Prieraišioji tėvystė. Nesaugūs vaikai

Gydytoja psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė www.psichoterapija-jums.lt

Gydytoja psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė www.psichoterapija-jums.lt

Galbūt esate tie tėvai, kurie auginote savo kūdikį ar vaikus taip, kaip jums atrodė, ir tik dabar išgirdote apie prieraišiosios tėvystės idėjas.

Gal buvote mama, kuriai po gimdymo teko kurį laiką praleisti ligoninėje, ir jūsų vaikelį prižiūrėjo tai vienas, tai kitas žmogus, kas tuo metu galėjo.

O gal jūs nusprendėte įsivaikinti mažylį, kelerius metus augusį globos namuose… Jeigu taip, gali būti, kad jūsų vaikas ar vaikai yra prisirišę nesaugiai arba turi rimtesnių prieraišumo sutrikimų.

Šįkart aptarsime, ką jums reikėtų žinoti ir kaip galima padėti nesaugiai prisirišusiems vaikams. Tačiau iš pradžių – dar keletas žodžių apie sunkius prieraišumo sutrikimus: reaktyvųjį ir neslopinamą.

Reaktyvusis prieraišumo sutrikimas vaikystėje

Praėjusiame straipsnyje buvo paminėti nesaugaus prisirišimo tipai. Reaktyvusis prieraišumo sutrikimas – tai nesaugaus prisirišimo kraštutinis variantas, kai santykiai tarp vaiko ir tėvų ar globėjų yra taip sutrikę, kad tai atrodo liguista. Dažniausia šio sutrikimo priežastis – ypač netinkama vaiko priežiūra, pavyzdžiui, psichologinė arba fizinė prievarta, vaiko apleistumas (šiurkščios bausmės, nuolatinis nereagavimas į vaiko bandymus bendrauti ar ypač netinkamas vaiko auklėjimas, nuolatinis vaiko pagrindinių fizinių poreikių nepaisymas, pasikartojantys tyčiniai sužalojimai, vaikas prastai maitinamas).

Tokiems vaikams būdinga:

Giedrės Putnikaitės nuotr.

Giedrės Putnikaitės nuotr.

Bjaurėjimasis fiziniais prisilietimais ir prieštaringos reakcijos į juos. Šie vaikai paliesti gali krūptelėti arba imti juoktis. Jiems lytėjimas ne sukelia teigiamus jausmus, o, priešingai, jie gali į lytėjimą reaguoti kaip į grėsmę;

Noras kontroliuoti. Dažnai vaikai, turintys reaktyvųjį prieraišumo sutrikimą, iš paskutiniųjų stengiasi ne pasirodyti esą bejėgiai, tačiau išlaikyti kontrolę. Jie dažnai būna neklusnūs, įžūlūs ir ginčijasi su suaugusiaisiais;

Pykčio problemos. Pyktis gali būti išreiškiamas tiesiogiai, įniršio priepuoliais, arba manipuliuojančiu, pasyviai agresyviu elgesiu. Šie vaikai pyktį gali paslėpti po socialiai priimtinu elgesiu, pavyzdžiui, sveikindamiesi pernelyg stipriai paspausti ranką ar ką nors apkabindami prisispausti iki skausmo;

Šiems vaikams sunku nuoširdžiai pasirūpinti artimaisiais, jie gali atrodyti ypač jautrūs nepažįstamiems asmenims ir nejautrūs savo šeimos nariams;

Sąžinės „stoka“. Vaikai, turintys reaktyvųjį prieraišumo sutrikimą, gali elgtis taip, lyg „neturėtų sąžinės“: jie neparodo, kad dėl savo blogų poelgių gailisi, jiems gėda arba graužia sąžinė.

Tokie vaikai būna baimingi, dirglūs, liūdni, sunkiai leidžiasi arba nesileidžia guodžiami (gali išsigąsti, jei bandoma juos nuraminti), mažai bendrauja su bendraamžiais. Kartais net gali atsilikti jų fizinis augimas ir pablogėti fizinė būklė.

Neslopinamas prieraišumo sutrikimas vaikystėje

Šis sutrikimas dažniausiai pasireiškia vaikams, kurie nuo kūdikystės auga globos namuose arba dėl kitų priežasčių dažnai keitėsi jų globėjai. Galbūt teko sutikti vaikų, kurie nuo pirmos pažinties akimirkos jau sėdasi mažai pažįstamai „tetai“ ar „dėdei“ ant kelių, pasidalija turimais saldainiais, rodos, ryte ryja bet kokį jiems parodomą dėmesio trupinėlį… Atrodo, kad toks vaikas nuo pat kūdikystės negalėjo prisirišti prie vieno žmogaus, nes neturėjo pastovaus svarbiausio globėjo – jie keitėsi. Vaikas išmoksta, kad, norint gauti nors kažkiek dėmesio ir globos, reikia jo siekti iš bet kurio pasirodančio naujo svarbesnio žmogaus. Dvejų metų vaikui pasireiškia įkyrus lipšnumas ir vadinamasis neišrankus prisirišimas, kai prisirišama prie bet kurio žmogaus, ne tik artimųjų, bet ir prie nepažįstamųjų. Keturmečio prieraišumas išlieka, o įkyrų lipšnumą keičia dėmesio ieškojimas ir neišrankus draugiškumas. Vėlyvojoje vaikystėje gali būti arba nebūti išlikęs neišrankusis prieraišumas, tačiau dėmesio ieškojimas dažnai išlieka.

Toks vaikas būna ypač priklausomas nuo kitų žmonių, elgiasi taip, lyg būtų jaunesnis, nei iš tiesų yra, ir gali atrodyti nuolat nerimastingas.

Kai vaikai turi prieraišumo sutrikimų…

Studijos „G foto“ nuotr.

Jei vaikas turi prieraišumo sutrikimų ar yra nesaugiai prisirišęs – būti su juo gali būti sunku, ir patiems tėvams ar globėjams gali kilti daug įvairiausių emocijų. Sunku, kai vaikas agresyviai ar abejingai reaguoja į bandymus užmegzti su juo ryšį, prisiliesti ar pasakyti ką nors paguodžiančio, taip pat sunku, kai atrodo, kad su kitais žmonėmis jis jaučiasi saugiau nei su savo tėvais, su kuriais praleidžia daugiausia laiko… Jei tėvystė pati savaime kartais atrodo sunkiai ištveriama (pavyzdžiui, nėra lengva keltis neišsimiegojus, 3 ar 4 valandą ryto, ir rūpintis verkiančiu kūdikiu), auginti vaiką, turintį sutrikimų, gali būti dar sunkiau. Tačiau, nors kartais taip ir neatrodys, nepamirškite, kad visos jūsų pastangos yra prasmingos ir visi į vaiko sielos dirvą beriami meilės bei kantrybės grūdeliai nedingsta veltui.

Ką reikėtų žinoti tėvams

Pagrindinis principas – būkite ramūs ir tvirti. Kai tėvai patys greitai „išsimuša iš vėžių“, tampa nervingi, barasi, paskui, jausdami kaltę, vaikus apipila dėmesiu ir dovanomis – vaikai nesijaučia saugiai, nes jiems sunku nuspėti, kaip tėtis ar mama elgsis toliau: vėl bars ar bus švelnūs ir dėmesingi. Nuspėjamas jūsų elgesys suteiks vaikui pasitikėjimo ir žinojimo, kad jis yra saugus ir gali jumis pasitikėti.

Nusistatykite realius lūkesčius. Pagalba nesaugiai prisirišusiam vaikui gali ilgai užtrukti, todėl nesitikėkite greitų permainų ir džiaukitės kiekvienu, kad ir nedideliu pasisekimu.

Pasirūpinkite savimi. Jums dar labiau nei kitiems tėvams reikia išlaikyti pusiausvyrą tarp savęs atidavimo šeimai ir savo poreikių patenkinimo. Atraskite laiko pamiegoti ar tiesiog pailsėti, gerai maitinkitės, turėkite kokių nors mėgstamų užsiėmimų, kurie jus atgaivintų ir „įkrautų“, kad vėl galėtumėte rūpintis vaiku.

Ieškokite pagalbos. Pasitelkite į pagalbą giminaičius, draugus, jei turite galimybių – pasisamdykite auklę, kuri retkarčiais jus pakeistų, ar, pavyzdžiui, namų tvarkytoją, kuri pasirūpintų kitais dalykais, kad jūs daugiau dėmesio galėtumėte skirti vaikui. Gal yra galimybių pasikviesti pagalbininkų savanorių, pavyzdžiui, iš bažnyčios ar kitokios bendruomenės, kuriai priklausote? Būkite išradingi! Užsienyje savanoriavimas labai paplitęs, Lietuvoje gali būti nelengva, tačiau gal jūs būsite pirmieji, suorganizavę savanorišką pagalbą tėvams savo mieste?

Išlaikykite pozityvų nusiteikimą ir viltį. Nepamirškite, kad vaikai labai jautrūs mūsų vidinei būsenai. Jei jie jaus, kad esate nusiminę ir nusivylę – jie taip pat neteks vilties. Jei kartais jums nusvyra rankos – kreipkitės emocinės paramos į artimuosius.

Jeigu įsivaikinote mažylį, stenkitės prisiminti, kad jo pyktis arba nereagavimas į jūsų rodomą meilę nereiškia, kad jūs esate blogi tėvai. Greičiau tai reiškia, kad jūs dar nesate jam saugumo ir meilės šaltinis, nes jam tai nauja, tačiau, kad tai įvyktų, tereikia daugiau jūsų meilės, kantrybės ir laiko.

Profesionalų pagalba

Studijos „G foto“ nuotr.

Studijos „G foto“ nuotr.

Reaktyvusis ir neslopinamas prieraišumo sutrikimai – tai jau nebe prisirišimo tipai, o tikri sutrikimai, kuriuos diagnozuoja gydytojas psichiatras. Jeigu įtariate, kad jūsų vaikas gali būti nesaugiai prisirišęs ar matote prieraišumo sutrikimų požymių – kreipkitės į specialistą. Yra tekę girdėti mamų pasvarstymų, kuo psichiatrai ir psichologai gali padėti tokiems mažiems vaikams, kurie dar nelabai aiškiai suformuluoja savo mintis, o gal net nemoka kalbėti – juk mes žinome, kad šie specialistai daugiausia kalbasi, o ne čiupinėja ar tiria instrumentais, kaip kitų specialybių gydytojai. Jei taip manote, klystate: vaikų psichiatrai ir psichologai turi kitų būdų, kaip suprasti, kas vaikui negerai, ir jam padėti, pavyzdžiui, žaidimų, dailės terapija, taip pat, jei vaikutis visai mažas, dirbama su jo mama ar tėvais, jiems suteikiama informacija, tokiu būdu, keičiantis tėvų elgesiui, keičiasi ir vaikelio savijauta.

Dar vienas dalykas, dėl ko, įtariant prieraišumo sutrikimus, vertėtų kreiptis į gydytoją ar psichologą – tai, kad panašių simptomų gali turėti ir kiti sutrikimai, pavyzdžiui, Aspergerio sindromas. Kuo daugiau žinosite ir suprasite, kas dedasi su jūsų mažyliu, tuo geriau galėsite jam padėti.

Užtikrinkite, kad vaikas jaustųsi saugus

Saugumas yra svarbiausias dalykas nesaugiai prisirišusiam vaikui. Jis yra atitolęs ir nepasitikintis todėl, kad pasaulyje jaučiasi nesaugiai. Jis saugosi aplinkinių todėl, kad turi pats apsisaugoti nuo pavojų, bet kartu tai užkerta kelią gauti meilę ir paramą. Todėl pats pirmiausias dalykas, kurį jūs turite padaryti – tai sukurti vaikui saugumą. Tam svarbu nustatyti aiškius lūkesčius ir elgesio taisykles ir būti nuosekliam, kad vaikas žinotų, ko iš jūsų tikėtis vienu ar kitu atveju, o taip pat žinotų tai, kad nesvarbu, kad ir kas nutiktų, jumis galima pasitikėti.

Apibrėžkite ribas. Svarbu, kad vaikai žinotų, kaip jie turėtų elgtis, koks elgesys jums nepriimtinas ir kokios pasekmės laukia, jei jie nesilaikys taisyklių. Tai išmoko juos, kad pasaulis yra prognozuojamas ir ne toks baisus, o taip pat – kad jie patys gali daugiau kontroliuoti tai, kas su jais vyksta, nei jiems atrodo.

Išlikite ramūs, kai jūsų vaikas blogai elgiasi. Atsiminkite, kad „blogas“ elgesys reiškia, kad vaikas nežino, kaip susidoroti su savo jausmais, ir jam reikia jūsų pagalbos. Išlikdami ramūs jūs parodysite vaikui, kad jo jausmą galima ištverti ir su juo išbūti. Jei vaikas tyčia jūsų neklauso, ramiai pritaikykite jam iš anksto nustatytas pasekmes. Tačiau niekada vaiko, turinčio prieraišumo sutrikimų, nedrausminkite būdami patys sudirgę. Tai verčia vaiką jaustis dar nesaugesnį ir net gali paskatinti jo blogą elgesį, nes jis suvokia, kad tai jus erzina.

Būkite prieinami vėl užmegzti ryšį po konflikto. Nesaugiai besijaučiantiems vaikams konfliktą gali būti sunku ištverti. Po konflikto ar įniršio priepuolio, kai jūs turėjote sudrausminti vaiką, būkite pasiruošę vėl užmegzti ryšį ir priartėti prie vaiko, kai tik jis to nori. Tai sustiprina jausmą, kad jūs esate pastovūs ir mylite vaiką net ir tada, kai jis blogai elgiasi, o vaikas tiki, kad jūs būsite šalia, kad ir kas atsitiktų.

Atvirai pripažinkite savo klaidas ir pirmi siūlykite jas atitaisyti. Kai leidžiate pykčiui jus užvaldyti arba padarote ką nors šiurkštaus ir nemalonaus, kaip galima greičiau įvardykite savo klaidą. Jūsų noras prisiimti atsakomybę ir taisyti situaciją gali sustiprinti ryšį su vaiku. Vaikams reikia žinoti, kad, nors jūs ir nesate tobuli, jie bus vis tiek mylimi.

Pasistenkite išlaikyti nusistovėjusią dienotvarkę. Prieraišumo sutrikimų turintys vaikai neturi instinktyvaus pasitikėjimo artimaisiais, todėl juos gąsdina nepastovumas ir permainos, pavyzdžiui, kelionių metu ar per atostogas. Šiais atvejais pasistenkite išlaikyti įprastą šeimos rutiną ir dienotvarkę – tai suteikia vaikams saugumo, kad kažkas yra stabilaus, nors aplinka ir keičiasi.

Užtikrinkite, kad vaikas jaustųsi mylimas

Vaikui, kuris kūdikystėje nesukūrė saugaus ryšio, gali būti sunku priimti meilę, ypač fizinio prisilietimo būdu. Tačiau jam to gyvybiškai reikia, todėl turite būti kantrūs, nuoseklūs ir nuolat iš naujo rodyti jam savo meilę, tokiu būdu mokydami ją priimti.

Atraskite, kas jūsų vaikui patinka. Jei įmanoma, nešiokite vaiką, glostykite, apkabinkite ir priglauskite – darykite tai, ko jis nepatyrė anksčiau. Tačiau visada išlikite budrūs ir gerbkite vaiko ribas: neverskite jo kęsti to, kas jam šiuo metu nepriimtina. Jeigu vaikas yra patyręs prievartą, jam gali būti ypač sunku atsiverti fiziniam prisilietimui.

Atsižvelkite į vaiko emocinį amžių. Vaikai, turintys prieraišumo sutrikimų, dažnai elgiasi lyg būtų jaunesni, tiek socialiai, tiek emociškai. Elkitės taip, kaip jie jums save pateikia, naudodami daugiau nežodinių nuraminimo ir paguodimo būdų.

Padėkite vaikui suvokti savo emocijas ir išreikšti poreikius. Vaikai, turintys prieraišumo sutrikimų, gali nesuprasti, ką jie jaučia ar kaip paprašyti to, ko jiems reikia. Parodykite ir sakykite jiems, kad visi jausmai yra geri, tiesiog reikia išmokti juos išreikšti.

Klausykitės vaiko, kalbėkite ir žaiskite su juo. Raskite laiko, kai galėsite skirti vaikui visą savo dėmesį, ir galėsite su juo būti taip, kad jis jaustųsi geriausiai. Gali atrodyti sunku atitrūkti nuo viso to, kas supa, nekreipti dėmesio į išorinius trukdymus ir būti tiesiog „čia ir dabar“, tačiau kokybiškai praleistas laikas kartu suteikia didžiulę galimybę vaikui atsiverti jums ir jausti jūsų dėmesį bei rūpestį juo.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 8 = nulis

Kitos temos: