Kaip suprasti, kada atpylinėjimas – norma, o kada – jau nebe? Pamokanti Deimantės istorija

atpylinėja

Daivos Sirvydienės nuotr. www.fotodina.lt

Mama Julija pati pakvietė susitikti. „Nemėgstu viešumo, tačiau manau, kad mano pareiga – papasakoti, kas nutiko mūsų dukrytei Deimantei. Mums ją pavyko išgelbėti, tačiau nedaug trūko, kad dėl nežinojimo ir gydytojų abejingumo būtume ją praradę. Todėl noriu pasidalinti patirtimi, kad kitos mamos nekartotų mano klaidų“, – sakė Julija.

Pirmi pieno lašai ir pirmi atpylimai

Kai kalbėjomės, istorijos herojei Deimantei buvo ką tik sukakę 7 mėnesiai. Toks trumpas amželis, o tiek daug patirta. Bet apie viską nuo pradžių. Vilnietė Julija labai laukė vaikučio, nėštumą planavo. Laukimas buvo sunkus, kamavo nėštumo toksikozė, vaikelis, pasak gydytojų, buvo mažo svorio. Juliją per nėštumą pildavo karštis, pykino. Tačiau tokie nesklandumai kamuoja daugybę nėštukių, tad niekas į tai per daug didelio dėmesio nekreipė.

Po planinio cezario gimė sveika ir graži dukrytė, svėrė 2710 g. Šiuos skaičius Julija atsimena gerai, nes paskui tie gramai tapo labai svarbūs.

Kai pirmą kartą Julijai atnešė dukrytę maitinti, slaugytoja įspėjo: „Atsargiai maitinkite, ji labai atpylinėja, nesuprantame kodėl“. Julija mano, kad Deimantei jau naujagimių skyriuje buvo duodama mišinio. Į repliką dėl atpylinėjimo moteris nesureagavo – praslydo pro ausis, kaip nereikšminga informacija. Juo labiau kad atvažiavusi lankyti mama liepė nesijaudinti. Mama patikino, kad ir Julija kūdikystėje labai atpylinėjo, tekdavo kelis kartus per dieną perrenginėti, nes apipildavo visus drabužėlius. Kuris vaikas neatpylinėja? Tai normalu, todėl nei gydytojai, nei Julija nesikrimto.

Liūdniau buvo tai, kad Deimantė labai mažai valgė mamos pieno, buvo nerami, beveik nemiegojo, inkšdavo, lyg jai ką skaudėtų. Per dvi dienas dukrelės svoris nukrito 300 g (iki 2410 g). Gydytojai to nesureikšmino, nes visi naujagimiai pirmomis dienomis numeta svorio. Bet Julijai jau buvo pasėta nerimo sėkla.

Slaugytojos 3 kartus per dieną sverdavo Deimantę. Gydytojai sakė, kad ligoninėje laikys tol, kol Deimantė nepradės per dieną priauginėti po 10-20 gramų. Mažylė tarsi suprato tą nuosprendį ir kelias dienas buvo ramesnė, neblogai valgė. Kadangi priaugo pirmuosius gramus, po 5 dienų mamą su dukrele išleido namo.

Visi kūdikiai atpylinėja?

Po cezario operacijos Julijai kilo komplikacijų (sustreikavo inkstų veikla), moteriai skyrė vaistų, nuo kurių, kaip manoma, dingo pienas. Tad jau savaitės Deimantė pradėjo valgyti mišinuką. Atpylinėjimas nesiliovė. Kadangi Julija nežinojo, kaip turi atrodyti „klasikiniai“ atpylinėjimai, ji galvojo, kad viskas normalu. Deimantė suvalgydavo savo amžiui skirtą dozę, ir iškart po truputį pradėdavo atpilti. Nors atsirūgdavo, paguldyta ji pradėdavo stenėti, krenksėti ir kliūksnis po kliūksnio atpildavo visą suvalgytą maistą. Net praėjus 3 valandoms po maitinimo ji vis dar atpylinėdavo. Pavalgydavo – tada vėl viskas iš naujo. Kuo daugiau valgydavo, tuo daugiau atpildavo.

Iškviesta gydytoja patarė keisti mišinėlį. Julija išbandė visus, kokie tik buvo parduotuvėje. Keitė ir žindukus, ir buteliukus, nešiodavo Deimantę stačią nuo maitinimo iki maitinimo – niekas negelbėjo. Gydytoja spėliojo, gal atpylinėjimas – dėl padidėjusio raumenų tonuso? Buvo skirti masažai, kurie problemos neišsprendė. Dar viena versija buvo pilvo diegliai. Gal mergaitei taip spazmuoja pilvuką, kad maistas išstumiamas atgal?

Gydytoja skyrė gerųjų žarnyno bakterijų, vaistų nuo pilvo pūtimo ir dieglių. Niekas nepasikeitė.

Kadangi Deimantė valgė ir dieną, ir naktį, o viską, ką suvalgydavo atpildavo, namie įsisuko nenusakoma drabužių pervilkinėjimo, skalbimo ir džiovinimo karuselė. Dešimtis kartų per dieną vaikas buvo perrenginėjamas, keičiama patalynė. O marliukų Julija turėjo šimtus.

Labiausiai Juliją skaudino aplinkinių pamokymai. Visi, kurie netingėjo, moterį protino: „Tu vaikui duodi per daug valgyti, todėl atpylinėja“, „Tu neleidi atsirūgti“, „Tu duodi ne tokį mišinį“, „Duok po mažiau, bet dažniau“.

Po mėnesio Deimantę pasvėrė. Mergaitė buvo priaugusi vos 200 g. Gydytoja pasakė, kad tai – labai mažai ir reikia kažką daryti. O dar didesnis nerimas prasidėjo, kai po 2 savaičių Deimantės svoris pradėjo kristi. Negana to, jos atpylinėjimas tapo vėmimu – ji pradėjo atpilti varške virtusį apvirškintą mišinį. Gydytoja davė siuntimą į Santariškių Vaikų chirurgijos skyrių.

Porcija – 10 gramų

Šeima nuvažiavo pas chirurgus be blogų nuojautų. Pirma gydytojų mintis, kad mergaitei – poleristinozė (skranduko susiaurėjimas, pagydomas vaistais). Gydytojai nutarė paskaičiuoti, kiek Deimantė suvalgo ir kiek atpila. Buvo apskaičiuota, kad mergaitė įsisavina vos 20 procentų to maisto, kurį suvalgo. Mama su dukra liko ligoninėje tolesniems tyrimams, Deimantę maitino per lašelines, nes mergaitė buvo netekusi daug skysčių.

Atliktas tyrimas ultragarsu prieš valgį ir po nieko blogo neparodė. Tada gydytojai nutarė atlikti rentgenologinį tyrimą su kontrastu (Deimantė turėjo išgerti 60 ml vandenėlio su kreida, kad rentgenas parodytų kreidos kelią virškinamuoju traktu). Peršvietę skrandį gydytojai reziumavo: „Su tokiu skrandžiu tik valgyti ir valgyti“. Nesupraskite klaidingai, kad jie Deimantę pripažino sveika. Buvo atskleista reta liga – skrandžio posūkio patologija (mezenteripoksiolinis persilenkimas). Dėl šios patologijos maistas, kurį suvalgydavo Deimantė, nepatekdavo į skrandį, o užstrigdavo pakeliui ties tuo persilenkimu. Į skrandį patekdavo vos keliolika gramų, todėl gydytoja ir sakė, kad Deimantei reikia „valgyti ir valgyti“. Tai reiškia – ji turi valgyti kas keliolika minučių, bet po 10 gramų.

Po 12 valandų tyrimą pakartojo, jis patvirtino pirminę diagnozę.

Operacija

Kitą dieną atėjęs gydytojas pasakė, kad bus bandoma į Deimantės skrandį įvesti zondą, kuris ištiesintų tą skrandžio persilenkimą. Deja, Deimantės organizmas zondo (įvesto per nosį) nepriėmė – mergaitė visą laiką verkė, nemiegojo, kankinosi.

Reikėjo ieškoti kito gydymo būdo, o jis liko tik vienas – operacija. Gydytojų konsiliumas nutarė nedelsti. Julijos nervai tuo metru jau buvo įtempti kaip styga. Išgirdusi apie operaciją, ji pradėjo raudoti sakydama: „Jei Deimantei skaudės, ji negalės pasakyti – mamyte, man skauda“. Buvo labai gaila gležno kūdikėlio.

Operacija truko beveik 3 valandas. Iš pradžių gydytojai tikėjosi, kad atliks laparoskopinę operaciją, kai nedaromas didelis pjūvis, o tik trys skylutės.

Tačiau operuojant paaiškėjo, kad tokios laparoskopinės operacijos nepavyks padaryti – vaikelis per mažas – vis dėlto Deimantei tebuvo 1,5 mėnesio, o ji nesvėrė nė 3 kg. Operacijos metu Julija su vyru sėdėjo palatoje sustingę ir nepasakė vienas kitam nė žodžio. Geriausia išeitis ekstremalioje situacijoje buvo tyla.

Gydytojai pasakė, kad tokios operacijos – retenybė, jos įrašomos į medicinines knygas. Operacijos metu skrandis ištiesinamas ir pritvirtinamas prie kitų audinių, kad vėl nesusilenktų. Siūlai ištirpsta po 2 metų, bet skrandis jau lieka tiesus. Juliją nuramino, kad tokiems mažiems kūdikiams operacijos pasekmės būna trumpalaikės, jiems viskas greičiau užgyja, pasimiršta.

„Kai pamačiau dukrytę po operacijos reanimacijos palatoje, man kojos sulinko. Niekam nelinkėčiau išvysti tokio vaizdo – didžiulėje lovoje apkaišyta laideliais gulėjo visiškai mažulytė dukrytė. Aparatai pypčiojo, išgirdau vientisą pyyyyyp, kuris priminė mirties liniją. Pradėjau blaškytis, pašaukiau gydytoją, paklausiau, kodėl niekas nekreipia dėmesio? O pasirodo, čia cypė žiedukas, uždėtas ant kojytės ir matuojantis spaudimą. Tiesiog, žiedukas nukrito ir supypė, parodydamas, kad nebeveikia“, – pasakoja Julija.

Greitas pagerėjimas

Po operacijos mergaitė labai greitai atsigavo, ją perkėlė į įprastą palatą, kur šalia galėjo būti ir mama. Julija gydytojo paklausė, kaip jai slaugyti mergytę, o šis atsakė: „Daug meilės ir šilumos. Nešiokite, glostykite“. Julija taip ir darė. Dukrą dar kurį laiką maitino per zondą pankolių arbatėle, po 10 gramų kas valandą. Kitą dieną jau galima buvo duoti po 20 gramų mišinėlio. Prasidėjo greitas ir akivaizdus sveikimas. Į palatą atnešė svarstykles, ir kas vakarą jos rodė džiuginančius skaičius – svoris augo. Namo Deimantė grįžo sverdama 3100 g.

Nepaisant pavykusios operacijos ir augančio svorio, Deimantė vis tiek gausiai atpylinėjo. Gydytojai patikino, kad taip ir turi būti – mergaitė atpylinės dar mažiausiai pusę metų, o gal ir metus. Šis procesas baigsis, kai bus visiškai pereita prie tiršto maisto. Be to, skrandžiui reikia nemažai laiko, kad jis priprastų prie naujos pozicijos. Deimantė buvo viena iš nedaugelio kūdikių, kuriai gydytojai liepė valgyti tiršto maisto… nuo 2 mėnesių, kaip tarybiniais metais. Nuo 2 mėnesių Deimantė išmoko valgyti šaukštu (valgo krikštynų proga gautu sidabriniu šaukšteliu).

Deimantė atpylinėjo iki pat 7 mėnesių. Bet dabar jau ši bėda mamos nebetrikdė. Buvo aišku, kad vaikas tikrai nebadauja, nes dukros svoris augo kaip ant mielių – per mėnesį priaugdavo po kilogramą ir daugiau. Dabar Deimantė sveria 8,5 kg. Atpylinėjimai baigėsi, kai mergaitė išmoko sėdėti.

Kažkas sukeitė vaiką

Po operacijos, atrodė, kad kažkas pakeitė vaiką. Pirmiausia – Deimantė pradėjo miegoti. Iki operacijos ji beveik visiškai nemiegodavo, tik nusnūsdavo 15 minučių. Matyt, skrandžio skausmas, nemalonūs pojūčiai jai neleisdavo įmigti. Kitas nuostabus pasiekimas – mergytė po operacijos pradėjo šypsotis ir pirmą kartą pasakė „agu“. Julija sako, kad Deimantė kurį laiką buvo daug silpnesnė už bendraamžius – juk jos po operacijos negalima buvo guldyti ant pilvo, mankštinti. Todėl, ji vėliau pradėjo laikyti galvytę, vartytis. Iki operacijos ją teko vežioti į masažus.

Neseniai Deimantei vėl buvo skirtas masažo kursas ir mergaitė pateko pas tą pačią gydytoją. Ši nė už ką negalėjo patikėti, kad tai tas pats vaikas. Vis žiūrėjo į ligos istoriją, į Deimantę ir kartojo: „Negali būti, kad čia ta pati atpylinėjanti mergytė, kurią man buvote atnešę mažą kaip vištytę“. O neseniai padaryti bendrieji tyrimai irgi maloniai nustebino – apylinkės gydytoja net paskambino į namus ir pasveikino, nes retai kurio kūdikio toks aukštas hemoglobino kiekis.

Dabar Deimantė valgo beveik be paliovos. Gydytojai sako, kad ji taip kompensuoja pirmųjų mėnesių badą ir vejasi bendraamžius. „Auginu amžinai alkaną vaiką“, – juokiasi Julija. Mama jai verda kalakutienos-bulvių-morkų košę, gamina desertus iš lietuviškų obuoliukų ir sausainių, verda kruopų košes, kurias gardina tyrelėmis. Daug rūšių daržovių košių perka, nes taip patarė pediatrė (kol nėra lietuviško derliaus, geriau negaminti vaikams patiekalų iš atvežtinių chemikalais apdorotų daržovių). Vakarienei Deimantei duoda sočios kruopų košės, kad dukra pamiegotų nors kelias valandas. Bet kad Deimantė išmiegotų nevalgiusi visą naktį – dar tolima svajonė. Deimantė naktį taip pat valgo košes – mama porciją pasiruošia iš vakaro. Jei naktį duotų mišinio, Deimantė vėl išalktų po 40 minučių.

O kas būtų buvę, jei būtų buvę

Kai Deimantė sustiprėjo, mama išdrįso paklausti gydytojų, kas būtų buvę, jei mergaitei nebūtų atlikta operacija. Gydytojai neslėpė, kad Deimantė būtų mirusi iš bado. Kai gulėjo ligoninėje, Julija susipažino su kita tokio paties likimo mama – ir jos dukrai buvo atliekama tokia pati operacija. Ta mergaitė irgi labai atpylinėjo, o gydytojai piršo mintį, kad ji alergiška pienui. Moterys susibičiuliavo ir iki šiol susirašinėja, pasiskambina viena kitai, pasitaria, kuo maitinti.

Deimantės operacijos randukas vos įžiūrimas, o medicininį pavadinimą mama greitai pamirš. Užsimirš ir išgyventi košmarai. Kol kas Julija svajoja išsimiegoti nors vieną naktį. Bet tokie nemalonumai – tik juokas.

„Norėjau papasakoti mamos savo patirtį, kad jos nenumotų į atpylinėjimus ranka. Jei atpylinėja, sakykite gydytojui. Kuo anksčiau bus rasta priežastis, tuo geriau bus vaikučiui“, – sako Julija.

Pavojingi atpylinėjimai

A.Vingras3

Vaikų ligų gydytojas dr. A.Vingras

Komentuoja docentas Algimantas Vingras

Kada atpylinėjimas – norma, o kada – jau nebe?

Sakoma, kad kūdikis atpylė, kai po žindymo pro lūpų kraštus išbėga motinos pieno ar mišinio. Prarytas motinos pienas ar mišinys lengvai grįžta atgal į stemplę ir atsipila dėl to, kad kūdikiams nėra sandariai užsidaręs stemplės skrandžio raukas ir pati stemplė yra sąlyginai trumpa. Visa tai yra norma iki vienerių metų.

Vėliau stemplės skrandžio rauko tonusas (galimybė geriau užsidaryti) didėja ir atpylimai retėja.

Vieni kūdikiai atpila dažniau ir ilgiau, kiti atpila labai retai. Atpylimas po maitinimo trunka įvairiai: nuo 5-10 iki 40-50 min. Vieno ir to po paties kūdikio atpylimo trukmė nėra vienoda kaip kompiuterio programa – ji priklauso nuo to, kiek kūdikis suvalgė, kokioje padėtyje po valgio laikomas. Po valgio kiekvieną kūdikį reikia palaikyti stačią. Kai atsirūgsta, reikia paguldyti ant dešinio šono, kad jei dar atpiltų, maistas nepakliūtų į kvėpavimo takus. Gulėjimas ant dešinio šono padeda maistui, esančiam skrandyje, nukeliauti į dvylikapirštę žarną, iš kurios jau nebeatpilama.

Suvalgytas maistas gali išbėgti kartu su oru, jei mažylis žįsdamas prisitraukė ir oro. Atpylimas kartu su oru vadinamas raugėjimu. Oro kūdikis prisiryja, kai žinda labai godžiai ir skubėdamas arba nėra teisingai pridėtas prie krūties.

Atpylimas sumažėja ir palaipsniui išnyksta, kai kūdikis pradeda valgyti tirštesnį maistą. Bet tai nereiškia, kad atpylinėjantis kūdikis turi būti anksčiau primaitinamas tirštu maistu. Gerai priaugantiems svorio kūdikiams tirštą maistą galima pradėti duoti tik tuomet, kai jiems sukanka 6 mėnesiai. Jei atpylinėja dirbtinai maitinamas kūdikis, jam gali būti duodama tirštesnio, specialios paskirties pieno mišinio. Kadangi ištarti šio mišinio pavadinimą visuomenės skirtoje literatūroje draudžia reklamos įstatymas, jums dera kreiptis į savo vaiko gydytoją.

Atpylimą reikia skirti nuo vėmimo. Vėmimas – tai stiprus skrandžio turinio „išmetimas“. Jis skiriasi nuo atpylimo, kai nedidelis skrandyje esančio pieno kiekis išteka iš burnos maitinimo metu arba po jo. Vėmimo priežasčių yra daug. Kuo mažesnis vaikas, tuo dažniau vemia. Vėmimas nuo persivalgymo yra apsauginė organizmo reakcija. Kitais atvejais – įvairių ligų simptomas.

Deimantei buvo įtartos kelios atpylinėjimo priežastys, pakomentuokite jas.

Padidėjęs raumenų tonusas. Neįvardinta, kokių raumenų grupių raumenų tonusas padidėjęs. Jei omenyje turima pilvo raumenų tonuso padidėjimas, tai jis nėra atpylimo priežastis. Vėmimas, tačiau ne atpylimas, gali būti kai kurių centrinės nervų sistemos ligų požymis.

Skrandžio prievarčio susiaurėjimas (prievarčio stenozė). Tai naujagimių/kūdikių virškinamojo trakto liga dėl stipraus susiaurėjimo kanalo, jungiančio skrandį su dvylikapiršte žarna. Liga paveldima, dažniausiai pasireiškia 2-3 gyvenimo savaitę, rečiau – ketvirtą. Vienodu laiku pasireiškia išnešiotiems ir neišnešiotiems naujagimiams. Dažniau serga berniukai. Ligai būdinga:

normaliai augęs naujagimis be pastebimos priežasties vemia fontanu, t.y. suvalgytas maistas iš skrandžio išmetamas galingai;

iš pradžių vemia kelis kartus per dieną, vėliau vėmimas kartojasi po kiekvieno maitinimo;

kartais išvemia daugiau nei suvalgo (t.y. išvemiamas nuo praėjusio maitinimo išlikęs pienas);

vėmalų kvapas rūgštus, jie be tulžies priemaišų;

prieš vėmimą kūdikis neramus;

po vėmimo mažylis nurimsta, godžiai žinda, nes yra alkanas;

vemdamas naujagimis silpsta, nes badauja, paaštrėja jo veido bruožai (įkrenta akys, „pasmailėja“ nosis), tampa apatiškas;

mažylis akyse menksta, nes neauga jo svoris;

užkietėja viduriai, nes mažai pieno patenka į virškinamąjį traktą.

Prievarčio stenozė yra pavojinga liga, todėl kai tik mažylis vemia fontanu po trijų vienas po kito einančių maitinimų, nedelsdami jį vežkite į ligoninę. Gydytojas nustatys vėmimo priežastį, suteiks reikiamą pagalbą.

Prievarčio stenozė gydoma tik operacija, nes kol kas jokių vaistų jos gydymui nesukurta.

Alergija pienui. Alergija karvės pienui yra dažniausia (2,2-5,2 proc.) kūdikių ir mažų vaikų alergijos maistui rūšis. Vienas iš maisto alergijos požymių gali būti pasikartojantis vėmimas.

Gastroezofaginis refliuksas. Tai situacija, kai skrandžio rūgštus turinys patenka į stemplę, o kartais ir į burną (beveik tas pat, ką suaugusieji vadina rėmens ėdimu). Taip įvyksta dėl nepakankamo stemplės skrandžio rauko sandarumo, žiojėjimo. Gastroezofaginam refliuksui būdinga:

dažni skausmingo verksmo priepuoliai dieną ir naktį, sustiprėjantys, kai mažylis guli, atsibudimai nuo skausmo naktį;

neramumas po valgio (mina kojomis tarsi važiuotų dviračiu, lenkia kojas prie krūtinės);

dažni gausūs atpylinėjimai, verksmo, skausmo priepuolio metu kūno išsilenkimai, kvėpavimo sulaikymas;

kartais nepaaiškinamos priežasties kvėpavimo takų ligos;

būklė pagerėja vaikelį paėmus ant rankų, paguldžius ant pilvo pakeltą 45° kampu.

Ką daryti?

Žindyti dažniau ir po truputį – motinos pienas gerai neutralizuoja skrandžio rūgštį.

Jei maitinate dirbtiniu maisteliu, į pieno mišinį įpilkite 15-20 ml ryžių nuoviro arba skystos trintos ryžių košės arba maitinkite specializuotu mišiniu.

Kūdikį kuo ilgiau nešiokite ir kitaip užiminėkite, stenkitės, kad kuo mažiau verktų, nes verkiant daugiau rūgšties patenka į stemplę.

Po valgio kūdikį pusvalandžiui paguldykite pakeltą 45° kampu.

Jei kūdikiui pradėjus valgyti tirštą maistą gastroezofaginio refliukso simptomai kartojasi, kreipkitės į gydytoją.

Raugulys (raugėjimas). Tai praryto oro pasišalinimas iš skrandžio. Dažniau atsirūgsta (atpila) naujagimiai ir kūdikiai nei vyresni vaikai. Nuryto oro burbulai beveik visuomet atsiduria po pienu. Kai tik skrandis sujuda arba mažylis pats keičia padėtį, oro burbulai šauna į stemplę. Taip atsirūgstama oru, o kartu su juo atpilama truputis skrandžio rūgšties paveikto, sutraukto rūgštaus kvapo pieno. Gausiai atsirūgsta ir po to atpila 10-15 proc. mažylių. Atsirūgimai retėja ir išnyksta, kai kūdikiai išmoksta valgyti neprisirydami oro ir pradeda valgyti tirštesnį maistą.

Gausiai atsirūgstantį mažylį stenkitės maitinti lėtai, dažniau ir po truputį (ypač jei maitinate iš šaukštelio, puoduko). Kai maitinate pieno mišiniais po 90 ml išgerto mišinio mažajam padėkite atsirūgti.

Mažylis, per 2-3 savaites išmokęs žįsti, godžiai čiumpa spenelį, stipriai traukia ir kartu su pienu pritraukia oro. Kai kurie kūdikiai ryja net su garsu. Tačiau greitai nustoja žįsti, nerimsta, parausta, verkia, raitosi, kol atsirūgsta ir atpila dalį išgerto pieno. Dalis kūdikių nustoja  žįsti, o kiti nenustoja, kol neišgeria viso pieno.

Ar dažnai ir gausiai atpylinėjantį vaiką reikia nuolatos sverti?

Užtenka pasverti kartą per dvi savaites. Kai svoris auga pagal normos duomenis, atpylimas neturi jaudinti. Suprantama, atpilančiam kūdikiui turi būti suteikta atitinkama pagalba. Kiekviena mama savo kūdikį mato kasdien ir pastebi, ar atpilantis kūdikis atrodo blogai. Kai kyla abejonių dėl atpilančio kūdikio savijautos (po atpylimo jis vėl greitai nori valgyti, įdumba skruostukai, matyti, kad jis menksta, plonėja kojos, rankos, suretėja tuštinimasis, jis mažiau gausus) dera nedelsiant kreiptis į gydytoją.

Gal yra „receptų“, kaip sumažinti atpylinėjimą?

Kol kūdikis nesėdi, pavalgiusį užsiverskite ant peties taip, kad jo galvutė remtųsi smakru į Jūsų petį arba pasiguldykite ant kelio ir paplekšnokite per nugarytę.

Kad atsirūgtų ant kelių sėdintis kūdikis, liemenį palenkite į priekį, prilaikydami delnu arba viena ranka prilaikykite mažylį, o kita iš lėto glostykite pilvuką.

Jokie vaistai bei vaistažolių užpilai atsirūgti nepadeda. Vieni kūdikiai atsirūgsta lengvai ir greitai, o kiti – tik po 20-45 minučių.

Kartais kūdikiai atsirūgsta paguldyti. Todėl po maitinimo, padėję atsirūgti, guldykite jį ant dešinio šono. Taip daryti būtina, kad atsirūgstant skrandžio turinys nepatektų į kvėpavimo takus. Tik 30-45 min. prieš kitą žindymą ar maitinimą mažylį paguldykite ant nugarėlės. Po žindymo ar maitinimo mažylio niekada negalima guldyti ant nugaros.

Dirbtinai maitinamą kūdikį stenkitės maitinti lėtai, dažniau ir po nedaug. Sugirdę 90 ml mišinio mažajam padėkite atsirūgti, patikrinkite, ar ne per didelė žinduko skylė. Kai mažylis yra maitinamas pieno mišiniu, pabandykite jam duoti specialų mišinį atpylinėjantiems kūdikiams. Geriausia mišinį girdyti iš puoduko.

Kai kūdikis iš viso negauna motinos pieno ir gausiai atpylinėja, pabandykite žindyti per ortopedinį žinduką.

Kada kreiptis į gydytoją?

Kai neauga arba mažėja naujagimio, kūdikio svoris.

Kai atpylinėjimas tampa gausus – pereina į vėmimą fontanu.

Kai vėmaluose nuolat yra žalsvų priemaišų (tulžies).

Kai atpiltame piene nuolatos yra kraujo.

Kai atsirūgdamas-atpildamas kūdikis yra neramus, raitosi, keičia veiduko mimikas, verkia.

Kai kiekvieno žindymo, maitinimo metu mažylis kosti, springsta.

Jei pastebėjote nors vieną iš minėtų reiškinių, nedelsdami kreipkitės į gydytoją. Neišsigąskite, jei atpiltame piene pastebėjote truputį kraujo (taškelių ar gyslelių pavidalo). Jeigu žindote, dažniausiai tai būna Jūsų kraujas iš įskilusio spenelio arba trūkusio kūdikio stemplės kapiliaro (pačios smulkiausios kraujagyslės). Trūkęs kapiliaras užgyja greitai, mažylio sveikatai pavojaus nesukelia.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

Žymos: , , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


septyni − = 6

Kitos temos: