
Tėvai dažnai savęs klausia: ar mano vaiko kalbos raida atitinka amžių? Todėl straipsnių cikle „Vaikai mokosi kalbėti“ aptarsime vaiko kalbos raidą ir sritis, kurios glaudžiai susijusios su kalbos vystymusi: klausą, motoriką, pojūčius, kalbos supratimą, aplinką, žaidimą.
Kalbos medis
Vienas iš įdomesnių būdų iliustruoti vaiko kalbos raidą yra vaiko „kalbos medis“. Visi sveiki vaikai turi genetinę bazę, kuri leidžia jiems be ypatingų pastangų išmokti savo gimtąją kalbą. Kalbos raida vyksta lėtai ir tam tikra seka, panašiai kaip auga medis.
Žemę, iš kurios šaknys semiasi maisto, sudaro vaiko gyvenamoji aplinka, kultūra ir visuomenė. Visi šie veiksniai yra susiję tarpusavyje ir turi didelės įtakos vaiko kalbai vystytis.
Šaknys – tai vaiko sensorinės sistemos, jų raida ir integracija. Visos sistemos turi funkcionuoti ir papildyti viena kitą – vaikas turi gauti pakankamai jutiminių dirgiklių ir galimybių kaupti jutiminę patirtį.
Koks išaugtų medis, jeigu jis negautų šilumos ir šviesos? Turbūt tik silpnas ir gležnas medelis. Taip ir vaikui būtina jausti jį supančių žmonių šilumą, meilę, būti saugiam ir įvertintam.
Medžiui kasdien būtinas vanduo, kuris simbolizuoja kasdienį santykį su vaiku, gerą kontaktą, kalbinį ir nekalbinį bendravimą, išklausymą.
Kamienas simbolizuoja kalbėjimo džiaugsmą ir kalbos supratimą bei išsikeroja į mažesnes kalbos šakeles ir kartu su lapija sudaro kalbos medžio vainiką.
Kaip savo soduose puoselėjame medelius, taip ne mažiau atidžiai turime puoselėti ir savo vaikų kalbą.
Taigi, kalbos raida priklauso nuo labai skirtingų vystymosi procesų, nuo augimo metu įgytos patirties, nuo vaiką supančios aplinkos įtakos. Tik darni visų sričių tarpusavio sąveika sudaro sąlygas sklandžiai kalbos raidai.
Svarbios sritys yra šios:
Kalbos aparatas
Motorika
Jutimai
Kalbos supratimas
Kalbėjimo džiaugsmas
Kalbos pavyzdys
Aplinkos sąlygos
Klausa
Sveika, nepažeista klausa – labai svarbi kalbos vystymosi sąlyga. Be klausos įspūdžių neįmanomas kalbos pamėgdžiojimas. Sutrikus klausai, vaikas neįgyja pakankamai klausos patirties, kuri kaupiama girdint įvairiausius aplinkos triukšmus, šlamesius, garsus ir kalbą.
Garso suvokimas vystosi dar iki mažylio gimimo. Būsimasis kūdikis girdi visą mamos kūno garsų simfoniją: plaka jos širdis, gaudžia kraujagyslėmis tekantis kraujas, burbuliuoja žarnynas. Todėl gimus mažyliui nereikia sukurti aplink jį visiškos tylos atmosferos – tai nenatūralu ir neįprasta vaikui. Nustatyta, kad jau pirmą savo gyvenimo dieną mažylis gali atskirti gimtąją kalbą nuo nepažįstamos: jei kalbama keliomis kalbomis, jis žiūri į tą žmogų, kuris šneka jo gimtąja kalba. Naujagimiai reaguoja į garsus, o išsigąsta garsių ir netikėtų triukšmų.
8 savaičių kūdikis pradeda kreipti dėmesį į ilgus garsus, pavyzdžiui, į dulkių siurblio ūžimą.
3 mėnesių vaiko smegenų dalys, atsakingos už klausą, tampa aktyvesnės. Mažylis išreiškia susidomėjimą ir dėmesį įvairiais garsais. Išgirdęs įdomų garsą, jis pasuka galvą, atlieka aktyvius judesius burna. Vaikas pradės tarti pirmus žodžius tik po kelių mėnesių, tačiau jis jau ruošia savo kalbos aparatą kalbėjimui. Tyrimai rodo, kad garsų skaičius, kuriuos skleidžia 3 mėnesių mažylis, yra didesnis, jeigu suaugęs žmogus reaguoja į juos ir kalba su juo. Vaikas pradeda geriau pažinti garsus, kai mato, kokie daiktai juos skleidžia. Gimęs jis jau atpažįsta mamos ir tėčio balso garsus pagal kalbos ypatybes, su kuriomis jis susipažino, būdamas pilvelyje. 3 mėnesių kūdikis reaguoja į mamos balsą net nematydamas jos.
6 mėnesių mažylis jau atpažįsta balses – gimtosios kalbos pagrindą. Jeigu vaikas girdės kitas kalbas, pažins ir kitus garsus bei intonaciją. Jeigu mama daug ir išraiškingai kalbės su vaiku, kalbos garsai geriau įstrigs jo smegenyse, ir mažylis greičiau išmoks susieti daiktus su žodžiais. Įdomu tai, kad mažylio pulsas keičiasi, kai jis klausosi melodingos kalbos.
14 mėnesių amžiaus vaikas jau reaguoja į savo vardą.
Svarbu! Jei augdamas vaikas nereaguoja į stiprius garsus ar skambesius (pvz., telefono, durų skambutį, radiją) ir būdamas 3-6 mėnesių nerodo reakcijos į balsus, vertėtų ištirti, ar klausa nėra pažeista. Gydytojas vaiko klausą paprastai tikrina tarp 7 ir 9 mėnesių. Susilpnėjusi klausa ir jos sutrikimai turi būti atpažinti kiek galima anksčiau, o pagalba suteikta nedelsiant. Jei vaiko klausos sutrikimas lieka ilgą laiką nepastebėtas, gali sutrikti jo kalbos vystymasis. Net esant mažiems gebėjimo girdėti apribojimams (dažnai dėl vidinės ausies uždegimo, gerklės, nosies ir ausų infekcijų), vaiko klausa gali nežymiai susilpnėti, o tai gali lemti, kad mažylis neskirs panašiai skambančių garsų ar žodžių. Jei tokie atvejai kartojasi dažnai arba trunka ilgesnį laiką (kelis mėnesius per metus), tai kalbos vystymasis gali sutrikti.
Kalbos aparatas
Kartu su sveika, nesutrikusia klausa svarbu atkreipti dėmesį į gerklės-nosies-uoslės ir gerklų organų būklę. Tarimo metu vyksta trys procesai: kvėpuojama, išgaunamas balsas (fonuojama) ir tariami garsai (artikuliuojama). Iškvėpimo metu oras gerklose sukuria balso pagrindinį toną. Šalia esančiose rezonansinėse ertmėse pagrindinis tonas įgyja individualų skambesį. Tariant garsų seką (žodį), kartu preciziškai tiksliai ir greitai veikia tam tikros raumenų grupės: gomurio burės, liežuvis, lūpos ir žandikaulis. Jie turi užimti tam tikras padėtis, kad tiksliai sukurtų reikalingą garsą (artikuliuotų). Tariant garsų seką (žodį), visi šitie raumenys turi veikti tarpusavyje labai greitai ir tiksliai, kiekvienam garsui atrasdami vis naują padėtį. Reikia ilgai mokytis, kol iš atskirų garsų sukuriama žodžio artikuliacija tampa nesąmoninga ir nebereikalauja pastangų.
