Nors statistika teigia, kad vos keli procentai moterų negali žindyti krūtimi, aplink galima išgirsti ne tiek mažai istorijų, kad „pieno nebuvo“ arba jo pakako vos kelias savaites. Šis straipsni gimė perskaičiuos graudų mamos Vaidos laišką.
VAIDOS PAGALBOS ŠAUKSMAS
Gerbiama redakcija!
Jau beveik metus, nuo pirmo nėštumo mėnesio, skaitau Jūsų žurnalą. Sėmiausi patirties ir tikėjausi, kad būsiu pati geriausia mama. Deja, dabar kreipiuosi su dideliu priekaištu ir nuoskauda – kodėl visiškai ignoruojami mišinukais nuo pirmų dienų maitinami kūdikiai?
Geriausiu atveju duodami patarimai, kaip primaitinti jau kelių mėnesių vaikučius. O visai mažyliai? „Mamos žurnalo“ kovo numeryje daug puikių straipsnių. Nusipirkau ir nusivyliau jau iki ašarų. Straipsnyje „Nuraminti taip paprasta“ pagrindinį vaidmenį vaidina „pieninga“ krūtis. O jei ji tuščia? Argi taip nebūna? Verčiu žurnalą – toliau straipsnis itin aktualus – „Kaip maitinti kūdikį“. Ir vėl nieko! Apie mišinukus kūdikiams – vienas sakinys: „Mišinukus paruoškite taip, kaip nurodo gamintojas“. Maitinančioms mamoms – visa litanija puikių patarimų, o mums, neturinčioms pieno? O juk klausimų iškyla begalės: ar mišinuką duoti taip dažnai, kaip krūtį – kada tik vaikas nori? Ar reikia duoti atsigerti? Ką duoti?
Maitinimas krūtimi buvo mano svajonė. Glostydama pilvelį net neįsivaizdavau, kad to nebus. Spaudoje nurodomos nemaitinimo priežastys superrimtos – vėžinės ar infekcinės ligos. O stresas? Juk dar mūsų močiutės sakydavo: „Nesinervink, vaikeli, pienas dings“. Mano pienuko dingimo istorija būtent tokia. Visą nėštumą slaugiau onkologine liga sergančią mamytę. Baigiantis aštuntam nėštumo mėnesiui mamytė amžinai mane paliko, nesulaukusi anūko gimimo. O buvo likę tiek nedaug! Lyg to dar būtų negana, kitą dieną po gimdymo žuvo palatos kaimynės vaikutis. Nervinis sukrėtimas buvo didžiulis. Dar neatsigavusi po cezario operacijos pareikalavau, kad mano vaikutį atneštų man į palatą.
Griebiau jį į glėbį ir nepaleidau beveik parą. Atrodė, kad mirtis išplėš didžiausią mano turtą. Praraudojau visą dieną. Kad ir kaip stengiausi, kad ir kokias arbatas gėriau, pienelis baigėsi šeštą parą. Patikėkite, negalinčios maitinti mamos savo kūdikius myli ne mažiau, o problemų patiriame gerokai daugiau (kad ir finansinių).
Labai prašau, neignoruokite „mišinukinių“ kūdikių. Dauguma mamų ne iš gero maitina savo angelėlius iš buteliukų.
Mama Vida
NESINERVINK, VAIKELI, PIENAS DINGS
Konsultuoja docentas Algimantas Vingras
Pakomentuokite Vidos situaciją
Suprantamos mamos Vidos problemos, tačiau jų pasitaiko itin retai, todėl spaudoje rečiau ir aptarinėjamos. Mama Vida, kaip ir visos mamos, turi savo kūdikio gydytoją, į kurį, atsiradus mažylio priežiūros ar maitinimo problemoms, dera nedelsiant kreiptis. Iš laiško visai neaišku, ką patarė daryti slaugytoja ir gydytojai, kad pienas nedingtų ir krūtys nebūtų tuščios; ar pati mama dažnai sūnui davė krūtį, kaip ją davė… Čiulptukai ir žindukai yra nujunkymo nuo krūties pradžia, nes pieno atsiradimas nebėra skatinamas dažnu ir intensyviu žindimu.
Iškilus problemoms dėl žindymo vertingiausi yra šalia gimdyvės esančių medikų patarimai, nes jie duodami konkrečiam asmeniui konkrečioje, nuolat kintančioje situacijoje, įvertinus mažylio būklę. Kiekviena pagimdžiusi moteris, kol dar yra ligoninėje, bet kuriuo paros metu gali medicinos darbuotojams pateikti pačių įvairiausių klausimų ir į juos turi būti atsakoma tol, kol moteriai taps aišku, ką, kada ir kaip daryti. Tuomet sumažės baimės, kurias sukelia naujai atsiradusi situacija – būtinumas sugebėti gimusį Mažąjį Žmogų žindyti, prižiūrėti ir jam visapusiškai padėti, nes be pagalbos jis neišgyvens.
Kiekviena mama po gimdymo patiria didesnį ar mažesnį stresą. Medicinos darbuotojai ir artimieji padeda neaiškias problemas įveikti greičiau, nei patarimai bet kokiame žurnale ar knygoje. Žurnalų straipsniai, knygos dažniausiai yra skiriami daugumai mamų aktualioms problemoms.
Mamos Vidos situacija yra išskirtinė: cezario pjūvis – stresas, mamos mirtis – kitas stresas, palatos kaimynės kūdikio mirtis – trečias stresas.
Liaudies išmintis – „Nesinervink, vaikeli, pienas dings“ – yra teisinga. Arbatų gėrimas pienui atsirasti – tik simbolinė paspirtis. Labai svarbu pačios motinos nusiteikimas, kad „aš galiu, sugebu žindyti, kad ir kas būtų darau viską, kad žindyčiau“.
Žurnale niekada nebuvo išreikšta minčių, kad nežindančios motinos savo mažylių nemyli…
Mama Vida teisi: maitinimas pieno mišiniais yra daug brangesnis „malonumas“ nei žindymas ir svarbiausia tai, kad joks mišinys nepakeičia kūdikiui jo motinos pieno.
Jei jau taip atsitiko, ir kūdikis maitinamas tik mišiniu, ar tikrai maitinimas niekuo nesiskiria nuo žindymo krūtimi? Ar tikrai galima mišinį „kaišioti“ kai tik kūdikis nori?
Maitinimas mišiniu turi kuo mažiau skirtis nuo žindymo. Pieno mišinio reikia duoti tuomet, kai kūdikis nori, ir tiek, kiek kūdikis ar mažas vaikas nori.
Ar mišinys patenkina visus maisto ir gėrimo poreikius? Ar nereikia duoti tarp maitinimų atsigerti?
Teisingai pagamintas (taip, kaip nurodo mišinio gamintojas ant pakuotės) mišinys patenkina kūdikio maisto ir vandens poreikius iki 4-6 mėn.
Atsigėrimas yra vanduo. Jis neturi maistinės vertės. Jo gali būti duodama, kai kūdikis nori – jam galima pasiūlyti, jokiu būdu nereikia brukama.
Atsigerti reikia duoti tik tuomet, kai kūdikiui iki 6 mėn. pasiūlius virinto vandens, jis kažkiek jo atsigeria. Jei gerti nenori, suka galvytę, vandens nereikia kišti. Kai kūdikiui sukanka 6,5 mėn., jam galima pasiūlyti šviežių vaisių ar daržovių sulčių.
Ar mišiniu maitinti ir naktį, kaip ir savo pienu?
Kūdikiui pieno mišinių reikia duoti tada, kai jis nori valgyti. Kada valgyti ir kiek valgyti, pasirenka pats kūdikis. Taigi, jei vaikutis naktį prabunda alkanas ir „prašo“ valgyti, reikia duoti mišinio – kiek jis nori ir kaip dažnai nori.
Ar buteliukas gali būti tokia pat raminimo priemonė kaip krūtis? O gal iš buteliuko maitinamam kūdikiui reikia ir čiulptuko – kad galėtų nusiraminti (juk žindomi kūdikiai kartais krūtį žinda ne norėdami valgyti, o tik norėdami nusiraminti)?
Čiulptukas ir žindukas nėra priemonės mažyliui užkimšti burną, kad jis verksmu nepraneštų apie save ir savo norus, nebūtinai apie alkį. Čiulpimas yra įgimtas refleksas, būtinas išgyventi. Todėl kai kūdikis čiulpia, jis tuo metu nebesidomi aplinka. Dažnas čiulpimas sparčiai augančiam kūdikiui ne visuomet naudingas. Būtina, kad vaikutis domėtųsi aplinka, o artimieji su juo kuo daugiau bendrautų, o ne būtų patenkinti įkišę mažyliui čiulptuką, vos tik jis kniurkteli. Prie čiulptuko labai lengva įpratinti, tačiau labai sunku atpratinti. Krūties žindimas, nesvarbu, ar dėl alkio, ar dėl nusiraminimo yra pieno susidarymo skatinimas ir todėl jis pateisinamas 200 proc. Pieno mišinio galima duoti per žinduką ir iš puoduko.
Girdymas iš puoduko reikalauja daug kantrybės iš suaugusiųjų. Čiulptukas gali būti kūdikiui duodamas tik išimtiniais atvejais, pvz., kai mažylis vakare neužmiega.
Kaip išsirinkti geriausią mišinį – pirkti visus iš eilės ir bandyti stebint vaiko reakciją?
Visi pramoniniu būdu gaminami mišiniai yra gaminami pagal tarptautinį jiems taikomą standartą. Jame leidžiami nežymūs į mišinius įeinančių medžiagų svyravimai. Tačiau ir to užtenka, kad kiekvieno iš jų skonis, nors ir nežymiai, tačiau skiriasi. Kiekvieno konkretaus kūdikio gydytojas, įvertinęs jo sveikatą, pataria, kokį mišinį pasirinkti. Pasitaiko, kad tenka pakeisti kelis mišinius, tačiau paprastai neprireikia „pirkti visų iš eilės ir bandyti stebint vaiko reakciją“.
Gal ieškoti žindyvės? Kaip vaiko organizmas reaguotų į svetimos moters pieną? Juk rašoma, kad kiekvienu gyvenimo etapu mamos pienas kinta, vadinasi, neseniai pagimdžiusios moters pienas netiks jau praaugusiam mažyliui?
Kiekvienam kūdikiui geriausias yra tik jo motinos pienas. Motinos pienas kinta:
- priklausomai nuo kūdikio išnešiotumo (taip gamta kovoja už naujos gyvybės išsaugojimą);
- to paties žindymo metu – pradžioje pienas vienoks, o baigiant žįsti – kitoks;
- priklausomai nuo žindymo trukmės (laiko skaičiuojant mėnesiais).
Dabar žindyvių niekas neieško, mat kitos žindyvės pienas turi būti pasterizuojamas, o taip darant prarandamos jo naudingosios savybės (nepasterizavus padidėja rizika užsikrėsti pavojingomis ligomis).
Ar „mišinukinius“ kūdikius reikia anksčiau pradėti primaitinti? Jei taip – kada?
Papildomų produktų davimo laikas yra toks pat, kaip ir žindomiems kūdikiams.
Ar mišinukais maitinamiems kūdikiams galioja tos pačios svorio priaugimo normos, kaip ir žindomiems?
Taip. Tačiau mamos pastebi, kad mišiniais maitinami kūdikiai priauga daugiau svorio nei žindomi krūtimi. Taip gali būti todėl kad mišiniais maitinami mažyliai dažnai yra permaitinami. Be to, kartais mamos gamina mišinukus „iš širdies“ – įberia per daug miltelių, kad būtų „sočiau“. Tai, kad kūdikis priauga per daug svorio – nėra gerai. Mažylio storumas nėra jo sveikatos rodiklis.
„Mamos žurnalas“
