Galimybė atpylinėti suprogramuota naujagimio anatomijoje: jungtis tarp stemplės ir skrandžio yra daugiau ar mažiau pravira
Jaunos mamos dažnai išgirsta: būtinai po maitinimo palaikyk kūdikį stačią, antraip jis atpils; žinok, žindomi naujagimiai viduriuoja; nevalgyk obuolių – mažajam skaudės pilvuką…
Kodėl tiek daug visokių gąsdinimų? Juk, pasikliaujant gamta, žindymas turėtų būti natūralus, taigi labai paprastas dalykas…
Kas tie atpylimai?
Kūdikis atpila dėl to, jog jo skrandyje laisvai nebesutelpančio skysčio dalis išteka lauk pro burną…
Kartais taip atsitinka dėl persivalgymo, tačiau daug dažniau todėl, kad valgydamas ar gerdamas kūdikis į skrandį nuryja ne tik pieno, bet ir oro. Atkreipkite dėmesį, aš čia neparašiau „žįsdamas“. Nes būdinga, jog oro kūdikis prisiryja „čiulpdamas“. Kūdikį maitinant krūtimi, šie du žodžiai nėra sinonimai. Apie jų didelius ir esminius skirtumus galima daug kalbėti, tačiau dar geriau – pamatyti. (pav.)
Žiūrėkite: gerai prie krūties prigludusio – žindančio – kūdikio burną beveik visą užpildo ne tik mamos spenelis, bet ir už jo esanti krūties dalis. O blogai prigludusio – čiulpiančio – kūdikio burnoje lieka daug laisvos vietos, kurioje… oras. Su kiekvienu pieno gurkšniu čiulpiantis (čiulpti išmokomas atkakliai kišant čiulptuką) kūdikis nuryja ir didesnį ar mažesnį gurkšnelį oro, kuris kaupiasi jo skrandyje. Kas, kūdikiui baigus valgyti, išeis iš skrandžio – oras ar pienas – ir lems tai ar vaikelis atsirūgs, ar atpils.
Vertikaliai arba artimiau šiai padėčiai laikomi kūdikiai paprastai tik atsirūgsta, o gulintys visai ar beveik horizontaliai – ir atpila. Jeigu atpila vertikaliai laikomas kūdikis – tikriausiai jis ir pieno išgėrė daugiau negu tą kartą vertėjo.
Gamtos išmintis
Galimybė atpylinėti suprogramuota naujagimio anatomijoje: jungtis tarp stemplės ir skrandžio yra daugiau ar mažiau pravira. Ar tai gamtos klaida? Ne, tai jos gudrybė! Nors, kaip jau žinome, geriausia kūdikio taktika prie krūties yra žindimas ją plačiai apžiojus, tačiau visko gali atsitikti. Tas pravirumas gal ir yra tam, kad perteklinis pienas ar oras iš kūdikio skrandžio galėtų pasišalinti be mažojo žmogaus sąmoningų pastangų.
Atpila dažniausiai gulintys kūdikiai. Laukinėje gamtoje visiškai horizontalus gulėjimas nėra įprasta natūrali kūdikio padėtis. Didumą laiko „laukinis“ kūdikis praleidžia ant savo „laukinės“ mamytės rankų arba juosta parištas kabo jai prie krūtinės arba ant nugaros. Net ir šiuolaikiniuose vaiknešėliuose kūdikis niekada nelaikomas visiškai horizontaliai gulsčias, t.y., mažylio galva nebūna jo pilvelio lygyje.
Mes juk – ne laukiniai…
Civilizacijos kūdikiams, kuriuos dėl savo patogumo mamos nori palikti gulinčius, padėti išvengti atpylinėjimų galėtų keli kompromisiniai sprendimai:
- geru priglaudimu prie krūties (žr pav.)užtikrinti, kad žįsdamas kūdikis kartu su pienu neprisirytų ir oro, arba nurytų jo kuo mažiau;
- nesistengti ištempti kuo ilgesnius tarpus tarp maitinimų. Juk žinome, kaip godžiai, skubėdami ir nesaikingai valgome kai būname peralkę. Beje, dažnesnis maitinimas geriau ne tik kūdikiui, kad jis neatpylinėtų ir gerai suvirškintų, bet ir mamai, nenorinčiai kad išsitampytų jos krūtų oda;
- linkusį atpylinėti kūdikį po žindymo palaikyti ar, dar geriau, panešioti stačią, kad atrūgtų orą;
- linkusį atpylinėti kūdikį guldyti ne į visiškai horizontalų guolį, bet pakreiptą (bet ne sulenktą!) taip, jog galvūgalis būtų gerokai aukščiau – tam, kad jau gulinčiam mažyliui atsirūgstant, oras išeitų iš skrandžio, o skystis – pienas – liktų;
- guldyti kūdikį ne aukštielninką, bet ant šono – kad atpiltas pienas galėtų iš burnos ištekėti, ir vaikelis neužspringtų.
Prievarčio spazmai ir stenozė
Paprastasis, su oro susikaupimu skrandyje dėl kūdikio netikusio prigludimo prie krūties, t.y. su čiulpimu susijęs atpylinėjimas paprastai atsiranda netrukus po maitinimo, ir kūdikis atpila dar neapvirškintą (nesutrauktą) pieną. Vėlyvų, jau apvirškinto pieno atpylimų, kuriuos teisingiau būtų vadinti vėmimu, priežastimi dažniausiai būna prievarčio (išėjimo iš skrandžio į žarnyną) spazmas arba susiaurėjimas – stenozė.
Prievarčio spazmą sukelia skrandžio ir dvylikapirštės žarnos jungtį supančio raumeninio žiedo per didelis tonusas. Tuomet, kai apvirškintam maistui jau reikėtų ištekėti iš skrandžio tolyn, skrandis savo sienelių peristaltine banga jo neišstumia pro tą susitraukusią jungtį į žarnyną, ir skystis tada teka atvirkščia kryptimi – pro stemplę į burną – kūdikis vemia. Ši bėda gydoma atpalaiduojant prievarčio raumenų spazmą. Kartais gali pakakti šilumos pilveliui ir kūdikio guldymo nehorizontalioje (galva aukščiau) padėtyje. Atkaklaus spazmo atvejais gydytojai skiria lygiuosius raumenis atpalaiduojančių vaistų. Prievarčio stenozė – įgimtas skrandžio ir žarnyno jungties susiaurėjimas, gydomas chirurginiu tos jungties praplatinimu. Ypač, jeigu kūdikis, neįsisavindamas pakankamai maisto, blogai auga.
Dvi svarbios pieno savybės
Moters pienas yra pats saldžiausias iš visų Žemėje gyvenančių žinduolių rūšių. Tai lemia didžiausia pieno cukraus – laktozės – koncentracija jame. Laktozės molekulės traukia prie savęs vandens molekules. Pirmiausia dėl tos savybės žindomų kūdikių viduriai niekada neužkietėja – jie tuštinasi daugiau ar mažiau minkštai. Tai priklauso nuo to, kiek neįsisavintos laktozės lieka kūdikio išmatose.
Kita reikšminga motinos pieno ypatybė yra kintantis jo riebumas. Žindymo pradžioje iš krūties bėga gerokai liesesnis „pradinis“ pienas (atsigėrimui, nes turi ir santykinai daugiau laktozės, ir vandens), o „galininiame“ piene riebalų koncentracija būna net kelis kartus didesnė (sotumui). Todėl geriausia kūdikiui pavalgyti iš vienos krūties ir taip gauti visą joje buvusį pieną.
„Viduriuojantys“ kūdikiai
Jeigu atsitinka, jog vieno maitinimo metu, nebaigęs žįsti vienos (pirmosios) krūties, kūdikis perkeliamas prie kitos (antrosios) ir žindymą iki pasisotinimo tęsia iš jos, tuomet vaikas ir iš pirmosios, ir iš antrosios krūties gauna tik „pradinį“ liesesnį-saldesnį pieną, o riebusis „galinis“ pasilieka. Iki kito maitinimo tas likęs pienas, stumiamas naujai pasigaminusio pieno, atkeliauja arčiau spenelio ir laukdamas kito žindymo virsta „pradiniu“ liesesniuoju. Taip kūdikis nuolat gauna liesesnįjį „pradinį“ pieną. Šitas „pradinis“ liesesnis pienas žarnynu keliauja greičiau, negu visos krūties „visuminis“ riebesnis („pradinis“ liesesnis + „galinis“ riebesnis = riebesnis negu vien „pradinis“) pienas, kuris yra stabdomas dvylikapirštėje žarnoje riebalams virškinti. Iš greičiau žarnynu keliaujančio „pradinio“ liesesniojo pieno spėjama įsisavinti santykinai mažiau laktozės negu iš lėčiau žarnynu keliaujančio „pradinio“+„galinio“ pieno.
Taigi daugiau pieno cukraus laktozės patenka į galinę storąją žarną. Kadangi laktozė, kaip minėjome, traukia prie savęs vandenį, taip maitinamo kūdikio išmatos gali būti net ganėtinai skystos ir gali atrodyti, jog jis viduriuoja.
Ir pilvo diegliai – ne privalomi
Be to, likusi neįsisavinta laktozė, veikiama žarnyno fermentų ir bakterijų, rūgsta ir dėl to gaminasi daug dujų – kūdikiui pučia pilvą. Besikaupiančių dujų didėjantys burbulai spaudžia ir tempia žarnos sieneles, dirgindami jas ir sukeldami kūdikiui skausmą – dieglius.
Daug rečiau pasitaiko nuo mamos mitybos priklausomų žindomo kūdikio pilvelio bėdų. Kai kurie žindomi kūdikiai kenčia dėl pilvo dieglių, jeigu jų mamos geria daug karvės pieno, kurio potencialiai alergiškas baltymas patenka į kūdikio organizmą su motinos pienu. Ir kitokios maisto medžiagos, sukeliančios alergines žarnyno reakcijas motinai, patekusios į jos pieną, panašiai gali veikti ir žindomą kūdikį.
Kadangi kūdikis yra ne tik mamos, bet ir tėvo vaikas, jis gali jautriai reaguoti į tokį mamos valgomą maistą, kuriam jautrus ar alergiškas yra tėtis. Kartais toks jautrumas genetiškai paveldimas iš senelio ar močiutės. Įtarus, jog kūdikis gali būti jautrus kažkuriam jūsų valgomam maistui, nebevalgykite to produkto bent savaitę ir stebėkite, ar kūdikio alergijos simptomai išnyks, ir ar paskui atsinaujins tokio maisto vėl paragavus.
Vaikų gydytojas Kazimieras Vitkauskas, knygos „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ autorius
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
