro mažiausiai 4 asmenys, dažnai – ir daugiau. Gyvenate standartiniame trijų kambarių bute, o gal – mažesniame? Matematika paprasta – tikrai ne kiekvienas jūsų šeimos narys turi atskirą kambarį. Jūsų namai yra turtingi kitaip, daug vaikų ir įvykių. Todėl kiekvienas turi turėti galimybę pailsėti ir ramiai „įsikvėpti“. Taigi kuo tankiau apgyvendinti jūsų namai, tuo fiziškai ir psichologiškai „švaresnė“ turėtų būti namų erdvė.

Keista, kad apie šį skyrių pati būdama psichologė nė nepagalvojau. Vyresnis sūnus priminė. Sako: „Parašyk, kad jie mušasi“. Paskui pagalvojau, kad šis klausimas man pačiai nėra labai aktualus, nes vaikai augdami sutaria vis geriau. Žinoma, nedelsdami reaguojame į nelygiavertės fizinės jėgos naudojimą, mokome spręsti ginčus nesimušant, atsiklausti prieš traukiant žaislą iš sesers rankų ir kitų mandagybių.

Tačiau vienas sprendimas vis dėlto vertas atskirai paminėti. Daug kas priklauso nuo amžiaus skirtumo tarp vaikų. Kai vaikai maži, yra gana didelis skirtumas, ar vaikus skiria metai (o kartais – nepilni), ar beveik dveji. Skirtumas tarp mūsiškių buvo, mano galva, ribinis – 1 metai ir 4 mėnesiai. Vadinamasis vyresnėlis, gimus sesei, gal net ne iš karto ir suprato, kad ji irgi žmogus. Vis prieidavo pačiupinėti ar net ir trinktelėti per galvą. Pagrindinė Guostės pirmų mėnesių buvimo vieta (kai ji nebūdavo ant mūsų rankų) – būdavo gultuke ant stalo. Kad Ignas nepasiektų. Kitas keblumas – Ignui kaip tik tuo metu buvo užėjusi laipiojimo manija. Kabarojosi visur, tad reikėdavo jį akylai prižiūrėti. Žindydama dukrytę, sunkiai galėjau tai padaryti. Žodžiu, situacija buvo gana įtempta rizikos sveikatai prasme.

Patarimas

Nusprendėme, kad vyras išeis ilgesnių tėvystės atostogų. Kartu prabuvome namie keturis mėnesius. Taip, jis negavo pinigų, ir finansine prasme turėjome pasispausti. Tačiau iki šiol tai prisimenu kaip vieną geriausių mūsų sprendimų. „Kiek gi dar kartų gyvenime auginsime pametinukus?“ – paklausėme patys savęs. „Ko gero, niekada“. Ir klausimas, eiti ar neiti ilgesnių tėvystės atostogų, išsisprendė. Kai vyras išėjo į darbą, Ignui buvo 1 metai ir 8 mėn., ir jie su keturių mėnesių Guoste jau buvo pradėję megzti ypatingus savo santykius.

Baigiant

Mūsų vaikai dar maži, tikiu, kad ateityje susidursime su kitokiais iššūkiais. Vis dėlto matau, kad pagrindinėje frazėje, kuria „raminami“ pametinukų tėvai, yra tiesos – „vėliau bus lengviau“. Vaikai turės nepamainomą žaidimų draugą, o tėvai – daugiau laiko sau.

Yra dar viena bendra pastaba, kurios negalėjau priskirti vienai konkrečiai sričiai, nes jis tinka visoms. Mums labai pasiteisina „savo vaiko“ politika. Tai reiškia, kad tuo metu, kai vaikus su vyru prižiūrime kartu, kiekvienas turi „savo“ vaiką, kurį tuo metu prižvelgia labiau. Mums natūraliai susiklostė taip, kad „mano“ tapo mažesnė mergaitė, o „tėčio“ – berniukas. Beje, vaikus kartkartėmis „pakaitaliokite“. Šitoks vaikų priežiūros būdas nereiškia, kad „nematau“, kai Ignas piešia ant šaldytuvo, tačiau reiškia, kad tikrai girdžiu Guostę, kuri prašosi nukeliama nuo palangės. Tokiu būdu vaikus greičiau užmigdome, greičiau susitvarkome jiems pavalgius, greičiau aprengiame eiti į lauką. Nes viskas vyksta tuo pačiu sinchronu. Jei pasiskirstytumėme kaip nors kitaip, pavyzdžiui, „aš vaikus rengiu, o tu juos pamaitinsi“, užtruktumėme ilgiau. Kol rengiu Igną, Guostė jau būna spėjusi nusirengti.

Vis primenu sau ir tai, kad svarbu nepamiršti džiaugtis. „Na ir kas, kad dar vienas dantukas, prieš pusmetį Ignui išdygo toks pat. Pasakė naują žodį? Na, ir gerai, kažkur jau tai girdėta, einu geriau sudėsiu skalbinius“. Kartais dėl tų padvigubėjusių rūpesčių pamirštame ar neturime jėgų pasidžiaugti vaikais. Tam labai padeda individualus laikas, kai visas dėmesys skiriamas tik vienam vaikui. Retsykiais nuvažiuoju kur nors su Ignu ir aptinku, koks jis jau didelis ir supratingas. Kai anksčiau už visus atsibudusi Guostė įsitaiso mūsų lovoje, pastebiu, kaip ji džiaugiasi pokalbiais tik su ja. Ir koks patenkintas būna mūsų vyriausias galėdamas (labai labai retai) pažiūrėti filmą kartu su tėvais.

Pabaigoje reikėtų paminėti vieną dalyką, kuris, susidūrus su sunkia situacija, palaiko labiausiai. Maži vaikai greitai keičiasi. Ir kuo mažesni jie yra, tuo greičiau tai vyksta. Net vienas mėnuo yra labai reikšmingas laiko tarpas. Todėl kai jūs eilinį kartą vargsite dėl kokios nors problemos ir atrodys, kad toliau tai tęstis nebegali, greičiausiai toliau tai ir nebesitęs. Nes vaikai tiesiog išaugs tą problemą.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


šeši + = 8

Kitos temos: