Prieraišioji tėvystė. 5 principas – Kai mieste nemiega niekas…

Vilma Grigienė

Vilma Grigienė

Trijų vaikų – Bernadetos, Gerdos ir Jurgio – mama Vilma Grigienė dalinasi patirtimi apie prieraišią tėvystę.

Penktasis prieraišiosios tėvystės principas, kurį pateikia Tarptautinė prieraišiosios tėvystės organizacija, skelbia: „Užtikrinkite saugų miegą – saugų ne tik fiziniu, bet ir emociniu požiūriu. Kūdikių ir vaikų poreikiai dieną ir naktį yra panašūs: jie gali būti alkani, jaustis vieniši, bijoti, jiems gali būti per karšta ar per šalta. Jie gali prabudinėti naktį dėl jų smegenyse ir kūnuose vykstančių sparčių raidos procesų (besikalančių dantukų, augimo šuolių, ligų) ar vien baisių sapnų. Kūdikių ir vaikų smegenys dar nėra tiek subrendusios, kad jie savarankiškai užmigtų ir išmiegotų visą naktį ramiai lyg suaugusieji. Todėl jiems pasiruošti miegui ir paties miego metu labai reikia tėvų supratimo ir rūpesčio.

Dauguma vaikų geriausiai išsimiega miegodami kartu su tėvais vienoje lovoje arba šalia tėvų (lovelėje prie tėvų lovos). Toks miego būdas dirbantiems tėvams gali suteikti ypatingą progą ilgiau pabūti su savo vaiku ir juo geriausiai pasirūpinti. Tačiau kaip nėra vienodų vaikų, taip nėra ir vienos miegojimo taisyklės. Geriausia įvertinti visas galimybes ir rasti tokį sprendimą, kad visi šeimos nariai galėtų išsimiegoti..“ (www.prieraisiojitevyste.lt)

Neseniai skaičiau puikią jaunimui skirtą L.Lowry knygą „Siuntėjas“. Joje aprašoma tobulai sutvarkyta ateities visuomenė, o vienas šio romano veikėjas, vos metukų sulaukęs mažylis, pripažįstamas kaip netinkamas gyventi tokioje tobuloje bendruomenėje, nes… nesugeba pats užmigti ir išmiegoti visą naktį nepabudęs. Būtent todėl jį ruošiamasi neskausmingai išsiųsti į „kitą bendruomenę“, t.y. suleisti mirtiną injekciją nuodų… Toks sutirštintas absurdas ilgam išmuša iš vėžių, bet iš tiesų juk ir mūsų visuomenėje mažo vaiko ar net kūdikio gebėjimas miegoti visą naktį atskirame kambaryje ir pabusti tik iš ryto yra vertybė. Dažnai tėvai tuo giriasi arba labai liūdi, jei taip nėra, lyg nuo šio gebėjimo priklausytų būsimo suaugusio žmogaus savarankiškumas, mąstymas, empatija ar kitos vertingos savybės. Žinoma, kai vaikai ramiai užmiega ir miega savo lovose nuo devynių vakaro iki devynių ryto, yra taip patogu, kad man pačiai kartais reikia sau priminti, jog man tai nėra absoliuti vertybė, kad vaikai yra tokie patys, kaip ir mes. Juk mums irgi malonu užmigti mylimo žmogaus glėbyje, mes irgi kartais pabundame išpilti šalto prakaito nuo susapnuoto košmaro, o kartais prireikia nueiti į tualetą ar atsigerti gurkšnį vandens.

Kartais mums irgi būna sunku užmigti, ir vartomės lovoje, atrodo, visą amžinybę, slegiami nerimastingų minčių. Tik, skirtingai nei mes, vaikai tuo metu nori, kad jų tėvai jiems padėtų. Ir tai visiškai teisėtas noras.

miega

Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt

Vyturiai ir pelėdžiukai

Kai mieste nemiega niekas, atkeliauja dėdė Miegas – prisimenu vaikiškos dainelės žodžius. Kai buvau vaikas, dėdė Miegas pas visus atkeliaudavo tuo mačiu metu – pasibaigus laidelei „Labanakt, vaikučiai“. Man visada atrodė, kad tai teisinga. Buvau įsitikinusi, jog „pelėdžiavimas“ – ne kas kita, o tik blogas įprotis, ir norint gyventi sveikai, reikia anksti gultis ir anksti keltis.

Dabar atvirai prasipažįstu, kad nežinau, kaip yra iš tikrųjų.

Gal iš tiesų vienų vidinis laikrodis tiksi vienaip, o kitų – visiškai kitaip? Esu prisiekęs vyturys ir, jei tik galėčiau, miegoti iki šiol eičiau tuoj pat po „Labanakt, vaikučiai“, o ryte kelčiausi nors ir pusę penkių.

Deja, kad ir kaip bandyčiau įsprausti savo vaikus į sau patogų ritmą, šitie išdykę pelėdos nepasiduoda nė už ką. Ir kur jie spėjo prisigaudyti tų blogų įpročių? „Mama, aš labai noriu valgyti,“ – sako Jurgis. Bet jau pusė dvyliktos, ir jis tikrai pavalgęs, todėl sakau „ne“ ir pareikalauju tučtuojau gultis. Mažasis patempia lūpą ir pareiškia, kad nori piešti. O kai pasakau, kad ir piešti galės tik ryte, griūna ant lovos, pakiša galvą po antklode ir, atsitvėręs absoliučios tylos siena, rodo, koks jis įsižeidęs ir nesuprastas. Mergaitės tuo metu užsisako, kad tėtė papasakotų apie laivus ir piratus, o aš, žiūrėdama į atkištą savo „stručiuko“ užpakaliuką, mąstau apie liūdną mamos dalią vakarais būti pelėda, o rytais – vyturėliu.

Iš tiesų aš už sveiką dienos ritmą, kai vaikai laiku keliasi, laiku eina miegoti, ir viskas yra tiesiog tvarkingai sudėliota į lentynėles, bet gyvenimas ima ir apverčia viską aukštyn kojomis, reikalaudamas į kiekvieną situaciją pažiūrėti kūrybiškai, be išankstinių nuostatų, kaip į vienintelę ir nepakartojamą. Vis dėlto imu įsižeidusį Jurgį ant rankų, tvarkingai guldau į lovą, užkloju, o šiam vėl įsikniaubus veidu į pagalvę, sušnabždu: „Jurgi, aš tave labai myliu. Galima tave mylėti?“ „Galima,“ – mekena mano užsispyrėlis, bet atsisuka. Paskui paduoda rankelę ir po minutėlės pasitikslina: „O kai aš trupučiuką pamiegosiu, ar galėsi tu man nupiešti ledus?“

Ilgas dėdės Miego kelias

Bet tai, kad miegoti vaikai eina vėlai, dar būtų nieko. Šiais laikais, kai dienos valandų visada trūksta, ir nepadaryti darbai lipa ant kulnų, kyla begalinė pagunda išmuštruoti vaikus taip, kad vos davus komandą „miegot!“ (nesvarbu, kelinta tai būtų valanda), visi tuoj pat susitvarkytų žaislus, išsivalytų dantis, sugultų į lovas, o mama (arba tėtis) galėtų užbėgti porai minučių į vaikų kambarį, pabučiuoti švarias kaktytes, palinkėti saldžių sapnų, užgesinti šviesą ir uždaryti duris. Negaliu pasakyti, kad aš nesidžiaugčiau, jei taip būtų. Juk nepadaryti darbai lyg tyčia lipa ne šiaip ant kulnų, o būtent ant nuospaudų, ir trūksta jau ne vienos valandos, kaip kažkada jaunystės laikais prieš egzaminą, o gerų keturių ar penkių. Tačiau kad ir kaip būtų sunku surasti tam „išteklių“, tikiu ir tuo, kad kartu praleistas laikas prieš miegelį yra be galo vertingas. Diena jau prabėgusi, visi kupini savų įspūdžių, kuriais norisi pasidalinti, galima išsakyti savo džiaugsmus ir nerimus, susitaikyti, jei buvo nesutarimų, nurimti ir atsisveikinti iki kito ryto.

Viena mano pažįstama moteris pasakojo, kad jų namuose trys valandos iki miego yra prigesinamos visos šviesos ir pamažu ruošiamasi kelionei į sapnų karalystę. Mes šviesų netemdom, bet ruoštis tikrai verta pradėti anksti. Nenuoramoms pelėdžiukams ilgas kelias iki lovos irgi padeda lengviau susitaikyti su neišvengiamu likimu. Kai yra laiko, galima neskubant visiems kartu susitvarkyti (anokia čia teisybė, kai vaikai turi tvarkyti žaislus, o tėvai tuo metu veikia kažką „įdomaus“!), eiti praustis, valytis dantų, vilktis pižamas ir susėsti į ratą vakariniams pokalbiams. Prieš vakaro pasaką smagu pasikalbėti. Man atrodo, kad labai vertinga kartu apžvelgti prabėgusią dieną. Pasakojame nuosekliai, pradėdami nuo tada, kai atsikėlėme ryte.

Aš pasakoju ir vis paklausiu, kaip vieną ar kitą įvykį prisimena vaikai, ką kiekvienas patyrė tuo metu, kai nebuvo kartu su visa šeima. Net ir trimetis Jurgis jau turi ką papasakoti, o įvykiai, kurie dienos metu atrodė tokie skaudūs, kad apie juos nebuvo galima net prasižioti, dabar sukelia tiukšmingus juoko pliūpsnius. „O kaip ten buvo tada, kai atsitrenkei į medį važiuodama dviračiu?“ – atsargiai klausiu Bernadetos. „Ai, žiūrėjau į Gerdą, nes labai norėjau ją aplenkti, ir nepamačiau to medžio“ – prunkšdama sako Bernadeta, nes situacija tikrai buvo verta geros komedijos. Ir visi skaniai pasijuokiame, nors tuo metu, kai traukiau raudančią iš po dviračio, juoktis jai tikrai nesinorėjo.

Kartu ar atskirai?

Po pasakos atsibučiuojame ir gulamės į lovas. Jurgis, prieš įsisprausdamas į kampą tarp lovos ir sienos, atkakliai reikalauja, kad sesės išliptų iš „jo lovos“ ir išeitų iš „jo kambario“. Rašau kabutėse, nes mažasis vis dar miega mūsų lovoje ir mūsų kambaryje. Sesės jau išsikraustė į savo kambarį, bet irgi prašo, kad kas nors pagulėtų kartu su jomis, kol užmigs. Jei visi tilptume viename kambaryje ir vienoje lovoje, tikrai iki šiol miegotume kartu.

Negaliu argumentuoti šio savo sprendimo miegoti kartu su vaikais. Man atrodo visiškai natūralu, kad jie nori būti kartu su tėvais, kai aplinkui tamsu ir vieniša. Kai liekame vieni su Jurgiu (mergaites migdyti dažniausiai apsiima Mindaugas), dar pasikalbame. Jurgis man dar kartą papasakoja savo dienos nuotykius arba pasidalina svajonėmis apie žaislinį motociklą, kurį labai norėtų gauti gimtadienio proga.

Ir net ne vieną, o kokius penkis. Mergaites irgi guldau šalia savęs, jei jos serga. Tada turime susispausti, bet taip lengviau ir paprasčiau sugirdyti vaistus, užkloti, jei nusispardo, ir tiesiog pabūti šalia sunkiomis akimirkomis. Juk pasveikti padeda ir bendrystė. Žinoma, jei kartais prireikia, kad jos (juk jau didelės!) užmigtų vienos, tenka argumentuoti, o kartais ir pasibarti. „Matai, prisipratinai,“ – pasakytų ne vienas.

Ir aš neturėčiau ką atsakyti. Nebent tik tai, kad man neatrodo, jog vaikai būtinai turi užmigti vieni ir pramiegoti visą naktį savo kambaryje. Kada nors, tikiu, norės, kad ir kojos į jų kambarį nekelčiau. Bet viskam savas laikas.

Kartais gulu migdyti Bernadetą arba Gerdą pati. Su jomis kalbuosi tol, kol atkeliauja dėdė Miegas. Tai pačios nuostabiausios ir pačios intymiausios akimirkos. Sunkiausia kartu neužmigti ir dar pasilikti nors trupinėlį suaugusiųjų laiko filmui, pokalbiui, arbatai, knygai… Tik, prisipažinsiu, ne visuomet pavyksta.

Kiškio uodegėlė

Yra dar vienas miegelis, toks trumpas, kaip kiškio uodegėlė. Tai – dienos miegelis. Ir nors dabar yra daug mažų vaikų, kurie dieną nebemiega, aš savuosius migdau. Tiesiog tikiu, kad grybai auga, kai lyja, o vaikai – kai miega. Gali būti, kad tas dienos miegelis ir padaro mano vaikus pelėdžiukais (nors turiu daug pastebėjimų, kad taip nėra), bet man atrodo, kad vaikams reikia numigti dažniau. Kad ir tam, jog susigulėtų patirti įspūdžiai, kurių per visą dieną prisikauptų labai daug. Juk liaudies išmintis byloja – rytas už vakarą protingesnis. O ir aš pati, negalėdama išspręsti kokios problemos, ar atsakyti į klausimą, sakau: „Man reikia su šituo pamiegoti.“ Tikiu, kad kalbame apie tą patį – miegodami mes susidėliojame patirtus išgyvenimus į lentynėles, ir viskas tampa aišku. Mes, vyresnieji, gebame išsikuopti ir per visą dieną sukauptą gėrį, o vaikams sveikiau, kai to darbo mažiau. Todėl ryžtuosi tokiam pačiam, gal tik kiek trumpesniam, keleliui iki lovos ne tik vakare, bet ir dieną: seku pasakėlę, kasau nugarytę, pasikalbame ir… kartais užmiegame visi.

Žinoma, būna laikotarpių, kai tai vienas, tai kitas vaikas miegui ima priešintis tarsi kokiam baubui, bet tas laikotarpis praeina ir, žiūrėk, vėl eina miegoti. Tada ir vakarai ne tokie irzlūs. Net ir Bernadeta, kuri šį rudenį jau eis į antrą klasę, kartais su džiaugsmu dieną eina pamiegoti, nors mergaitėms jau leidžiu miegoti tik tada, kai pačios nori. „Mama, kodėl mes dabar turim visą dieną miegoti?“ – klausia Jurgis, kai sugulame į lovą, ir užmiega man net nespėjus atsakyti. O aš dar valandėlę pasižiūriu į savo miegantį vaiką, bučiuoju minkštą ir kvepiantį skruostelį, užkloju ir besidžiaugdama, kad pavyko neužmigti pačiai, einu dirbti savo darbų, kurie lipa ir ant kulnų, ir ant nuospaudų, o laiko jiems visada trūksta.

Su meile – mama Vilma

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


aštuoni − 5 =

Kitos temos: