Skaitytojų prašymu pakvietėme sugrįžti į žurnalo puslapius trijų vaikų mamą Vilmą Grigienę, kuri kelerius metus džiugino savo straipsniais apie Bernadetos, Gerdos ir Jurgio auginimą. Šį kartą Vilma imasi prieraišiosios tėvystės temos.
Kodėl prieraišioji tėvystė (PT)
Parašyti šį straipsnių ciklą mane paskatino 8 prieraišiosios tėvystės principai, išspausdinti „Mamos žurnalo“ kovo numeryje. Patį terminą „prieraišioji tėvystė“ sužinojau visai neseniai, kai mano trečiasis vaikas – pagrandukas Jurgis – jau bėgiojo po pievas gaudydamas drugelius, tačiau poreikis būti kartu su vaikais ir kurti jiems saugią erdvę glūdėjo mano širdyje jau tada, kai sužinojau besilaukianti savo vyresnėlės. Todėl pasidarė labai įdomu pažvelgti į tai, kaip augo ir tebeauga mano vaikai per prieraišiosios tėvystės prizmę. Kur mes klupome, kuo džiaugėmės, ką dabar darytume ar nedarytume kitaip? O gal ir kitos mamos galės pasisemti idėjų, stiprybės, lengvumo ir įkvėpimo kurti savo kelią, paremtą ar neparemtą senomis-naujomis metodikomis ir pedagoginiais atradimais. Teorijos gali mus įsprausti į geležinį narvą, kuriame jausimės it laisvę praradę žvėrys, o gali šviesti tarsi kelrodės žvaigždės, padedančios rasti kelią tamsoje – tai priklauso nuo mūsų pačių.
Pirmasis PT principas
Taigi pirmasis prieraišiosios tėvystės principas, kurį pateikia Tarptautinė prieraišiosios tėvystės organizacija, skelbia: „Pasirenkite nėštumui, gimdymui ir tėvystei“ Ir komentuoja: „Svarbu būti tinkamai pasirengusiam nėštumui bei gimdymui ir emociškai, ir fiziškai, ir protu. Patartina kiek įmanoma daugiau sužinoti apie gimdymo ir sveikatos priežiūros galimybes savo aplinkoje, apie įprastą naujagimio priežiūrą, kaupti žinias apie vaiko raidos etapus, kad nekiltų nepagrįstų lūkesčių ir kad būtų sukurtos sąlygos veikti lanksčiai. Atsiminkime, kad pirmosios valandos ir dienos po gimdymo yra labai svarbios užsimegzti prieraišiam ryšiui tarp vaiko ir tėvų“. (www.prieraisiojitevyste.lt)
Žinoti, kuo tiki
Aš nežinau, ar galima būti tinkamai pasiruošusiai nėštumui, kai imi lauktis pirmąjį kartą. Pasiruošusiai emociškai, fiziškai ir intelektualiai. Man atrodo, visai nesvarbu, kiek knygų apie vaikus perskaitai prieš pastojimą, kiek nėštumo testų „sugadini“, kaip ilgai lauki ir sapnuoji, vis tiek tie du brūkšneliai ištinka tarsi žaibo kirtis giedrame danguje ir visą gyvenimą apverčia aukštyn kojomis. Dabar man labai juokinga prisiminti savo pirmąjį nėštumą. Kai išvydau tuos du brūkšnelius, akimirką pritrūkau kvapo, o daiktai vonioje – balta kriauklė, rusvos grindų plytelės, du ryškūs purpuriniai brūkšneliai ir net nebepamenu, kokios spalvos sienos, susiliejo į vieną miglotą, neaiškių spalvų ir formų kratinį. Aš nėščia!
Po minutėlės, kai pasaulis vėl atgavo savo spalvas, kvapus ir formas, man išdygo sparnai. Taip norėjau šią naujieną paskelbti nuo aukščiausiojo bažnyčios bokšto – visiems! Visą nėštumą lakiojau šiek tiek pakilusi nuo žemės ir esu be galo dėkinga Dievui ir likimui, kad tuo metu savo kelyje sutikau daug žmonių, kurie mane tarsi „įžemino“ – suteikė labai žemiškų žinių apie nėštumą, gimdymą ir kūdikio priežiūrą. Tie žmonės – moterys – dalinosi savo patirtimi, nuogąstavimais, baimėmis ir atradimais, jos paskatino nebijoti ir kurti gyvenimą vadovaujantis savo pačios vertybėmis ir nuojauta. Tuomet supratau, kad reikia eiti į pasaulį atvira širdimi – klausti, domėtis, aiškintis ir pačiai prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Ar tai sustiprino mano ryšį su vaikais? Neabejodama galiu pasakyti, kad taip. Manau, kad pasitikėjimas pasauliu, savimi, vaiku yra viena iš svarbiausių prielaidų tvirtam, natūraliam, sveikam ryšiui atsirasti.
Džiaugiuosi, kad dar iki gimstant mano pirmagimei, susipažinau su gydytojomis, kurių pasaulėjauta ir požiūris į vaiko sveikatą bei ligas sutapo su manuoju, kuriomis galėjau pasitikėti ir kurias kviestis į pagalbą prireikus. Džiaugiuosi, kad galėjau išgyventi gimdymą taip, kaip maniau jį turinti išgyventi.
Nežinau, ar taip nutinka visoms moterims (tikriausiai ne), bet savo pirmagimį galėčiau palyginti su žemės drebėjimu, kuris supurto gyvenimą iš esmės, ir tada labai praverčia viskas: ir vertybinis „stuburas“, aplink kurį galima sulipdyti pasaulį iš naujo, ir šalia esančios moterys, kurios tarsi duona dalijasi savo kasdienybe, ir gebėjimas atpažinti savo nepagrįstus lūkesčius, kurie, drįsčiau sakyti, labiausiai ardo darnų buvimą kartu.
Laukti be lūkesčių
Ironiška – nors tuo metu, kai laukiausi, atrodė, kad neturiu jokių lūkesčių ir priimu viską, ką Dievas duoda, dabar man akivaizdu, jog taip nebuvo. Juokinga, bet tuomet aš buvau tikra, kad vaikui reikia tik meilės ir nieko daugiau. O jei vaikas bus mylimas, žinoma, jis niekada neverks, nuo gimimo gražiai šypsosis, nesiožiuos, nesirgs, net nesloguos, paaugęs bus mandagaus, visuomet dalinsis savo žaislais ir visada (visada!) bus laimingas. „Mama, bet man neišeina visada būti laimingai!“ – su priekaištu akyse dabar žvelgia į mane vyresnioji Bernadeta, kai į jos klausimą, ko pageidaučiau, jei turėčiau septynžiedę gėlelę, išpildančią norus, atsakau, jog norėčiau, kad mano vaikai būtų laimingi. Ir meilė čia, pasirodo, niekuo dėta. Tiesiog negalima iš jų reikalauti, kad jie visuomet būtų laimingi, ir tiek.
Kai laukiausi antrojo vaiko, svajojau apie tai, kaip gražiai sesutės žais drauge, ir kokios geros draugės jos bus. Anaiptol! Dabar tos „draugės“, jei įmanytų, gimtų skirtinguose žemynuose. „Tu durnė, šiknė ir bezdė!“ – aidi visame name, o aš jau nebeširstu, nes žinau, kad santykiai tarp seserų gali būti visokie, ir blogas dienas pakeičia gerosios, tik eilinį kartą pranešu, kad tokiems žodžiams mūsų namuose ne vieta.
Jau senokai nustojau save kaltinti ir už vaikų ligas. Jie tiesiog serga, nes taip surėdytas pasaulis. Bet oi, kokias audras širdyje sukeldavo kiekviena Bernadetos sloga kūdikystėje. Tarsi sunkus akmuo prislėgdavo pečius: „nesužiūrėjau, peršaldžiau, perkaitinau, be reikalo vežiau ten, be reikalo nevežiau ten, o jeigu…“ Iš tiesų, vaikai dažnai serga, todėl tiesiog labai smagu turėti gydytoją, kuri žvelgia į ligą taip pat, kaip ir šeima, kurioje vaikas auga. Vaikai ožiuojasi, neklauso, išgyvena savas gyvenimo krizes, todėl gera būti susipažinus su pedagogine sistema, kuri tėtei ir mamai atrodo teisinga ir padedanti vaikui užaugti laisvam, pasitikinčiam, kūrybingam. Vaikai visada išbando ribas ir kiekvieną minutę tikrina tėvų tvirtumą, todėl būtina turėti savo vertybes ir patiems žinoti, kas pasaulyje yra gera. Kartais man atrodo, kad būtent šie dalykai yra svarbiausi ruošiantis sutikti ateinančią gyvybę. Ne visada jie ateina iš karto, todėl, be visų kitų lūkesčių, manau, svarbu atsikratyti ir dar vieno – kad viskas iš karto bus žinoma ir aišku.
Augti kiekvieną dieną
Džiaugiuosi, kad Dievas davė man tris vaikus. „Mama, o kai aš numirsiu, ar galėsiu vėl pas tave gimti?“ – kažkada klausė mano vyresnėlė Bernadeta, tuomet dar vos už stalą augesnė. „Galėsi,“ – atsakiau paprastai. „Tik būk gera, ne pirma.“ – dabar juokdamasi kartoju mintyse. Nes jai, karžygėlei, teko sunkiausia dalia pirmai skintis kelią pro mano nežinojimą, lūkesčius, reikalavimus, įsitikinimus, kad viskas turi būti būtent taip, o ne kitaip, pro mano nuoskaudas ir nepasitenkinimą, tarsi pro tankiai sužėlusius erškėčius, už kurių auksinėje pilyje šimtamečiu miegu miegojo paprastas mamos gebėjimas į pasaulį žvelgti širdies akimis… Aš nežinau, ar galima tą gebėjimą pažadinti dar prieš pastojant pirmąjį kartą. Galbūt yra tokių moterų, kurioms visa tai savaime suprantama nuo pat kūdikystės, tačiau aš nebuvau tokia. Užtat man buvo labai svarbu leisti sau augti kiekvieną dieną, turėti drąsos prisipažinti klydus ir ištvermės vėl viską pradėti iš naujo. Tiesą pasakius, aš dar neužaugau, bet man atrodo, kad tvirtam ryšiui su vaiku svarbus ne tik gebėjimas suteikti saugumą, priimti vaiką tokį, koks jis yra, džiaugtis kiekviena akimirka, nes visos jos mūsų gyvenime yra vienintelės ir nepakartojamos, bet ir gebėjimas augti kartu su vaiku – nuo pat pastojimo, kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką, iki gyvenimo pabaigos.
Branginti kiekvieną akimirką
Aš neskaičiau vakarais savo „pilviniams“ vaikams pasakų ir nedaviau klausytis Mocarto per ausines, uždėtas ant pilvo. Nežinau, ar tai buvo blogai ar gerai, tiesiog tuo metu aš kitaip išgyvenau gyvybę, kuri plazdėjo manyje. Eidama su savo vyru pasivaikščioti pavasariu dvelkiančiais miško takeliais, su kiekvienu žingsniu išgyvendavau mudviejų, mūsų trijų, mūsų ir viso pasaulio vienovę. Štai mes trys dabar esame pasaulio ašis. Mes trys… O paskui – mes keturi, mes penki…
Kažkodėl man atrodo, kad ryšį su vaiku kuria būtent mažos akimirkos, tarsi žvaigždės danguje nupindamos neregimą paukščių taką iš širdies į širdį.
Akimirka, kai pajunti pirmąjį plastelėjimą papilvėje ir imi savęs klausti, ar tai jis, tas pirmasis judesys? Ar tikrai? Ir žinai, kad taip, be jokios abejonės.
Akimirka, kai pajunti pirmuosius sąrėmius ir supranti, kad atėjo laikas išsiskirti tam, kad susitiktumėte jau kitaip. O tuomet taip norisi dar nors truputį pabūti taip arti vienas kito, kaip jau niekada nebebūsit.
Akimirka, kai susitinki savo tik ką gimusio vaiko žvilgsnį, ir jame pamatai kažką, ką jau seniai pažįsti ir ką visuomet pažinojai.
Akimirka, kai maža burnytė ima žįsti krūtį, o visi gimdymo skausmai atrodo lyg išgyventi sapne.
Akimirka, kai staiga užaugę „didieji“ vaikai pamato naują šeimos narį ir priima jį besąlygiškai. „Broliukas! Koks jis mažiukas!“ – grįžusi iš darželio suplojo rankomis Bernadeta, pamačiusi gimusį Jurgį. „Prisimeni, kaip man įspyrei, broliuk?“ – paklausė tą sykį ir vis klausia nuolatos. Tas vienas stiprus „pilvinis“ spyris, kuriuo ankstų rytą dar negimęs brolis dosniai pavaišino sesutę, buvo tarsi mazgelis, surišęs jų gyvenimo kelius draugėn. Jų maža paslaptis. Žinoma, besąlygiškumai greitai baigėsi, bet toji akimirka įsirėžė mano atmintin ilgam. Kaip ir akimirka, kai iš tiesų leidau sau pripažinti, kad nežinau, kokie bus mano vaikų keliai čia, Žemėje, tačiau kad ir kokie jie būtų, aš visuomet savo vaikus mylėsiu. Tai ir yra mūsų paslaptis. Mūsų ryšys.
Su meile – mama Vilma
„Mamos žurnalas“
