Jūsų kūdikis atpylinėja? Nieko tokio, juk dauguma kūdikių daugiau ar mažiau atpylinėja. „Normaliai“ atpylinėjantys vaikai jaučiasi puikiai, būna ramūs ir linksmi, gerai priauginėja svorio. Atpiltame maiste nėra gleivių, jis neturi vėmalams būdingo rūgštaus kvapo. Bet yra ir kitokių istorijų. Skaitykite.
Jurgitos pasakojimas
Jurgita iš Klaipėdos neseniai atšventė sūnaus Pauliuko metų sukaktį.
Mamai ši šventė ypatinga. Žiūrėdama į sveiką tvirtą sūnų ji vis prisimena baisias dienas, kai galėjo vaikelio netekti. „Tik dabar, kai sūnui sukako metukai, galiu ramiai papasakoti savo istoriją. Noriu, kad kitos mamos pasimokytų iš mano apmaudžių klaidų. Mūsų šeimos patirtis dar kartą įrodė: mama visada turi būti budri, kad laiku suteiktų savo vaikui pagalbą“, – sako Jurgita.
Jauna mama neturi išmanyti visų diagnozių, jai nereikia gilintis į medicinines subtilybes.
Tam yra gydytojai, kurie savo amato mokosi 10 metų. Tačiau jei mamos širdis sako „man neramu“, nereikia delsti. O juk taip lengva budrumą užmigdyti argumentais „visiems vaikams taip būna“ arba „nieko tokio, praeis“.
Paskaitykite klaipėdiečio Pauliuko istoriją.
Gimdymo namuose
Pauliukas gimė 3 270 g svorio, 51 cm ūgio. Gimdymas praėjo be jokių komplikacijų. Kai tik gimusį sūnų padėjo man ant pilvo, jaučiausi laimingiausia moteris, matydama ir glostydama jį. Gaila, kad gimdyme negalėjo dalyvauti tėvelis – jis jūreivis, tad per atstumą mane palaikė psichologiškai. Po poros valandų mes su sūneliu jau gulėjome atskiroje palatoje ir negalėjome atsidžiaugti vienas kitu. Nors antrą parą Pauliukui išryškėjo naujagimių gelta, mus po dviejų dienų išleido namo.
Pirma savaitė
Prasidėjo naujas gyvenimas su žmogeliu, reikalaujančiu daug dėmesio ir šilumos. Maitinau savo pienu. Po kelių dienų pastebėjau, kad vaikelis tuštinasi skystai ir dažnai, žalios spalvos išmatomis. Pasisakiau apylinkės seselei. Ši patarė apriboti savo maistą, valgyti daug ryžių, kad sukietėtų vaiko viduriai. Dėl visa ko poliklinikos laboratorijoje paėmė Pauliuko išmatų tyrimams. Labai nustebau, kai gydytoja pasakė, jog atsakymas bus tik po 10 dienų. Absurdas tiek ilgai laukti! Beje, mes to atsakymo ir nebesulaukėme, tik vėliau sužinojome, kad Pauliui buvo stafilokokas.
Antra savaitė
Paulius buvo neramus. Mano krūtį žįsdavo valandas, kol užmigdavo. Dažnai veždavau į lauką, nes tik ten nurimdavo ir pamiegodavo. Skaičiau begales patarimų apie natūralų maitinimą, galvojau – kas gi yra mano vaikui, kodėl ji toks neramus, nepasisotina mano pieno? Regis, pieno turėjau tikrai daug, bet vaikui vis kažkas netiko. Dabar prisiminus tuos patarimus net juokas ima. Jau tada reikėjo ieškoti skubios pagalbos, bet aš vis delsiau.
Kasdien vaikelis pradėjo vis daugiau miegoti. Kartais išmiegodavo neprabusdamas po 12 valandų, kartais dar ilgiau. Darėsi neramu, nes žinojau, kad kūdikiai išalksta kas 3–4 valandas. Vėl pasiguodžiau apylinkės seselei, o ji nuramino: „Kūdikis sotus, tai ir miega“.
Trečia savaitė
Trečią savo gyvenimo savaitę Paulius pradėjo gausiai atpylinėti. Kai pasisakiau seselei, išgirdau atsakymą – visi vaikai atpylinėja. Vakarais skalbdavau kalnus nešvarių drabužėlių, peršlapusią nuo atpylinėjimų patalynę. Prasidėjo košmariškos bemiegės naktys. Bijodama, kad vaikelis neužspringtų, šokdavau iš lovos tik jam sujudėjus. Kartais net naktį keisdavau patalynę, nes atpylus ji permirkdavo. Aš maniau, kad vaikas atpylinėja, nors iš tiesų jis vemdavo.
Ketvirta savaitė
Paulius pasidarė vangus, net neverkdavo, tik tyliai miegodavo. Būdavo, prabunda, nusivemia ir toliau miega. Beje, jo odelė taip ir liko geltona, tokia, kaip ir parsivežus iš gimdymo namų. Kai seselės klausiau, kodėl berniukas vis dar geltonas, sužinojau, kad „turbūt dėl Rh (-) kraujo“.
Lemtingą liepos 12 dieną tarsi pats Dievas iš aukštybių pastūmėjo nuvažiuoti į polikliniką, nors vizitas pas gydytoją turėjo būti po penkių dienų, liepos 17-ąją, kai Paulius sukaks mėnuo. Gydytoja dirbo po pietų, tad prisikroviau švarių drabužėlių ir išvažiavau su Pauliumi pasivažinėti.
Sūnus vėl pavėmė, užsukau pas savo tėvus, kurie gyvena netoliese, Pauliaus perrengti. Kai išrengiau berniuką, visi sutingome iš siaubo. Pauliaus kūnelis buvo jau nebe gelsvas, o geltonai žalias, be galo liesas, o sauskelnėse pamačiau mažų kraujo dėmelių. Nors vaiką prieš tai perrenginėdavau po keletą kartų per dieną, nepastebėjau, kad jis tiesiog akyse traukiasi, džiūsta.
Čiupusios vaiką su mama nulėkėme į polikliniką. Nerašysiu, kokių baisių dalykų išklausiau iš gydytojos, labiausiai įstrigo sakinys: „Jūsų vaikas miršta, viskas“. Mama grįžo namo su tuščiu vežimėliu, o aš su sūnumi buvau skubiai išsiųsta į Klaipėdos vaikų ligoninę. Pauliaus svoris buvo 2 490 g.
Klaipėdos vaikų ligoninėje
Kol manęs klausinėjo duomenų, Paulių iškart išnešė į reanimaciją. Kai atėjau prie vaiko, jis jau buvo primaitintas mišinėliu.
Tikriausiai gydytojai galvojo, kad marinau jį badu. Deja, Paulius vėl viską išvėmė. Gydytojai man liepė važiuoti namo iki vakaro, atvežti sauskelnių ir nutraukto pieno. Stovėjau išėjusi prie ligoninės durų su Pauliuko drabužėliais ir antklodėle, ašaros tekėjo upeliais, o širdyje – tik tuštuma. Kai prisimenu save taip ten stovinčią, ir dabar pradedu verkti.
Kauno klinikose
Kai atvažiavau vakare, gydytojai jau tarėsi su Kauno klinikų specialistais. Mano sūnų tą pačią naktį išvežė į Kauną. Klaipėdos gydytojai bijojo ilgiau laukti, nes Pauliukas toliau atpylinėjo, o vakarop pradėjo tuštintis krauju. Kai paklausiau, kas jam yra, gydytojai užsiminė, kad gal kepenys, o gal smegenys… Bemiegė naktis, ryte – kelionė į Kauną. Sūnus gulėjo intensyvios terapijos skyriuje, inkubatoriuje. Kai priėjau prie inkubatoriaus, vaikas atsimerkė, atsisuko į mane ir bandė ištiesti savo rankeles. Tas vaizdas buvo tikrai antgamtiškas, juk Pauliui buvo tik mėnuo.
Berniuką apkaišiojo laideliais, maitino tiesiai į kraują. Tą pačią dieną praėjo gelta, truputėlį padidėjo svoris. Po kelių dienų buvo nustatyta liga. Man labai paprastai paaiškino: tarp skrandžio ir žarnyno yra užspaustas raumuo, reikia operuoti. Kitos išeities nėra. Pasirodo, vaikas visą mėnesį badavo, nes maistas nepatekdavo į žarnyną – Paulius viską išvemdavo.
Operacija
Operacija buvo skirta po keturių dienų. Per tą laiką bandyta nors kiek atstatyti skysčius Pauliaus organizme, paauginti svorio.
Liepos 16-oji, pirmadienis. Išgyvens ar ne? Meldėsi visa šeima. Dievas išklausė mūsų maldų, operacija pavyko. Nuoširdžiai ačiū puikiems Kauno klinikų gydytojams. Beje, kaip tik tą dieną Pauliaus proseneliui buvo padaryta širdies operacija. Ji irgi pavyko.
Po metų
Po operacijos laukė ilgas ir sunkus sveikimas. Paulius suvalgydavo po 30–50 ml mišinėlio (mano pienas dingo). Suvalgęs dalį vis tiek dar kurį laiką atpildavo. Vėliau rado šlapimo takų infekciją, leido antibiotikus. Tik po trijų savaičių grįžome namo.
Pavargę, bet laimingi. Dviejų mėnesių Pauliukas svėrė 4 340 g, o būdamas 9 mėnesių – 10 300 g. Sūnus turi puikų apetitą, atrodo, jis nori atsivalgyti už tą laiką, kai badavo. Iškentėtas kančias atperka Pauliuko šypsena, o didįjį siaubą primena tik operacijos randas. Sūnus auga judrus ir gyvus, vaikšto po namus, juokiasi. Bet net ir dabar, pamatęs baltą chalatą, pradeda verkti.
Atsako pediatrė Jolanta Bernatonienė
Paulius sveikas, bet vis kamuoja nerimas – ar ta liga paveldima? Ar ir antras mano vaikas gims toks pats? Kodėl Pauliukui taip atsitiko?
Dauguma kūdikių daugiau ar mažiau atpylinėja, todėl Pauliaus mama iš tiesų galėjo nesusigaudyti, kad čia kažkas labai jau blogo. Kaip atskirti, kada atpylinėjimas „normalus“, o kada – ne? „Normaliai“ atpylinėjantys vaikai jaučiasi puikiai, būna ramūs ir linksmi, gerai priauginėja svorio. Atpiltame maiste nėra gleivių, jis neturi vėmalams būdingo rūgštaus kvapo.
„Normaliai“ kūdikis atpila, kai per daug suvalgo arba kai į skrandį patenka oro. Todėl patariama pavalgiusį kūdikį kurį laiką palaikyti stačią, kad atsirūgtų.
Visai kas kita, kai atpylinėjantis kūdikis yra neramus, irzlus, atpila labai gausiai, kai neauga ar net krenta vaiko svoris. Tuomet galima įtarti ligą – vadinamąją prievarčio stenozę. Tai kūdikių virškinamojo trakto liga, kai susiaurėja skrandžio prievarčio anga. Prievartis – tai skrandžio dalis, kuri jungia skrandį su žarnynu. Kol kas nežinoma, kodėl kai kuriem vaikams prievartis būna susiaurėjęs. Daugiausia šia liga serga berniukai (apie 90 proc. visų atvejų). Vaikutis gimsta normalaus svorio, atrodo, visai sveikas.
Pirmomis savaitėmis jaučiais neblogai, o 2-3 savaitę pradeda gausiai, tiesiog čiurkšle, atpilti (vemti). Iš pradžių vemia kelis kartus per dieną, vėliau – rečiau, bet gausiau. Vaikutis prieš vemdamas pasidaro neramus, blaškosi, išvėmęs nurimsta. Kūdikis badauja, netenka daug skysčių. Tuštinasi ir šlapinasi retai, išmatos būna žalios spalvos (žalios išmatos vadinamos bado išmatomis, gaila, kad Pauliui pradėjus žaliai tuštintis gydytoja nesuteikė pagalbos). Sutrinka kūdikio vandens ir druskų apytaka, vaikutis netenka svorio, išsenka. Ši liga gydoma tik operuojant.
Mamos, kurių kūdikiai gausiai atpylinėja, visada turėtų pasikonsultuoti su gydytoju.
„Mamos žurnalas“
skaičiau ir vos laikiausi nepravirkusi, kokia vaiko daktarė ir seselė šaltakraujės, kaip vaikas gali miegoti 12 val. ??? jei mamai neramu ar kyla klausimų tai reikia aiškinti nors ir 10 kartų kad nurimtų, aš pakeisčiau iškart prižiūrinčią pediatrę, labai gaila jog teko tiek iškesti per aplaidumą, tik dabar reikia džiaugtis ir pasistengti užmiršti tokią patirtį.
Visu pirma pienas negali dingti, visu antra kas per mama kur lauke menesi laiko, visu trecia prie ko cia dievas?