Vaikas kiekvienam garsui susikuria jo tarimo modelį ir jį išsaugo, nesvarbu, ar garsas tariamas taisyklingai, ar ne. Augdamas ir girdėdamas aplinkinių bei savo kalbą, vaikas nuolat lygina ir pats koreguoja garsų tarimą, kol rezultatas sutampa su iš aplinkos gaunama informacija. Tuomet tarimo modelis išsaugomas kaip „teisingas“ ir toliau vartojamas kalboje nesąmoningai ir be ypatingų pastangų.
Motorika
Motorika – tai visi judesiai, kurie keičia mūsų judėjimo aparato padėtį, raumenų įtampą. Skiriamos kelios motorikos rūšys.
Bendrajai motorikai priklauso visą kūną apimantys judesiai – bėgimas, šokinėjimas, laipiojimas, važiavimas dviračiu, riedučiais, balansavimas, žaidimas kamuoliu.
Smulkiajai motorikai priskiriami smulkūs ir tiksliai apibrėžti judesiai, pirmiausia – rankų ir pirštų, tokie kaip lankstymas, kirpimas, karoliukų vėrimas, piešimas ar lipdymas.
Burnos motorikai priklauso visi lūpų, liežuvio, skruostų, žandikaulių judesiai, kurie svarbūs kalbėti ir valgyti.
Kalbėjimui reikalinga gerai išsivysčiusi burnos motorika bei geras savo kūno suvokimas. Garsų tarimas (artikuliacija) yra tam tikrų tarpusavyje susipynusių motorikos judesių seka. Kiekvienas motorinio vystymosi pakenkimas gali paveikti ir kalbos vystymąsi.
Kalbos organų judesių vikrumas, padėties ir judesių suvokimas susidaro dar lalėjimo periodu, kuomet kūdikis bando tarti garsus, juos formuoja, o vėliau vis tobulina. Kūdikis vapėdamas, guguodamas, čiauškėdamas, valgydamas (žįsdamas, rydamas, o vėliau – ir kramtydamas), derina kalbos padargų bendrą veiklą.
Be burnos motorikos vikrumo, labai svarbus ir smulkiosios bei bendrosios motorikos vystymasis. Tai aptarsime vėliau, kalbėdami apie bendrą vaiko raidos skatinimą.
Jutimai ir suvokimai
Vaikas jį supantį pasaulį pažįsta per savo pojūčius: ragaudamas, liesdamas, uosdamas, matydamas, girdėdamas, judėdamas. Pojūčiai (sensorinė sistema) padeda jam suvokti pasaulį. Suvokimai – tai aplinkos, pasaulio bei savęs pažinimas jutimo organais. Tai tiesioginis pažinimas.
Dirgikliai, veikdami regos, klausos, uoslės, skonio, lytėjimo organus, sukelia pojūtį, kuris atspindi vieną tam tikro dirgiklio ar daikto savybę: spalvą, garsą, temperatūrą, skonį, kvapą. Pats pojūtis yra suvokimo sudėtinė dalis.
Vaikas kaupia patirtį ir patiria įvairių sričių pojūčius visų pirma žaisdamas. Kiekvienam jo vystymosi lygmeniui reikalingos tos priemonės, žaislai, medžiagos kurios labiausiai tenkina pažinimo poreikius.
Skiriamos kelios jutimų suvokimo sistemos.
Matymas, arba vizualinis suvokimas. Priimdamas ir perdirbdamas rega gaunamus įspūdžius, vaikas mokosi ir vizualiai perprasti kalbėjimo judesius, kad pagal tai galėtų kurti savo artikuliaciją. Štai kodėl labai svarbu bendrauti su vaiku jo akių lygyje ir leisti vaikui stebėti mūsų kalbos aparato judesius.
Girdimasis, arba garso suvokimas. Tai yra priėmimas ir perdirbimas klausa gaunamų įspūdžių (triukšmų, skambesių, kalbos).
Lytėjimo, arba taktilinis-kinetinis suvokimas. Tai yra lytėjimo pojūčių priėmimas ir perdirbimas (pvz., minkšta, šilta, kieta, lygu) bei kūno judesių ir padėčių suvokimas. Mažas vaikas kiša į burną daiktus tam, kad ištirtų jų savybes, bei nuolat juda. Šiam suvokimui tarnauja ir artikuliacijos organų judesiai bei lytėjimo pojūčiai, jie reikalingi tam, kad vaikas suvoktų savo kalbos aparato organų (liežuvio, lūpų, gomurio, žandikaulių) padėtį ir įtampą.
Pusiausvyros (arba vestibiuliarinis ir propriorecepcinis) suvokimas. Tai yra savo kūno padėties, raumenų ir sąnarių judesių bei padėties suvokimas.
Pateiktoje schemoje suvokimų sritys vaizduojamos stačiakampiais. Visų šių sričių tarpusavio sąveika leidžia formuotis ovalo viduryje surašytiems gebėjimams. O jie yra:
Koncentracija, dėmesys
Pasitikėjimas savimi, savivertė
Kalbiniai gebėjimai
Mokymosi gebėjimai
Abstraktus mąstymas
Organizaciniai, savitarnos gebėjimai
Visi šie gebėjimai sudaro pagrindą tolesniam vaiko intelektualiniam, socialiniam ir fiziniam vystymuisi. Geriausiai vaikas vystosi daug judėdamas ir žaisdamas. Visi daugelio vaikų jutimai pasireiškia ir vystosi vienu metu, yra tarpusavyje susiję.
Kalbos supratimas
Vaiko kalbos supratimas ugdomas kiekvieną dieną, jį kalbinant, bendraujant buitinėse situacijose, mokant išklausyti žodines instrukcijas, lavinant gebėjimą klausytis pasakos ar eilėraščio.
Vaikas pradeda suprasti kalbą dar prieš pradėdamas ją aktyviai vartoti. Matydamas ir girdėdamas jis suvokia, kad žodis atitinka vieną ar kitą daiktą, veiksmą. 9 mėn. kūdikis dažniausiai jau geba žaidimo metu įsidėmėti daiktą reiškiantį žodį ir jį išsaugoti atmintyje. Vėliau žodžio prasmė vis praplečiama.
Vaikui formuojasi vidiniai vaizdiniai (žodis įgyja vaizdą), ryšiai tarp žodžių, jis įsidėmi vis daugiau objektų savybes reiškiančių žodžių, ypač jei jie nuolat kartojami žaidime (pvz., kamuolys – apvalaus – rieda – mesk – spirk). Pamažu objektams priskiriamos vis įvairesnės savybės, o laikui bėgant išmokstama skirti vis daugiau būdvardžių ir veiksmažodžių. Tokiu būdu vidiniai žodžių vaizdiniai tobulėja ir vėliau bus naudojami žaidžiant vaidmeninius, simbolinius žaidimus.
Kalbėjimo džiaugsmas
Kalbant patiriamas džiaugsmas, kalbėjimo poreikis turi didžiulės įtakos vaiko kalbos raidai. Pirmi poreikio kalbėti ženklai pasirodo apie 3 gyvenimo mėnesį, kuomet kūdikis aktyviai laluoja. Jis judina rankeles, kojeles, tai jam teikia džiaugsmą, o patiriamas džiaugsmas išsilieja ilgais lalavimo monologais. Laluodamas, guguodamas, čiauškėdamas maždaug iki 6 mėn. kūdikis tarsi žaidžia savo kalbos padargais (lūpomis, liežuviu, gomuriu, žandikauliu), bando jų galimybes ir kartu treniruoja.
Jei pirmą pusmetį kūdikio kalbėjimą skatina judėjimo metu patiriamas džiaugsmas, tai antrą pusmetį mažylis tarsi suklūsta, įtempia klausos dėmesį ir pradeda klausytis savęs. Atrodo, jam tampa smagu girdėti pačiam save, jį pradeda džiuginti jo skleidžiami garsai.
Abiems fazėms labai svarbus kalbos skatinimas, kurį kūdikis gauna iš jį supančių žmonių – tėvų, brolių, seserų. Kūdikį kalbinantys žmonės yra svarbiausi jo kalbos ugdytojai, jie atkartoja mažylio leidžiamus garsus, jais varijuoja ir palaiko pirmus „pokalbius“, taip skatindami komunikaciją.
Kalbos pavyzdys ir aplinkos sąlygos
Kalbos vystymosi procesas yra stebėjimo ir mėgdžiojimo procesas. Vaiko kelias į sklandžią kalbą grindžiamas nuolatiniais bandymais, klaidomis ir vėl naujais bandymais. Panašiai kaip vaikas mokosi statyti iš kaladėlių bokštą, šis nuolat virsta, o mažylis bando vėl, kol pasiseka lygiai sudėlioti kaladėles vieną ant kitos. Arba, mokantis segti sagas, rištis batų raištelius – viskam išmokti reikia daug bandymų ir pagalbos. Reikia ir nuolatinio pavyzdžio, kaip tai daroma. Juk vaikas mokosi matydamas. Artimiausi vaikui asmenys, tėvai – svarbiausi jo kalbos ugdytojai. Jų kalba – dažniausiai girdima kalba jautriausiu vaiko kalbos raidos laikotarpiu – tarp 9 ir 36 mėnesių. Kalbos ir kalbėjimo raidą labai lemia vaiko-tėvų santykis ir tėvų kalbos pavyzdys.
Vaiko-tėvų santykis ypač svarbus visai vaiko raidai pirmais gyvenimo metais. Pirmais gyvenimo mėnesiais kūdikio kalbinimas dažniausiai susijęs su jo priežiūra, rūpinimusi. Kai vaiką pervystote, galite sakyti: „Štai dabar tave perrengsiu naujomis sauskelnėmis. Dabar tu būsi sausas ir gerai miegosi“. Natūralu, kad vaikas nesupranta žodžių prasmės, tačiau girdi balsą, intonaciją, kalbos melodiją.
Žaidimas
Žaidimas vaikui reiškia aktyvų santykį su aplinka. Jau 4 mėn. kūdikis aktyviai smalsauja ir griebia daiktus bei kiša juos į burną, norėdamas pažinti.
Laikui bėgant, mažylis patiria, kad jis aplinkinį pasaulį gali pažinti ne tik ragaudamas, bet ir matydamas, girdėdamas, užuosdamas, lytėdamas.
Daiktai ir jų funkcijos vaikui aiškėja tais daiktais manipuliuojant. Patyrimą vaikas išsaugo atmintyje ir vėliau gali palyginti kelias savo patirtis ar perkelti jas į kitas situacijas. Kiekvienas vaiko asmeniškai patirtas atradimas yra intensyvi patirtis ir suteikia daug daugiau informacijos bei yra geriau atsimenamas, nei tėvų parodytas. Kita vertus, tėvai gali modeliuoti ir kurti situacijas, kuriose kartu su vaiku pažins daiktus, jų savybes, veiksmus bei atras tarpusavio ryšius.
Įsidėmėkime, kad žaidimas vaikui – labai svarbi, dažnai koncentruota veikla, kuri negali būti nutraukta ar sutrikdyta be ypač svarbios priežasties.
Žaidimų metu vaikas mėgdžioja veiksmus, varijuoja jais vaidmeniniuose žaidimuose ir išbando konfliktų bei įvairių situacijų sprendimo galimybes.
Net ir mokyklinio amžiaus vaikas žaisdamas pažįsta pasaulį ir perdirba savo santykio su pasauliu patirtį bei mokosi ją pritaikyti.
Daiva Dočkienė, logopedė-metodininkė