Prieraišioji tėvystė. Saugus ryšys su kūdikiu

Gydytoja psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė www.psichoterapija-jums.lt

Gydytoja psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė www.psichoterapija-jums.lt

Prieraiši tėvystė – intuityviai?

Kai kurios mamos, perskaičiusios, kas padeda vaikeliui jaustis saugiam, gali labai nustebti: anoks čia mokslas, kai viską, regis, ir taip žinome. Juk tai visiškai natūralu: alkaną – pažindyti, verkiantį – panešioti, pabendrauti, pakalbinti, į šypseną atsakyti šypsena… Ir iš tiesų tam nereikia nieko specialiai mokytis ir stengtis, tiesiog būti jautria, į kūdikio poreikius įsiklausančia mama ir daryti tai, ką sako širdis.

Iš kitos pusės, įtariu, ne viena girdėjote ir tokius pasakymus: „Nemaitink kas pusvalandį, juk skrandukui reikia pailsėti“, „Nenešiok nuolat ant rankų – pripras“, „Neguldyk į savo lovą – paskui nebeiškrapštysi“… Jautriai reaguojanti, ypač pirmą vaikelį auginanti mama labai sutrinka: kaip iš tiesų elgtis? Juo labiau jei kompetentingus patarimus žeria gydytoja ar išmintinga močiutė…

Būna ir tokių situacijų, kai pati mama negali žindyti ir dėl to išgyvena didžiulę kaltę, arba kai kūdikis sėkmingai miega vienas atskirame kambaryje, tačiau atėjusi draugė „paprotina“, kad gerai jaustis vaikutis gali tik gulėdamas kuo arčiau mamos. Kaip tada? Ar tikrai tokiais atvejais saugaus ryšio užmegzti neįmanoma?

Tėvystė – išties nemenkas iššūkis. Iš vienos pusės, galima visai nieko „moksliško“ nežinoti ir būti puikia mama būriui vaikui. Antra vertus, kartais reikia žinių, norint suprasti, ar močiutė teisi, ar savo pačios nuojauta visada pagrįsta (nedažnai, bet būna tokių atvejų, kai gero norėdamos mamos gali stipriai pakenkti savo kūdikiui… Bet čia jau kalbame apie sutrikusias moteris, kurios pačios išgyveno stiprius sukrėtimus arba serga kokia nors liga…).

PIRMASIS RYŠIO SU KŪDIKIU KŪRIMO PAGALBININKAS: IŠMOKITE SUPRASTI SAVO KŪDIKIO SIGNALUS

Jei turite daugiau vaikučių, jums jau žinoma pati pagrindinė taisyklė apie kūdikius: kiekvienas vaikas yra kitoks, ir nėra nieko, kas būtų pritaikoma visiems. Kiekvienas nėštumas yra skirtingas, kiekvienas gimdymas – taip pat, ir visi vaikai turi tik jiems būdingų bruožų, pomėgių ir ypatumų. Vienas kūdikis užmigs tik visiškoje tyloje, kitą geriau nuramins ūžianti skalbyklė. Vienas nori daug laiko praleisti mamos glėbyje, kitas jau iš pat pirmųjų dienų prabudęs kurį laiką pabūna vienas ir neiškart kviečiasi mamą ar tėtį. Jūsų, kaip tėvų, svarbiausia užduotis pirmosiomis savaitėmis – susipažinti su savo sūnumi ar dukra ir suprasti, ko jūsų kūdikiui reikia ir kaip jam tai suteikti.

Gal esate girdėję sparnuota tapusią frazę, kad gera mama iš kūdikio verksmo sugeba atpažinti, ko jos vaikeliui reikia… Pirmosiomis dienomis tai atrodo tiesiog neįmanoma, nes verksmas visada vienodas ar bent jau neaišku, ko jis nori. Nebijokite ir nepulkite į neviltį! Viso to išmokstama. Pagaliau mes dar turime ir loginį mąstymą: pagalvokite, ar vaikutis seniai valgė, ar gali būti, kad reikia pakeisti sauskelnes, gal per lengvai aprengtas ir sušalo, o gal kas nors nepatogu ir nuspaudė… Pabandykite viena ir kita, ir pažiūrėkite, kaip kūdikis sureaguos.

Stenkitės būti budrūs tėvai ir bandykite tiesiog susipažinti su kūdikėliu: stebėkite vaikučio veido išraiškas ir kūno judesius, bandykite atskirti įvairius garsų ir balso niuansus ir stenkitės suprasti, ką jie galėtų reikšti. Patyrinėkite, koks jūsų prisilietimas kūdikiui mielesnis: ar vos juntamas paglostymas, ar stiprus priglaudimas prie krūtinės (yra ir daugybė kitų lytėjimo būdų); kokia aplinka jį labiau nuramina: visiškai tyli ar kai girdimas mašinų ūžesys, negarsus pašnekesys, rami muzika.

Galbūt aplinkiniai jums duos daugybę patarimų, pavyzdžiui, kaip reikia nešioti kūdikį, kaip migdyti ir kaip su juo bendrauti… Nepamirškite – kiekvienas vaikas yra skirtingas, ir tai, kas tiko vienam kūdikiui, gali visai netikti jūsų mažyliui. Žinoma, galbūt vienas kitas patarimas jums ir pravers, gal išmoksite ir sužinosite tai, ko anksčiau nežinojote, tačiau mamai taip pat svarbu, kad pasitikėtų savimi ir savo motiniška intuicija, kuri labai gerai parodo, kas reikalinga būtent tam vaikeliui. Tad jeigu jus pykdo aplinkinių patarimai – pasistenkite mažiau jų klausyti ir labiau reaguokite į savo širdies balsą, parodantį, kaip ir kada reikia paimti vaikelį ant rankų arba pamaitinti.

Dėmesio! Būna situacijų, kai kūdikis lieka neramus, kad ir ką darytumėte: kai serga, dygsta dantys arba esant dideliems raidos pokyčiams (pavyzdžiui, išmokę vaikščioti kūdikiai neretai ir naktimis „malasi“ po lovytę, „treniruoja“ savo žingsniavimo gebėjimus). Gali būti, kad anksčiau tikę nuraminimo būdai dabar jau nebetinka, ir mamos neretai sutrinka, nežino, kaip elgtis. Pirmiausia – nurimkite pačios! Mes visi kartais išmokstame naujų dalykų, prarandame senesnius įgūdžius, taigi visiškai normalu, kad ir kūdikiai augdami keičiasi. Išlikite tokia pat jautri mama, stebinti savo kūdikį ir bandanti suprasti, kas jam tinka, o kas – ne. Galbūt kelios dienos bus sunkesnės, bet jūsų kantrybė ir meilė kūdikiui tikrai yra be galo svarbios, net ir kai jam sunkiau nurimti. Po sunkaus laikotarpio tikrai ateis laikas, kai vėl „prisiderinsite“ vienas prie kito (na, o jei vis tiek bus sunku – galima bandyti ieškoti pagalbos, bet apie tai pakalbėsime vėliau).

ANTRASIS RYŠIO SU KŪDIKIU KŪRIMO PAGALBININKAS: ŽINDYMAS

Jūratės Čiakienės nuotr.

Jūratės Čiakienės nuotr.

Apie žindymą prirašyta ir prikalbėta labai daug, ir tai, kad žindant stiprėja kūdikio ir mamos ryšys, turbūt nėra naujiena. Tai pačios gamtos sukurtas būdas megzti saugų ryšį: žindant visada reikia paimti kūdikį ant rankų ir priglausti prie savęs, prie nuogo kūno (bent jau nuogos krūties), kas savaime yra gana intymus veiksmas – juk tai leidžiame toli gražu ne kiekvienam, o tik tam, kuriuo labai pasitikime. Žindomas kūdikis ne tik pasisotina fizine prasme, bet ir jaučia mamos šilumą, tiek savo kūnu, prisiglaudęs prie mamos kūno, tiek vidumi, gaudamas šiltą pienelį. Dažnai mamai tiesiog norisi pakalbinti savo prisiglaudusį vaikelį, paglostyti jį – tai ir savo švelnumo perdavimas, kūdikio „maitinimas“ emocine prasme. Galiausiai, kalbant medicininiu požiūriu, žindymo metu skatinamas hormono oksitocino išsiskyrimas, kuris svarbus ryšio tarp tėvų ir kūdikio kūrimuisi (kai turime daugiau oksitocino – esame linkę jausti šiltesnius jausmus aplinkiniams), taigi žindymo svarba saugiam ryšiui įrodoma net biochemiškai ir fiziologiškai.

O kaip dėl maitinimo iš buteliuko? Juk būna situacijų, kai mama turi nutraukti žindymą (pavyzdžiui, vartoja kokius nors vaistus) arba pati nusprendžia nežindyti. Ar tai reiškia, kad kūdikis pasmerktas būti nesaugus ir jaustis atstumtas? Iš tiesų taip kategoriškai negalima sakyti. Taip, žindymas – puikus pagalbininkas mamai kurti ryšį su savo vaikučiu, tačiau ir žindant iš buteliuko galima šį bei tą padaryti, kad mažylis saugiau jaustųsi. Svarbiausia – darykite tai, ką daro ir žindančios mamos, išskyrus patį krūties davimą, tai yra – paimkite kūdikį ant rankų, pakalbinkite jį, priglauskite prie savęs. Davusios buteliuką neįsmeikite akių į televizorių ar populiarų žurnalą (taip taip, yra daugybė žindančių mamų, kurios žindydamos peržiūri mėgstamus filmus ar perskaito ne vieną knygą. Nesakau, kad tai nuodėmė, ir tikrai neretai būtent kūdikio valgymo metas yra galimybė ir mamai „pasisotinti“ emociškai, tačiau, kai tik galite – bandykite šį laiką išnaudoti bendravimui su vaikučiu). Pažiūrėkite vaikeliui į akis, nusišypsokite, pasakykite vieną kitą švelnų žodį… Toks maitinimas iš buteliuko tikrai daug duos jums abiems!

Jūratės Čiakienės nuotr.

Jūratės Čiakienės nuotr.

TREČIASIS RYŠIO SU KŪDIKIU KŪRIMO PAGALBININKAS: KALBINIMAS IR BENDRAVIMAS

Jau šiek tiek apie bendravimą kalbėjome skyrelyje apie žindymą: kiekvienam iš mūsų svarbu, kad į mus aplinkiniai žiūri, šypsosi, kalbina (įsivaizduokite, kaip būtų, jei, pavyzdžiui, išeitume ryte iš namų – o į mus niekas nežiūri…

Nueitume į darbą – o ten niekas nekreipia dėmesio, nekalba ir net nereaguoja, kad mes esame… Turbūt po dienos nebežinotume, kur dėtis ir ką daryti). Juolab kūdikiams, kai jie dar turi tiek nedaug galimybių kontaktuoti su aplinkiniu pasauliui, tik žvilgsniu, verksmu ar juoku ir nelabai koordinuotais judesiais (nori duoti mamai rankytę, o pajėgia tik kažkaip neaiškiai pamostaguoti ore). Taigi stenkimės patys daugiau žiūrėti savo vaikučiams į akis, nusišypsoti, pakalbinti, paliesti – žodžiu, darykime viską, kas tik šauna į galvą, ir kai tik tam turime galimybę.

O galimybių išties daug! Jau minėjome žindymą. Labai dažnai dienos metu atsirandanti galimybė bendrauti – sauskelnių keitimas: čia reikia ir paguldyti savo mažąjį, ir nurengti, ir numauti sauskelnes, neretai ir nuprausti, paskui užmauti naujas… Taigi puikiausias būdas kalbinti, juokauti ir pasidžiaugti kiekvienu spyriu. Dar viena proga – maudynės ar paprasčiausias rengimas… Tad yra ką veikti ir tėveliui, ir mamytei.

Žinokite, kad jūsų šypsenos, juokas, lytėjimas ir bendravimas kūdikiams ne mažiau svarbūs už maistą ir miegą. Kai vaikai auga socialiai apleisti, su jais nebendraujama – sutrinka ne tik jų emocinė raida, bet ir protinė, jie vėliau pradeda kalbėti, jų žodynas skurdesnis, galiausiai gali sutrikti net fizinis augimas – jie gali būti liesesni ir žemesni.

Dėmesio! Bendraujant svarbu ir nepersistengti. Visada išlikite jautrūs savo kūdikio duodamiems signalams, bandykite suprasti, kada jis jau jaučiasi pavargęs ir mieliau eitų poilsio ar jam labiau reikia ramaus pabuvimo ant rankų, o ne energingų spyrių. Stebėkite, ar kūdikis nepradeda žiovauti, ar vis dar žvelgia jums į akis, ar jau nukreipia jas į šoną. Kai stinga akių kontakto – greičiausiai reikia keisti veiklą, nes esama jau pabodo. Gali būti ir priešingai: kūdikis tampa pernelyg aktyvus, net dirglus, jo judesiai pasidaro per daug energingi. Tai gali būti nuovargio požymis, kai poilsio laiko pradžia jau pražiopsota.

Taigi nepraraskite budrumo ir pasirūpinkite savo mažylio poilsiu, jei jis to dar negali pats.

Be abejo, jei nenorite „išsimušti“ iš režimo (o kas to nori…), naktys tegul būna poilsio ir ramybės laikas, taigi jei tenka maitinti ar sauskelnes keisti naktį, tiesiog būkite švelnūs, galbūt nusišypsokite, tačiau mažiau kalbinkite ir tikrai nežaiskite ir neaktyvinkite.

KETVIRTASIS RYŠIO SU KŪDIKIU KŪRIMO PAGALBININKAS: NEŠIOJIMAS

Jūratės Čiakienės nuotr.

Jūratės Čiakienės nuotr.

Čia priėjome prie svarbios mamų ir močiučių diskusijų temos: eiti ar neiti pas verkiantį kūdikį? Imti ar neimti ant rankų? Ar einame ir imame, nes norime, kad kūdikis jaustųsi, jog juo pasirūpinta, ar neimame, kad „neįprastų“, „neišleptų“ ir panašiai?

Prieraišumo teorijos atstovai sako: kūdikiai neišlempa dėl to, kad pasirūpinama jų poreikiais. Kalbantys apie išlepinimą remiasi elgesio teorijos teiginiais, kurie sako, kad, jeigu skatinsime tokį elgesį, kuris mums nepatinka – be abejo, jis sustiprės ir padažnės. Vadinasi, jei visada imsime kūdikį ant rankų tik tada, kai jis verkia – natūralu, jis pradės dažniau verkti, nes norės būti dažniau paimtas ant rankų. Atkreipkite dėmesį: jei imsime tik tada, kai verkia… Vadinasi, imkime ir tada, kai jis linksmas, džiaugsmingas – tokiu būdu paskatinsime šią gerą būseną.

Iš tiesų kūdikiai dar neverkia „iš išlepimo“, dažniausiai verksmui yra priežasčių. Pradedant alkiu ir bloga savijauta (pavyzdžiui, serga) ir baigiant tokiomis, kaip liūdna būti vienam… Beje, kūdikių jausmai skiriasi nuo mūsų, nes jie dar nesuvokia laiko tėkmės ir neturi tokio žinojimo, kaip mes, kad jie amžinai taip blogai nesijaus. Kai mums skauda, pavyzdžiui, galvą, tikimės, kad išgėrus vaistų ar išsimiegojus skausmas apmalš. Kai kūdikis alkanas – jis taip jaučiasi, kad, jei tuoj pat negaus pavalgyti, jis mirs iš bado, nes greičiausiai niekas niekada valgyti neduos… Kai jam liūdna, ir mes neateiname – jam atrodo, kad jis yra vienui vienas visame šitame sunkiai suvokiamame pasaulyje, ir jei niekas tuo metu neprieina – jis taip ir lieka su savo didžiulės vienatvės ir liūdesio jausmu.

Kas atsitinka, kai reaguojame į kūdikio verksmą? Jis ima suvokti, kad kartais būna liūdna arba kartais būna alkanas, bet jis nėra vienas su tuo paliktas, nes VISADA ateina mama (ar kas nors kitas) ir juo pasirūpina. Tada galima pradėti pasitikėti pasauliu, ar ne? Kad ir kokia bėda ištiktų – bus galima prašyti pagalbos ir jos sulaukti, ir viskas galiausiai išsispręs… Taigi padėdami savo mažyliui tada, kai jis verkia, mes formuojame būtent tokį požiūrį, dėl kurio jis jaučiasi saugus, o užaugęs didesnis gali labiau pasitikėti aplinkiniais, drąsiau tyrinėti aplinką, taigi, priešingai nuogąstavimams, bus netgi aktyvesnis ir drąsesnis, nei tuo atveju, jei būtų „neišlepintas“.

Dar vienas nešiojimo privalumas – pastebėta, kad stipriai priglaudus kūdikį prie krūtinės, tiek kūdikiui, tiek nešiotojui kraujyje pagausėja jau anksčiau minėto hormono oksitocino, skatinančio saugaus ryšio kūrimąsi.

Taigi drąsiai nešiokite savo vaikučius, kai jie to nori, prisitaikykite vaiknešėlius, vaikjuostes ar naudokite tiesiog savo rankas, svarbiausia – nebijokite to daryti.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


devyni − 3 =

Kitos temos: