Kartais susiklosto aplinkybės, kai saugų ryšį sukurti sudėtinga. Šiame straipsnyje aptarsime, kokios galėtų būti nesaugaus ryšio priežastys ir kaip atpažinti, kada vaikas jaučiasi nesaugiai.
Pagrindinės nesaugaus ryšio priežastys
Fizinis apleistumas – prasta mityba, nepakankamas fizinis ugdymas, nesirūpinimas vaiko sveikata;
emocinis apleistumas ar emocinė prievarta – kai į vaiką kreipiama mažai dėmesio, nesistengiama ar per mažai stengiamasi suprasti, kaip jis jaučiasi, vaikas užgauliojamas ir naudojama kitos rūšies žodinė prievarta;
fizinė ar seksualinė prievarta;
atskyrimas nuo mamos ar kito pagrindinio globėjo – tai gali atsitikti ir dėl objektyvių, mums visiems suprantamų priežasčių: ligos, mirties, skyrybų ar vaiko perėmimo į kito žmogaus (šeimos) globą;
pagrindinių globėjų kaita – dažnai besikeičiančios auklės ar auklėtojos lopšeliuose bei darželiuose;
dažni gyvenamosios vietos pakeitimai – pavyzdžiui, jei vaikas gyvena tai pas vienus, tai pas kitus globėjus, keliauja iš vienų namų į kitus ir, atrodo, neturi nieko pastovaus;
trauminė patirtis – sunkios ligos ar nelaimingi atsitikimai;
mamos išgyvenama depresija – kai mama emociškai atitolsta nuo kūdikio ar vaiko, jį nepakankamai palaiko, per mažai bendrauja su juo;
mamos priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų – kai mamos elgesys ir emocijos tampa nepastovūs, sunkiai prognozuojami;
jauna ar nepatyrusi mama, stokojanti tėvystės įgūdžių;
konfliktai šeimoje, dėl kurių įtampą bei nerimą patiria ir vaikai, kurie pradeda savo jėgas skirti nerimui įveikti, o ne saugiam ryšiui formuoti;
pačių tėvų išgyventa trauminė patirtis, kurią jie nesąmoningai perkelia į savo bendravimą su vaiku.
Kaip matote, priežastys labai nevienodos pagal savo sunkumą. Atrodytų, mamos depresiją ar fizinę ligą sunku sulyginti su prievarta prieš vaiką, taip pat nelengva į tą pačią eilutę įrašyti patį vaiką ištikusią sunkią ligą ar nelaimingą atsitikimą. Be abejo, moraliniu požiūriu, tai nelygiaverčiai dalykai, tačiau visas priežastis sieja tai, kad vaikas neturi emociškai artimo žmogaus, kuris būtų patikimas ir su kuriuo būtų galima saugiai jaustis.
Kaip nustatoma, ar vaikas yra saugiai, ar nesaugiai prisirišęs?
Siekiant tiksliai įvertinti vaiko prisirišimo pobūdį, 12-18 mėnesių kūdikiams gali būti atliekamas psichologės Mary Ainsworth sukurtas Svetimos situacijos testas, kurio metu stebima, kaip vaikas reaguoja į tai, kad jį palieka mama, ateina nepažįstamas žmogus, vėliau vėl sugrįžta mama (yra sukurta standartinė veiksmų seka, kurių metu vaiko elgesys stebimas per dvipusį veidrodį, jam pačiam nepastebint, kad yra stebimas, arba įrašoma ir vėliau peržiūrima).
Adaptuotos šio testo versijos gali būti taikomos vyresniems, priešmokyklinio amžiaus vaikams, taip pat specialistai gali duoti sukurti istorijas tam tikromis temomis, susijusiomis su išsiskyrimu, ir stebėti, kokias reakcijas tai sukelia vaikui.
Tačiau, nors ir ne taip tiksliai, bet gana aiškiai galima pastebėti, ar vaikas saugiai prisirišęs, ir kasdienėse situacijose, kai mamai reikia kur nors išeiti ir palikti savo kūdikį ar ūgtelėjusį mažylį su kitu žmogumi, kai kas nors iš svetimų jį pakalbina ir panašiai. Iš savo pačių ir draugų patirties tikriausiai esate pastebėję, kad vieni vaikai ramiai išsiskiria su mamomis, kitiems tai padaryti labai sunku; vieni grįžtančią mamą pasitinka irgi gana ramiai – nors ir parodo pykčio ar nepasitikėjimo tuo svarbiausiu žmogumi, kuris juos netikėtai paliko, bet gana greitai atleidžia ir vėl gali prisiglausti bei grįžti žaisti. Kiti mažyliai ilgai ir nenuraminamai verkia, dar kiti gali būti abejingi ir elgtis lyg niekur nieko.
Nesaugaus ryšio tipai
Taigi pagal vaikų reakciją į išsiskyrimą ir mamos sugrįžimą išskiriami tokie ryšio tipai:
Saugus ryšys. Trumpai priminsime, kad, esant saugiam ryšiui, vaikas yra pajėgus atsiskirti nuo mamos, o jai sugrįžus – nors iš pradžių ir verkia ar pyksta, kad ji išėjo, tačiau gali greitai nurimti ir vėl pradėti žaisti bei domėtis aplinka. Visada atiduoda pirmenybę mamai (ar kitam pagrindiniam globėjui), o ne nepažįstamam žmogui. Suaugęs toks žmogus pasitiki kitais ir geba užmegzti ilgalaikius ryšius, pasižymi gera saviverte, geba pasidalinti savo jausmais su artimaisiais ir ieško pagalbos, kai jį ištinka bėda.
Tyrimais nustatyta, kad saugus ryšys būdingas maždaug 65 % visų vaikų. Likę 35 % pasiskirstę tarp įvairių nesaugaus ryšio tipų.
Nesaugus ryšys. Nesaugų ryšį galima suskirstyti į tris tipus:
Nesaugus priešiškas. Toks vaikas nepatikliai žvelgia į nepažįstamuosius, stipriai nusimena, kai mama išeina, o jai sugrįžus labai pyksta, gali mušti ją ir yra sunkiai nuraminamas, jam neberūpi žaisliukai ar kitoks aplinkos tyrinėjimas. Su nepažįstamu žmogumi negali nurimti.
Šio tipo ryšys formuojasi tada, kai vaiką prižiūrintis suaugęs žmogus elgiasi neprognozuojamai: į vieną vaiko poelgį jis gali reaguoti atlaidžiai ir nekreipti dėmesio, tačiau kitą kartą dėl panašaus poelgio gali labai stipriai supykti ir nubausti. Vaikui sunku suvokti, kaip turėtų elgtis ir ko iš jo tikisi mama ar kitas svarbiausias globėjas, todėl jis nuolat išgyvena nerimą. Be to, gali būti, kad į silpnesnius signalus mama išvis nereaguoja, todėl vaikui, norint būti išgirstam ir atlieptam, tenka būti labai triukšmingam.
Suaugęs žmogus, turėjęs nepastoviai besielgiančius tėvus, pats gali būti sunkiai prognozuojamas: kurį laiką jis gali būti šiltas ir artimas, tačiau staiga, visiškai netikėtai, tapti šaltas ir atstumiantis. Bendraudamas su gyvenimo drauge ar draugu gali nuolat jaudintis, nerimauti, kad ji ar jis iš tiesų jo nemyli, gali tapti pernelyg priklausomas nuo partnerio. Būdinga, kad jis mažiau pasitiki savo „antrąja puse“, todėl nuolat kontroliuoja ir kaltina, o išsiskirdamas su svarbiais žmonėmis gali išgyventi didelę psichologinę traumą (net jei šie išsiskyrimai yra tik laikini, pavyzdžiui, išvykstant atostogų). Dėl šios išsiskyrimo baimės jam sunku užmegzti artimą ryšį: juk kuo arčiau prisileis kitą žmogų, tuo labiau prie jo prisiriš, ir tuo skausmingiau vėliau teks išsiskirti.
Nesaugus vengiantis ryšys. Šio tipo ryšį galima atpažinti iš to, kad jau kūdikystėje mažylis vengia tėvų, užsigavęs ar sunerimęs neieško jų, kad būtų nuramintas ir paguostas. Atėjus nepažįstamam žmogui, atrodo, jam nelabai svarbu, ar tai nepažįstamasis, ar mama, o vėl sugrįžus mamai reaguoja gana abejingai, gali nusisukti ar ignoruoti, neieško kontakto, tačiau daugiau domisi žaislais ir aplinka. Nepaisant to, kad, atrodytų, šie vaikai daugiau žaidžia, negu bendrauja su savo mama, tyrimais nustatyta, kad jie iš tiesų mažiau laiko praleidžia domėdamiesi aplinka, negu vaikai, pasižymintys saugiu ryšiu.
Šio tipo ryšys formuojasi tada, kai mama abejinga savo vaiko poreikiams, nuolat nereaguoja į jo verksmą. Tokių kūdikių motinos užkrauna savo dienotvarkę vaikui, nepaiso ir nemato vaiko reakcijų (pavyzdžiui, maitina kūdikį, nes „atėjo laikas“, nors vaikas akivaizdžiai rodo, kad valgyti nenori). Dar gali būti, jog tokioms mamoms svarbu, kad vaikas būtų kuo daugiau nepriklausomas: kuo daugiau galėtų būti vienas, „pats sau“ žaisti ir netrukdytų mamai. Taigi vaikas giriamas už tai, kad pabūna vienas, ir stengiamasi kuo labiau jį „atpratinti“ nuo noro būti su mama.
Suaugę žmonės, kurių prisirišimas yra vengiančio tipo, būna atitolę ir sunkiai užmezga nuoširdžius, šiltus santykius su kitais žmonėmis. Jie pasižymi kritiškumu, nelankstumu ir netolerantiškumu, trokšta būti nepriklausomi. Jų požiūriu, jiems visiškai pakanka pačių savęs ir nėra reikalo ieškoti intymaus emocinio ryšio su aplinkiniais. Vengiančio tipo atstovai užgniaužia savo jausmus ir stengiasi atsitraukti nuo tų, kurie išsako neigiamą nuomonę apie juos.
Dezorganizuotas (dezorientuotas) ryšys. Šio tipo ryšys pats sudėtingiausias, sunkiausiai apibūdinamas. Toks vaikas gali abejingai reaguoti, kai išeina mama, apsidžiaugti nepažįstamuoju, gali pradėti elgtis išvis nesuprantamai, pavyzdžiui, nusisukti ir sustingti arba neaiškiai trypčioti vietoje. Gali iš pradžių bėgti prie mamos, tada atsitraukti ir nusisukti… Trumpiau tariant, vaiko elgesys neatitinka jokio kito anksčiau minėto tipo ir, stebint iš šono, atrodo nelogiškas ir sunkiai suprantamas.
Tokio tipo ryšys formuojasi tada, kai vaiko gyvenime vyksta stiprių trauminių išgyvenimų, pavyzdžiui, esant įvairios rūšies prievartai prieš vaikus, emociniam apleistumui. Pastebėta, kad tokio tipo prieraišumas būdingas 80 % vaikų, su kuriais blogai elgiamasi, ir tik 12 % vaikų iš „normalių šeimų“. Tokiam ryšiui susidaryti gali turėti įtakos tai, kad mama elgiasi gąsdinamai arba pati yra išsigandusi, nesuvokianti savo, kaip mamos, vaidmens, serga psichikos liga, dėl kurios nepajėgia kontroliuoti emocijų ir impulsų. Gali būti atvejų, kai vaiko ir mamos vaidmenys lyg susikeitę vietomis: ne mama guodžia vaiką, kai jam blogai, bet pati nori būti paguosta savo vaiko, pasakoja jam apie savo išgyvenamus sunkumus ir siekia, kad jis jai padėtų bent jau emociškai (pavyzdžiui, pasakytų, kad ją myli, ji jam reikalinga). Beje, vaidmenų susipainiojimas nėra toks retas: mamoms gali prireikti savo vaikų paramos, kai skiriasi su savo sutuoktiniais, kai jaučiasi vienišos ir niekieno nesuprantamos, kai pačios neturi artimo žmogaus, kuris jas palaikytų sunkią akimirką. Jei mama išgyvena sudėtingą laikotarpį, o šalia nėra gero, išklausančio draugo ar draugės, atsiranda didelė pagunda pasinaudoti savo vaiku, kuris nuolat greta…
Šio prisirišimo tipas yra susijęs su sunkiausiais psichologiniais sutrikimais. Kai vaikas nežino, ko tikėtis iš mamos, kai ji elgiasi nesuprantamai ar netgi gąsdinančiai, sukelia skausmą ir yra nepajėgi paguosti, kai tenka guosti savo mamą, nors paties poreikiai lieka nepatenkinti, augant gali išlikti didelis pyktis ir nuoskauda, kad teko rūpintis pačiu savimi dar tada, kai tai buvo gerokai per sunku. Tai gali pasireikšti agresyviu elgesiu su bendraamžiais ar visišku atsitraukimu nuo jų. Be to, vaikai, su kuriais buvo blogai elgiamasi, suaugę tampa blogai besielgiančiais tėvais: jų pačių šeimose irgi gali būti prievartos ir vaikų apleistumo. Jie būna nejautrūs artimiesiems ir savo gyvenimo partneriams, jiems sunku pamilti ir kontroliuoti savo impulsus.
Gydytoja psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė
„Mamos žurnalas“
