Prieraišioji tėvystė. 2 principas – Per pilvą – į širdį

Vilma Grigienė

Vilma Grigienė

Skaitytojų prašymu, pakvietėme sugrįžti į žurnalo puslapius trijų vaikų mamą Vilmą Grigienę, kuri kelerius metus džiugino savo straipsniais apie Bernadetos, Gerdos ir Jurgio auginimą. Šį kartą Vilma imasi prieraišiosios tėvystės temos.

Antrasis prieraišiosios tėvystės principas, kurį pateikia Tarptautinė prieraišiosios tėvystės organizacija, skelbia: „Maitinimas – su meile ir pagarba. Maitinimas krūtimi yra tinkamiausias būdas kūdikio mitybos ir emociniams poreikiams tenkinti. Kad žindymas būtų sėkmingas, svarbu išmokti atpažinti ženklus, kuriuos kūdikis rodo išalkęs ar norėdamas žįsti, ir patenkinti tuos poreikius. Tai pirmasis žingsnis kuriant pasitikėjimu grįstus santykius su vaiku. Žindymo metu išsiskiriantys hormonai – prolaktinas ir oksitocinas – stiprina intuityvią motinystę ir padeda moteriai labiau atsipalaiduoti ir pasitikėti savimi bei savo gebėjimu pasirūpinti naujagimiu.

Kartais imu sau ir pagalvoju: kas man yra prieraišioji tėvystė? Juk iš tiesų nieko bendra su vaiko pririšimu prie mamos ar mamos pririšimu prie vaiko šis terminas neturi. Man tai yra toks gyvenimo būdas, kai tarp žmonių yra kuriama saugi erdvė. Erdvė, kurioje kiekvienas gali būti savimi, yra mylimas, gerbiamas, išklausomas, kurioje kiekvienu pasirūpinama taip, kaip jam tuo metu reikia. Erdvė, kurioje kiekvienas gali saugiai išgyventi savo krizes ir virsmus. O kuo čia dėtas maistas? Hmmm… Esu iš tų žmonių, kuriems mylėti per maistą lengviausia. Su didžiausiu malonumu gaminu šeimai, kaimynus apdalinu namie kepta duona, o į savo pirmokės priešpiečių dėžutę dedu ant palangės augintų salotų ir orkaitėje su daržovėmis keptų kotletukų. Aš puikiai suprantu, kad maistas gali mus jungti, sieti, rišti, klijuoti it koks cementas, nes dalindamiesi maistu mes iš tiesų dalinamės savimi.

Beje, prieraišioji tėvystė kalba ne tik apie žindymą – prieraišumas gali būti formuojamas ir maitinant dirbtiniu maistu. Saugus ryšys kuriamas ir vaikui paaugus bei perėjus prie įprasto suaugusiųjų maisto.

Svarbiausia kalbant apie mitybą – skatinti vaiką (o vėliau – ir suaugusįjį) valgyti tik tada, kai jis alkanas, ir liautis valgyti pasisotinus, be to, valgant rinktis sveiką maistą ir formuoti sveikos mitybos įpročius.“ (www.prieraisiojitevyste.lt)

Pienelio magija

„Maaaamaaa… Ar galima nebenorėti?“ – zyzia Jurgis, suvalgęs du šaukštus sriubos. Ir aš puikiai žinau kodėl – močiutės padovanotą šokoladinį kiaušinį leidau valgyti tik po pietų. O merginos, vos tik įsukame į kelią prie upės, tuoj pasijunta mirtinai alkanos. Čia man irgi viskas aišku – už kelių minučių važiuosime pro parduotuvę. Pagalvoju, kaip viskas buvo paprasta, kai pamaitinti vaiką galėjau priglaudusi prie krūties. O kad juos būtų galima žindyti iki pilnametystės! Nebenori? Jokių problemų, nieko nereikia nei pabaigti, nei išmesti. Nori? Visada prašom. Aišku, aš jau seniai esu pamiršusi maitinimo bėdas – nukramtytus spenelius, skausmingai po gimdymo susitraukinėjančią gimdą, uždegimus, nesibaigiantį žindymą naktimis ir visa kita. Bet tokios ten ir bėdos! Mano atmintyje žindymo laikotarpis vis tiek liks vienas šviesiausių ir gražiausių. „Pie, pie,“ – prašydavo manęs Bernadeta, jau perkopusi metus. Ryšys, kuris užsimezga tarp mamos ir vaiko žindymo metu, išties yra kažkoks nenusakomas. Tuo metu atrodo, kad visi amžiai, visos kartos, visi pasauliai ima ir suplaukia į čia ir dabar. Posakis „perduoti su motinos pienu“ nėra vien graži metafora. Tame pieno laše iš tiesų yra kažkas daugiau nei cheminė formulė.

Žindžiau savo vaikus nepaisydama to, kad svorio jie priaugdavo „ant ribos“ ir krūties prašydavo labai dažnai. Galbūt gavę mišinuko tikrai būtų buvę ramesni ir miegotų ilgiau. Bet aš rinkausi žindymą. O kam tuos vaikus sprausti į lenteles? Šiandien jos vienokios, rytoj, žiūrėk, jau visai kitokios. Vis dėlto svorio jie priaugdavo, o į badaujančius panašūs tikrai nebuvo. Nemanau, kad negalint maitinti krūtimi reikia dėti tašką prieraišumo istorijoje. Anaiptol. Tikiu, kad ir maitinant iš buteliuko galima kurti saugią erdvę, kurioje mama ir vaikas kelioms akimirkoms tampa vienu, reikia tik sąmoningumo ir pastangų.

Nuo krūties iki lėkštės

Jūratės Čiakienės nuotr.

Jūratės Čiakienės nuotr.

Visada anksčiau ar vėliau ateina laikas „peržegnoti ir paleisti“, kaip sako senoliai. Žinau, kad labai daug kalbama apie tai, jog vaiką reikia žindyti tol, kol jis pats atsisako krūties. Man atrodo, kad tai nebūtina.

Ateina laikas, kai vaikas jau valgo žemės gėrybes pilna burna, o virš galvos ima tvenktis atsisveikinimo nuojauta. Ji tokia aiški ir apčiuopiama, kad nebegali nepaisyti. Bet vis tiek būna sunku. Man sunkiausia šį sprendimą buvo priimti tada, kai atėjo laikas nujunkyti Bernadetą. Viena vertus, žindymas mane jau erzindavo iki pamėlynavimo, kita vertus, jaučiausi tarsi išduodanti savo vaiką. Bloga, bloga, bloga! Bernadetai buvo metai ir trys mėnesiai, aš jau dvylika savaičių po širdimi nešiojau Gerdą. Tuomet nusprendžiau, kad laikas atėjo, kad viską turiu padaryti pati. Nuo pradžios iki galo. Kad ir kaip būtų sunku.

Vien mintis, kad savo vaiką turėsiu kažkur išvežti ar kažkam atiduoti „kad pamirštų“, man buvo tiesiog nepakeliama. Taigi vieną rytą pamaitinau Bernadetą ir pasakiau, kad nuo šiol pieną gersime iš puoduko.

Su visais ritualais pasakėme pienukui „viso gero“, o aš pasijutau laisva kaip niekad. Tokio didžiulio, visaapimančio laisvės pojūčio turbūt dar niekada nebuvau patyrusi. Visą dieną buvau kantri: prasidėjus isteriškam reikalavimui „pie“, imdavau vaiką už rankos, ir eidavom valgyti kriaušės (tai buvo pats mėgstamiausias Bernadetos maistas), dainavau daugybę dainelių, sekiau pasakas, ėjome pasivaikščioti, o vakare, užmigdžiusi savo dukrą, raudojau balsu – aš nekenčiau savęs ir jaučiausi esanti tikra savanaudė.

Deja, atsitraukti nebegalėjau ir nebenorėjau. Žinojau, kad tas gedėjimo laikotarpis mums abiems yra natūralus ir nereikia jo bijoti. Bernadeta kelias dienas iš savo „papukų“ maitino visus žaislus ir net drabužius. Kartais ji prašydavo manęs parodyti krūtis, kuriose „nebėra pie“. Leisdavau ir žiūrėti, ir paliesti, ir pabučiuoti. O sau leisdavau naktimis raudoti. Tai netruko ilgai. Man atrodo, kad būtent šis laikotarpis, šis kartu išgedėtas, išliūdėtas ir išgyventas virsmas, mus suartino kur kas labiau nei pats žindymas. Ir dabar, būdama jau aštuonmetės Bernadetos mama, aš visai nesigailiu, kad tuomet nelaukiau sukandusi dantis, kol atsiskirsime viena nuo kitos natūraliai. Tikriausiai svarbiausia kiekvienoje situacijoje, kad ir kokia ji būtų, atrasti pusiausvyros tašką ir padėti jį atrasti vaikui. Tuomet yra saugu.

Virėm virėm košę

Man patinka gaminti. Maišyti, barstyti, ragauti. Tikra magija. Ir nors vaikai labiausiai už viską mėgsta retai gaunamus pusfabrikačius bei dar rečiau lankomas kavines, aš vis tiek pagaunu įstabių akimirkų, kai jie didžiuojasi mamos gamintu maistu. „Mama, tavo kepta duona man pati skaniausia,“ – tarsi lakštingala gieda Gerda, kai darželio vaikai, kuriuos ji pavaišino mano kepta duona, ją labai išgyrė. Ir namie keptas gimtadienio tortas būna pats geriausias. Juk tada jis gali būti papuoštas taip, kaip nori jubiliatė: su trimis rožėmis (iš apelsino žievelių) ir perlais (cukruotomis spanguolėmis), saldainiais (bala nematė) ir zefyrais. Gimtadienio tortus darželio šventei tenka gaminti nakčia, užtat koks tai įvykis ryte imti ir pasižiūrėti! Ooooo! Nors tų tortų kepti aš taip ir neišmokau – gaminu iš „kvadratinių“ sausainių ir grietinės kremo.

Bet ne visada viskas būna taip gražu. Žinoma, skaniausios vaišės vaikams yra ne namie kepta duona, o guminukai (kaip būtų gerai, jei mano plaukai būtų iš guminukų…), skaniausias patiekalas – žuvies piršteliai (mama, o kada mes vėl galėsim nusipirkti tų… na, tų pailgų, geltonų, kur labai skanūs?), skaniausias gėrimas – gira (būtinai iš parduotuvės!), o apie šokoladą aš net nekabu. Bet kažkodėl tikiu, kad gamindama maistą pati, perduodu vaikams ir savo vertybes, atiduodu jiems dalelę savęs.

Gaminamas maistas mus suvienija, o be to, tai puikus būdas bendrauti, dalintis ir mokytis. Bernadeta nori pati virti sriubą. Viską ji darys pati, aš turiu tik pasakyti, kaip ką daryti, ir įberti druskos.

Džiaugiuosi. Kol mano vyriausioji iškišusi liežuvį tarkuoja morkas, aš imuosi kitų darbų. Užtat prie pietų stalo susėsti nepaprastai gera. Mes atrandame savus šeimos receptus: Bernadetos Padaužų kaimo pyragą, mūsų „firminę“ šparaginių pupelių su cukinijomis ir porais sriubą, keptą žuvį su žaliuoju padažu ir net naminius guminukus. O patiekalams, kurie nėra labai mėgstami, galima sugalvoti labai viliojančius pavadinimus. Sorų košės Gerda gal ir nevalgytų, užtat Saulės košė – tai jau visai kas kita. Ir trinta sriuba, virtusi Elfų sriuba, yra kur kas skanesnė.

Prie bendro stalo

Kai ūgtelėjo Jurgis, turėjome nusipirkti naują stalą. O kaip gi kitaip? Prie senojo paprasčiausiai nebetilpome. Mūsų tėtė sugudravo: nupirko tik ilgesnį stalviršį, o kojas prisuko nuo senojo. Smagu. Man patinka sutekti daiktams naują gyvenimą. O bendras vakarienės ar sekmadienio pietų stalas yra mano svajonė, kurios atkakliai siekiu. Deja, turiu prisipažinti, kad ne visada pavyksta. Tai vienas mirtinai išalksta anksčiau už kitus, tai kitas nieku gyvu prie jo nesėda, tai tėtė negali savo darbų baigti laiku. O kol pripildau visas lėkštes ir galiu sėsti prie stalo pati, Jurgis, žiūrėk jau pabėgo. Gyva bėda. Užtat kai susėdame, Gerda visada su pasididžiavimu man praneša, kad manoji svajonė pildosi. Tada galima apie daug ką pasikalbėti. Pavyzdžiui, apie sveiką ir nesveiką maistą. Apie tai, kodėl žmonės valgo nesveiką maistą, nors žino, kad tai negerai. Apie tai, kas ką labiausiai mėgsta. Galima kalbėtis ne tik apie maistą.

Deja, ne visada tie pokalbiai būna tokie „teigiami“. „Sese, bet kokia tu šiandien NEgraži,“ – provokuoja Gerda Bernadetą. O kai pagaliau nušluostome jos ašaras ir pasodiname valgyti toliau, pasigirsta vėl: „Sese, tu valgai lęšius? Bet juk lęšiai feee…“ Taip sakydama Gerda pati kerta lęšius net ausys linksta, o sesė ir vėl springsta ašaromis. Tokiomis akimirkomis galvoju, kad jau geriau jie valgytų po vieną.

Skirtinguose kambariuose. Ir skirtingu laiku. Nes dabar, be krūvos indų, kuriuos reikia suplauti, manęs laukia ir du ilgi pokalbiai su mirtinai susipykusiomis sesėmis.

Kad ir kaip ten būtų, bendra vakarienė vis tiek yra puiku. Galima dalintis dienos įspūdžiais ir pyragu.

Galima kiekvieną išklausyti ir atsakyti į iškilusius klausimus. Galima pasidalinti savo svajonėmis. Ir galima mokytis būti vieniems su kitais, net jei tie kiti šiandien atrodo visiškai negražūs.

Su meile – mama Vilma

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


keturi + 8 =

Kitos temos: