Nesiseka žindyti? Jums gali padėti pieno seserija

mama mamai

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Nieko keisto ir gėdingo, jei pirmomis savaitėmis nesiseka tobulai žindyti. Nors teorinių žinių mamos sukaupia nemažai, kartais labai reikia gyvo patarimo, o gal – tik išklausymo, paskatinimo, nuraminimo. Čia Jums padės „Mama-mamai“ žindymo konsultantės ir patarėjos.

Pasakoja mama Dovilė

Laukdamasi rūpinausi ir domėjausi daugeliu dalykų. Tačiau visai nesukau galvos dėl kūdikio maitinimo. Kartu besilaukiančios draugės vis gąsdindavo, kokių nesklandumų gali pasitaikyti maitinant, bet nekreipiau į tai dėmesio. „Kokių gali būti problemų, kai turiu TOKIO dydžio krūtinę?“ – galvojau. Dėl visa ko nusipirkau porą buteliukų, bet… tiesą pasakius, ką valgys mano vaikas, galvos nesukau. Kodėl? Dabar atsakymo į šį klausimą nerandu.

Gimdymo namuose pirmą parą seselės dukrytę atnešdavo pusvalandžiui, greitai parodydavo, kaip įduoti krūtį, ir išeidavo. Krūtis išsprūsdavo, taip ir laukdavome abi ateinančių seselių – aš vos judėdama (po operacijos), o mažytė – miegodama. Kitas paras buvo ne lengviau – mergytė nuolat verkdavo, nors pienelio atsirado gana greitai, neįmanomai sunku pasirodė tinkamai paduoti krūtį. Dydis pasirodė ne sėkmingo maitinimo garantas. Kaip tik – pusės jos veiduko dydžio spenelį tinkamai paduoti atrodė „neįmanoma misija“.

Nors gimdžiau palankioje naujagimiui ligoninėje, pagalbos sulaukiau labai mažai ir skurdžios.

Kiekvienos ateinančios akušerės prašydavau padėti, bet jos tik greitai pačios įkišdavo spenelį (kiekviena vis kitaip!) ir išeidavo. Kai kurios likdavo nepatenkintos, kad trukdau. Grįžus namo buvo nė kiek ne lengviau. Nugraužti speneliai, daug neaiškių dalykų. Kodėl dukrytė verkia valgydama? Kodėl ima, spjauna, ir taip daug kartų? Kodėl visą dieną nenori atsitraukti nuo krūties?

Prasidėję pilvo diegliai dar pablogino situaciją – ji verkdavo nuo 22 val. iki 5 ar 7 val. ryto. Niekaip negalėdavau tuo metu jos pamaitinti – arba neimdavo, arba patraukdavo ir verkdavo dar labiau. Per pirmas savaites dukrytė buvo dar ir miegaliukė, valgydavo kas 4 valandas, priaugo mažai svorio, todėl pediatrės verdiktas buvo – trūksta pieno, primaitinti mišiniu.

Nemoku apsakyti to jausmo, kai iš už kampo stebėjau, kaip vyras bando sukišti jai mano paruoštą mišinį (jau auštant rytui, po nemiegotos nakties). Atrodė, skauda net fiziškai, apie emocinę būklę net sunku kalbėti. Taip instinktyviai priešinausi tam, negalėjau susitaikyti, kad jai reikės duoti to mišinio nuolat. Ir kad neturėsime to nenusakomo ryšio, kuris užsimezgė nuo pat pradžių.

Tą laiką prisimenu kaip juodą, paskendusį nuolatinio riksmo, nuovargio, nevilties rūke. Kol vieną dieną vaikštant parke išsitraukiau dar išvykstant iš ligoninės atsainiai įduotą lapelį su žindymo konsultančių telefonais. Pamaniau, kad vis tiek neturiu ko prarasti, ir paskambinau… Atsiliepusi moteris išklausė ir taip energingai, entuziastingai puolė mane ir barti, ir guosti, ir aiškinti, ir patarti. Viską dariau ne taip, gavau ir nepiktos pylos. Pradėti daryti kitaip buvo „nelengva, juolab kad ir aplink esantys žmonės neskatino „kankintis“ (matė, kaip abi su dukryte vargstam), ir liepė „nekankinti“ vaiko, duoti jai normaliai pavalgyti. Juk akivaizdu, kad trūksta pieno, ko kitaip ji verktų, prigludusi prie krūties? Senais stereotipais besivadovaujantiems aplinkiniams tas maitinimas „bet kada“, „kiek nori“ atrodė visiška anomalija.

Nepasiduodama ieškojau pagalbos toliau, skaičiau mamų forumus. Parašiusi temoje apie žindymą, sulaukiau neįtikėtinos pagalbos – moterys ir dalinosi patirtimi, ir patarė profesionaliai, ir guodė, ir palaikė. Pamažu patikėjau, kad naktimis dukrytė verkia nebūtinai iš alkio. Ir kaip dabar pamenu, kaip džiaugsmingai ėjau parašyti į forumą, kad po naktinių verkimų atsilaikiau, ir dukrytė taip pat sėkmingai užsnūdo galų gale pažindusi! Tos moterys džiaugėsi kartu su mumis.

Nuo tol reikalai ėmė taisytis, svorio pirmais mėnesiais dukrytė priaugdavo po kilogramą, artimieji patikėjo, kad pieno gana, ir kad dukrytė verkia nebūtinai dėl pieno trūkumo.

Esu be galo dėkinga toms moterims, kurios taip nuoširdžiai ir pasiaukojančiai padeda eiti žindymo keliu. Esu visiškai tikra, jei ne jos – mano dukrytė šiandien pienuko tikrai nevalgytų. Maitinimas man buvo tokia aukštoji matematika, nuolat kartojau – jos neišmoksiu. Ir taip pat atkakliai žindymo konsultantė man atrašydavo – išmoksi, nepasiduok. Ir išmokau!

Mama mamai visada padeda

Komentuoja VšĮ „Pradžių pradžia“ direktorė Rasa Siudikienė

Kaip tampama žindymo konsultantėmis?

1 etapas. Atrenkamos moterys pagal nustatytus kriterijus (žindymo stažas + motyvacija).

2 etapas. Jos kviečiamos į specialius savaitgalio mokymus, kuriuose susipažįsta tarpusavyje, išklauso žindymo, laktacijos valdymo ir konsultavimo pagrindų, peržiūri mokomuosius filmus.

3 etapas. Po mokymų kandidatės į „Mama-mamai“ savanores prisijungia prie prie savanorių virtualaus forumo, kuriame atsakinėja raštu į mamų laiškus. Šioje virtualioje diskusijoje labai aiškiai matyti savanorių kompetencijos ir gebėjimai, čia daug diskutuojama tarpusavyje, dalinamasi patirtimi, numatomas poreikis artėjantiems mokymams, persiunčiamos nuorodos į vertingus informacijos šaltinius, papildomi atsakymai ir t.t.

4 etapas. Pasitobulinusios kandidatės kviečiamos pasirašyti „Mama-mamai“ savanorės sutartis, jų telefonai paskelbiami www.pradzia.org

5 etapas. Savanorėms, kurios turi medicininį išsilavinimą, arba savanorėms, kurios turi 5 metų savanorystės patirtį, siūlome įgyti vakarų šalyse pripažįstamą profesinę kvalifikaciją IBCLC, kuri suteikia teisę ne tik padėti mamoms, bet ir dirbti sveikatos priežiūros įstaigose.

Kas organizuoja ir kuruoja

„Mama-mamai“ savanorių tinklą įkūrė VšĮ „Pradžių pradžia“ prieš 12 metų. Ši organizacija savanores vienija, koordinuoja, nustato konsultavimo ribas, suteikia galimybių tobulintis, kviečia į mokymus ir pan. Organizacija prižiūri, kad „Mama-mamai“ vardas nebūtų naudojamas kitose srityse, kad grupės narių veikla atitiktų specialius etikos kodeksus.

Pasaulinė patirtis

Pasaulyje „Mother to mother“ grupių yra nemažai, jas steigia įvairios organizacijos, besirūpinančios žindymu, mamos ir vaiko sveikata. Dauguma „Mama-mamai“ grupių dirba vietos bendruomenėse, įprastai kiekviena jų turi atsakingą grupės vadovę, savanorių tinklą, bendrauja ne tik virtualiai, bet ir turi patogią vietą rinktis mamoms su vaikučiais. PSO tokias grupes pripažįsta kaip pačią efektyviausią pagalbą mamai, susidūrusiai su žindymo sunkumais. Dėl „Mama-mamai“ grupių veiklos ypač padaugėja žindomų kūdikių, lyginant su vietovėmis, kur tokia „Mama-mamai“ pagalba neprieinama.

Kur gauti informacijos apie „Mama-mamai“

„Mama-mamai“ savanorystė – laisvas moters apsisprendimas padėti kitoms moterims, pasiliekant teisę bet kada atsisakyti šios veiklos laikinai arba visam laikui. Mūsų organizacija nuolat susiduria su neteisėtai platinamais „Mama-mamai“ savanorių sąrašais. Taip elgiasi ne tik pavienės mamos, besidalinančios kontaktais įvairiuose forumuose, bet ir solidžios organizacijos. Nepagalvojama, kad savanorė po metų gal sustabdys savanorystę, pasikeis telefono numeris, dirbs atsakingą darbą ir nebenorės būti trukdoma. Nepagalvojama ir apie pagimdžiusią mamą, kuri susiduria su žindymo sunkumais ir jos paskutinė viltis būna pagalba telefonu, o iš ligoninėje gauto telefonų sąrašo nėi vienu nesulaukia pagalbos, priešingai – yra išbarama, kad kreipiasi ne ten. Atnaujintas, realus savanorių sąrašas yra skelbiamas www.pradzia.org

Kiek konsultančių Lietuvoje

„Mama-mamai“ savanorių yra apie 30, kelios lietuvės savanorės dirba UK. Daug savanorių dirba nematomą darbą VšĮ „Pradžių pradžia“: prižiūri svetainę, tvarko korespondenciją, apskaitą, ruošia atsakymus mamoms, bendradarbiauja su žiniasklaida, organizuoja stovyklas, mokymus, rašo projektus, verčia tekstus, įgarsina filmus ir pan.

„Mama-mamai“ savanorės negauna piniginio atlyginimo. Kartais mamos susitaria, kaip kompensuos kuro išlaidas, jei reikia tolokai vykti, tačiau savanorių uždarbis yra kitoks ir gana solidus: mamų padėkų laiškai, galimybė tobulintis skaitant naujausius mokslinius tyrimus, publikacijas, įgyta savanorės patirtis, papildytas CV savanorystės laikotarpiu, be kurio pažangiose Vakarų šalyse sunku įsidarbinti, VšĮ „Pradžių pradžia“ rekomendacijos, turiningesnis motinystės laikotarpis bendraujant su kitomis žindymą puoselėjančiomis moterimis, dalyvavimas mokymuose, konferencijose Lietuvoje ir kitose šalyse, galimybė rašyti ir publikuoti straipsnius, prasmingesnis gyvenimas, sveikesni mažyliai Lietuvoje. Visa tai sunku įvertinti litais.

Norinčioms tapti savanorėmis

„Mama-mamai“ savanorystė skiriasi nuo kitų savanorystės formų tuo, kad čia neįmanomas greitas startas, lyginant su medelių sodinimu, sriubos lėkščių pilstymu ar pagalba vienišiems seneliams.

Pasitaiko, kad moteris nori savanoriauti, bet nesupranta, kodėl neskelbiame jos telefono iš karto, supyksta, kad tikriname jos gebėjimus, o sužinojusi, kad savanorėms negalima remtis tik savo patirtimi, nes tai subjektyvu, atsitraukia. Tokių moterų klausiame, ar norėtumėte, kad ateitų bet kas iš gatvės ir patarinėtų žindymo klausimais? Savanoris – ne žvaigždė, o dvasinis šviesuolis, jo darbas kuklus. „Mama-mamai“ savanorystė reikalauja, kad moteris turėtų stiprią motyvaciją, daugiau nei 1,5 metų žindymo patirtį, tikėtų žindymo ir natūralumo nauda. Savanorėms tenka pasitempti – taisyklingai bendrauti ir rašyti, daug skaityti ir klausytis tekstų anglų kalba. Iš pradžių būsimai savanorei tenka pačiai susimokėti už dalyvavimą mokymuose, tokiu būdu patikrinama moters motyvacija savanoriauti ir investuoti į savo kvalifikaciją, atsijojamos moterys, kurios nori tik smagiai praleisti laiką stovyklose, pasinaudoti organizacijos ištekliais asmeniniams tikslams. Tokia savanorių organizavimo praktika yra įprasta Vakarų šalyse, tačiau Lietuvoje vis dar pasitaiko pasipiktinusių, kad „ne viskas apmokėta iš ES fondų“. Savanorystė – atsakingas, sąmoningai priimtas sprendimas. Mūsų šūkis „Mama-mamai visada padeda!“

PASAKOJA MAMOS-SAVANORĖS

Simona (Kaunas)

Simona (Kaunas)

Pirmąją mergaitę žindžiau iki 1 m. ir 8 mėn., antrąją – iki 2 m. ir 2 mėn. Žindyti sekėsi sklandžiai, tik vieną kartą teko klausti patarimo, kai krūtyje atsirado sukietėjimas (tada pirmajai dukrytei jau buvo metukai) ir padedant „Mama-mamai“ savanorei greitai šią problemą išsprendėme. Mūsų jaunėlis irgi sėkmingai valgo mamos pienuką.

Seniai svajojau užsiimti kokia nors savanoriška veikla. Apie „Mama-mamai“ pagalbos grupę žinojau jau laukdamasi pirmosios dukrytės. Kilo noras prisijungti prie šios prasmingos ir reikalingos veiklos, bet vis nebuvo kada, visą laiką „suvalgydavo“ vaikų priežiūra. Tik praėjusį rudenį prisiruošiau dalyvauti mokymuose ir prisijungiau prie „Mama-mamai“ savanorių. Aš esu už natūralumą auginant vaikus ir manau, kad mamos pienas, tuo pačiu ir artimas ryšys nuo pat gimimo – tai geriausia, ką galime jiems duoti.

Kiek skambučių sulaukiu per dieną? Kartais juokaujame, kad tai priklauso nuo mėnulio fazės. Būna, kelias dienas iš eilės skambina po 2–3 kartus, o paskui savaitę ar pora – ramu. Vidutiniškai per mėnesį pagalbos kreipiasi 7–8 mamos. Dažniausios problemos – dėl neteisingo apžiojimo sužaloti speneliai, trečią-ketvirtą dieną po gimdymo pritvinkusios skausmingos krūtys, neramus kūdikis arba nepakankamas jo svorio prieaugis. Dauguma šių problemų išsisprendžia mamytei išmokus teisingai glausti kūdikį prie krūties ir žindant pagal kūdikio poreikį. Kai kurios mamos skambina tiesiog ieškodamos paramos, palaikymo – jos nori ilgai maitinti mažylius savo pienu, o iš aplinkos sulaukia spaudimo primaitinti mišinukais, nupirkti čiulptuką arba greičiau nujunkyti.

Dauguma mamų tikrai ruošiasi žindymui, lanko paskaitas, domisi, skaito, taigi – teorinių žinių turi pakankamai. Tik po gimdymo ne visas tas žinias pavyksta pritaikyti praktiškai, iškyla nenumatytų sunkumų, tada ir ieškoma pagalbos. Sėkmingam žindymui kliudo nusistatymas maitinti griežtai pagal grafiką, ilgesni nei 4 val. tarpai tarp naktinių maitinimų, žinduko, buteliuko davimas pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Dar viena dažna klaida – kai ne kūdikis glaudžiamas prie krūties, o krūtis kišama jam į burnytę, taip formuojant negerą apžiojimą, o kartais ir visai atgrasant nuo krūties.

Ne visada sulaukiame atgalinio ryšio, bet jei mama daugiau neskambina, vadinasi, problemą pavyko išspręsti. Porą kartų sulaukiau ir padėkos žinučių – mamos pasidžiaugė, kad pasinaudojusios patarimais gali sėkmingai žindyti ir mėgautis tuo nepaprastu artumu su savo mažyliais.

„Mama-mamai“ savanorės į namus nevažiuoja, stengiamės išsiaiškinti problemų priežastis ir padėti mamoms jas spręsti telefonu, kartais prašome internetu atsiųsti žindymo nuotraukų, kad galėtume įvertinti kūdikio padėtį, krūties apžiojimą ir išsakyti savo pastabas, ką reikėtų taisyti. Jei vis dėlto nepavyksta šitaip pagelbėti, tada kreipiamės į kvalifikuotas žindymo konsultantes – jos turi reikiamą kompetenciją ir gali vykti į namus, konsultuoti „gyvai“.

„Mama-mamai“ pagalbos grupės tikrai reikalingos. Šeimos gydytojai, deja, neturi pakankamai žinių ir ne visada padeda mamoms išspręsti su žindymu susijusias problemas. Gal skiriasi ir gydytojų požiūris į žindymą, jo svarbą. Labai dažnai girdžiu, kad gydytojas liepia primaitinti mišinuku, nes kūdikis per mažai priaugo svorio, nors daugeliu atvejų pakaktų tik ištaisyti žindymo klaidas. Net gimdymo namuose dar pasitaiko atvejų, kai susidūrus su žindymo sunkumais kaip išeitis siūlomas mišinukas. O štai neseniai skambino mama, kuriai gydytojas patarė daryti didesnius tarpus tarp maitinimų, nes kūdikis, maitinamas vien tik mamos pienu, sveria „per daug“… Manau, būtų idealu, jei visi šeimos gydytojai įgytų žinių, reikalingų žindymo konsultantams – juk pirmiausia būtent į juos mamos kreipiasi pagalbos iškilus sunkumams.

Joana (Klaipėda)

Joana (Klaipėda)

Sūnų žindžiau 1 m. 3 mėn., o dukrą – 1 m. ir 11 mėn. Žindydama sūnų susidūriau su įvairiomis problemomis, neaiškumais: sužaloti speneliai, dažnas žindimas, atpylinėjimas, nerimas dėl vaiko sotumo, naktinio žindymo ypatumai. Su dukra viskas buvo kitaip. Jau jaučiausi ramesnė, leidau viskam tekėti savo vaga, nesistengiau sudėlioti žindymo proceso į dirbtinius rėmus.

Padėti mamoms nutariau dėl kelių priežasčių: Klaipėdoje nebuvo žmogaus (bent aš neradau), kuris tuo užsiimtų, norėjau pasidalinti turimomis žiniomis apie žindymą ir kartu įgyti naujų, turėjau laisvo laiko ir noro užsiimti savanoriška veikla. Atsitiktinai pamačiau internete kvietimą prisijungti prie mamų-savanorių organizacijoje „Pradžių pradžia“ ir užsikabinau.

Per mėnesį sulaukiu 4–8 skambučių. Dažniausiai mamos kreipiasi dėl sužalotų spenelių, dėl to, jog kūdikis neima krūties, per mažai pieno ar mažylis atpylinėja. Kai kurios mamos būna tikrai puikiai teoriškai pasiruošusios ir prieš skambindamos jau daug ką išbandžiusios. Pasitaiko mamų, kurios prisirinkusios ir klaidingų žinių, neturi būtiniausios informacijos apie žindymą ir savo pačios fiziologiją.

Daugiausia mamų, kurios ruošėsi žindymui, tačiau žinių vis dėlto trūksta, o „patarimai“ iš šono tik dar labiau klaidina. Dažniausios klaidos – mama bando trūks plyš laikytis žindymo režimo, vos gimusiam kūdikiui duoda čiulptuką, nemoka taisyklingai paduoti krūties (o kūdikis – taisyklingai apžioti), per anksti duoda papildomo vandens ar maisto, siūlo buteliuką, drastiškai masažuoja krūtis, nereikalingai ištraukinėja pieną ir t.t.

Labiausiai įsiminė situacija, kai mama apie mėnesį nežindžiusi vėl panoro sugrįžti prie žindymo.

Vaikučiui tuomet buvo apie 2 mėn. Mama pieno vis dar šiek tiek turėjo, ji jį ištraukinėjo, tačiau vaikiukas krūties nebeėmė. Pirmoji mano užduotis buvo nuraminti mamą, įkvėpti jai pasitikėjimo savimi. Po ilgo pokalbio apie jos vaikutį ir jo žindymo istoriją ėmėme sudarinėti planą, kaip grąžinti sūnelį prie krūties.

Susidėliojome mažus žingsnelius, aptarėme, ką stengtis daryti kuo dažniau, o ko vengti. Planas mums pavyko, nors tam prireikė daugiau nei mėnesio. Kaip vėliau pati mama sakė, svarbiausia jai buvo palaikymas, nes niekas daugiau, be jos ir manęs, netikėjo, kad ji dar galės maitinti savo sūnelį.

Kadangi Klaipėdoje tarptautinės laktacijos konsultančių nėra, man yra tekę kelis kartus nuvažiuoti į namus po to, kai po ilgo pokalbio vis tiek niekaip nepavyko išspręsti žindymo problemos. Kartais būna situacijų, kai nepakanka mamos pasakojimo ir mano patarimų, o reikia pamatyti, kas ir kaip, tuomet pasitelkiame į pagalbą skaipą, vaizdo pokalbius ar nuotraukas. Vis dėlto dažniausiai viską išsiaiškiname telefonu.

Gaila, bet dar ne visi šeimos gydytojai turi pakankamai žinių, o gal noro padėti mamoms sėkmingai žindyti. Be to, gydytojai ir taip užimti, kur kreiptis mamai, jeigu ne darbo metu jai iškilo problema ir kitos dienos jai laukti tiesiog baisu? Tačiau mes, mamos-savanorės, nepatarinėjame mamai daugiau, negu leidžia mūsų kompetencijos ribos. Jeigu reikia kvalifikuoto gydytojo sprendimo, taip mamai ir pasakome.

Oksana (Vilnius)

Oksana (Vilnius)

Dukrą žindžiau 2,2 m., dėl žinių ir įgūdžių stokos teko pereiti pragarą, nes nėštumą teko staigiai užbaigti cezario pjūviu.

Toks skubus ir neplanuotas gimimas, stipri narkozė ir mažutė naujagimė bei jokios pagalbos žindymo klausimais iš personalo privedė prie rimtų bėdų dėl vaikučio svorio. Dukrą man atnešė tik po pusės paros po gimdymo, jokio pirmojo žindymo ką tik gimus nebuvo, ji ilgai miegojo, mane kamavo stiprios komplikacijos po operacijos. Viskas vos nesibaigė nauju guldymu į ligoninę dėl svorio netekimo, nes pediatrė (užuot kvalifikuotai patarusi, kaip žindyti) vis siūlė primaitinti mišiniu, bet kategoriškai to atsisakiau ir tik viena neonatologė man padėjo patikėjau, kad galiu išmaitinti savo vaiką, ir sėkmingai išlipome iš šios duobės.

Žindant dukrą teko išgyventi beveik visus įmanomus su žindymu susijusius sunkumus ir problemas, kurias sprendžiau pati, klausdama draugių patarimų, bandydama ieškoti informacijos internete. Vienos problemos nesugebėjau išspręst pati ir supratau, jog be profesionalios pagalbos neišsiversiu – daviau dukrai čulptuką, tai „sugadino“ teisingą krūties apžiojimą, greitai maitinti tapo kančia, todėl puoliau ieškoti profesionalo. Taip radau „Pradžių pradžią“, ėmėme bendrauti, draugauti ir pagaliau, kai jau dukrai buvo daugiau kaip metukai, man pasiūlė apsilankyti savanorių ruošimo kursuose bei tapti „Mama-mamai“ savanore.

Besilaukdama sūnaus, nors jau ir turėjau tokį didelį žindymo stažą bei metus laiko patarinėjau kitoms apie žindymą, vis tiek nuėjau į „Pradžių pradžios“ rengiamus žindymo kursus besilaukiančioms, tad, nors sūnus gimė po cezario pjūvio, šįkart žindymas buvo sklandus nuo pirmųjų jo gyvenimo minučių!

Pagalbos iš „Mama-mamai“ galima prašyti 3 būdais: skambinti asmeniškai mamoms savanorėms, rašyti laišką į bendrą grupės elektroninį paštą [email protected] bei puslapyje www.pradzia.org.

Pagalbos prašymų sulaukiame tikrai nemažai: po kelis el. laiškus kasdien, po 3–4 klausimus puslapyje kas savaitę bei mažiausiai po kelis skambučius kiekvienai mamai per savaitę.

Pirmųjų žindymo savaičių bėdos tradicinės – traumuoti speneliai; blogai augantis vaikučio svoris; blogai/daug miegantis ir daug verkiantis kūdikis; krūties guzai/laktostazė/mastitas; žindymas, kai kūdikį kamuoja skausmas/augimo šuolis; krūties streikas; mamos ligos/tyrimai/vaistai/mityba; primaitinimas; mažų vaikų žindymas ir migdymas.

Informacijos šiais laikais rasti nesunku, daug sunkiau atsirinkti, kas teisinga, kas ne. Dar blogiau, kai iš savo aplinkos ir medikų mama gauna neteisingų patarimų, dėl to blaškosi, o auginant mažą kūdikėlį juk nėra „palauk“, kai jis išalksta. Mama, dar neatsigavusi po gimdymo, labai jaudinasi dėl vaikelio, jaučia didelį spaudimą būti geriausia, visa tai net ir ne pirmą vaiką pagimdžiusią bei maitinančią mamą įspaudžia į panikos ir nevilties kampą.

Labiausiai įstrigusi istorija – kai užteko telefonu mamai paaiškinti, kaip „surengti“ taisyklingą pirmąjį žindymą, ir jos savaitės neturintis vaikelis ėmė gražiai imti krūtį ir žįsti. Tėvų laimei nebuvo ribų!

Mamų savanorių patarimai yra nemokami, jei žmogus nori atsidėkoti, prašome visas lėšas pervesti nevyriausybinei ne pelno siekiančiai organizacijai „Pradžių pradžia“. Iš šių lėšų ji palaiko puslapį, rengia savanorių mokymus ir užsiima kita žindymą palaikančia veikla.

Kaip parodė ne tik mūsų, bet ir kitų šalių patirtis – tokia mamų savanorių pagalba yra labai reikalinga.

Net jei visi Lietuvos medikai, kasdien teikiantys paslaugas mamoms, būtų vienodai gerai kvalifikuoti konsultuoti žindymo ir laktacijos klausimais (o tai, deja, nėra mūsų šalies realybė), „Mama mamai“ savitarpio paramos grupės vis tiek būtų reikalingos. Juk ten susirenka mamos, turinčios ilgalaikę (mažiausiai vienerių metų) žindymo patirtį, kuri dažnai būna visokia – ir lengva, ir sunki. Tokios mamos suteikia pasitikėjimo, įkvepia drąsos, savo pavyzdžiu tarsi pasako, jog viskas yra įmanoma, jei tik žinosi, kada, ką ir kaip daryti.

Parengė Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“


Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Vienas atsiliepimas kategorijoje “Nesiseka žindyti? Jums gali padėti pieno seserija”

  1. Kornė
    2015/10/28 at 16:04 #

    Manau, kad paskaitos nėščiosioms labai praverčia. Pati ten sužinojau labai daug apie žindymą, kaip teisingai taip daryti, kokia jo nauda. Manau, kad bet kokia informacija nėščiosioms yra labai naudinga ir aktuali, ypač jei laukiesi pirmojo vaikelio.

Palikite atsiliepimą


8 − = trys

Kitos temos: